- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-06
- Bylos Nr.
- I-3549-279/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00254-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. B. (toliau – ir T. B., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 1 400 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2018 m. sausio mėnesio (b. l. 2-3).
Pareiškėjas T. B. skunde nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 22 d. buvo patalpintas į karantino patalpas 9 dienoms, kur jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas, didžiąją dalį patalpos užėmė baldai. Kameroje buvo dviaukštės lovos, bet nebuvo kopėčių užlipti į antrą aukštą. Visi nuteistieji netilpdavo prie stalo, todėl tekdavo valgyti atsistojus. Kameroje nebuvo ventiliacijos. Nebuvo įrengtos vietos rūkymui, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, dėl ko sklisdavo nemalonus kvapas. Nuo 2017 m. vasario iki 2018 m. sausio buvo laikomas kamerose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11 po 1, 3 paras. Kamerose buvo tik lova ir unitazas šalia lovos, neatskirtas nuo kameros, nebuvo stalo. Bausmę atliekant kameroje Nr. 15, buvo neužtikrintas minimalus plotas, didžiąją jo dalį užėmė baldai. Pro langą buvo matyti tik siena. Kameroje Nr. 18 buvo neužtikrintas minimalus plotas, trūko oro, buvo drėgna. Netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo ir garbės pažeminimu, privatumo pažeminimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 10-16) nurodė, jog pareiškėjas karantino patalpose buvo laikomas kartu su 2 nuteistaisiais, jam teko 11,95 kv. m ploto. Karantino patalpose yra įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat patalpas galima vėdinti per langus. Teisės aktai nenumato kopėtėlių dviaukštėse lovose. Kas 2 metus atliekami periodiniai Marijampolės PN patikrinimai, pažeidimų nebuvo nustatyta. Tvirtino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. nebuvo baustas ir nebuvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Manė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2018 m. sausio 31 d. atliekant bausmę karantino patalpose ir atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10, Nr. 11, Nr. 15 ir Nr. 18 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad karantino patalpose jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 30 d. buvo paskirtas į karantino patalpas. Karantino patalpos yra dvi: 27,87 kv. m ploto, jose įrengtos 7 miegamosios vietos, ir 35,85 kv. m ploto, jose įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,98 kv. m ploto.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantino patalpose buvo apgyvendinta nuo 8 iki 12 atvykusių nuteistųjų, tačiau nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta informacija apie karantino patalpų plotą, įrengtų vietų jose skaičių, informacija, kad 2016 m. kovo 22 d. karantino patalpoje buvo 5 nuteistieji, kurie tą dieną buvo pervesti į jiems skirtas brigadas, o ginčo laikotarpiu į karantino patalpas atvyko 3 nuteistieji, todėl ja remiasi. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose (karantino patalpos) buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Pareiškėjas pažymėjo, kad karantino patalpose dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių, skirtų užlipti į antrą aukštą.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.). 2004 m. Aprūpinimo normose nurodyta, kad kamerų tipo patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, šiukšlių dėže ir kt., tačiau šiuose sąrašuose nėra nurodytos pareiškėjo minimos kopėčios užlipti į lovą, esančią antrame aukšte, tokiu būdu šis pareiškėjo skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas. Kita vertus, jeigu pareiškėjas dėl kokių nors priežasčių negalėjo užlipti į lovą antrame aukšte, jis dėl keliamų nepatogumų galėjo kreiptis į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Duomenų, kad tokio pobūdžio prašymus pareiškėjas būtų teikęs, byloje nėra, taigi darytina išvada, jog gyvenimo sąlygos Marijampolės PN jį tenkino. Teismo nuomone, nesant konkrečių prašymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjo teisių, tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų pagrindu šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti Marijampolės PN pareigūnų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad neužtekdavo vietos prie stalo, todėl tekdavo valgyti atsistojus arba laukti, kol pavalgys kiti.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad karantino patalpoje nebuvo ventiliacijos, buvo labai drėgna, sklido smarvė iš sanitarinio mazgo.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teisės aktuose nėra numatyta reikalavimo įrengti atskiras vėdinimo sistemas kamerų sanitariniuose mazguose.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir Resocializacijos skyriaus 2019 m. vasario 18 d. pažymoje Nr. 14/07-875 nurodė, kad karantino patalpose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, taip pat yra įrengti langai, per kuriuos galima vėdinti patalpas papildomai (b. l. 12, 20). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu Nr. PA.4-432 (b. l. 23-25) Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus, taip išvengdamas ir drėgmės bei nemalonių kvapų patalpoje. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl Marijampolės PN dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantino patalpose buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, dėl ko buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, pats pareiškėjas taip pat nenurodė, ar dėl rūkymo fakto kreipėsi į administraciją ar kitas institucijas. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į atsakovo atstovą informuodamas apie gyvenamosiose patalpose rūkančius asmenis, apie jam keliamus nepatogumus, o atsakovo atstovas į tokius prašymus nebūtų reagavęs, todėl, nesant tokių duomenų, Marijampolės PN negali būti laikomi pažeidę pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario iki 2018 m. sausio buvo laikomas kamerose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 ir Nr. 11 po 1, 3 paras, kuriose laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: nebuvo užtikrintas minimalus tenkantis plotas, nebuvo ventiliacijos, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. nebuvo baustas ir perkeltas į kamerų tipo patalpas. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą, nepateikė Marijampolės PN nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi ir sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Marijampolės PN veiksmų.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Marijampolės PN yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu
nusprendžia:
pareiškėjo T. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.