Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. (S. L.) skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. VPE_SP6E-131 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo S. L.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (18.2) I-9305 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad S. L. 1991 m balandžio 5 d. buvo priimtas Vilniaus rajono Nemenčinės miesto priešgaisrinę dalį ugniagesio pareigoms. Nuo 1999 m. liepos 1 d. Vilniaus rajono Nemenčinės miesto priešgaisrinės dalies pavadinimas buvo pakeistas į Vilniaus rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Nemenčinės komandą (pareiškėjo pareigos – sargybos viršininkas). Nuo 2000 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Vilniaus rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Nemenčinės komandos pamainos vado pareigas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 3.9-43 S. L. (Vilniaus rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Nemenčinės komandos pamainos vadas) 2007 m. lapkričio 8 d. buvo atleistas iš einamų pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnį (darbuotojo pareiškimu). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2007 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 3.9-45TE S. L. buvo priimtas į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Nemenčinės komandą ugniagesiu-gelbėtoju (C lygio 2 kategorijos statutiniu valstybės tarnautoju). Pareiškėjui buvo suteiktas vidaus tarnybos grandinio laipsnis. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 3.9-03 S. L. buvo priimtas į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Nemenčinės komandą skyrininku (C lygio 3 kategorijos statutiniu valstybės tarnautoju). Pareiškėjas nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo paskirtas į Vilniaus apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 7 komandos budinčios pamainos skyrininku (C lygio 4 kategorijos statutiniu valstybės tarnautoju), ir juo dirbo iki atleidimo 2021 m. rugpjūčio 24 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos surašė 2021 m. rugsėjo 13 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 6-7-3469, kuriame darbo stažo nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. neįtraukė į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. VSDFV Panevėžio skyrius Sprendimu paskyrė pareiškėjui Pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neįskaitydamas į pareiškėjo ištarnautą laiką laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas jį apskundė VSDFV, kuri 2021 m. gruodžio 10 d. Sprendimu VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo 1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas Nr. I-693 (2007 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-1027 įstatymo pavadinimas pakeistas į Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas). Iki šio įstatymo įsigaliojimo pareigūnų ir karių pensiniam aprūpinimui buvo taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytas laikinasis teisinis reglamentavimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 281 patvirtino Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarką. Šios tvarkos 1.1 punkte buvo nustatyta, kad kol bus priimtas ir įsigalios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, vidaus reikalų sistemos darbuotojams, pareigūnams ir kariams pensijos skiriamos už ištarnautus metus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. priimto nutarimo Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo“ 1.1 ir 1.1.7 punktais buvo nustatyta, kad iki įsigalios pensijų įstatymas, vidaus reikalų sistemos pareigūnams ir kariams į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už ištarnautus metus skirti, įskaitomas ir laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais samdos pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo Nr. I-2120 1 straipsnyje, galiojusiame iki 1996 m. sausio 1 d., tai yra ir laikotarpiu nuo 1990 m. birželio 12 d. iki 1995 m. sausio 1 d., buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos vidaus tarnyba yra struktūrinių padalinių, veikiančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje ir vykdančių specifines valstybės vidaus tvarkos palaikymo funkcijas, visuma ir ją sudaro Tardymo, Pataisos reikalų, Priešgaisrinės apsaugos departamentai, Emigracijos ir imigracijos tarnyba, vidaus daliniai, budėtojų dalis ir vadovybė, taip pat finansų ir kontrolės, materialinio-techninio aprūpinimo, ryšių, medicinos tarnybos, Informacinis statistikos centras bei kiti vidaus reikalų sistemą aptarnaujantys padaliniai.

Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT1-N1/2017 nurodė, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytosios, pensijos ir socialinė parama. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme. Valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto, skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims. Įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kada valstybinė pensija asmeniui neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms), taip pat kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Pagal Konstituciją, jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą; tačiau ši diskrecija yra saistoma Konstitucijos (2016 m. birželio 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei. Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, turi apibrėžti, be kita ko, tarnybos laiką, būtiną šiai valstybinei pensijai skirti; šiam laikui gali būti prilyginti ir tam tikri kiti su tarnyba susiję laikotarpiai; nustatydamas šį teisinį reguliavimą ir paisydamas Konstitucijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją: atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, jis, be kita ko, gali nustatyti ir tam tikrų ypatumų turintį atskirų statutinių valstybės institucijų pareigūnų tarnybos laiko, būtino pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, apskaičiavimo, taip pat kitų laikotarpių prilyginimo šiam laikui teisinį reguliavimą.

Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme apibrėžtą teisinį reglamentavimą, laikotarpiai, įskaitomi į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, nustatyti Įstatymo 6 straipsnyje, pagal kurį pareigūnų ir karių tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikas pensijai skirti įskaitomas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos. Tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., yra reglamentuoti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti, be kita ko, prilyginamas, buvęs iki 1995 m. sausio 1 d., darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais (Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Taigi, Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos išimtys iš Įstatyme 6 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas pareigūnų ir karių tarnybos laikas. Viena iš tokių išimčių – darbo laiko, išdirbto profesionalios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, prilyginimas tarnybos laikui. Šia išimtimi įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas įskaityti šį laiką į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už atliktą tarnybą skirti, tačiau šios išimties taikymas siejamas tik su laikotarpiu iki 1995 m. sausio 1 d.

Aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad laikotarpiams pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra prilyginami asmenų priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbti laikotarpiai, buvę iki Įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.), jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, taip pat į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įskaitomi visi priešgaisrinės apsaugos įstaigose, priskiriamose vidaus reikalų įstaigoms, asmenų išdirbti laikotarpiai nuo jų paskyrimo į pareigūno pareigas dienos. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d. (Įstatymo įsigaliojimo data) nustato tą ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai.

Nagrinėjamu atveju įrašas pareiškėjo darbo knygelėje patvirtina, jog pareiškėjas 1991 m balandžio 5 d. darbo sutarties pagrindu buvo priimtas Vilniaus rajono Nemenčinės miesto priešgaisrinę dalį ugniagesio pareigoms. Be to, bylos medžiaga patvirtina, ir nagrinėjamojoje byloje ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas po atleidimo (2007 m. lapkričio 8 d.) iš Vilniaus rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Nemenčinės komandos einamų pareigų, nuo 2007 m. lapkričio 9 d. buvo priimtas į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Nemenčinės komandą ugniagesiu-gelbėtoju (C lygio 2 kategorijos statutiniu valstybės tarnautoju). Tai yra, laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį ir nebuvo sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnu.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste itin aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. KT1-N1/2017, kuriame pripažinta, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad ir iki Įstatymo įsigaliojimo, ir jam įsigaliojus buvo ir yra nustatytas ypatingas vidaus reikalų sistemos (įskaitant ir PAGD) pareigūnų teisinis statusas: skirtingai nei pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims, pareigūnams keliami specialūs reikalavimai, jie turi prisiekti Lietuvos valstybei ir laikytis tam tikrų apribojimų, jiems taikoma specifinė tarnybinė atsakomybė, jie turi įgaliojimus vykdydami tarnybines funkcijas duoti nurodymus jiems nepavaldiems asmenims; tik pareigūnams nustatytos tam tikros specialios materialinės ir socialinės garantijos. Kaip nurodyta minimame nutarime, iki 1990 m. kovo 11 d. ir vėliau vidaus reikalų sistemos padaliniuose priešgaisrinė apsauga buvo organizuota sukarintos ir profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais. Profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių sukarinimas vyko laipsniškai (su pertraukomis) ir ilgą laiką (iki 2007 m.), įtvirtinant jį vidaus reikalų ministro ir PAGD direktoriaus įsakymais, vykdant Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą Etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą (1996–1998 metams) ir vidaus reikalų ministro 2007 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtinto VRM 2007 metų veiklos pagrindinių priemonių plano 110-ąją priemonę. 1985 m. rugpjūčio 1 d., dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, buvo įsteigtos sukarintos priešgaisrinės dalys Utenos ir Klaipėdos miestų bei Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos apsaugai. Iki 1994 m. pabaigos buvo sukarinta 2,3 proc., 1995 m. – 9,3 proc., 1996 m. – 25,6 proc., 1997 m. – 30,2 proc., 1999 m. – 7 proc., 2007 m. – 25,6 proc. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių (atskiri padaliniai likviduoti arba sujungti, panaikinti ar pakeisti tam tikri juose buvę etatai, patvirtinti nauji etatai), dalis jų darbuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis ir vykdžiusių gaisrų gesinimo bei gelbėjimo darbus, buvo paskirti statutiniais valstybės tarnautojais – sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Nesukarintų profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis, ir sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnų funkcijos (darbo pobūdis) skyrėsi tuo, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga aukšta kvalifikacija. Jiems dažniausiai buvo pavedama vykdyti pirminius darbus iki atvykstant pareigūnams, o atvykus pareigūnams jų funkcijos apsiribodavo gaisro plitimo stabdymu. Paskyrus sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, jų funkcijos iš esmės pasikeisdavo, be to, jie privalėjo atitikti pareigūnams keliamus reikalavimus (amžiaus cenzas, nepriekaištinga reputacija, sveikatos būklė ir pan.) ir įgyti būtinus papildomus įgūdžius.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Be to, priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog aptariamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais pagal darbo sutartis išdirbtas po 1995 m. sausio 1 d., nesilaikyta iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančių reikalavimų, įstatymu nustatant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisinį reguliavimą, paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

Pažymėtina, kad būtent Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. KT1-N1/2017 vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021, kuomet byloje, analogiškoje nagrinėjamai, konstatavo, jog yra pagrįstai atsisakoma įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pagal darbo sutartį toliau buvo dirbama priešgaisrinės apsaugos padaliniuose.

Įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, pripažinus, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo (tai yra po 1995 m. sausio 1 d.), pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, pagal darbo sutartį darbą dirbusiam pareiškėjui negalėjus įgyti teisėtų lūkesčių, kad jo tarnybos laikui bus prilygintas ir po Įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas, egzistuojant esminiams priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumams, nesant asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad ir VSDFV Panevėžio skyrius pagrįstai laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. neįskaitė į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. VPE_SP6E-131 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo S. L.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. (18.2) I-9305 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo. Netenkinus prašymo panaikinti Sprendimą ir 2021 m. gruodžio 10 d. Sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktas, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo S. L. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.