Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-332/2009

Teisėjas: Saulius Vanagas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4., 1.2.20.3., 2.4.6.4.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2009 m. sausio 9 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008-07-16 nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. 45 MGL (5625 Lt) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. T. ir M. E., nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2006-12-13, dalyvaujant M. T. ir M. E., dalyvaujant jam pačiam jo kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini, įtikinėjimo ir įkalbinėjimo būdu bei M. T. ir M. E. žadant atsilyginti – perduoti nukentėjusiajai O. Č. 4000 Lt, siekė paveikti nukentėjusiąją O. Č., kad ši baudžiamosios bylos, kurioje nuteisti M. T. ir M. E., nagrinėjimo apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme metu, dėl išžaginimo duotų melagingus parodymus, o būtent: 2006-12-13, M. E. atvežus O. Č. į advokato A. G. kontorą, esančią (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, dalyvaujant M. T. ir M. E., A. G. įtikinėjant bei diktuojant, nukentėjusiąją O. Č. įkalbėjo parašyti pareiškimą, kuris buvo pateiktas Panevėžio apygardos teismui, kad M. T. ir M. E. yra nuteisti, vadovaujantis melagingais jos parodymais apie išžaginimą. Ši A. G. nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d.

Nukentėjusioji O. Č., apklausiama teisiamajame posėdyje, parodė, kad, jeigu po lytinių santykių su nuteistaisiais jai nuteistieji būtų davę 5000 Lt, tai pareiškimo policijai dėl išžaginimo ji nebūtų rašiusi (2008-07-16 nuosprendžio 6 psl.). Ikiteisminio tyrimo metu, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir prieš apeliacinį teismą O. Č. pati paliudijo, kad gavo reikalaujamų pinigų dalį per kelis kartus ir pati pateikė teisme rašytinius to įrodymus. Be to, O. Č. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2006-12-11 pati rašydama pirmąjį raštelį, kurio surašyme A. G. nedalyvavo ir kuris jam buvo pateiktas tik advokato kontoroje bei kurio ragrindu, O. Č. ir A. G. ginamajam pageidaujant, buvo surašytas kitas, 2006-12-13, raštelis, ji suprato, kad jau pirmuoju 2006-12-11 rašteliu ji pakeičia parodymus (2008-07-16 nuosprendžio 6 puslapis). Tokie nukentėjusiosios parodymai rodo, kad jos įkalbinįti ir įtikinėti keisti parodymų niekam nereikėjo, nes ji pati siekė ne teisingumo, o tik pinigų už lytinius santykius.

O. Č. laisvanoriškai atvykus pas A. G. į jo kontorą, jis ją pamatė pirmą kartą. A. G. jos klausė, kurie jos parodymai yra teisingi – ar duoti pirmosios instancijos teisme, ar pateiktame jos raštelyje apeliaciniam teismui. O. Č. pati A. G. patvirtino prie liudytojų (nuteistųjų A. G. ginamųjų ir savo motinos), kad teisingus parodymus ji parašė pirmame 2006-12-11 raštelyje. A. G. ją įspėjo dėl parodymų keitimo pasekmių (ikiteisminio tyrimo pradėjimo, teismo, piniginės bausmės ir teistumo). Įspėjęs O. Č. dėl baudžiamos atsakomybės už melagingų parodymų davimą, A. G. paaiškino, jog teismui būtų lengviau vadovautis 2006-12-11 raštelyje išreikšta jos valia, jeigu raštelyje būtų įvardinta, kuriam teismui yra adresuojamas. Šalys tam pritarė ir O. Č., nekeisdama 2006-12-11 raštelio esmės ir jame išreikštos savo valios, pati surašė 2006-12-13 raštelį. Atsisakydamas tokio veiksmo, A. G., kaip advokatas ir gynėjas, būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme numatytą lojalumo savo ginamiesiems principą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymu ir Advokatų etikos kodeksu, kurie reglamentuoja A. G., kaip advokato – gynėjo darbo specifiką.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, tačiau apylinkės teismas nuosprendyje visiškai nenurodė motyvų, kodėl jis atmetė tiek A. G., tiek jo gynėjo advokato teisinius argumentus, o vadovavosi tik suinteresuotų asmenų (O. Č. ir jos artimų giminių), siekiančių, kad už melagingų parodymų davimą O. Č. nebūtų baudžiama, nenuosekliais parodymais, kuriuos teismas tokiais pripažino nuosprendyje.

Teismas neįvertino, kad advokatai yra nepriklausoma teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 3 str.). Lietuvos Respublikos BPK 48 str. 1 d. 6 p. nustato, kad gynėjas turi teisę savarankiškai rinkti gynybai reikalingus dokumentus ir daiktus, kalbėtis su asmenimis apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, <...> kitaip fiksuoti gynybai reikalingą informaciją. Vadovaudamasis šia nuostata, A. G. turėjo teisę paimti O. Č. 2006-12-11 rašytą raštelį ir prašyti prijungti jį prie baudžiamosios bylos medžiagos. Klientai laisvanoriškai atvyko su O. Č. ir jos motina į advokato kontorą ir savarankiškai, be advokato pagalbos išsiaiškinę įvykio aplinkybes, prašė A. G., kaip gynėjo, tą jų susitarimą, užfiksuotą laisvanoriškai surašytu 2006-12-11 rašteliu, tinkamai pateikti teismui. Jeigu A. G., kaip gynėjas, būtų atsisakęs priimti minėtą raštelį ar, abiem šalims dalyvaujant ir prašant, būtų atsisakęs patarti, kad išreiškiant O. Č. laisvą valią, jos raštelį teisinga būtų adresuoti teismui, ir nebūtų pateikęs šių raštelių teismui, būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 str. 5 d. ("Lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas"), 39 str. 1 p. (advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai), Lietuvos advokatų etikos kodekso 6 str. 6.14 p. (advokatas visada turi patarti klientui mėginti taikiai susitarti arba nurodyti alternatyvius ginčo sprendimo būdus).

O. Č. pati buvo nusprendusi pakeisti parodymus ir tą padarė dar iki to, kai pirmą kartą pamatė A. G., kaip advokatą. Tai pati patvirtino teisme, tokiu būdu išeliminavo iš kaltinimo A. G. tyčią. Lietuvos Respublikos BK numatyta, kad poveikis liudytojui ar nukentėjusiam yra tyčinis nusikaltimas, o kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, siekiant sukliudyti vykdyti teisingumą, nes kaltininkas, veikdamas liudytoją ar nukentėjusįjį, supranta, kad jis daro jiems psichinį poveikį ir to nori, siekdamas kad nukentėjusysis ar liudytojas duotų melagingus parodymus. A. G. savo veiksmais O. Č. gąsdino baudžiamąja atsakomybe už ketinimus pakeisti parodymus ir tuo siekė atvirkštinio varianto – kad ji parodymų nekeistų. Taigi, A. G. siekiai buvo priešingi nei tie, kurie nurodyti nuosprendyje ir Lietuvos Respublikos BK 233 str. Todėl A. G. veikoje nesant subjektyvinės nusikaltimo pusės – tyčios, nėra ir jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

Teismas neteisingai įvertino terminą „poveikis". Teismų praktikoje „poveikis“ suprantamas kaip psichologinis spaudimas, grasinimai sužaloti sveikatą ar sunaikinti turtą, fizinis smurtas, tikslu pasiekti melagingų parodymų. A. G. inkriminuojamas „įtikinimas" ar „įkalbėjimas" neatitinka išdėstytos sampratos, nes įkalbėjimas ar įtikinimas nėra prievarta, nėra fizinis ar psichologinis spaudimas pakeisti nuomonę, o argumentuotas faktų išdėstymas, kad pašnekovas sutiktų su išdėstyta nuomone. Be to, jokių faktų ar argumentų A. G. O. Č. nedėstė, nes ji pas jį atėjo su savo išankstiniu nusistatymu keisti parodymus, o A. G. bandymai įtikinti, kad tai sukels jai baudžiamąją atsakomybę, nepadėjo.

Taip laisvai traktuojant A. G. advokatinę veiklą, kaip nuosprendyje, vėliau visi advokatai bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn vien už tai, kad, susitikę su nukentėjusiuoju, jam įteiks turtinės žalos atlyginimą, pažadės atlygį už neturtinę žalą ir už tai siūlys nutraukti baudžiamąją bylą, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. To Lietuvos Respublikos BK nedraudžia, tačiau šiuo atveju advokato veiksmai įvertinti kaip bandymas bet kokia forma paveikti nukentėjusįjį ir siekimas įkalbinėjimo ar įtikinimo forma tai padaryti. Siekiant apsaugoti valstybės teisinę sistemą nuo dezorganizacijos, nuosprendį būtina panaikinti, nes A. G. yra nuteistas tik už savo, kaip advokato, lojalumą klientui.

Teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

A. G. apeliacinis skundas tenkintinas, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008-07-16 apkaltinamasis nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. G. veikos, už kurią buvo nuteistas, nepadarė (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, todėl nepagrįstai A. G. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad O. Č. kartu su savo mama N. Č., patėviu M. Š., nuteistaisiais M. T. ir M. E. pas A. G. atvyko savo noru, jam pateikė O. Č. 2006-12-11 rašytą raštelį dėl parodymų keitimo išžaginimo byloje, kreipėsi į jį su prašymu padėti patikslinti ir tinkama teisine kalba perrašyti O. Č. 2006-12-11 parašytą raštelį dėl parodymų keitimo. A. G. (t. 2, l. 124), nuteistųjų M. T. (t. 2, l. 129), M. E. (t. 2, l. 131), O. Č. (t. 2, l. 162) parodymais nustatyta, kad A. G. įspėjo O. Č. dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už parodymų keitimą. Po to O. Č. advokato A. G. pagalba savo ranka surašė 2006-12-13 pareiškimą Panevėžio apygardos teismui nurodydama, kad M. T. ir M. E. jos neišžagino, už ką jie yra nuteisti (byla Nr. 1-684-719/2006, l. 216-217). O. Č. jau pirmojo, t.y. 2006-12-11, raštelio rašymo metu suvokė ir žinojo, kad keičia parodymus. Ši aplinkybė nustatyta O. Č. parodymais, duotais 2008-03-21 teisiamajame posėdyje, kur ji parodė, kad rašydama pirmąjį raštelį suprato, kad keičia parodymus, duotus pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, nagrinėjant bylą dėl O. Č. išžaginimo, parodymų keitimo aplinkybę suprato ir advokato A. G. kontoroje rašydama 2006-12-13 pareiškimą (t. 2, l. 164). Netikėti šiais O. Č. parodymais nėra teisinio pagrindo. Kupiškio rajono apylinkės teismas skundžiamu 2008-07-16 nuosprendžiu nustatė, kad duomenų, jog A. G. savo veika nebendrininkavo su nuteistaisiais M. T. ir M. E. jiems paveikiant O. Č. parašyti 2006-12-11 raštelį dėl „bereikalingo jų apkaltinimo“ dėl išžaginimo. Remdamasis išdėstytais duomenimis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad O. Č. atvykus į A. G. kontorą, A. G., prieš tai O. Č. įspėjęs dėl galimos baudžiamosios atsakomybės dėl melagingo parodymo, padėjo O. Č. teisiškai, išsamiai išdėstyti pirmajame O. Č. raštelyje išreikštą laisvą jos valią dėl savo teisiamajame posėdyje išžaginimo byloje duotų parodymų pakeitimo O. Č. rašytame 2006-12-13 pareiškime. Tikslo paveikti išžaginimo byloje nukentėjusiąją O. Č., kad ši pakeistų parodymus, A. G. neturėjo, kadangi nukentėjusiosios valia pakeisti parodymus buvo susiformavusi jau anksčiau, iki savanoriško kreipimosi į A. G. tikslu patikslinti nukentėjusiosios 2006-12-11 raštelį. Tokiu būdu, A. G. veikoje nėra tyčios paveikti nukentėjusiąją O. Č., kas būtina Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėčiai. A. G. jokių draudžiamų veiksmų neatliko, todėl konsekvencionaliai neteisinga ir apylinkės teismo išvada, kad A. G. 2006-12-13 atliko draudžiamus Lietuvos Republikos BK 233 str. 1 d. dispozicijoje numatytus veiksmus (įtikinėjo nukentėjusiąją pakeisti parodymus, siūlė paimti pinigus), nepaisant to, kad nusikalstamos veikos, numatytos minėtame straipsnyje, pasekmės atsirado anksčiau, t.y. O. Č. 2006-12-11 parašius pirmąjį raštelį.

Apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad O. Č. rašytą pirmąjį, t.y. 2006-12-11, raštelį A. G. laikė netinkamu todėl, kad jame net neužsimenama apie išžaginimą ir dėl to jis tyčia siekė paveikti nukentėjusiąja, kad ši perrašytų pirmąjį raštelį. Kaip nustatyta O. Č. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje (t. 2, l. 164), ji jau pirmojo raštelio rašymo metu suvokė jo esmę ir rašymo tikslą, suprato, kad keičia parodymus. Todėl daroma išvada, kad pirmasis raštelis buvo netinkamas ne dėl O. Č. valios išreiškimo dėl konkrečių nuteistųjų M. T. ir M. E. veiksmų jame trūkumo, o dėl jo neatitikimo teisiniams reikalavimams ir procesiniams formalumams. Advokato A. G. padėjimas teisine forma surašyti 2006-12-13 pareiškimą laikytinas ne nusikalstamu siekiu paveikti nukentėjusiąją, o tinkamu savo, kaip gynėjo – advokato, pareigų atlikimu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino terminą „poveikis", kadangi teismų praktikoje jis suprantamas kaip psichologinis spaudimas, grasinimai sužaloti sveikatą ar sunaikinti turtą, fizinis smurtas, tikslu pasiekti melagingų parodymų, o A. G. inkriminuotas „įtikinimas" ar „įkalbėjimas" neatitinka išdėstytos sampratos, nes įkalbėjimas ar įtikinimas nėra prievarta, nėra fizinis ar psichologinis spaudimas pakeisti nuomonę, o argumentuotas faktų išdėstymas, kad pašnekovas sutiktų su išdėstyta nuomone. Aptariama Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. norma numato atsakomybę už siekį bet kokiu būdu paveikti nukentėjusįjį ar kitus toje normoje nurodytus asmenis, kad šie duotų melagingus parodymus. Prašymas pakeisti parodymus laikytinas vienu iš minėtame spraipsnyje numatyto poveikio nukentėjusiajam išraiškos būdų. Todėl daroma, išvada, kad apylinkės teismas poveikio nukentėjusiajam darymo terminą traktavo teisingai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nenustatė, kad A. G. prašė ar kitokiais neteisėtais veiksmais darė poveikį O. Č.. Priešingai, advokatas, vykdydamas imperatyvių įstatymų normų reikalavimus, įspėjo pas jį atvykusią O. Č. dėl atsakomybės už parodymų keitimą ir leido jai pačiai apsispręsti dėl galimų atlikti veiksmų variantų. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai A. G. veiksmus įvertino kaip poveikio nukentėjusiajai darymą.

Vieni iš pagrindinių advokatų veiklos principų, numatytų, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 str., yra advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas, advokatų veiklos teisėtumas bei lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas. Įgyvendindamas šiuos principus, advokatas, sutinkamai su minėto įstatymo 39 str., privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai. Būtent taip, klientams ir nukentėjusiajai O. Č. prašant pagalbos surašyti išsamiai teisine forma jos pareiškimą, A. G. ir elgėsi, lojaliai vykdymas jam, kaip advokatui – gynėjui, įstatymų (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso) pavestas pareigas, įskaitant ir pareigą panaudoti visas įstatymų numatytas gynybos priemones ir būdus, idant būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios jo ginamuosius ar lengvinančios jų atsakomybę. Pagrindo teigti, kad A. G. naudojo neteisėtas gynybos priemones, nėra. Noras padėti savo klientams – kaltinamiesiems išvengti atsakomybės ar ją sušvelninti, padedant pačiai savo noru pas advokatą atvykusiai nukentėjusiajai O. Č. patikslinti ir aiškia, išsamia teisine kalba perrašyti jos ankstesniame 2006-12-11 raštelyje išreikštą valią nėra nusikalstamas veikimas, o, priešingai, veikimas įstatymo vardu, viešojo intereso reprezentavimas ir pastangos įgyvendinti teisingumą.

Įvertinus bylos aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas buvo šališkas, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, 2007-09-13 įteikus A. G. antrąjį pranešimą apie įtarimą (t. 2, l. 12-13), kuomet A. G. jau buvo nušalintas kaip gynėjas, įtariamojo apklausos metu A. G. parodymus duoti atsisakė (t. 2, l. 14). Todėl neaišku, kodėl, turėdamas teisę ir galimybę pateikti jį teisinančius parodymus ir įrodymus, A. G. tai daryti atsisakė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apelianto argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. negalėjo duoti jį teisinančių parodymų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir nesant A. G. veiksmuose nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., objektyviosios pusės bei subjektyvinės pusės – tiesioginės tyčios paveikti nukentėjusiąją, A. G. išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008-07-16 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turtinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.