Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ dėl sandorio ir administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais (civilinėje byloje Nr. 2-1398-392/2008),

Aprašomoji dalis

nustatė:

nepagrįstas teismo argumentas, kad valdymo teisė, atsiradusi nuomos sutarties pagrindu, nėra daiktinė teisė, todėl negali būti taikomas CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktas, nustatant ieškinio sumą. Tokia teismo pozicija neatitinka daiktinės teisės sąvokos (CK 4.20 str.); ieškinys susijęs su išnuomoto turto išreikalavimu iš neteisėto valdymo, t. y. su daiktinėmis teisėmis, todėl nustatant ieškinio sumą, turi būti vadovaujamasi CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktu;sistemiškai aiškinant dabar galiojančio CPK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio sumos nustatymą, ir prieš tai galiojusio CPK 105 straipsnio nuostatas, konstatuotina, kad nuomos sutarties nutraukimo atvejai priskirti prie daiktinių teisių;teismas, nurodęs, kad ieškinio suma neatitinka tikrosios turto vertės, privalėjo pats nustyti ieškinio sumą (CPK 85 str. 2 d.). Teismas galėjo remtis kitu pagridu nustant ieškinio sumą, t. y. CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punku (išreikalaujamo turto rinkos vertė), kuri būtų lygi apelianto nurodytai ieškinio sumai.

negalima spręsti laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, neišsprendus ieškinio priėmimo klausimo;pirmosios instancijos teismas turi spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą; pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, šalis nebeturėtų procesinių galimybių apskųsti tokį teismo sprendimą; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl teismingumo.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, todėl sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, svarbu nustatyti, ar ieškinio pareiškimu nėra pažeidžiamos teismingumo taisyklės. Pagal rūšinio teismingumo taisykles nustatoma, kuris pirmosios instancijos teismas - apylinkės ar apygardos - turi nagrinėti bylą pagal konkretų ieškinį (CPK 26 str.).

CPK 26 straipsnyje numatyta, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27, 28 straipsniuose, kuriuose yra išvardytos kategorijos bylų, kurios teismingos apygardos teismams, kaip pirmosios instancijos teismams (CPK 27 str.), ir kurios teismingos tik Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui (CPK 28 str.). Pagal CPK nuostatas, rūšinis teismingumas nustatomas pagal ginčo sumą, ginčo pobūdį ir ginčo šalis. CPK 27 straipsnio 1 punktas numato, kad apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma yra didesnė kaip 100 000 Lt, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo. Jeigu nustatoma, kad byla neteisminga konkrečiam teismui, jo teisėjas ieškinio priėmimo stadijoje turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).

Pagal CPK 80 straipsnio pirmos dalies 1 punktą turtiniuose ginčuose už ieškinį turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos, o jos apskaičiavimo būdai nustatyti CPK 85 straipsnio pirmoje dalyje. Kituose ginčuose, t. y. neturtiniuose arba turtiniuose, tačiau neįkainotinuose ginčuose, mokamas paprastas žyminis mokestis, išreiškiamas konkrečia pinigų suma (CPK 80 str. 1 d. 2 p.).

Pareiškėjas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu 2006 m. balandžio 4 d. susitarimą tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ dėl 1995 m. balandžio 4 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N01/95-4474 dalinio pakeitimo, panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-1405 bei išduotą statybos leidimą Nr. NS/180/07-0129. Nors ieškinyje suformuluotas reikalavimas dėl 2006 m. balandžio 4 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir yra turtinio pobūdžio ginčas, susijęs su nuomos sutarties pripažinimu negaliojančia, kuri jos šalims sukūrė turtinio pobūdžio teises, tačiau šis ieškinio reikalavimas neįkainojamas, nes jo negalima išreikšti pinigais. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo teigti, kad CPK 85 straipsnio nuostatos šiuo atveju nėra taikomos. Dėl to nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad byla teisminga apygardos teismui, nes jos teismingumas turi būti nustatomas ne pagal CPK 27 straipsnio 1 punktą, o vadovaujantis bendrosiomis teismingumo taisyklėmis, nustatytomis CPK 26, 29 bei 33 straipsniuose. Atkreiptinas dėmesys, kad Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, 2007 m. vasario 2 d. nutartyje (dokumento kategorija 94.5 (S); „Teismų praktika“ Nr. 27, p. 165-169) išaiškino, jog CPK 26 straipsnio antroje dalyje įtvirtinta taisyklė nėra absoliutaus pobūdžio. Todėl ieškinio priėmimo stadijoje svarstytina, ar pareikšti skirtingos teisinės prigimties reikalavimai yra taip susiję, kad pagal įstatymuose įtvirtintas rūšinio teismingumo taisykles negalėtų būti nagrinėjami skirtingų kompetencijų teismuose.

Dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

CPK 144 straipsnio pirma dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 148 straipsnio pirma dalis numato, kad terminas teismui išspręsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai pašalinami ieškinio pareiškimo trūkumai ir ieškinys yra priimtas. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo ieškinį ir grąžino jį pareiškėjui, kuris skundžia atskiruoju skundu šią teismo nutartį, prašydamas pritaikyti ir laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau nepriėmus ieškinio, kuriame buvo įrašytas ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (paduotas kaip ieškinio dalis), apeliacinės instancijos teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi ieškinio priėmimo stadijoje atsisakyta priimti ieškinį, o laikinosios apsaugos priemonės taikomos ieškinio reikalavimams užtikrinti. Be to, pagal CPK 338 straipsnį, 315 straipsnio pirmą dalį pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, turėjo nagrinėti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o jo neišnagrinėjus, nėra pagrindo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo apeliacinės instancijos teisme, kadangi būtų apribota šalies teisė apskųsti jai nepalankų teismo sprendimą (nutartį) (CPK 5 str. 1 d., 17 str., 42 str., 302 str., 338 str.).

Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 338 str., 329-330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 17 d. nutartį.