Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. ir jo atstovės pagal įstatymą I. L. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones: 60 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį poveikį, darbus nurodyta atlikti per tris mėnesius, ir elgesio apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 20.00 val. iki 6.00 val.; mokytis, tęsti mokslą arba dirbti; uždrausti be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti M. M. ir D. G., tačiau dėl jų nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su M. M. ir D. G., panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius V. N., V. N. ir M. D. pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2015 m. kovo 12 d. apie 20.35 val. (duomenys neskelbtini) m., prie (duomenys neskelbtini) namo, D. G. sudavus medelio pririšimo kuolu du kartus į galvą nukentėjusiajam M. D., padarius kirstinę antakio žaizdą, nukentėjusiajam V. N. sudavus vieną smūgį ranka į veidą, nusivijo nukentėjusiuosius (duomenys neskelbtini) mieste į (duomenys neskelbtini) namo antrą laiptinę, , ten pirmame aukšte M. M. sudavė du smūgius ranka į galvą M. D., M. M. ir E. L. sudavė ikiteisminiu tyrimu nenustatytą kiekį smūgių nukentėjusiajam V. N., padarydami skruosto patinimą, D. G., suėmęs už rūbų nukentėjusiajam V. N., jį trenkė į sieną ir, jam nugriuvus, sudavė tris smūgius į galvą, padarydamas kairės ausies sumušimą, E. L. M. D. nuo rankos nutraukė 50 eurų vertės grandinėlę, iš nukentėjusiojo V. N. megztinio kišenės D. G. ištraukė piniginę, 2 eurų vertės, kurioje buvo V. N. studento pažymėjimas, neturintis turtinės vertės, daugkartinio pildymo kortelė „E.“, neturinti turtinės vertės, M. M. pagrobė V. N. priklausantį buto raktą, neturintį turtinės vertės, iš viso pagrobė svetimą 52 eurų vertės turtą.

Apeliaciniais skundais nuteistasis E. L. ir jo atstovė pagal įstatymą I. L. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendį, pritaikius nuteistojo atžvilgiu BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas baudžiamąją bylą nutraukti ir atleisti E. L. nuo baudžiamosios atsakomybės. Netenkinus pirmojo prašymo, prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistajam paskirtą bausmę sušvelninti, sutrumpinti bausmės atidėjimo terminą, sušvelninti elgesio apribojimo sąlygas, pakeičiant jas įpareigojimu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., bei prailginti nemokamų auklėjimo darbų atlikimo terminą.

Skunduose nurodo, kad nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl keistinas arba naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1, 2 p., 369 str. l d. l p., 2 d.), neindividualizavo bausmių, neatsižvelgė ar nepakankamai atsižvelgė į esmines, galėjusias turėti reikšmės bausmės paskyrimui, aplinkybes, o neatsižvelgęs į jas, E. L. nuteisė aiškiai per griežta laisvės atėmimo bausme. Apeliantų įsitikinimu, teismas nuosprendyje tinkamai neįvertino to, kad E. L. labai gailisi dėl to, ką padarė, jog nori pabaigti mokslus ir dirbti. Taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas E. L. bausmę jos neindividualizavo, neatsižvelgė į tai, kad jis nebuvo teistas, nebuvo baustas administracine tvarka, nusikaltimą padarė blaivus, ir paskyrė jam tokią pat bausmę, kaip ir vienam iš kitų nuteistųjų, kuris buvo anksčiau teistas, baustas administracine tvarka ir nusikaltimą padarė būdamas neblaivus. Apeliantų teigimu, kadangi ateinančių metų gegužės 12 d. nuteistajam sukaks (duomenys neskelbtini) metų, jis baigęs mokslo metus norėtų pradėti dirbti, todėl jam gali tekti pakeisti ir gyvenamąją vietą, o nustatytas draudimas be elgesio apribojimą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos šią nuteistojo galimybę labai suvaržytų. Be to, nurodo ir tai, kad nuteistasis dar yra nepilnametis, jaunas, o jam nustatytas elgesio apribojimas būti namuose nuo 20 val. iki 6.00 val. labai riboja jo teises, nes jis po mokyklos grįžęs į namus ir paruošęs pamokas nori išeiti į lauką, pabūti gryname ore, pasportuoti, o teismo nustatytas apribojimas to padaryti neleistų. Todėl apeliantai nurodo, kad, jei teismas nerastų galimybės pritaikyti nuteistojo atžvilgiu BK 93 straipsnio ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, tai jie prašytų, kad būtų nustatytas bent švelnesnis elgesio apribojimas: būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismas galėjo taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 93 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatas ir, nutraukęs baudžiamąją bylą, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes nusikaltimą jis padarė būdamas nepilnametis, kaltu prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi ir dabar gailisi. Apeliantų teigimu, kadangi pirmosios instancijos teismas nepritaikė įstatymo, kurį reikėjo taikyti, jis pažeidė įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo ir jo atstovės pagal įstatymą apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Ginčo byloje dėl E. L. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo fakto nėra, ir apeliacinės instancijos teismas, pa­­tik­rinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Apeliantų skundais yra prašoma taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, o netenkinus šio prašymo, sušvelninti nuteistajam skirtą bausmę, sutrumpinti bausmės atidėjimo terminą, sušvelninti elgesio apribojimo sąlygas, bei prailginti nemokamų auklėjimo darbų atlikimo terminą. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliacinių skundų reikalavimus (BPK 320 str. 3 d.).

Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo diskrecijos teisė, o ne pareiga. Taigi net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 93 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šiuo atveju byloje esanti medžiaga tvirtina, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžiu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje, padarymą, E. L. jau buvo atleistas nuo baudžiamosios BK 93 straipsnyje įtvirtintais pagrindais (1 t., 109–114 b. l.). Nepaisant to, po šio teismo sprendimo ir parodyto pasitikėjimo, kad jo resocializacija dar gali būti pasiekta be realaus bausmės paskyrimo, praėjus devyniems mėnesiams, nuteistasis ir vėl, bendrininkų grupėje, įvykdė apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą smurtinę nusikalstamą veiką, už kurios įvykdymą jis ir yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Būtent ši E. L. neigiamai charakterizuojanti aplinkybė leidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad nuteistasis reikiamų išvadų dėl savo visuomenei pavojingo elgesio nėra padaręs, todėl teismas ir neturi pagrindo daryti išvadą, jog jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir kad yra visos sąlygos jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą sustiprina ir tai, kad E. L. į policiją dominančią vaikų apskaitos kartoteką dėl jo teisei priešingo elgesio įrašytas dar 2010 m. kovo 4 d., o ikiteisminiai tyrimai nuteistojo atžvilgiu nebuvo pradėti tik todėl, kad jis nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus (1 t., 128–129 b. l.).

Taip pat teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. L. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, pažeidė baudžiamojo įstatymo 54 straipsnio 2 dalies, bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumų, numatytų 91 straipsnio 2 ir 3 dalyse, reikalavimus.

BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. BK 92 straipsnio 1 dalis nustato, jog bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam E. L. ir nustatydamas jos dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad vieną apysunkį nusikaltimą jis įvykdė būdamas nepilnametis ir šiuo metu yra nepilnametis, jog yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybės (BK 59 str. 1 d., 2 p.; 60 str. 1 d. 1 p.), įvertino tai, kad jis administracine tvarka nebaustas, tačiau pagal 2011-12-05 Mažeikių savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą jam buvo skirtos minimalios priežiūros priemonės, o praeityje – 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžiu jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsniu dėl BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prieš tai nurodytas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, sprendžia, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumų, bausmės individualizavimo ir teisingumo principų nepažeidė, paskyrė nuteistajam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia tai, kad nuteistajam apylinkės teismo nuosprendžiu skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams – yra žymai mažesnė nei jo padarytos veikos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, netgi arčiau minimalios ribos. Dėl to, kolegijos vertinimu, įvertinus visas anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, E. L. paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 80 straipsnio reikalavimus. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Todėl nuteistojo ir jo įstatyminės atstovės skundus nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad kitos rūšies bausmės, nei terminuotas laisvės atėmimas, kurio vykdymas apeliantui buvo atidėtas, paskyrimas nepakeis E. L. teisei priešingo elgesio. Kartu pastebėtina tai, kad vien tik simbolinės nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik kad bausmės paskirties bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Taip pat teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo sutrumpinti nuteistajam skirtos bausmės atidėjimo terminą, sušvelninti elgesio apribojimo sąlygas bei prailginti nemokamų auklėjimo darbų atlikimo terminą, kaip to skundais prašo apeliantai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistajam skirtas trumpesnės trukmės nei vidurkis bausmės atidėjimo terminas (BK 92 str. 1 d.), vidutinės trukmės nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai (BK 85 str. 1 d.) ir trumpesnės trukmės nei vidurkis elgesio apribojimo terminas (BK 87 str. 1 d.). Taigi apylinkės teismui padarius išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ir nuteistajam atidėjus bausmės vykdymą bei paskyrus anksčiau nurodytas auklėjamojo poveikio priemones, įstatymo reikalavimai pažeisti nebuvo (BK 92 str. 2 d., 85 str.). Atsakant į apeliantų skunduose nurodytus teiginius, kad nuteistajam skirtos auklėjamojo poveikio priemonės labai apriboja jo teises, pažymima tai, kad šios poveikio priemonės ir skiriamos tam, kad apribotų nepilnamečio asmens teises ir laisves, nustatytų specialias pareigas ir taip padėtų įgyvendinti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį. Taigi, auklėjamojo poveikio priemonės skiriamos siekiant padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo; ir kt. (BK 80 str.). Todėl padariniai, kuriuos sukelia šių auklėjamojo poveikio taikymas, yra natūralus asmeniui keliamų nepatogumų ar suvaržymų rezultatas, be kita ko, nulemtas tik paties nuteistojo teisei priešingų veiksmų.

Esant aptartoms aplinkybėms nuteistojo ir jo atstovės pagal įstatymą apeliaciniai skundai pripažįstami nepagrįstais ir yra atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. L. ir jo atstovės pagal įstatymą I. L. apeliacinius skundus atmesti.