Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Teisėjas J. Gaidukevičius Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.10;

2005 m. spalio 19 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas šešerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 8 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2004-12-30 nuosprendžiu jas iš dalies sudedant, subendrinta bausmė paskirta septyneri metai laisvės atėmimo, atliekant ją pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir V. K., R. M., bet dėl jų nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. S. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio 1 d., apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia medine lazda sudavė du smūgius B. N. į galvos sritį, padarydamas muštinę žaizdą kairiame momenyje, kairio momenkaulio įspaustinį lūžį, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų dangalais ir galvos smegenyse. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju virš kietojo galvos smegenų dangalo, galvos smegenų pabrinkimu ir antrinėmis kraujosrūvomis galvos smegenų tilte, dėl ko B. N. 2004-01-02, 20 val. 40 min., ligoninėje mirė, t. y. N. S. tyčia jį nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnio dispozicija išdėstyta taip: „Tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punktas nustato: “Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Neteisėtas poelgis gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu. Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes“.

Šioje byloje iš nukentėjusiojo A. N. parodymų nustatyta, kad konfliktą pradėjo ne nužudytasis B. N., bet nuteistieji. Pastarųjų parodymai tokiai išvadai taip pat neprieštarauja. Apeliantas, atvykęs iki B. N. buto, būdamas neblaivus, veržėsi į svetimą butą, reikalaudamas pasikalbėti su B. N., neklausė B. N. brolio draudimo tai daryti ir patekti į butą, pagrasino, kad kartu su apeliantu buvęs R. M. įvykdys grasinimą išdaužyti langus. Į lauką B. N. išbėgo tik po to, kai R. M. iš tikrųjų išdaužė buto langus. Tokie B. N. veiksmai, net ir tikint apeliantu, kad B. N. išsinešė rankoje pagalį ir puolė muštis, gali būti vertinami kaip būtinoji gintis ar jos ribų peržengimas, bet ne kaip neteisėtas ar itin įžeidžiantis apeliantą nukentėjusiojo poelgis. Todėl sąlygų laikyti, kad apeliantas veikė staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio ir jo veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Jo veika tinkamai kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas, atsakomybę už kurį numato Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis. Apeliaciniame skunde minima liudytoja L. N. pirmosios instancijos teisme buvo apklausta, apeliantas taip pat turėjo galimybę jai užduoti klausimus. Jos parodymai nuosprendyje yra perteikti. Tačiau ši liudytoja byloje tiriamo įvykio nematė, iš jos parodymų tik matosi, kad apeliantas savo poelgį liudytojai paaiškino noru, kad ji nebevargtų nuo netinkamo A. N. elgesio, apie kurį N. S. buvo gerai informuotas. Šios liudytojos parodymai neduoda teisinio pagrindo kitaip kvalifikuoti apelianto veiką ar keisti jam paskirtą bausmę.

Apeliantui už tyčinį nužudymą paskirta bausmė savo dydžiu yra žymiai mažesnė kaip sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje ir 61 straipsnyje nustatytas bausmių skyrimo taisykles, ji nėra per griežta ir nešvelnintina.

Iš Jonavos rajono apylinkės teismo 2004-12-30 nuosprendžio matosi, kad šiuo nuosprendžiu N. S. nuteistas už 2004-06-27 padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje. Nužudymas, už kurį apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarytas 2004-01-01, t.y. iki priimant Jonavos rajono apylinkės teismo 2004-12-30 nuosprendį. Tokiu atveju, kaip numato Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 9 dalis, bausmės subendrinamos pagal Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio taisykles. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, bausmes ir bendrino vadovaudamasis šiuo straipsniu, tačiau be pagrindo rėmėsi šio straipsnio 8, o ne 9 dalimi, reglamentuojančia skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimą tuo atveju, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Be to, pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto ir bausmių nesubendrino apėmimo būdu. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu apeliantas nuteistas už nesunkų, o skundžiamu nuosprendžiu – už labai sunkų nusikaltimą. Taigi, šie nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą ir pagal Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnį priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, apeliantui paskirtų bausmių nebuvo galima iš dalies sudėti, o jos turėjo būti subendrintos griežtesne apimant švelnesnę. Ši klaida ištaisytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Tuo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeisti: vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 9 dalimi ir 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, N. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su Jonavos rajono apylinkės teismo 2004-12-30 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta 1 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir jam paskirti galutinę subendrintą 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.