Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-01-08 · Civilinė byla Nr. 2A-44-267/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-08
Bylos Nr.
2A-44-267/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
Atsakovas
Š. A.
Advokatai
Drąsutis Narmontas
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-44-267/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02067-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Š. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-4144-772/2013 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Kristega“ ieškinį atsakovui Š. A. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir bankrutuojanti UAB, ir BUAB) ,,Kristega“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi su ieškiniu į teismą prašydama priteisti iš atsakovo Š. A. 88197,06 Lt nuostolių atlyginimą, įstatymines metines procesines nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2012-12-07 Šiaulių apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1272-267/2012 iškėlė bankroto bylą UAB ,,Kristega“, Šiaulių apygardos teismas UAB ,,Kristega“ bankroto byloje Nr. B2-1272-267/2012 nutartimi patvirtino įmonės kreditorinius reikalavimus 88197,06 Lt sumai. Nurodė, kad įmonės vadovu nuo 2008-04-16 iki bankroto bylos iškėlimo teisme dienos buvo Š. A., kuris, įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriais, neįvykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB ,,Kristega“ iškėlimo, dėl ko įmonė bei jos kreditoriai patyrė 88197,06 Lt dydžio žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė teismui į bylą atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad nėra priežastinio ryšio tarp to, kad įmonės vadovas Š. A. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kreditoriams atsiradusių ar padidėjusių nuostolių. Teigė, kad nors ir buvo įmonės nuostolingos veiklos požymių, tačiau tai buvo tik laikini sunkumai sąlygoti įprastinės verslo rizikos tikintis pagerėjimo, todėl įmonės vadovui nebuvo būtinybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės mokėjimas sutriko 2008 m. I ketvirtį būtent ekonomikos nuosmukio metu, todėl tai turėjo tiesioginės įtakos įmonės mokumui. Tačiau jeigu teismas būtų laikęs, kad yra priežastinis ryšys tarp įmonės vadovo Š. A. nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kreditoriams atsiradusių ar padidėjusių nuostolių, prašė taikyti CK 6.248 str. 4 d. ir Š. A. atleisti nuo civilinės atsakomybės.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei BUAB „Kristega“ iš atsakovo Š. A. 87224,24 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 87224,24 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-05-03) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 726,00 Lt atstovavimo išlaidų, priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo Š. A. 2617,00 Lt žyminio mokesčio, likusią dalį ieškinio atmetė.

Teismas, plačiai išanalizavęs teisės doktriną bei teismų praktiką, nustatė, kad byloje nėra duomenų dėl ko atsakingu už bendrovei padarytą žalą gali būti ir ankstesnis jos vadovas T. V., nuo bendrovės įkūrimo kontrolinis akcijų paketas priklausė ne tik atsakovui, bet ir jo sutuoktinei K. A., kurie turėjo teisę ne tik priimti sprendimus dėl bendrovės valdymo, bet ir kontroliuoti jos vadovo veiksmus, todėl pripažino, kad būtent atsakovas Š. A. yra tas asmuo, kuris trauktinas civilinėn atsakomybėn už savo veiksmais bendrovei padarytą žalą. Pagal bylos duomenis teismas padarė išvadą, kad vadovo (atsakovo Š. A.) veiksmai nebuvo sąžiningi ir protingi. Tokiu atveju vadovą teismas laikė atsakingu už vienokiu ar kitokiu sprendimu ar veiksmu bei neveikimu bendrovei padarytą žalą ir nenustatė pagrindo išvadai, kad žala atsirado dėl normalios ūkinės rizikos. Teismas taip pat nustatė, kad pirmąjį bendrovės balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą ir aiškinamąjį raštą Juridinių asmenų registrui pateikė ne bendrovės vadovas atsakovas, o tik bankroto administratorius už 2012 metus, nors bendrovė veiklą pradėjo nuo 2007-07-18. Nurodė, kad nors ieškovė pateikė teismui jai atsakovo perduotus bendrovės finansinius (buhalterinius) dokumentus iš kurių matyti, kad bendrovės akcininkams, įskaitant ir patį atsakovą, yra grąžinamos iš bendrovės kasos jų paskolintos lėšos, koks šių sandorių teisinis pagrindas byloje nenustatyta. Dėl to teismas pripažino, kad egzistuoja atsakovo Š. A. civilinės atsakomybės pagrindai. Teismas taip pat nurodė, kas atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų ar kitų duomenų atleidžiančių jį visiškai ar iš dalies nuo atsakomybės ieškovei. Nors atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad teismui pripažinus atsakovą atsakingu dėl visos ar dalies ieškovės ieškinyje nurodytos sumos, jis turi būti atleistinas nuo civilinės atsakomybės atsižvelgiant į to meto ekonomines sąlygas, teismas tokį atsakovo prašymą atmetė, kadangi sulėtėjęs ūkio augimas nėra ta aplinkybė, kuri būtų teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės bendrovei ar kitiems kreditoriams. Teismas sprendė, kad atsakovui priklausė ir 49 procentai bendrovės akcijų, kas leido jam daryti įtaka bendrovės valdymui ir priimant sprendimus, tačiau atsakovas nepateikė teismui į bylą įrodymų, kad jis, kaip bendrovės akcininkas, būtų priėmęs sprendimus, turinčius įtakos tiek bendrovės valdymui, tiek jos santykiams su trečiaisiais asmenimis, kad būtų siekiama išvengti bendrovės bankroto ar būtų atlikti kiti veiksmai atleidžiantys įmonės vadovą nuo atsakomybės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliantas Š. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-07-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliantas nurodo, kad įrodinėjimo dalyką byloje sudarė Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. pažeidimo fakto nustatymas bei dėl to atsiradusių ieškovės nuostolių įrodinėjimas. Šiaulių apylinkės teismas pernelyg plačiai ir išsamiai, peržengdamas ieškinio ribas, pasisakė dėl atsakovo Š. A., kaip buvusio UAB „Kristega“ direktoriaus, veiksmų vertinimo atidumo ir rūpestingumo kriterijų kontekste, juos vertindamas kaip neteisėtus civilinės atsakomybės prasme, tačiau iš esmės nenustatė konkretaus momento, nuo kada įmonė tapo nemoki bei kada atsakovas įgijo Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. numatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kada pasireiškė ieškinyje nurodomi atsakovo neteisėti veiksmai bei kuriuo momentu UAB „Kristega“ tapo nemoki.Nurodė, kad kiekvieno verslo subjekto, taip pat ir UAB „Kristega“ veikla neišvengiamai buvo susijusi su atitinkama verslo rizika. Todėl iš byloje esančių įrodymų nėra aišku, nuo kada šiuo atveju įprastine verslo rizika pagrįstas įmonės valdymas lėmė atsakovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Pažymi, kad įsipareigojimai UAB „Kristega“ kreditoriams atsirado sandorių bei įstatymų pagrindu, o ne kaip Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. pažeidimo pasekmė, todėl šiuo atveju reikšminga buvo nustatyti, kiek minėtos pareigos nevykdymas galėjo turėti įtakos įsipareigojimų kreditoriams padidėjimui. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė kada UAB „Kristega“ tapo nemokia, mano, kad nebuvo įmanoma nustatyti, kiek įsipareigojimų kreditoriams padidėjimas buvo sąlygotas Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d.Taip pat mano, kad ieškovei prašant taikyti atsakovo civilinę atsakomybę, įrodyti jos taikymo pagrindus, įskaitant priežastinio ryšio egzistavimą, buvo ieškovės, o ne atsakovo pareiga. Ieškovei BUAB „Kristega“ nepateikus į bylą duomenų apie tai, kaip būtų pakitusi skolos suma ieškovės kreditoriams, jeigu atsakovas būtų laiku įvykdęs pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, laikytina, kad priežastinis ryšys byloje nėra įrodytas, dėl ko atsakovo Š. A. civilinė atsakomybė negalima, nesant jos taikymo pagrindų.Nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas visiškai nevertino BUAB „Kristega“ kreditorių veiksmų (neveikimo), nors sprendžiant civilinės atsakomybės klausimus šios aplinkybės buvo teisiškai reikšmingos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad BUAB „Kristega“ bankroto byloje didžioji dalis Šiaulių apygardos teismo nutartimi patvirtintų kreditorinių reikalavimų yra įsipareigojimai VSDFV Šiaulių skyriui. Pažymi, kad kreditorius turėjo visas teisines priemones domėtis įmonės turtine padėtimi, o matant įmonės negalėjimą vykdyti įsipareigojimų, pats savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovė nurodo, kad teismas nustatė, jog kreditoriui VSDFV Šiaulių skyriui UAB „Kristega“ mokestinių įsipareigojimų visiškai nevykdė nuo 2008 metų pirmo ketvirčio ir pagal ĮBĮ nuostatas ir balansų duomenis 2008-12-31 datai UAB „Kristega“ jau buvo nemoki. Todėl atmestini atsakovo argumentai, kad teismas nenustatė nuo kada UAB „Kristega“ tapo nemoki ir kada atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas neabejotinai žinojo, kiek įmonė turi pradelstų įsipareigojimų, žinojo, kad negalės atsiskaityti su kreditoriais, jog dėl to nebegali vykdyti ir ūkinės komercinės veiklos. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovui būnant UAB „Kristega“ vadovu bendrovės skoliniai įsipareigojimai augo, o atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengtų žalos kreditoriams bei bendrovei, nesiėmė veiksmų atkurti bendrovės mokumą, o toliau mažino bendrovės turtą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką byloje, pasisakė dėl visų su įrodinėjimo dalyku susijusių įrodymų bei šalių argumentų, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei procesinės teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės, kuri atsiranda jam laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, mano, kad teismas, plačiai išanalizavęs teismų praktiką, išsamiai ir detaliai išaiškinęs nagrinėjamam ginčui taikytinas materialiosios teisės normas, susijusias tiek su juridinio asmens vadovo statusu, su jo pareigomis ir atsakomybe, tiek su įmonių bankroto teisiniais santykiais, teisingai jas taikė, todėl teisėjų kolegija nekartoja teisinės kvalifikacijos klausimu išdėstytų teismo sprendimo motyvų, o pasisako tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) numato įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės administracijos vadovui ne tik teisę, tačiau tam tikrais atvejais ir pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d., 8 str. 1 d.). Tokia pareiga šiems subjektams kyla, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis numato juridinio asmens vadovo atsakomybę už pareigos kreiptis į teismą nevykdymą – įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jei tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė momento nuo kada įmonė tapo nemoki, taip pat nebuvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, todėl iš jo negalėjo būti priteista žala. Tačiau, priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad jau nuo 2008 m. pirmo ketvirčio UAB „Kristega” visiškai nebevykdė mokestinių įsipareigojimų Sodrai, konstatavo, kad pagal 2008-12-31 balanso duomenis įmonė buvo nemoki. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Visų pirma, kaip matyti iš 2007-12-31 balanso, įmonė dar turėjo pakankamai turto padengti visus įsipareigojimus, be to, ji buvo neseniai pradėjusi veiklą, tačiau jau 2008-12-31 balanso duomenimis, nors ir išaugus įmonės turtui, galimai dėl įmonės akcininkų paskolintų lėšų, įmonės įsipareigojimai, skolos tiekėjams, o ypač skola valstybės biudžetui ženkliai padidėjo ir viršijo turimą įmonės turtą. Be to, tai, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo 2008 m., pripažino ir pats atsakovas. Nors įmonės akcininkai 2008 m. teikė įmonei paskolas, tačiau 2008-12-31 balanso duomenys tik patvirtina, kad įmonė jau buvo nemoki ir buvo galima pagrįstai tikėtis, kad nebus įmanoma atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais. Pažymėtina, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino ar privalo žinoti įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdami veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė, nes pavėluotas bankroto bylos iškėlimas pažeidžia tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėja įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, sudaro su ja sandorius). Kad įmonės finansinę padėtį, kaip itin sunkią, nuo 2008-12-31 suprato ir pats atsakovas, patvirtina tai, kad būtent nuo 2009 metų tendencingai imta mažinti įmonės turtą, buvo grąžinamos įmonės akcininkų (tarp jų ir pačio atsakovo) įmonei paskolintos lėšos, neatsižvelgiant į kitų kreditorių interesus. Tokiu būdu, įmonės turtas, nuo 2008-12-31 balanse dar nurodomo 94153,47 Lt turto, iki 2010-12-31 pagal balanso duomenis sumažėjo iki 21207,69 Lt, o iškėlus bankroto bylą paaiškėjo, kad turto liko tik už 9197 Lt, bankroto administratoriui perduotas tik 0,58 Lt kasos likutis, t. y. įmonė prarado faktiškai visą turėtą turtą. Dėl to UAB „Kristega“ finansiniai rodikliai jau 2009 metų pradžioje, t. y. sudarius 2008-12-31 balansą, negalėjo suteikti atsakovui, kaip įmonės vadovui, pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, t. y. išlikti veikiančiu ūkio subjektu ir tapti mokia. Priešingai, tokie veiksmai, kaip turto mažinimas, paskolų akcininkams grąžinimas, visiškas mokestinių prievolių nevykdymas, skolų tiekėjams nemokėjimas, negali būti siejami su protinga verslo rizika ir įprastine verslo praktika. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, mažindamas įmonės turtą nesiekė atkurti įmonės mokumo. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek buvo būtina, ginant ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus, nes iš 2008‑12-31 balanso duomenų buvo galima spręsti, kad įmonė iš esmės yra nemoki ir atsirado pakankamas pagrindas inicijuoti bankroto bylą. Dėl to, esant ĮBĮ nustatytiems pagrindams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o atsakovui šios pareigos nevykdžius, pripažintina, kad atsakovas Š. A. veikė neteisėtai.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir UAB „Kristega“ patirtų nuostolių. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad, kaip jau minėta, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.), o tokio pobūdžio bylose iš civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos manymu, visos minėtos civilinės atsakomybės sąlygos nagrinėjamoje byloje yra įrodytos.

Visų pirma, nagrinėjamoje byloje jau įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, t. y. nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o dar viena civilinės atsakomybės sąlyga – žala, nagrinėjamu taip pat laikytina įrodyta, kadangi įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma civilinėje byloje dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą tuo, kad, esant įmonei nemokiai, nepaduodamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Kadangi dėl atsakovo anksčiau nutartyje paminėtų neteisėtų veiksmų, t. y, nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė nuo 2008-12-31 prarado beveik visą turtą ir dėl to nebebus galima patenkinti ne tik po 2008-12-31 atsiradusių ar padidėjusių įsipareigojimų, bet ir iki 2008-12-31 neįvykdytų įmonės įsipareigojimų, pripažintina, kad žalos dydis pagrįstai nustatytas atsižvelgus į bankroto byloje patvirtintų visų kreditorinių reikalavimų sumą. Byloje nustatyta, kad 2008 m. pabaigoje įmonė dar turėjo turto, iš kurio įmonė būtų galėjusi patenkinti bent dalies kreditorių reikalavimus, tačiau su jais nebuvo atsiskaityta, o jau 2009 m. pabaigoje įmonės finansinė padėtis buvo itin sudėtinga, 2009–2010 m. laikotarpiu turto vis mažėjo, o skoliniai įsipareigojimai jį daug kartų viršijo, todėl konstatuotina, jog tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos įmonei ir kreditoriams atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta (CPK 178 straipsnis). Manytina, kad nustatęs visas atsakovo atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš jo žalos atlyginimą ieškovei.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė visas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas ir nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taikytina CPK 93 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas 2013-10-08 Išrašas ir 2013-09-20 Sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. 127 kopija (2 t., 16–17 b. l.). Iš šių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovės BUAB „Kristega“ bankroto administratorius už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui Drąsučiui Narmontui sumokėjo 968 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai bei į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, įvertinusi pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, ieškovės BUAB „Kristega“ naudai iš atsakovo priteisia ieškovės patirtas 968 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir, remdamasi bylos medžiaga bei CPK 320 str. 1 d. nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei BUAB „Kristega“ (į. k. 300929545) iš atsakovo Š. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 968 Lt (devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių litų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjaiDanutė BurbulienėVytautas KursevičiusBirutė Simonaitienė