Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-02-01 · Administracinė byla Nr. P-143-33-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-02-01
Bylos Nr.
P-143-33-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Utenos rajono policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P11 – 33/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.11; 66.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. vasario 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-572-320/2005 pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. V. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Utenos rajono policijos komisariato (toliau – atsakovas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5 629,88 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų antrą pusmetį“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taisyklių“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53), jam buvo išmokėtas nevisas darbo užmokestis, nes, jį apskaičiuojant, buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu minėtų teisės aktų nuostatos, kurių pagrindu buvo taikomas indeksavimo koeficientas ir buvo mokamas nevisas darbo užmokestis, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taigi jam neteisėtai buvo nemokama dalis darbo užmokesčio, kuri turi būti jam priteista.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 177,21 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 2004 m. gruodžio mėnesį.

Teismas nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53, darbo užmokesčio skaičiavimui taikomą indeksavimo koeficientą nustatydavo įsakymais. Vykdant šiuos įsakymus, pareiškėjui nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad indeksavimo koeficiento taikymą numatę teisės aktai prieštarauja Konstitucijai. Teismas taip pat nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Teismas konstatavo, kad atsakovas negalėjo atsisakyti vykdyti atitinkamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir, priimdamas įsakymus dėl indeksavimo koeficiento nustatymo, jis veikė teisėtai. Be to, atsakovo įsakymai dėl indeksavimo koeficiento nustatymo nėra panaikinti ar nuginčyti teismine tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėjui 2004 m. gruodžio mėnesio darbo užmokestis buvo išmokėtas 2005 m. sausio mėnesio pradžioje. Atsakovo sprendimas nemokėti pareiškėjui viso 2004 m. gruodžio mėnesio darbo užmokesčio nebuvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo neišmokėtą 2004 m. gruodžio mėnesio darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Atsakovas pareiškėjui nesumokėjo 177,21 Lt 2004 m. gruodžio mėnesio darbo užmokesčio, todėl tokio dydžio suma priteistina pareiškėjui. Kiti atsakovo sprendimai nemokėti pareiškėjui visos pareiginės algos yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis kitai neišmokėtai pareiškėjo algos daliai netaikytina.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 10 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti 2002 – 2004 m. dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Šis reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nelaikytinas reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir nesietinas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Priteisiant dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį, pakanka konstatuoti darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo jos valstybės tarnautojams nėra būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Teismas pažymėjo, jog darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai pareiškėjui buvo taikomi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėmis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jam buvo mokamas nevisas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti neviso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui, ir atsirado pareiškėjo teisė gauti neišmokėtą darbo užmokestį. Teismas pabrėžė, kad tai, jog teismas priteisė pareiškėjui darbo užmokestį ir už tą laikotarpį, kol dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nesudaro pagrindo naikinti šią teismo sprendimo dalį. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku, nepraleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino. Teismas išdėstytų argumentų pagrindu pripažino, kad apeliacinis skundas atmestinas. Pažymėjo, jog pareiškėjo apeliacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartimi, todėl atsakovo neapskųsta teismo sprendimo dalis neperžiūrima.

IV.

Pareiškėjas 2006 m. kovo 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-572-320/2005 pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 nurodė, kad tokio pobūdžio ginčuose Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma tol, kol išlieka galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Panevėžio apygardos administracinis teismas netinkamai taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, o nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra akivaizdus įrodymas, kad padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

2. Procesą būtina atnaujinti, kad būtų suformuota vienoda administracinių teismų praktika (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

3. Trijų mėnesių kreipimosi į teismą dėl proceso atnaujinimo terminas skaičiuotinas nuo paminėtos nutarties paskelbimo dienos – 2005 m. gruodžio 21 d. (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesas atnaujintinas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu 2006 m. kovo 20 d., t. y. dar nepraėjus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytam trijų mėnesių terminui nei nuo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimo įsiteisėjimo (pagal ABTĮ 96 straipsnio 2 dalį sprendimas įsiteisėjo 2006 m. kovo 10 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė atsakovo apeliacinį skundą), nei nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 paskelbimo. Todėl terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nepraleistas.

ABTĮ numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju byloje prašoma atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašydamas atnaujinti procesą, pareiškėjas iš esmės remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio ,,sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 iš esmės išaiškino, jog valstybės tarnautojų kreipimasis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame konstatuota, jog atsakovo sprendimai nemokėti pareiškėjui visos pareiginės algos (išskyrus sprendimą dėl pareiginės algos už 2004 m. gruodžio mėnesį) buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo ir todėl nagrinėjamuoju atveju netaikytina Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, priimtas neįvertinus paminėtų aplinkybių, netinkamai pritaikius paminėtas materialinės teisės normas ir prieštarauja išdėstytai administracinių teismų praktikai.

Teisėjų kolegijos nuomone, dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas ir procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, perduodant bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui (bylos dalis, su kuria nesutinka pareiškėjas ir kurios teisėtumo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, iš esmės nevertino).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-572-320/2005 pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Perduoti bylą Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius