- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-20
- Bylos Nr.
- 2-1672/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- N. S.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Interio“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo N. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3427-881/2013 pagal ieškovo N. S. pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Interio“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas N. S. (UAB „Interio“ akcininkas) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB ,,Interio“. Nurodė, kad 2013 m. sausio 29 d. atsakovas dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbė pranešimą apie šaukiamą kreditorių susirinkimą dėl bankroto procedūros vykdymo ne teismo tvarka. Kreditorių susirinkimas neįvyko ir bankroto procedūra nebuvo pradėta, kadangi atsakovas neatitiko ĮBĮ keliamų sąlygų. Pareiškėjo nuomone, toks pranešimas savo esme atitinka ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte nurodytą pranešimą apie negalėjimą atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl įmonės savininkas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB ,,Interio“, iš N. S. atsakovo naudai priteisė 600 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad atsakovo 2013 m. vasario 9 d. balanso duomenimis, atsakovo turtas buvo įvertintas 251 751,73 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 804 511,95 Lt. Iš atsakovo pateikto 2013 m. kovo 21 d. kreditorių sąrašo matyti, kad atsakovas pradelstų įsipareigojimų neturi. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo pradelsti įsiskolinimai viršija pusę į jo balansą įrašyto turto vertės, taigi ir konstatuoti, kad įmonė yra nemoki. Kitų pagrindų, t. y. kad atsakovas vėluotų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas ar būtų viešai paskelbęs arba kitaip pranešęs kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, byloje teismas taip pat nenustatė. Teismo nuomone, priešingas pareiškėjo nurodyto pranešimo apie planuotą kreditorių susirinkimą vertinimas, teismui nenustačius įmonės nemokumo fakto, neatitiktų vieno iš bankroto proceso tikslų – pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas N. S. prašo šią teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti UAB ,,Interio“ bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais motyvais:
Pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dieną (2013 m. vasario 8 d.) UAB „Interio“ buvo nemoki, t. y. ji turėjo 789 696,90 Lt pradelstų mokėjimų, kas tris kartus viršijo turto balansą – 251 751,73 Lt. Tik praėjus daugiau kaip mėnesiui po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas sudarė susitarimus dėl įsiskolinimo padengimo atidėjimo. Atsakovas nutylėjo, o pirmos instancijos teismas neįvertino, kad UAB „Interio“ faktinė finansinė situacija nepasikeitė, o tik formaliai buvo sudaryti susitarimai tarp susijusių asmenų, siekiant dirbtinai parodyti bendrovės situaciją, tarsi ji būtų moki. Pagal viešus duomenis įmonėje dirba vienintelis darbuotojas - direktorė. Apyvarta per 2012 metus tesudarė 40 921,35 Lt (nors iš bendrovės turto balanso per finansinius metus išnyko daugiau kaip 3,3 milijono litų vertės turto). Akivaizdu, kad faktiškai įmonė yra nemoki ir neturi jokių galimybių tapti mokia ir įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Nagrinėjamos bylos atveju teismas niekaip nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų į bylą įrodymų dėl susijusių asmenų sandorių, neišsiaiškino realios atsakovo finansinės būklės, t. y. neatskleidė bylos esmės. Tai, kad bendrovė yra nemoki ir nevykdo savo įsipareigojimų prieš kreditorius patvirtina ir paties atsakovo į bylą pateikta informacija, kad 2013 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto apylinkes teismas civilinėje byloje Nr.2-133-433/2011 ieškovo UAB ,,Gaumina“ naudai išdavė vykdomąjį raštą dėl 40 241, 37 Lt priteisimo iš atsakovo UAB ,,Interio“. UAB ,,Interio“ negalint atsiskaityti su UAB ,,Gaumina“ 2013 m. kovo 1 d. reikalavimo teisės buvo perleistos naujajam kreditoriui UAB ,,Eurointerjeras“, kuris būdamas susijusiu asmeniu geranoriškai sutiko, kad UAB ,,Interio“ savo įsiskolinimą likviduotų iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. Kaip savarankiškas pagrindas bankroto bylai iškelti yra ir 2013 m. sausio 29 d. dienraštyje Lietuvos rytas UAB „Interio“ paskelbtas skelbimas dėl kreditorių dėl UAB ,,Interio“ bankroto procedūros vykdymo ne teismo tvarka. Teismas nevertino ar nurodytas pranešimas savo esme atitinka ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte įmonės pranešimą, kad negali atsiskaityti su savo kreditoriais ko pasėkoje pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 d. įmonės savininkas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nepagrįstai priteisė 600 Lt bylinėjimosi išlaidų iš N. S. todėl, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo metu - atsakovas UAB ,,Interio“ buvo nemoki bendrovė. Pareiškėjas teikė pareiškimą teismui vykdydamas imperatyvų ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimą jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi akcininkas N. S. tinkamai įvykdė savo įstatyminę prievolę. Tai, kad bendrovės vadovė įmonės nemokumo padėtį pakeitė jau po to, kai buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo nesudaro teisinio pagrindo atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą UAB ,,Interio“ prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad:
Teismas kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atitinkamos įmonės atžvilgiu, įmonės galimą nemokumo būseną privalo vertinti ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies kontekste. Teismas, atsisakydamas iškelti bankroto bylą UAB „Interio“ bankroto bylą atsižvelgė ir įstatymine prasme įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie patvirtina faktą, kad UAB „Interio“ šios civilinės bylos nagrinėjimo ir nutarties priėmimo momentu neturi jokių pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams dėl ko neatitinka įstatymo leidėjo nustatytos įmonės nemokumo definicijos.rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad UAB „Interio“ įsipareigojimai kreditoriams nėra pradelsti, kadangi UAB „Interio“ skolų likvidavimo terminas sueina tik 2013 m. rugpjūčio 10 d.Paminėtos aplinkybės, taip pat sutinkamai CK 1.5 str. įtvirtinti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai suponuoja išvadą, kad 2013 m. vasario 1 d. vykęs viešas paskelbimas dėl UAB „Interio“ kreditorių susirinkimo organizavimo dėl įmonės bankroto procedūros vykdymo ne teismo tvarka, yra laikytinas kaip niekinis ir negaliojantis ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, kadangi, šio pranešimo pagrindu UAB „Interio“ viešai pranešė kreditoriams ne apie negalėjimą ir neketinimą vykdyti įsipareigojimus, tačiau apie UAB „Interio“ šaukiamą kreditorių susirinkimą.UAB „Interio“ iš Vilniaus apygardos teismo gavęs pranešimą dėl įpareigojimo pateikti atsiliepimą į akcininko N. S. ieškinį, nesutikdamas su šio ieškinio reikalavimų nepagrįstumu, ir siekdamas apginti savo pažeistus interesus bei paneigti ieškovo reikalavimų nepagrįstumą ir neteisėtumą, kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą, ko pasėkoje atsakovas patyrė faktines išlaidas advokato pagalbai už procesinio dokumento parengimą apmokėti, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš ieškovo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovui UAB ,,Interio“ bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Apeliantas reikalavimą iškelti bankroto bylą grindė atsakovo nemokumu. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą, nurodęs, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jo balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 8 str. 2 d.), taip pat nenustatęs kitų bankroto bylos iškėlimo pagrindų (ĮBĮ 9 str. 7 d.). Atsakovo pateikto įmonės 2013 m. vasario 9 d. balanso duomenimis, atsakovo turtas buvo įvertintas 251 751,73 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 804 511,95 Lt (36 b. l.). Pradelstų įsipareigojimų kreditoriams atsakovas neturi.
Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad teismas nenustatė įmonės tikrosios finansinės padėties.
Sisteminė Įmonių bankroto įstatymo ir Civilinio proceso kodekso įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų - ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Įmonė laikoma nemokia tik tuomet, jeigu jos pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Pagal teismų praktiką, bankroto byla įmonei gali būti iškelta tik išimtiniais atvejais, kai nelieka abejonių, kad įmonė nebegalės veikti kaip rinkos dalyvis.
Bylos duomenys patvirtina, kad nors atsakovo nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų per 2012 metus (lyginant su 2011 m.), nuo 3 534 043,74 Lt sumažėjo iki 252 076,96 Lt, tačiau ir mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nuo 4 072 153,77 Lt taip pat sumažėjo iki 789 797,79 Lt (34 b. l.), be to, 2012 m. įmonė, kad ir nežymiai, tačiau dirbo pelningai, nors praėjusiais finansiniais metais buvo patyrusi net 259 663,16 Lt grynojo nuostolio (35 b. l.). Kaip jau minėta, pradelstų įsipareigojimų atsakovas iš viso neturi. Sutiktina su apelianto teiginiais, kad įmonė pradelstų įsipareigojimų neturi tik dėl tarpusavyje susijusių asmenų susitarimų, tačiau kartu pažymi, kad tokie susitarimai patys savaime nėra ydingi ar negaliojantys. Apeliantas nepateikė jokių argumentų ar duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti priešingai (CPK 12, 178 str.). Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas yra veikianti ir pajamas gaunanti įmonė, bei į tai, jog pagal atsakovo balanso duomenis atsakovo pradelsti įsipareigojimai neviršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turimo turto vertės (pradelstų įsipareigojimų atsakovas iš viso neturi), o šie faktai nėra akivaizdžiai nuginčyti, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, negalėjo prioriteto taikyti išimtinai likvidaciniam tikslui.
Pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su 2013 m. sausio 29 d. dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ UAB „Interio“ paskelbtu skelbimu dėl kreditorių dėl UAB ,,Interio“ bankroto procedūros vykdymo ne teismo tvarka, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjo nurodyto pranešimo apie planuotą kreditorių susirinkimą negalima laikyti pakankamu pagrindu bankroto bylai iškelti, nes, teismui nenustačius įmonės nemokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, taip pat nesant kitų ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų bankroto bylai iškelti, bankroto bylos iškėlimas atsakovui neatitiktų paminėto, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Pažymėtina, kad ĮBĮ 4 straipsnio nuostatos sudaro pagrindą ne iškelti bankroto bylą, o gali būti pagrindu kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Kita vertus, 2013 m. sausio 29 d. dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ paskelbtas skelbimas apie kreditorių susirinkimą dėl bankroto procedūros vykdymo ne teismo tvarka, nereiškia, kad atsakovo įmonė viešai pranešė, jog negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų, kaip tai numatyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į ĮBĮ 12 straipsnio 4 ir 5 dalis, reglamentuojančias kreditorių susirinkimo sprendimo įtaką bankroto procedūrų vykdymui ne teismo tvarka.
Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovui kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas buvo nemokus, t. y. pareiškėjo elgesys buvo sąžiningas, o tai sudaro pagrindą teismui nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 str. 4 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nagrinėjamu atveju palankus teismo sprendimas buvo priimtas atsakovo atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą jo naudai iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Išlaidas atsakovas patyrė dėl ieškovo kaltės, nes ieškovas pareiškė pareiškimą, į kurį atsakovas turi atsikirsti, naudotis procesinėmis gynybos priemonėmis, tarp jų ir advokato pagalba, ir dėl to patiria išlaidų. Nagrinėjamu atveju laikoma, kad ieškovo, besikreipiančio į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, teisė į teisminę gynybą buvo įgyvendinama netinkamai, todėl atsakovo patirtos bylinėjimosi teisme išlaidos advokato pagalbai atlyginti turi ir gali būti priteisiamos iš nepagrįstai procesą teisme pradėjusio ieškovo (CPK 94 str. 1 d.).
Atsakovas UAB „Interio“ turėjo 600 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą parengimu (115-119 b. l.). Netenkinus atskirojo skundo, šios išlaidos iš ieškovo priteisiamos atsakovo naudai (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš N. S. (a. k. 37202100658) UAB „Interio“ (į. k. 300038185) naudai 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.