Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. Ž. ir L. P. (P.) apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo

S. Ž. nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 6 metams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., šias bausmes ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą 50 parų arešto bausmę subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

L. P. nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 6 metams ir 6 mėnesiams, pagal 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų S. Ž. ir L. P. solidariai priteista 370 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. M., 120 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. M. ir 4455,40 Lt nukentėjusiojo V. M. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Iš nuteistųjų S. Ž. ir L. P. taip pat priteista po 50 Lt nukentėjusiajai V. M. jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. ir L. P. nuteisti už plėšimą ir už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2007 m. rugsėjo 10 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) žemės ūkio mokyklos S. Ž. ir L. P., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą, V. M. priklausantį turtą, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir užvaldė jo turtą plėšimo būdu. Jų nusikalstama veika pasireiškė tokiais veiksmais: S. Ž. sudavė apie 5 smūgius kumščiu V. M. į galvos sritį, o L. P. nukentėjusįjį tampė už rūbų ir jį stumdė, kartu reikalaudami nupirkti alaus, o po to ir pinigų. Po to, nuo suduotų smūgių V. M. nugriuvus ant žemės, S. Ž. kartu su L. P. spyrė ne mažiau kaip 20 kartų nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, S. Ž. atsisėdo V. M. ant krūtinės, apie 5 kartus smūgiavo kumščiu nukentėjusiajam į dešinį smilkinį ir apie 5 kartus į veido sritį. Tokiu būdu panaudoję fizinį smurtą, S. Ž. ir L. P. pagrobė V. M. priklausantį turtą: 50 Lt vertės mobilųjį telefoną ,,Nokia 3310“ su SIM kortele, 700 Lt vertės mobilųjį telefoną ,,Samsung E900“ su SIM kortele, 150 Lt vertės akinius nuo saulės, 35 Lt vertės rankinę, joje buvusį 20 Lt vertės raktų ryšulį iš keturių raktų su pakabukais bei 5 Lt įvairiomis monetomis, padarydami nukentėjusiajam iš viso 960 Lt turtinę žalą.

Be to, S. Ž. ir L. P., tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis aplinkybėmis plėšimo iš V. M. metu tyčia dėl savanaudiškų paskatų sumušė nukentėjusįjį. S. Ž. sudavė V. M. ne mažiau kaip 5 kartus kumščiu į galvos sritį, o L. P. nukentėjusįjį tampant už rūbų ir stumdant, nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, S. Ž. su L. P. spyrė jam ne mažiau kaip 20 kartų į įvairias kūno vietas, po to S. Ž. atsisėdo V. M. ant krūtinės ir kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip 5 kartus į dešinį smilkinį ir ne mažiau kaip 5 kartus į veido sritį, šiais veiksmais padarydami V. M. įspaustinį kaktikaulio lūžį dešinėje pusėje, galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą dešinėje kaktos pusėje, abiejų akių obuolių sumušimą su kraujosruvomis vokuose ir junginėse, odos nubrozdinimus krūtinėje bei pilve, ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis S. Ž. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 138 str. ir paskirti švelnesnę bausmę. S. Ž. gynėja prašo šio nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, spręsti klausimą dėl S. Ž. nusikalstamų veikų perkvalifikavimo į BK 138 str. 1 d. ir BK 178 str. 1 d. ir paskirti šiam nuteistajam ne laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę. Nuteistasis L. P. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, jo gynėja prašo nuteistojo L. P. apeliacinį skundą patenkinti, L. P. pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. išteisinti, o nesant pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, pripažinti L. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 1 p., ir sušvelninti šiam nuteistajam paskirtą bausmę. Prokurorė nuteistųjų L. Ž. ir L. P. apeliacinius skundus prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Iš bylos matosi, kad teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai abu nuteistuosius pripažino kaltais ir priėmė byloje apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant abiejų nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai. Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matosi, kad juose dėstomi apeliantų argumentai ir šiuose skunduose suformuluoti prašymai prieštaringi. Abu nuteistieji nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jie buvo pripažinti kaltais pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. Nuteistasis S. Ž. prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 138 str., skunde dėsto argumentus, dėl kurių jam turi būti paskirta švelnesnės rūšies bausmė. Tuo tarpu nuteistasis L. P. prašo jį pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. išteisinti, o šį prašymą atmetus, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Abu nuteistieji skunduose nesutinka ir su kai kurių įrodymų vertinimu, tačiau prašo tas pačias bylos aplinkybes įvertinti kiekvienas savo naudai. Abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti teisme išnagrinėtų įrodymų visuma. Pažymėtina, kad į didžiąją dalį apeliacinių skundų argumentų jau buvo motyvuotai atsakyta pačiame skundžiamame nuosprendyje.

Iš to, ką teisme parodė abu nuteistieji, matosi, kad dėl kai kurių esminių bylos aplinkybių jų parodymai yra visiškai skirtingi. Nuteistojo L. P. aiškinimus, kad jis prieš nukentėjusįjį iš viso nenaudojo jokio smurto, visiškai paneigia kito nuteistojo S. Ž. parodymai. L. P. versiją, o taip pat dalį S. Ž. parodymų apie muštynių pradžią, apie tarp jo ir nukentėjusiojo tariamai įvykusį asmeninio pobūdžio konfliktą ir kai kurias kitas bylos aplinkybes paneigia kiti teisme išnagrinėti parodymai, pirmiausia nukentėjusiojo V. M. parodymai. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. M. parodė, kad tą vakarą su draugais parke gėrė alų. Prie jų priėjo ir S. Ž. su L. P.. Draugai išsiskirstė, o jis pats nežino kodėl, bet pasiliko su abiem nuteistaisiais. Jie ėmė jo prašyti pinigų arba nupirkti alaus. Jam atsisakius, pirmasis jam į galvą sudavė smūgį S. Ž., jis spyrė jam į krūtinę ir nustūmė nuo parduotuvės laiptų. L. P. tuo metu jam dar nieko nedarė. Jis bandė pabėgti, bet nuteistieji jį pasivijo ir tada jis parduotuvėje nupirko 2 litrų talpos alaus butelį. Tą alų visi trise gėrė eidami į mokyklos pusę. Dar nepabaigus gerti nuteistieji vėl ėmė reikalauti dar alaus, jam atsisakius, prašė duoti pinigų. Vėl atsisakius S. Ž. sudavė jam smūgius ranka į veidą, kiek kartų, jau neprisimena. Kai nuo šių smūgių nugriuvo ant žemės ir gulėjo ant nugaros, tada S. Ž. ir L. P. abu pradėjo jį spardyti. Jis galvą užsidengė rankomis, tačiau suprato, kad jį spardo ir S. Ž., ir L. P.. Tai suprato iš to, kad jis buvo spardomas labai intensyviai ir iš abiejų pusių, be to išgirdo nuteistuosius kalbant apie pamestą batą, ir tuo metu smūgių intensyvumas kaip tik buvo sumažėjęs. Iki tol niekas bato nebuvo pametęs. Dėl galvos traumos visų šių aplinkybių labai tiksliai jis nepamena, tačiau jį gulintį abu nuteistieji spardė daugiausia į galvą ir iš viso sudavė jam apie 20 smūgių. Nustojus mušti, S. Ž. patikrino jo kišenes, paėmė jo rankinę su joje buvusiais daiktais. Dingo iš jo akiniai nuo saulės, kuriuos prieš pat sumušimą jis dar buvo užsidėjęs. Kai jį sumušę nuteistieji nuėjo, jis ėjo į šviesos pusę, pasiekė bendrabutį ir budėtoja iškvietė jam greitąją pagalbą. Nukentėjusysis dar parodė, kad muštynių pradžioje, kai pirmasis jam smūgius sudavė S. Ž., L. P. už rankų jį buvo pakėlęs ir žodžiu reikalavo pinigų arba alaus. Nukentėjusiojo V. M. parodymus patvirtino kiti teisme išnagrinėti įrodymai. Liudytoja D. Š. parodė, kad dirbo mokyklos bendrabučio auklėtoja. Tą vakarą, apie 23 val., išėjusi į lauką, šalia bendrabučio pamatė gulintį V. M., kuris buvo sumuštas, jo galva buvo kruvina. Ji iškvietė greitąją pagalbą, o iki jos atvykimo V. M. jai dar pasakė, kad jį sumušė L. P. bei S. Ž. ir kad jie atėmė jo mobiliuosius telefonus. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad kitą dieną apžiūrint nusikaltimo įvykio vietą, šalia jos esančiuose krūmuose ant žemės buvo surasta ir paimta juodos spalvos atsegta rankinė. Iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo matosi, kad 2007 m. rugsėjo 11 d. Gruzdžiuose jis pamatė gatve kartu einančius S. Ž. ir L. P., ir turėdamas informaciją, kad jie sumušė ir apiplėšė V. M., juos abu pristatė į policiją. Sulaikytųjų žodinės apklausos metu S. Ž. iš rankinės ištraukė mobilųjį telefoną ,,Nokia 3310“, o iš kišenės – telefoną ,,Samsung“ ir prisipažino, kad šie telefonai yra vakar sumušto jaunuolio. L. P. parodė, kad tas vaikinas dar turėjo ir juodos spalvos rankinę, kurią jis (L. P.) po įvykio išmetė į krūmus. Nuvykus į nurodytą vietą, rankinė buvo surasta ir paimta. Daiktų pateikimo protokolas patvirtina, kad S. Ž. pateikė pareigūnams du mobiliuosius telefonus ,,Nokia 3310“ ir ,,Samsung“. Į ligoninę paguldyto V. M. motina nukentėjusioji V. M. ikiteisminiam tyrimui pateikė telefono aparato ,,Samsung“ IGH-E 900“ dėžutę, parodymų atpažinti metu atpažino rankinę bei mobiliuosius telefonus ir patvirtino, kad šie daiktai yra jos sūnaus V. M.. Iš GMP iškvietimų registravimo žurnalo matosi, kad bendrabučio auklėtoja greitąją pagalbą V. M. iškvietė 2007 m. rugsėjo 10 d., 23⁰³ val., nukentėjusysis buvo surastas sumuštas ir nuvežtas į ligoninę. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis V. M. buvo padaryti įspaustinis kaktikaulio lūžis dešinėje pusėje, galvos smegenų sukrėtimas, muštinė žaizda dešinėje kaktos pusėje, abiejų akių obuolių sumušimas su kraujosruvomis vokuose ir junginėse, taip pat odos nubrozdinimai krūtinėje ir pilve. Sužalojimai padaryti kietais bukais paviršiais, ne mažiau kaip 5 trauminiais poveikiais paveikus galvą, krūtinę ir pilvą. Dėl įspaustinio kaktikaulio lūžio V. M. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas H. Daujotas specialisto išvadą patvirtino, o atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus parodė ir apie papildomas V. M. sužalojimo aplinkybes. Ekspertas parodė, kad nukentėjusysis V. M. į ekspertizės įstaigą atvyko po sumušimo praėjus net 3 mėnesiams laiko, todėl specialisto išvada buvo rašoma remiantis įrašais nukentėjusiojo ligos istorijoje. Po tokių sužalojimų, kurie buvo padaryti V. M., nukentėjusysis galėjo nebūti praradęs sąmonės, o jo pasakojimai, kad jį spardė du asmenys, yra visiškai tikėtini. Sunkiu sveikatos sutrikdymu įvertintas sužalojimas dešinėje galvos pusėje, tikėtina, buvo padarytas suduodant smūgį iš dešinės pusės, bet galėjo būti padarytas ir iš kairės pusės. Po pertraukos teisme apklaustas dar kartą tas pats ekspertas dar parodė, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlęs įspaustinis kaktikaulio lūžis V. M. buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu, labiau tikėtina, kad šis sužalojimas padarytas vienu stipriu smūgiu koja. V. M. į galvą buvo suduota ir daugiau smūgių, nes tai patvirtina abiejų akių vokų sutinimai, kraujosruvos ir akių obuolių sumušimas.

Iš bylos matosi, kad abiejų nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymus, taip pat kitus šioje nutartyje išdėstytus įrodymus išnagrinėjo ir pirmosios instancijos teismas. Kadangi nuteistieji ir nukentėjusysis nurodė, kad visų smulkių įvykio aplinkybių jie jau gerai nepamena, teisme buvo perskaityti jų parodymai, duoti ankstesniuose pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų posėdžiuose, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaityti ir kai kurie nukentėjusiojo bei nuteistųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė, įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos ir atitinkančios bylos aplinkybes. Tai paneigia apeliacinių skundų argumentus dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo.

Nors abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo įvairius nesutikimo su nuosprendžiu argumentus, pažymėtina, kad didžioji dalis faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių jokių abejonių nekelia. Teisme išnagrinėtais įrodymais šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji S. Ž. ir L. P. buvo geri pažįstami, o su nukentėjusiuoju V. M. jie abu buvo pažįstami tik iš matymo. Apie kokius nors ankstesnius tarp jų buvusius konfliktus, tarpusavio skolas ar kitokius įsipareigojimus nieko nenurodė nei nukentėjusysis, nei patys nuteistieji. Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. nukentėjusysis V. M. su kurso draugais šventė mokslo metų pradžią. Prie jų prisijungė ir S. Ž. su L. P., vėliau nukentėjusysis liko tik su abiem nuteistaisiais ir ėjo į mokyklos bendrabučio pusę. Visi trys jau buvo apsvaigę nuo alkoholio, nuteistieji patys pripažino, kad buvo girti. Prie ,,Norfos“ parduotuvės nuteistieji pareikalavo, kad V. M. jiems nupirktų dar alaus, o šiam atsisakius, S. Ž. pirmasis sudavė nukentėjusiajam smūgį ir jį apstumdė. Nukentėjusiajam nepavykus pabėgti, jis nupirko parduotuvėje didelės talpos alaus butelį ir su nuteistaisiais nuo parduotuvės vėl ėjo į mokyklos bendrabučio pusę. Jau kitoje vietoje S. Ž. vėl pradėjo reikalauti, kad V. M. nupirktų alaus, o šiam dar kartą atsisakius, pradėjo jį mušti rankomis. Pargriuvusį V. M. už rūbų sugriebė L. P., pakėlė nuo žemės, irgi reikalavo iš pradžių nupirkti alaus, po to pareikalavo ir pinigų ir dar žodžiu pagrasino, kad jei nukentėjusysis neįvykdys reikalavimų, tai jam ,,bus blogai“. Nukentėjusiajam pradėjus bėgti, nuteistieji jį pasivijo ir sumušė. S. Ž. pripažįsta, kad spardė nukentėjusįjį kojomis, po to atsisėdo jam ant krūtinės ir mušė rankomis į galvos sritį. Dar po to S. Ž. pagrobė nukentėjusiojo daiktus, tarp jų ir du mobiliuosius telefonus, nukentėjusiojo rankinę perdavė šalia stovėjusiam L. P.. Palikę sumuštą V. M. įvykio vietoje abu nuteistieji nuėjo pas S. Ž. į namus, ten abu pernakvojo, o kitą dieną buvo sulaikyti kartu einantys Gruzdžių miestelio gatve. Buvo surasta ir paimta dalis iš V. M. pagrobto turto, S. Ž. pats atidavė du iš nukentėjusiojo pagrobtus mobiliuosius telefonus. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai V. M. buvo padaryti ne mažiau kaip 5 trauminiais poveikiais, kaltinime šis suduotų smūgių skaičius nurodytas ženkliai didesnis, tačiau tai neprieštarauja specialisto išvadai, be to, apytiksliai tokį smūgių skaičių, kuris nurodytas kaltinime, patvirtina ir nukentėjusysis, ir patys nuteistieji. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nors nukentėjusiajam buvo padaryti įvairūs kūno sužalojimai, sunkų sveikatos sutrikdymą jam sukėlė tik įspaustinis kaktikaulio lūžis dešinėje pusėje. Teismo medicinos ekspertas teisme nurodė, kad šis sužalojimas buvo padarytas vienu smūgiu, labiau tikėtina, kad tas smūgis buvo suduotas koja ir iš dešinės pusės. Visos šios nustatytos bylos aplinkybės jokių abejonių nekelia ir su jomis sutinka patys apeliantai. Abu nuteistieji nesutinka su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis, tačiau visi jų argumentai yra nepagrįsti ir paneigti. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis abu nuteistieji dalyvavo ir plėšime, ir sunkiame V. M. sveikatos sutrikdyme, be to, šias nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe.

Nuteistasis L. P. visų apklausų metu pripažino, kad įvykio vietoje buvo kartu su savo pažįstamu S. Ž., matė, kaip šis mušė nukentėjusįjį V. M., taip pat pripažįsta, kad ir pats reikalavo iš nukentėjusiojo nupirkti alaus, duoti pinigų ir netgi grasino nukentėjusiajam, kad priešingu atveju jam bus blogai. Tačiau visų apklausų metu L. P. neigė ir tebeneigia bet kokį fizinio smurto panaudojimą ir nurodo, kad jis pats nukentėjusiajam nesudavė nei vieno smūgio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje L. P. pateikė prašymą išreikalauti galimai padarytus vaizdo įrašus, iš kurių matytųsi įvykiai prie Gruzdžių miestelio ,,Norfos“ parduotuvės, taip pat apklausti šios parduotuvės darbuotojus, kurie galbūt matė įvykius pro parduotuvės duris. Kolegija šiuos prašymus atmetė, nes akivaizdu, kad po nusikalstamo įvykio praėjus daugiau negu dvejiems metams parduotuvės vaizdo kamerų įrašai, jeigu jie ir buvo daromi, jau nebus išsaugoti. Praėjus tiek laiko nėra pagrindo ir apklausinėti parduotuvės darbuotojus, juo labiau, kad apeliantas jokių konkrečių liudytojų, galinčių patvirtinti arba paneigti kokias nors bylos aplinkybes, nenurodo. Nurodytas nuteistojo prašymas atmestas dar ir todėl, kad prie ,,Norfos“ parduotuvės fizinį smurtą prieš V. M. panaudojo tik nuteistasis S. Ž. ir dėl to jokių abejonių nekyla. Pats L. P. neprisipažįsta kaltu dėl to, kad jis kartu su S. Ž. spardė nukentėjusįjį, padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą bei užvaldė jo turtą visai kitoje vietoje. Kad kartu su S. Ž. V. M. spardė ir L. P., patvirtina kito nuteistojo S. Ž., nukentėjusiojo V. M. parodymai, specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai. Nuteistojo L. P. apeliacinio skundo argumentai dėl šių įrodymų vertinimo yra nepagrįsti ir kolegija juos atmeta. Pati specialisto išvada galimybę, kad nukentėjusįjį sumušė vienas arba keli asmenys nei patvirtina, nei paneigia. Teisme apklaustas ekspertas patvirtino, jog nukentėjusiojo parodymai, kad jį spardė dviese, yra visiškai tikėtini. Nors šie eksperto paaiškinimai nėra kategoriški, tai patvirtina kiti įrodymai. Iš bylos matosi, kad viso ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. Ž. aiškino, kad nukentėjusįjį V. M. mušė rankomis ir spardė kojomis tik jis vienas, o L. P. nukentėjusiajam nesudavė nei vieno smūgio. Tą patį S. Ž. parodė ir šią bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nuosprendžiu šioje byloje S. Ž. buvo nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. ir BK 135 str. 2 d. 9 p., L. P. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d., o pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. buvo išteisintas. Šį nuosprendį nuteistasis S. Ž. apskundė apeliacine tvarka, prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau apeliaciniame skunde nurodė ir apie tai, kad L. P. įkalbėtas vienas prisiėmė kaltę dėl V. M. sužalojimo. Šią bylą primą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis S. Ž. parodymus pakeitė ir parodė, kad jau pargriuvusį V. M. spardė ne jis vienas, o kartu su nuteistuoju L. P.. S. Ž. teismui paaiškino, sumušę V. M. kartu su L. P. parėjo į jo namus, ten abu pernakvojo, o kitą rytą kalbėjosi, kas bus, jeigu nusikaltimas bus išaiškintas ir jie bus sulaikyti. L. P. jį įkalbėjo prisiimti sau visą kaltę, nes jis neteistas ir nebus nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Kai juos sulaikė, jis tesėjo savo pažadą ir melavo, kad V. M. sumušė vienas. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, L. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. klausimo nesprendė, tačiau išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo išvadą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino, bylą atnaujino dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir perdavė ją iš naujo nagrinėti teisme. Bylą nagrinėjant teisme iš naujo S. Ž. dar kartą parodė apie L. P. dalyvavimą nusikaltimų padaryme, apie tai, kad V. M. spardė kartu su L. P., taip pat išdėstė tas pačias aplinkybes, dėl kurių L. P. įkalbėtas buvo prisiėmęs visą kaltę sau ir bandė padėti L. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šie S. Ž. parodymai jau buvo išdėstyti. Teisme nuteistasis S. Ž. tikrai pripažino, kad pirmąjį apeliacinį skundą parašė jo advokatas, su kuriuo jis nebendravo. Apie šią aplinkybę apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis L. P., tačiau tai neturi jokios reikšmės vertinant S. Ž. parodymus arba jų pakeitimo priežastis. Pirmasis apeliacinis skundas buvo pasirašytas paties nuteistojo S. Ž. ir tas skundas jau buvo išnagrinėtas įstatymo nustatyta tvarka. L. P. skundo argumentus dėl to, kad S. Ž. parodymus jo nenaudai pakeitė tik norėdamas sušvelninti savo padėtį ir tikėdamasis švelnesnės bausmės, kolegija taip pat atmeta. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. Ž. nurodytos priežastys, dėl kurių jis iš pradžių visą kaltę bandė prisiimti sau, yra labai įtikinančios ir atitinkančios bylos aplinkybes. S. Ž. ir L. P. buvo pažįstami, po nusikaltimo padarymo abu nuteistieji nakvojo S. Ž. namuose, akivaizdu, kad jie turėjo laiko susitarti ir dėl to, kokius duos parodymus jeigu jų padarytas nusikaltimas bus išaiškintas. Tuo metu S. Ž. buvo neteistas, tuo tarpu L. P. jau buvo teistas keletą kartų, todėl S. Ž. aiškinimai, kad L. P. įkalbėjo jį, t. y. S. Ž., prisiimti visą kaltę, yra įtikinantys. Pats S. Ž. pripažįsta, kad įkalbėtas L. P., pats nesitikėjo būti nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Teisme S. Ž. nurodė, jog parodymus pakeitė ir juose tikrąsias įvykio aplinkybes nurodė norėdamas, ,,kad būtų teisybė“. Visiškai atmesti galimybės, kad tokiu būdu S. Ž. galėjo tikėtis ir švelnesnės bausmės paskyrimo, kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo, tačiau nėra pagrindo dėl šios priežasties abejoti ir pakeistais S. Ž. parodymais. Skundžiamu nuosprendžiu S. Ž. iš tikrųjų buvo paskirta nežymiai švelnesnė bausmė negu pirmuoju, vėliau panaikintu nuosprendžiu. Tačiau tai paaiškinama tuo, kad skundžiamu nuosprendžiu S. Ž. prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi teismas pripažino šio nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Vertinant pirmuosius ir po to pakeistus nuteistojo S. Ž. parodymus, atkreiptinas dėmesys ir į kai kurias tų parodymų detales. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu S. Ž. faktiškai bandė vienas prisiimti kaltę ne tik dėl V. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo, bet ir dėl nukentėjusiojo turto pagrobimo plėšimo būdu. Apklaustas įtariamuoju S. Ž. buvo parodęs netgi apie tai, kad mušdamas nukentėjusįjį būtent jis buvo pametęs vieną batą, nors vėliau buvo nustatyta, kad batą buvo pametęs kitas nuteistasis ir tai teisme patvirtino pats nuteistasis L. P.. Šios aplinkybės irgi leidžia padaryti išvadą, kad pirmųjų apklausų metu S. Ž. tikrai neteisingai nurodė dalį įvykio aplinkybių ir tokiu būdu bandė padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės L. P.. Tuo tarpu vėlesnius S. Ž. parodymus visiškai patvirtino nukentėjusysis V. M.. Nuteistasis L. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad teisme V. M. nurodė apie pablogėjusią atmintį, todėl, apelianto nuomone, teismas turėjo remtis nukentėjusiojo pirminiais parodymais, kurie nebuvo tokie kategoriški. Šiuos apelianto argumentus kolegija irgi atmeta. Apie tai, kad visų smulkių įvykių detalių jau gerai neprisimena, paskutinio teisiamojo posėdžio metu nurodė ne tik nukentėjusysis, bet ir abu nuteistieji, taip pat ir pats L. P.. Tačiau abejoti nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad jį gulintį spardė abu nuteistieji, jokio pagrindo nėra. Skunde L. P. nurodo apie V. M. parodymus ikiteisminiame tyrime 2007 m. lapkričio 20 d. vykusios apklausos metu (t. 1, b. l. 52-53). Apeliantas šiuos parodymus neteisingai interpretuoja. Tos apklausos metu V. M. buvo parodęs, kad iš pradžių jį rankomis mušė S. Ž., o L. P. jį ,,lyg tai gynė“. Tačiau po to parodė, kad L. P. irgi pradėjo reikalauti iš jo pinigų, tampė jį už rūbų ir stumdė. Kai jau gulėjo, buvo rankomis užsidengęs veidą, tačiau jautė, kad smūgių buvo suduota daug, girdėjo, kaip S. Ž. klausė L. P., ar šis rado savo pamestą batą. Nukentėjusysis parodė, jog dėl to pagalvojo, kad jį spardė abu nuteistieji. Iš bylos matosi, kad šie V. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pirminiai, teisme buvo perskaityti ir kiti jo apklausų protokolai. Apie tai, kad jį sumušė ir apiplėšė du iš matymo pažįstami jaunuoliai, V. M. buvo parodęs jau pirmosios apklausos metu 2007 m. rugsėjo 11 d. (t. 1, b. l. 50-51). Vėlesnių apklausų metu, o taip pat keletą kartų apklaustas teisme, nukentėjusysis nurodė tas pačias įvykių aplinkybes. V. M. vienodai parodė apie tai, kad kai buvo mušamas gulintis ant žemės, jautė kojomis suduodamus smūgius. Suprato, kad jį spardo abu nuteistieji, nes smūgiai buvo iš abiejų pusių ir labai intensyvūs. Tuo metu, kai išgirdo S. Ž. klausiant L. P. apie jo pamestą batą, smūgių intensyvumas kaip tik buvo sumažėjęs. Tokie nukentėjusiojo parodymai, kolegijos nuomone, yra visiškai įtikinantys, be to, jie visiškai sutampa su jau aptartais nuteistojo S. Ž. parodymais. Jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis V. M. būtų suinteresuotas apkalbėti L. P. ir specialiai pasunkinti jo padėtį, byloje nenustatyta. Šioje byloje taip pat jau buvo išdėstyti bendrabučio auklėtojos liudytojos D. Š. parodymai, iš kurių matosi, kad ji pirmoji pamatė šalia bendrabučio gulintį sumuštą V. M.. Liudytoja parodė, jog nukentėjusysis jau tada jai iš karto pasakė, kad jį sumušė dviese S. Ž. ir L. P.. Visi jau aptarti įrodymai, kolegijos nuomone, patvirtina, kad nuteistasis L. P. gulintį ant žemės nukentėjusįjį tikrai spardė kojomis. Nors bylos duomenys leidžia teigti, kad daugiau smūgių V. M. sudavė kitas nuteistasis S. Ž., L. P. panaudotas fizinis smurtas taip pat buvo intensyvus. Nuteistojo L. P. apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad jis tariamai gynė nukentėjusįjį nuo nuteistojo S. Ž., taip pat nepagrįstas. Teisme tai paneigė nuteistasis S. Ž., parodęs, kad L. P. jo nuo nukentėjusiojo atitraukti net nebandė. Jau buvo aptarti ir nukentėjusiojo V. M. parodymai apie tai, kad įvykio pradžioje, dar prie ,,Norfos“ parduotuvės L. P. jį lyg gynė, tačiau tuo pat metu jis tampė jį už drabužių, reikalavo alaus ir pinigų, gąsdino, kad jam bus blogai. Jau aptarti įrodymai patvirtina, kad po to L. P. ne tik nukentėjusiojo negynė, bet ir pats jį spardė kojomis, t. y. naudojo fizinį smurtą kartu su kitu nuteistuoju S. Ž..

Iš nuteistųjų apeliacinių skundų matosi, kad nuosprendžio dalies dėl pripažinimo kaltais pagal BK 180 str. 1 d. jie neginčija. Tačiau savo parodymuose abu nuteistieji tikslą užvaldyti svetimą turtą faktiškai neigė. Nuteistasis L. P. parodė, kad prie parduotuvės ,,Norfa“ tarp nuteistojo S. Ž. ir nukentėjusiojo V. M. įvyko konfliktas dėl alaus. Nuteistasis S. Ž. parodė, kad iš pradžių alų pirko jis pats, todėl po to paprašė, kad alaus nupirktų ir V. M., o šiam atsisakius tai padaryti, dėl to kilo konfliktas. Anksčiau teisme jis dar buvo parodęs, jog stumdyti V. M. pradėjo dėl to, kad šis pasakė, jog ,,jis ne bankas“ ir dar pavadino jį įžeidžiančiais žodžiais. S. Ž. taip pat parodė, kad mušdamas V. M. tuo metu tikslo pagrobti jo turtą neturėjo, o kodėl paėmė jo telefonus ir rankinę, pats nežino, mano, kad tai įvyko dėl girtumo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka sakydama baigiamąją kalbą nuteistojo S. Ž. gynėja pasiūlė teismui apsvarstyti dar ir klausimą dėl S. Ž. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 180 str. 1 d. į BK 178 str. 1 d. Iš nuosprendžio matosi, kad visas jau išdėstytas nuteistųjų versijas dėl nusikalstamos veikos motyvų ir tikslų teismas pagrįstai atmetė ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Už plėšimą pagal BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas nuo vagystės skiriasi tuo, kad savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti kaltininkas panaudoja fizinį arba psichinį smurtą arba atima nukentėjusiam asmeniui galimybę priešintis. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Nuteistojo L. P. parodymus apie tariamai dėl kažkokių priežasčių kilusį abipusį S. Ž. ir V. M. konfliktą teismas pagrįstai atmetė, o tokia L. P. versija gali būti paaiškinama tuo, kad jis neigė ir savo dalyvavimą panaudojant prieš V. M. fizinį smurtą. Vis dėlto pats L. P. pripažino, kad reikalavo iš V. M. nupirkti alaus arba duoti pinigų ir netgi pasakė, kad kitokiu atveju V. M. ,,bus blogai“. Įvertinant tai, kad reikalavimas atiduoti turtą buvo pareikštas nuošalioje vietoje ir tamsiu paros metu, tokie L. P. pasakyti žodžiai faktiškai reiškė grasinimus tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Tuo tarpu nuteistojo S. Ž. parodymai apie tariamai teisėtą pagrindą reikalauti, kad V. M. nupirktų alaus, taip pat jo parodymai apie nukentėjusiojo pasakytus necenzūriškus žodžius paneigti ne tik nukentėjusiojo, bet ir paties S. Ž. parodymais. Apie kokius nors jį įžeidžiančius žodžius pats nuteistasis S. Ž. daugiau nieko konkretaus neparodė. S. Ž. pripažino, kad mušti nukentėjusįjį pradėjo būtent jis. Anksčiau apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis šias aplinkybes buvo nurodęs dar konkrečiau. Tuomet S. Ž. parodė, jog prie parduotuvės paklausė V. M., ar šis turi alaus, V. M. atsakė, kad neturi nei alaus nei pinigų, tada S. Ž. V. M. pastūmė ir jis nukrito nuo laiptų. Fizinį smurtą panaudojo dar ir dėl to, kad V. M. jam pasakęs, jog jis yra ,,ne bankas“. Dar ankstesnės apklausos pirmosios instancijos teisme S. Ž. buvo parodęs, kad nors ir neturėjo tikslo nukentėjusįjį apiplėšti, tačiau jų su L. P. abiejų tikslas buvo gauti pinigų. Sumušęs V. M., būtent pinigų pas jį ir ieškojo. Nuoseklūs nukentėjusiojo V. M. parodymai irgi patvirtina, kad abu nuteistieji iš pradžių pareikalavo alaus arba pinigų ir tik po to, jam atsisakius patenkinti šiuos reikalavimus, prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas. Visas šias aplinkybes teismas įvertino teisingai ir padarė pagrįstą išvadą, kad abiejų nuteistųjų prieš nukentėjusįjį panaudotas fizinis smurtas buvo ne jų nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Abu nuteistieji iš pradžių reikalavo iš nukentėjusiojo alaus arba pinigų, šiam atsisakius reikalavimus patenkinti, nuteistieji abu jį sumušė ir pagrobė jo turtą. Teismas šią nusikalstamą veiką teisingai įvertino ir kvalifikavo kaip plėšimą. Teismo išvada, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, taip pat pagrįsta. BK 25 str. 2 d. nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-485/2008), kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Nors šioje byloje apie išankstinį žodinį S. Ž. bei L. P. susitarimą padaryti nusikaltimą ir išsamų nusikalstamos veikos detalių aptarimą duomenų nėra, tačiau nuteistųjų susitarimas pagrobti svetimą turtą plėšimo būdu pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Abu nuteistieji reikalavo iš nukentėjusiojo nupirkti alaus, po to abu jį mušė ir pagrobė nukentėjusiojo turtą. Abu nuteistieji, būdami nusikaltimo bendravykdytojais, matė vienas kito veiksmus, jiems pritarė ir abu siekė to paties tikslo užvaldyti svetimą turtą. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji padarė plėšimą veikdami bendrininkų grupe. Jų nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 180 str. 1 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad jeigu plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį ir pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., nes BK 180 str. neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 str. 2 d. 9 p. dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo. Šioje byloje jau aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiajam V. M. dėl įspaustinio kaktikaulio lūžio dešinėje pusėje plėšimo metu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl teismas abu nuteistuosius pripažino kaltais ir pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. Nuteistasis L. P. apeliaciniame skunde prašo jį dėl šio kaltinimo išteisinti ir šį prašymą argumentuoja tuo, kad neįrodytas jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme, apeliantas neigia bet kokį smūgių sudavimą nukentėjusiajam. Tuo tarpu nuteistasis S. Ž. apeliaciniame skunde prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 138 str. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimus apie tai, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlęs sužalojimas V. M. buvo padarytas dešinėje pusėje, ekspertas teisme paaiškino, kad smūgis V. M., tikėtina, kad buvo suduotas iš dešinės pusės, bet galėjo būti suduotas ir iš kairės. Nuteistasis S. Ž. nurodo, kad spardant nukentėjusįjį jis stovėjo jam iš kairės pusės, o iš dešinės stovėjo L. P., kuris taip pat spardė V. M. į galvą. Apelianto nuomone, tikėtina, kad sunkų sveikatos sutrikdymą V. M. padarė L. P., o dėl jo paties suduotų smūgių nukentėjusiajam buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiuos abiejų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus kolegija taip pat atmeta. Nuteistojo L. P. skundo argumentai šioje nutartyje jau buvo aptarti, paneigti ir atmesti, nes byloje išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad plėšimo metu L. P. prieš nukentėjusįjį irgi naudojo fizinį smurtą, kartu su S. Ž. gulintį V. M. spardė kojomis. Nuteistojo S. Ž. skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Byloje tikrai nustatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas V. M. buvo padarytas vienu smūgiu į dešinę galvos pusę. Teisme ekspertas paaiškino, kad labiau tikėtina, jog smūgis buvo suduotas spiriant koja ir iš dešinės pusės, nors neatmetė galimybės, kad tokį smūgį galėjo suduoti ir asmuo, buvęs prie nukentėjusiojo kairėje pusėje. Nuteistojo S. Ž. skundo argumentai ir jo parodymai, kad spardydamas V. M. jis buvo būtent dešinėje pusėje, kelia didelių abejonių. Nuteistieji spardė nukentėjusįjį būdami girti ir jau tamsiu paros metu, todėl S. Ž. parodymai apie tikslią jo ir L. P. padėtį prie gulinčio nukentėjusiojo neįtikinantys vien dėl šios priežasties. Dar didesnes abejones šie parodymai kelia ir dėl to, kad pats S. Ž. savo parodymuose negalėjo nurodyti nei tikslaus kojomis suduotų smūgių skaičiaus, nei tikslių nukentėjusiojo kūno vietų, į kurias jis pats spardė. Būtina atsižvelgti taip pat į tai, kad mušti nukentėjusįjį pradėjo būtent S. Ž. ir jo panaudotas fizinis smurtas buvo intensyvesnis. Byloje išnagrinėti įrodymai šiuo atveju leidžia padaryti išvadą tik apie tai, kad kuris iš nuteistųjų sudavė V. M. būtent tą smūgį, dėl kurio nukentėjusiajam buvo padarytas įspaustinis kaktikaulio lūžis, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, nustatyti nepavyko, nors ikiteisminis tyrimas ir teismas, aiškinantis šias aplinkybes išnaudojo jau visas galimybes. Nepaisant to, nuosprendyje teismas išdėstė aiškius motyvus, dėl kurių pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. buvo pripažinti kaltais abu V. M. spardę nuteistieji. Šie teismo motyvai pagrįsti ir juos nuteistasis S. Ž. netgi paminėjo savo apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad kai keli asmenys veikia kartu turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu. Tokių bendrininkų veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 str. Kolegija pažymi, kad tokių pačių nuostatų laikomasi ir teismų praktikoje ne tik nusikaltimų žmogaus gyvybei, bet ir nusikaltimų žmogaus sveikatai bylose. Šioje byloje nustatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas V. M. buvo padarytas plėšimo metu, įrodyta, kad abu nuteistieji veikė bendrininkų grupe ir abu prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą. Apie tai, kad nuteistųjų susitarimas padaryti plėšimą pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, šioje nutartyje jau buvo nurodyta ir tokios išvados motyvai išdėstyti. Kadangi sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas plėšimo metu, šiuo atveju nuteistųjų susitarimas, pasireiškęs tais pačiais konkliudentiniais veiksmais, apėmė ir fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimą. Nors nuteistųjų tikslas buvo svetimo turto užvaldymas, abu spardydami nukentėjusįjį, S. Ž. bei L. P. pritarė ir šiems vienas kito veiksmams, o taip pat numatė galimas jų bendrų veiksmų pasekmes. Nors sunkus sveikatos sutrikdymas V. M. buvo padarytas tik vienu smūgiu, tačiau nukentėjusiajam padaryti ir kiti sužalojimai, jau aptarti įrodymai patvirtina, kad gulinčiam V. M. kojomis buvo suduota ne mažiau kaip 20 smūgių. Abu nuteistieji spardė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, o daugiausiai į gyvybiškai svarbią galvos sritį. Šios aplinkybės patvirtina, kad abu nuteistieji tikrai numatė galimybę atsirasti įvairiems jų pavojingos veikos padariniams, taip pat ir sunkiam sveikatos sutrikdymui. Tuos padarinius jie numatė bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Todėl nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abu nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Jau buvo nurodyta, kad tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš nusikaltimo vykdytojų padarytų nukentėjusiajam būtent tuos sužalojimus, kurie sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistieji S. Ž. ir L. P. veikė kartu turėdami vieningą tyčią, todėl teismas pagrįstai juos abu pripažino tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo bendravykdytojais ir abiejų nuteistųjų nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 9 p.

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose nesutinka ir su jiems paskirtomis bausmėmis. Nuteistasis L. P. prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę argumentuoja tuo, kad jam teismas paskyrė griežtesnę bausmę negu S. Ž., nors būtent šis nuteistasis buvo nusikaltimo iniciatorius. Taip pat nurodo apie tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nepadarė jokių naujų nusikaltimų, nesislapstė ir atvykdavo į teismo posėdžius. Tuo tarpu nuteistasis S. Ž. prašymą paskirti jam mažesnę ir švelnesnės rūšies bausmę grindžia tais pačiais jau aptartais argumentais dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą. Šiuos apeliantų argumentus kolegija taip pat atmeta. Paskirdamas abiems nuteistiesiems bausmes teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi, BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat nepažeidė ir kitų bausmės skyrimą reguliuojančių baudžiamųjų įstatymų reikalavimų. Nuosprendyje yra išdėstyti išsamūs konkrečių bausmių skyrimo abiems nuteistiesiems motyvai. Nuteistieji S. Ž. ir L. P. nusikaltimus padarė nors ir būdami jauno amžiaus, tačiau jau būdami pilnamečiai. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistųjų socialinės brandos neatitikimą jų amžiui, todėl teismas pagrįstai netaikė nuteistiesiems BK XI skyriuje numatytų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, o vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Nuteistieji S. Ž. ir L. P. nuteisti pagal BK 180 str. 1 d. ir BK 135 str. 2 d. 9 p. už nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Nuosprendyje teismas padarė motyvuotą išvadą, kad byloje nėra nei įstatyme numatytų būtinų sąlygų, nei jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų buvęs pagrindas skirti bausmes švelnesnes, negu numatyta įstatyme, todėl abiems nuteistiesiems bausmės paskirtos įstatymų sankcijų ribose. BK 135 str. 2 d. sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų, tuo tarpu BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatyta ne tik laisvės atėmimo iki 6 metų, bet ir arešto bausmė. Nuteistasis L. P. anksčiau jau buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, S. Ž. iki šiuo nuosprendžiu pripažintų įrodytais nusikaltimų padarymo teistas nebuvo. Tačiau jis, kaip ir L. P., padarė dar ir kitą, labai sunkų nusikaltimą, atsižvelgiant į tai ir į BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, pagal BK 180 str. 1 d. abiems nuteistiesiems irgi pagrįstai buvo paskirtos būtent laisvės atėmimo bausmės. Skirdamas bausmes teismas BK 54 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, abiejų nuteistųjų kaip bendrininkų vaidmenį nusikaltimų padaryme ir kitas aplinkybes, taip pat atsižvelgė į duomenis, apibūdinančius nuteistųjų asmenybes. Iš nuosprendžio matosi, kad S. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino jo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tuo tarpu L. P. atsakomybę jokių lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Byloje yra du perlaidų kvitai (t. 2, b. l. 83), iš kurių matosi, kad L. P. abiems nukentėjusiesiems atlygino dalį padarytos žalos, tačiau BK 59 str. 1 d. 3 d. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės teismas pagrįstai nenustatė, nes ši aplinkybė pripažįstama tik tada, kai kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina visą žalą. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmes į tai, kad L. P. dalį žalos atlygino, teismas atsižvelgė. L. P. gynėjos prašymas nustatyti šio nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 1 p., taip pat nepagrįstas, nes jokios pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė, o priešingai, pats aktyviai dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Tai šioje nutartyje irgi jau buvo aptarta. Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji, sumušę ir apiplėšę V. M., paliko jį gulintį, net nebandė suteikti jam jokios pagalbos ir tokiu būdu pademonstravo visišką abejingumą bet kokiems savo nusikalstamos veikos padariniams. Teismas pagrįstai nustatė dvi abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes-nusikaltimų padarymą veikiant bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio, nes ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Jau buvo nurodyta, kad skiriant bausmes buvo atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir abiejų nuteistųjų vaidmenį padarant tas nusikalstamas veikas. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistojo S. Ž. vaidmuo ir jo veiksmai nusikaltimų padaryme buvo aktyvesni, tačiau L. P. vaidmuo irgi buvo neantraeilis, jis taip pat panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, abu nuteistieji pagrįstai pripažinti abiejų nusikaltimų bendravykdytojais. Vertinant nuteistųjų asmenybes, teismas atsižvelgė į tai, kad L. P. anksčiau jau buvo keletą kartų teistas, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šis nuteistasis nelinkęs taisytis, o jo antivisuomeninės nuostatos jau susiformavusios. S. Ž. anksčiau nebuvo teistas, tačiau buvo baustas už administracinės teisės pažeidimus. Nors nuosprendžio įžanginėje dalyje tai nebuvo nurodyta, tačiau nustatyta, kad jau vykstant šios bylos teisminiam nagrinėjimui S. Ž. padarė dar vieną nusikalstamą veiką – atvirai pagrobė svetimą turtą ir už tai Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. Ši aplinkybė leidžia padaryti išvadą, kad S. Ž. nusikalstamos veikos irgi nebuvo atsitiktinės. Nuteistojo L. P. apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad teismas jam paskyrė griežtesnes bausmes negu S. Ž., taip pat nepagrįstas. Jau buvo nurodyta, kad teismas S. Ž. vaidmenį nusikaltimų padaryme iš tikrųjų pripažino aktyvesniu, tačiau nustatė ir šio nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o L. P. atsakomybę jokių lengvinančių aplinkybių nėra. Skiriamų bausmių dydžiui reikšmės turėjo ir ankstesni L. P. teistumai. Visos šios aplinkybės išdėstytos skundžiamo nuosprendžio motyvuose, todėl paskirdamas L. P. nežymiai griežtesnes bausmes negu S. Ž., teismas nepažeidė nei asmenų lygybės įstatymui, nei bausmių individualizavimo principų, o vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Pagal BK 180 str. 1 d. teismas S. Ž. paskyrė atitinkančią sankcijos vidurkį, o L. P. nežymiai didesnę bausmę. Tuo tarpu už labai sunkų nusikaltimą pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. abiems nuteistiesiems paskirtos irgi nors ir nežymiai skirtingos, tačiau už sankcijos vidurkį mažesnės bausmės. Galutinės subendrintos bausmės abiems nuteistiesiems paskirtos apėmimo būdu. Atsižvelgiant į visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, abiems nuteistiesiems ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, ir galutinės subendrintos bausmės nėra per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo.

Nuteistojo S. Ž. apeliacinio skundo argumentus dėl jam paskirtos kardomosios priemonės pakeitimo kolegija taip pat atmeta. Iš nuosprendžio matosi, kad abu nuteistuosius teismas nusprendė suimti teismo salėje iš karto po nuosprendžio paskelbimo. Nuosprendyje tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad vienas iš nuteistųjų padarytų nusikaltimų yra labai sunkus, todėl kardomosios priemonės keičiamos siekiant neapsunkinti paskirtų bausmių vykdymo. Toks teismo sprendimas yra pagrįstas, o sprendimą dėl kardomųjų priemonių nuteistiesiems, kol įsiteisės nuosprendis, teismas priėmė laikydamasis BPK 307 str. 1 d. 6 p. reikalavimų. Teismas pripažino S. Ž. kaltu padarius apysunkį ir labai sunkų nusikaltimą, paskyrė jam ilgalaikio laisvės atėmimo bausmę, taip pat jau buvo nurodyta apie tai, kad būdamas nesuimtas S. Ž. teisminio nagrinėjimo metu padarė dar ir naują nusikaltimą. BPK 119 str. numatyta kardomųjų priemonių paskirtis yra ne tik užkirtimas kelio naujoms nusikalstamoms veikoms, bet ir nuosprendžio įvykdymo užtikrinimas. Todėl skundžiamu nuosprendžiu teismas kardomąją priemonę S. Ž. pakeitė į suėmimą pagrįstai, o šiuo metu, bylą jau išnagrinėjus apeliacine tvarka ir įsiteisėjusį nuosprendį pateikiant vykdymui keisti kardomąją priemonę švelnesne irgi nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų S. Ž. ir L. P. apeliacinius skundus atmesti.