- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-30
- Bylos Nr.
- P-63-88-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- P. T.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- V. T., Č. T., D. B., V. V., L. M., R. M., M. S., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. T. (P. T. ) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11-701/2007 pagal pareiškėjo P. T. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. T. (V. T. ), Č. T. (Č. T. ), D. B. , V. V. , L. M. , R. M. (R. M. ), M. S. , Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. T. skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir atsakovas) per tris mėnesius nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypo plano patvirtinimo atkurti jam nuosavybės teises į Z. S. ir A. S. (A. S. ) iki nacionalizacijos valdytą žemę Vilniaus apskrityje, Varžuvka Dolna kaime, grąžinant žemę natūra turėtoje vietoje.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į seneliams Z. ir A. S. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę Vilniaus apskrityje, Varžuvka Dolna kaime, kreipėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 ir 10 straipsniuose numatytais terminais ir tvarka. Teigė, kad jis įvykdė visas šiame įstatyme numatytas sąlygas, tačiau nuosavybės teisės į buvusių savininkų valdytą žemę neatkuriamos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas vilkina sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 106 – 110 punktų reikalavimus. Pažymėjo, kad prašymo padavimo metu visa buvusių savininkų Z. ir A. S. iki nacionalizacijos priklausiusi žemė buvo laisva, neužstatyta, į minėtą žemę kitų pretendentų nebuvo. Be to, sklypo, į kurį turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimas ir ribų nustatymas taip pat yra atliktas. Žemėtvarkos skyrius nepateikė informacijos, kad žemė užimta. Penkiems kaimynams žemė yra grąžinta, o jam negrąžinama, motyvuojant tuo, jog ji rėžinė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypo plano patvirtinimo atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į Z. ir A. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę Vilniaus apskrityje, Varžuvka Dolna kaime.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra į senelio A. S. iki nacionalizacijos Vilniaus apskrities Mickūnų valsčiaus Varžuvka Dolna kaime turėtą nekilnojamąjį turtą – 2,87 dešimtinės dydžio žemės sklypą. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 17, 18 straipsniais, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais, kad Varžuvka Dolna kaimas iki žemės nacionalizacijos buvo rėžinis. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog Varžuvka Dolna kaimas, kuriame iki 1940 m. nacionalizacijos A. S. turėjo žemės, buvo rėžinis. Be to, apie nustatytą faktą, kad kaimas yra rėžinis, atsakovas informavo pareiškėją tik 2004 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 31/04/22-3899, t. y. po to, kai jis su skundu kreipėsi į teismą, todėl jam nebuvo suteikta galimybė apskųsti minėto akto teisėtumą. Teismas nurodė, kad vilkinimu pripažįstamas administravimo subjekto neveikimas, t. y. pareigų nevykdymas ar kitoks vilkinimas spręsti reikalus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 90 str.). Atsakovas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę, buvusią Vilniaus apskrityje, Varžuvka Dolna kaime, nepriėmė dėl to, jog negavo iš trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos dokumentų (duomenų), t. y. nebuvo patvirtinti buvusio Varžuvka Dolna rėžinio kaimo žemės sklypų planai. Kadangi nustatyta, kad nėra pakankamai duomenų, jog Varžuvka Dolna kaimas buvo rėžinis, todėl yra pagrindas įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus, t. y. atkurti jam nuosavybės teises natūra į senelio A. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią Vilniaus apskrityje, buvusiame Varžuvka Dolna kaime, per tris mėnesius nuo perduodamo žemės sklypo vietos suderinimo. Toks sprendimas gali būti priimtas per tris mėnesius nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus žemės sklypų planų patvirtinimo (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 p.). Teismas nustatė, kad penkiems žemės savininkams nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos turėtą žemę, buvusią Vilniaus apskrityje, Varžuvka Dolna kaime, jau yra atkurtos. Tuo tarpu dėl pareiškėjo sprendimus yra delsiama priimti. Prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. žemę pareiškėjas pateikė 2001 m. rugpjūčio 6 d., tačiau iki šiol nėra priimti sprendimai dėl žemės atkūrimo. Tokie atsakovo veiksmai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui ir yra laikytini administravimo subjekto neveikimu – pareigų nevykdymu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Esant šioms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tenkintinas.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikino, pareiškėjo P. T. (P. T. ) skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad byloje yra neginčijamos ir laikytinos nustatytomis šios faktinės aplinkybės: kad pareiškėjo senelis A. S. iki žemės nacionalizacijos 1940 m. nuosavybės teise valdė 2,87 dešimtinių dydžio žemės sklypą buvusiame Varžuvka Dolna kaime, kurio teritorija iki 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta Vilniaus miesto teritorijai; kad pareiškėjas kartu su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis V. T. ir V. V. yra pretendentai atkurti nurodytą nuosavybės teisę; kad nurodyto kaimo ribos bei tai, jog šiame kaime buvo rėžinė sistema, buvo konstatuota sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. aktu Nr. 31/04/15-312. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemę, kuri turėjo rėžinę sistemą, ir į žemę, kurioje tokios sistemos nebuvo, yra skirtingas ta prasme, jog pirmuoju atveju buvusio savininko turėti žemės sklypai nekartografuojami, o nustatoma tik buvusio rėžinio kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius, ir laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. 7 pstr.); antruoju atveju buvusių savininkų turėti žemės sklypai kartografuojami, t. y. pažymimi esamoje kartografinėje medžiagoje, ir laisva (neužstatyta) žemė grąžinama buvusio sklypo teritorijoje (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. 6 pstr.). Pažymėjo, kad žemėtvarkos skyriaus prašymo savivaldybės administracijos direktoriui atlikti tolimesnius (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. 11-13 pstr. numatytus) veiksmus turinys atsižvelgiant į tai, koks iš minėtų atvejų yra konkrečioje situacijoje, skiriasi savo sąlygomis (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p. 10 pstr.). Pabrėžė, jog iš bylos matyti, kad nagrinėjamuoju atveju Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. rugsėjo 30 d. ir 2005 m. sausio 20 d. raštais kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymais suformuoti grąžintinus natūra sklypus pagal rėžinio kaimo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju savivaldybės administracijos direktorius objektyviai negalės formuoti grąžinamų sklypų pagal kitokį (ne rėžinės sistemos) principą, tai pat kad pareiškėjo lūkesčiai gauti jo norimus sprendimus po to, kai savivaldybės administracija (pagal minėtus 2004 m. rugsėjo 30 d. ir 2005 m. sausio 20 d. raštus) patvirtins grąžintinų sklypų planus, šiuo atveju negali būti įgyvendinti. Teismas nurodė, kad tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir realiai ginančiu tariamai pažeistas pareiškėjo teises. Atkreipė dėmesį, kad iš bylos matyti, jog minėtas sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. aktas Nr. 31/04/15-312 nulėmė atsakovo (žemėtvarkos skyriaus) poziciją, išvadą ir tolimesnius veiksmus vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal rėžinio kaimo variantą. Su šia pozicija pareiškėjas nesutinka. Pažymėjo, kad toks pareiškėjo nesutikimas buvo aiškiai išreikštas tik bylos teisminio nagrinėjimo metu. Teismas padarė išvadą, kad šiuo klausimu (ar minėtas kaimas buvo rėžinis, ar ne) tarp šalių kilo ginčas. Pažymėjo, kad nurodytas sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. aktas pagal jo reikšmę ir teisines pasekmes laikytinas nuosavybės teisių atkūrimo metu parengtu dokumentu. Todėl jis gali (galėjo) būti ginčijamas Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 122 punkto bei Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. tokiam ginčui yra būtina ikiteisminė jo nagrinėjimo tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d.). Pabrėžė, kad tai buvo nurodyta įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartyje, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą pripažinti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus išvadą, kad Varžuvka Dolna kaimas iki 1940 m. nacionalizacijos buvo rėžinis, neteisėta. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo paneigti nurodytą (2004 m. balandžio 20 d.) aktą šioje administracinėje byloje. Nurodė, kad iš Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 14 pastraipos matyti, jog žemėtvarkos skyriaus tolimesnio etapo (po to, kai savivaldybės administracijos direktorius atliks šio tvarkos 106 p. 11-13 pstr. numatytus darbus) veiksmų atlikimas yra sąlygojamas savivaldybės administracijos direktoriaus minėtų darbų atlikimo. Pažymėjo, kad teisine prielaida žemėtvarkos skyriui atlikti šiuos veiksmus, o apskrities viršininko administracijai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra kito viešojo administravimo subjekto atitinkamų veiksmų atlikimas. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. rugsėjo 30 d. ir 2005 m. sausio 20 d. pateikdamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 10 pastraipoje numatytą prašymą tuo pačiu atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, teismas nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju atsakovas (Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius) nepriimdamas (neparuošęs) sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra pareiškėjui vilkino sprendimo priėmimą, t. y. neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą.
IV.
Pareiškėjas 2007 m. lapkričio 16 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11-701/2007. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. aktas Nr. 31/04/15-312 buvo suklastotas.
2. Kad žemė Varžuvka Dolna kaime negalėjo būti rėžinė, patvirtina faktas, jog joje pastatyta sodyba, o sodybos buvo statomos tik nuosavybės teise priklausiusioje žemėje, be to, žemė buvo atitverta.
3. 2007 m. spalio 18 d. gauta archyvinė pažyma patvirtina, kad P. S. (P. S. ) priklausė sodybinė žemė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo iš esmės grindžia aplinkybe, jog sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. aktas Nr. 31/04/15-312 buvo suklastotas, o 2007 m. spalio 18 d. gauta archyvinė pažyma patvirtina, kad P. S. priklausė sodybinė žemė.
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Šioje teisės normoje paminėtos aplinkybės turi būti nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. akto Nr. 31/04/15-312 suklastojimo.
Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių galima tada, kai tokios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą, tačiau dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių nebuvo ir negalėjo būti jam žinomos. Prašyme atnaujinti procesą nurodyta aplinkybė, kad 2007 m. spalio 18 d. gauta archyvinė pažyma patvirtina, kad P. S. priklausė sodybinė žemė, nelaikytina naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri objektyviai nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, be to, šie dokumentai nepagrindžia argumento dėl sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 2004 m. balandžio 20 d. akto Nr. 31/04/15-312 suklastojimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11-701/2007 pagal pareiškėjo P. T. (P. T. ) skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. T. (V. T. ), Č. T. (Č. T. ), D. B. , V. V. , L. M. , R. M. (R. M. ), M. S. , Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.