Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-08-04 · Administracinė byla Nr. A-756-1412-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-08-04
Bylos Nr.
A-756-1412-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Vaida Urmonaitė (pran.)
Pareiškėjas
A. B.
Advokatai
Vidmantas Martyšius
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A-756-1412/2008Procesinio sprendimo kategorija 11.2(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugpjūčio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Violetai Rodzienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Vidmantui Martyšiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. prašymą, tretiesiems suinteresuotiems asmenims byloje dalyvaujant Vilniaus apskrities viršininko administracijai, L. L. , dėl terminų atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. D. (A. D. ) turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Nurodė, kad jos tėvas A. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 16,00 ha žemės: 11,60 ha žemės buvo (duomenys neskelbtini) , o 4,00 ha žemės – (duomenys neskelbtini) toje pačioje seniūnijoje. Priėmus įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėja ir L. L. (savininko anūkė) Dūkštų seniūnijos agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. D. turėtą 16,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) . Kartu su prašymu pateikė giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Kadangi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimai ribojasi, manė, kad tai yra tas pats kaimas ir (duomenys neskelbtini) kaimo prašyme nenurodė. 1998 m. gegužės 11 d. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti pasiūlė atkurti nuosavybes teises į 11,60 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Komisija vadovavosi 1938 m. žemės sklypų savininkų sąrašu ir 1941 m. pieno gamintojų sąrašu, kur buvo nurodyta, kad pareiškėjos tėvas turi 11,60 ha žemės. Archyvas daugiau jokių žinių apie A. D. turėtą žemę tuo metu nepateikė. Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 41-4879 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 5,80 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir 2007 metais gavo papildomą informaciją apie tėvo turėtą žemę. Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 7323 esančiame (duomenys neskelbtini) kaimo ir (duomenys neskelbtini) dvaro dalies žemės matavimo sąraše, patvirtintame 1935 m. kovo 23 d., įrašytas D. A. , sklype Nr. 35 turėjęs 3 ha 4248 kv.m. žemės. Archyve išliko žemės suteikimo aktas, pagal kurį A. D. nuosavybėn iš valstybės valdos (duomenys neskelbtini) kaime suteiktas 4,00 ha žemės sklypas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad teismui terminų praleidimo priežastis pripažinus svarbiomis jų atnaujinimui neprieštarausiantis. Paaiškino, kad pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) kaimo nėra. Pareiškėja turėtų tikslinti savo pareiškimą, tiksliai nurodydama, į kokį žemę sklypą, kokiame kaime pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą, pretenduoja atkurti nuosavybės teises.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo L. L. atsiliepime (b. l. 62) nurodė neprieštaraujanti, kad pareiškėjos prašymas būtų patenkintas. Paaiškino, kad 1991 m. archyvas nesuteikė pilnos informacijos apie A. D. turėtą žemę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojusią nuo 2004 m. spalio 26 d.) terminai dėl prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo tapo atnaujintinais. Vadovaujantis šio straipsnio 1 bei 4 dalimis, piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, jie gali būti atnaujinami. Teismo nuomone, termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji tik gavusi archyvinę pažymą sužinojo apie tai, kad jos tėvas A. D. turėjo daugiau žemės, negali būti laikoma svarbia priežastimi. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad į archyvus dėl A. D. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytos žemės negalėjo kreiptis anksčiau, kol įstatymo nustatytas terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo pasibaigęs. Pareiškėjos manymas, kad ji, 1992 m. padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pretendavo į visą A. D. valdytą žemę, taip pat nelaikytinas svarbia priežastimi, pateisinančia praleistus terminus. Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. gegužės 11 d. pasiūlyme (b. l. 11) nurodyta, kad A. D. turėjo tik 11,60 ha žemės. Į šią žemę nuosavybės teisės buvo atkurtos (b. l. 12, 20), todėl pareiškėja po Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo 1998-1999 m. neturėjo jokio pagrindo manyti, kad bus atkuriamos nuosavybės teisės ir į kitą A. D. valdytą žemės sklypą (-us). Iškart po minėtų sprendimų priėmimo pareiškėja į archyvus nesikreipė. Kolegijos vertinimu, pareiškėjos, gyvenančios Lietuvoje, nesugebėjimas per tokį ilgą laikotarpį paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę vertintinas kaip nerūpestingumas, o tai yra subjektyvi, nuo jos pačios pasirinkto elgesio būdo priklausanti termino praleidimo priežastis. Nors pareiškėja yra 84 metų, teismo teigimu, pagal susiklosčiusią teisminę praktiką, asmens, prašančio atnaujinti įstatymo nustatytą terminą, amžius nėra veiksnys, savaime leidžiantis konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai laiku paduoti prašymą sutrukdė ne tik prašyme pirmosios instancijos teismui nurodytos priežastys, bet ir jos sveikatos būklė, taip pat kitos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.

2. Dalyvaudama pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja dėl savo silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus nesuprato jai užduodamų klausimų, tačiau teismas, atsižvelgdamas į Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies, Civilinio proceso kodekso 161 straipsnio nuostatas, pasirūpinti tinkamu atstovavimu nepasiūlė.

Atsiliepimas

3. Pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo klaidinama. Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyrius teigė, kad pareiškėja teismui turinti nurodyti duomenis apie tėvo žemę, jos buvimo vietą, tačiau atsiliepime teismui jau nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) kaimo nėra. Aplinkybės susijusios su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų ribomis nebuvo nustatytos ir nagrinėjant administracinę bylą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas pagal to paties straipsnio 4 dalį nustatytas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis.

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas nustatė pakankamai ilgus terminus prašymams ir reikalingiems dokumentams pateikti. Nustatyti terminai ne kartą buvo pratęsiami tam, kad savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą galėtų realizuoti ir tie pretendentai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių šia teise tam tikrą laiką nepasinaudojo. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Tad svarbiomis terminų praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios asmenims sudaro objektyvias kliūtis nustatytu terminu atlikti reikiamus veiksmus. Teismų praktikoje tokiomis kliūtimis vertinamos tos, kurios atsiranda ir tęsiasi nepriklausomai nuo asmens valios.

Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, tenkindama pareiškėjos 1992 m. kovo 18 d. pateiktą prašymą Vilniaus rajono Dūkštų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių grąžinimo į 10 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (b. l. 35), 1998 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 41-4879 atkūrė A. B. nuosavybės teises į buvusio savininko A. D. jai tenkančią 5,8 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 12). Iš sprendimo turinio visiškai aišku, kad juo pareiškėjos prašymas buvo išspręstas iš esmės. Įrašo, kad į kokį nors papildomą žemės sklypą (toje ar kitoje vietoje) nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, sprendime nėra, tad pareiškėjai nebuvo jokio pagrindo tikėtis, jog bus grąžinta visa (16 ha) tėvui priklausiusi žemė (buvusi ne tik (duomenys neskelbtini) , bet ir (duomenys neskelbtini) kaime), kaip ji nurodo prašyme. Į Lietuvos centrinį valstybės archyvą papildomai buvo kreiptasi tik 2006 m. lapkričio mėnesį, t.y. jau pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su buvusiu savininku.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog išsiaiškinti savo padėtį nuosavybės teisių atkūrimo procese ir imtis atitinkamų veiksmų jai sutrukdė senyvas amžius, lietuvių kalbos nežinojimas ir bloga sveikatos būklė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei senyvas amžius, nei valstybinės kalbos nemokėjimas ar atitinkamo išsilavinimo neturėjimas taip pat nėra svarbios priežastys, objektyviai sutrukdžiusios pareiškėjai nustatytu laiku atlikti tam tikrus veiksmus savo teisių realizavimui. Šios aplinkybės nesutrukdė pareiškėjai, padedant kitiems asmenims, kreiptis į archyvą 2006 metų pabaigoje, o į teismą 2007 metais. Nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėja negalėjo atitinkamų veiksmų savo teisių gynimui imtis būdama jaunesnė, t.y. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais.

Byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad pareiškėja serga įvairiomis ligomis (lėtine galvos smegenų išemija, pirmine arterine hipertenzija, difuzine mazgine struma, stuburo osteochondroze, gonoartroze, mažakraujyste, prikurtimu, stenokardija), buvo gydyta stacionare laikotarpiais nuo 1992 m. gruodžio 5 d. iki 1992 m. gruodžio 22 d., nuo 2006 m. rugsėjo 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 22 d. Tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai nustatyti susirgimai objektyviai ir sistemingai jai trukdė per tokį ilgą įstatymu nustatytą laiką rūpintis reikiamos informacijos gavimu pačiai ar tai padaryti kitų asmenų pagalba, ir pateikti prašymą iki minėto termino pasibaigimo, byloje nėra.

Teisėjų kolegija įvertinusi surinktų įrodymų visumą sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentacija apie tai, kad valstybės institucijos nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėją klaidino, ir tai buvo terminų praleidimo priežastimi, nėra pagrįsta ir taip pat negali lemti apeliacinio skundo patenkinimo. Prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) , pareiškėja įstatymo nustatytu terminu padavusi nebuvo. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje dalyvavusi pareiškėja prašė teismo leisti jos dukrai R. A. atstovauti pareiškėjos interesus, ir teismas tokią galimybę suteikė (b. l. 69). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ir dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui rinko R. A. (b. l. 5, 29-31). Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nepasiūlęs pareiškėjai pasirūpinti, kad jai būtų tinkamai atstovaujama procese.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinių teisės normų pažeidimų nepadarė, visapusiškai ištyrė visus į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai, laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio reikalavimų, juos įvertino, ir pagrįstai pareiškėjos prašymo netenkino. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRičardas PiličiauskasVaida Urmonaitė