- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-28
- Bylos Nr.
- 2S-314-198/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Jonaitienė
- Atsakovas
- Birutės Rudienės, Birutei Rudienei, Ritai Verbiejienei, Juozui Vilučiui
- Ieškovas
- Editos Vilutytės
- Išvadą teikia
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S–314–198-2015
Teisėja Ledina Šinkūnienė Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00030-2015-6 Procesinio sprendimo kategorija:110.1
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Birutės Rudienės atskirąjį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-138-504/2015 dėl bendros nuosavybės atidalijimo pagal ieškovės Editos Vilutytės ieškinį atsakovams Birutei Rudienei, Ritai Verbiejienei, Juozui Vilučiui, institucija, teikianti išvadą –Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė Edita Vilutytė pateikė ieškinį, kuriame nurodo, kad ji ir atsakovai yra bendraturčiai žemės sklypo, (un. Nr. 7337-0003-0256) ir pastatų (un. Nr.: 7393-0018-4014, 7393-0018-4025, 7393-0018-4036, 7393-0018-4047, 7393-0018-4058). Kadangi su bendraturčiais nesutaria dėl turto valdymo, naudojimo, teismo prašo priteisti jai, ieškovei Editai Vilutytei, a.k. 46511260976, nuosavybės teise žemės sklypą (unik. Nr. 7337-0003-0256) ir pastatus (unik. Nr.: 7393-0018-4014, 7393-0018-4025, 7393-0018-4036, 7393-0018-4047, 7393-0018-4058). Įpareigoti Editą Vilutytę, a.k. 46511260976, sumokėti atsakovams atitinkamai kiekvienam iš jų 4634,64 EURO už jiems tenkančią žemės nuosavybės idealią dalj ir 1787,5 EURO už jiems tenkančią pastatų nuosavybės idealią dalį.
Nurodė, jog kyla grėsmė, kad atsakovai gali savo turto idealias dalis perleisti tretiesiems asmenims, todėl vadovaudamasi LR CK 145 str. 1 dalies 2 punktu, prašo iki ginčo teisme išnagrinėjimo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant atsakovams bet kokia forma perleisti tretiesiems asmenims savo nuosavybės teises į žemę ir pastatus, įrašant viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo.
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi ieškovės Editos Vilutytės prašymą tenkino. Pateikto ieškovės Editos Vilutytės ieškinio reikalavimų dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo, užtikrinimui, taikė laikinąsias apsaugos priemones - draudimą atsakovams Birutei Rudienei, Ritai Verbiejienei, Juozui Vilučiui, bet kokia forma perleisti tretiesiems asmenims jų nuosavybės teise priklausančias ginčo žemės sklypo ir pastatų dalis, įrašant įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo šiam turtui: gyvenamajo namo, unikalus Nr. 7393-0018-4014, pastato - garažo, unikalus Nr. 7393-0018-4025, pastato - tvarto, unikalus Nr. 7393-0018-4036, pastato – stoginės, unikalus Nr. 7393-0018-4047, pastato – daržinės, unikalus Nr. 7393-0018-4058, esančių Rokiškio r. sav., Kamajų se., Kariūnų k., žemės sklypo, unikalus Nr. 7337-0003-0256, esančio Rokiškio r. sav., Kamajų sen., Kariūnų k., dalims, įregistruotoms bendraturčių Birutės Rudienes, a.k.43609070012, Ritos Verbiejienės, a.k.45806160649, Juozo Vilučio, a.k.33102280994 nuosavybe. Motyvavo, kad nurodytam turtui prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga keliamam reikalavimui, minimaliai riboja Nekilnojamojo turto registre nurodyto turto savininkų teises disponuoti jiems priklausančiu turtu, todėl preliminariai įvertinus ieškovės reikalavimų pagrįstumą teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti apie tai, kad jos reikalavimai galėtų būti akivaizdžiai nepagrįsti, todėl siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, taikė laikinąsias apsaugos priemonės.
Atskiruoju skundu atsakovė Birutė Rudienė prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Teismo nutartis nėra pagrįsta ir teisėta, nes pirmosios instancijos teismas, pirma, neturėjo įrodymų, kuriuos Birutė Rudienė pateikia su šiuo atskiruoju skundu bei kuriuos nuo teismo nuslėpė ieškovė (bei kurie įrodo, kad ieškovė Edita Vilutytė akivaizdžiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis), antra, preliminariai neįvertino ieškovės ieškinyje atsakovei Birutei Rudienei reiškiamo reikalavimo pobūdžio, kuris yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų būtinumą apriboti atsakovės Birutės Rudienės, kaip pirmiau nurodytų nekilnojamųjų daiktų, savininkės teises disponuoti jai asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančiu turtu bylos nagrinėjimo metu, ypač atsižvelgiant j tai, kad pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškovė Edita Vilutytė, kaip bendraturtė, turi pirmenybės teisę pirkti atsakovei Birutei Rudienei priklausančias nekilnojamųjų daiktų dalis ta kaina, kuria jos parduodamos, kas savo ruožtu reiškia, kad bendraturčių tokiu būdu tik sumažėtų, o bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas esant mažiau bendraturčių būtų paprastesnis. Ieškovė prisidengdama reikalavimu dėl nekilnojamųjų daiktų atidalijimo bei prašydama pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės nesąžiningai siekia sutrukdyti atsakovei Birutei Rudienei parduoti jai priklausančias turto dalis atsakovę tenkinančia 24420,30 EUR kaina, kuria sutinka mokėti potencialus šio turto pirkėjas, bei siekia priversti atsakovę minėtą turtą jau ieškovei Editai Vilutytei parduoti tik už 6422,14 EUR kainą (skirtumas 17998,16 EUR). Atsakovės Birutės Rudienės nuomone, tokį ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei nesąžiningą elgesį teismas neturėtų ginti. Taip pat toks ieškovės reikalavimas yra visiškai nepagrįstas. Mano, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai neatitinka jų paskirties.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė Edita Vilutytė prašo atskirąjį skundą atmesti. Mano, kad atskirtojo skundo motyvai yra nepagrįsti, prieštaringi, todėl nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo ginčijamą nutartį panaikinti. Atsakovė atskirajame skunde pati nurodo, kad ji turi menamą pirkėją, kuriam yra pasiryžusi parduoti jai nuosavybės teise priklausančią dalį. Ieškovė sutikdama įsigyti iš atsakovės Birutės Rudienės jai nuosavybės teise priklausančią turto dalį, nežadėjo jai mokėti jos prašomos sumos ir tuo tikslu 2014-12-12 sudarė sutartį dėl parduodamo nekilnojamojo turto įvertinimo. Atsakovė, žinodama, kad ieškovė nori įsigyti visą senelio žemę su pastatais ir ruošiasi ten ūkininkauti, nusprendė pasipelnyti, nes žemės ir bei pastatų rinkos vertė ir pasiūlyta kaina skiriasi 3,3 karto. Todėl akivaizdu, kad teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovei pardavus jai nuosavybės teise priklausančią turto dalį, o teismui tenkinus ieškinį, teismo sprendimo nebūtų galima įvykdyti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamu atveju ieškovė Edita Vilutytė yra pareiškusi neturtinio pobūdžio reikalavimą dėl bendros nuosavybės atidalijimo, nes su bendraturčiais nesutaria dėl turto valdymo, naudojimo, teismo prašė priteisti jai nuosavybės teise žemės sklypą ir pastatus, įpareigoti Editą Vilutytę sumokėti atsakovams atitinkamai kiekvienam iš jų 4634,64 € už jiems tenkančią žemės nuosavybės idealią dalį ir 1787,5 € už jiems tenkančią pastatų nuosavybės idealią dalį. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais.
Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas turi įvertinti ieškovo ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės ieškinio argumentai sudaro preliminarų pagrindą manyti, jog ieškovės reikalavimai galėtų būti tenkinami. Be to, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas labai tikėtina, gali pasidaryti nebeįmanomas atsakovei pardavus jai nuosavybės teise priklausančią turto dalį. Kadangi atsakovės Birutės Rudienės 2014-11-27 Pareiškime dėl pranešimo persiuntimo" paaiškinama, kad per mėnesį nuo šio pranešimo gavimo dienos nenupirkus iš Birutės Rudienės nurodytų nekilnojamųjų daiktų dalies pareiškime nurodyta kaina ir sąlygomis, taip pat per nurodytą vieno mėnesio laiką į šį pranešimą nepateikus jokio rašytinio atsakymo, Birutė Rudienė laikys, kad ieškovė Edita Vilutytė atsisako pasinaudoti pirmenybės teise pirkti iš Birutės Rudienės jai priklausančią dalį pranešime nurodyto žemės sklypo bei jame esančių pastatų, ir Birutė Rudienė jai priklausančią dalį parduos kitam asmeniui. Tuo tarpu atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė nurodo, jog sutikdama įsigyti iš atsakovės Birutės Rudienės jai nuosavybės teise priklausančią turto dalį, nežadėjo atsakovei mokėti jos prašomos sumos ir tuo tikslu 2014-12-12 sudarė sutartį dėl parduodamo nekilnojamojo turto įvertinimo. Po atlikto parduodamo turto įvertinimo paaiškėjo, kad žemės ir pastatų rinkos vertė ir atsakovės pasiūlyta kaina skiriasi 3,3 karto (b.l. 45, 1 t.).
Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jas tinkamai pritaikė, todėl priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o jos naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.