- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-11
- Bylos Nr.
- I-287-580/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02278-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Donatas Vansevičius, Halina Zaikauskaitė
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento, Šiaulių miesto savivaldybės, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
- Pareiškėjas
- V. J. K.
- Trečiasis asmuo
- Kultūros ministerijai
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus ir Halinos Zaikauskaitės,
dalyvaujant atsakovo Kultūros paveldo departamento atstovams Justinai Bertulytei ir Zenonui Stundžiai ir atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės atstovei Žyvilei Rimšienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. K. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir Šiaulių miesto savivaldybės, trečiajam suinteresuota asmeniui Kultūros ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. J. K. prašo: 1) įpareigoti atsakovus per 2 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti (suremontuoti) V. šeimos kapą-mauzoliejų, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Mauzoliejus); 2) priteisti iš atsakovų solidariai 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) mirusios O. M. paveldėtojas pagal testamentą. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-06-16 įsakymu Nr. A-721 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. M.“ atkūrė nuosavybės teises į Mauzoliejų. 2010-07-17 turto perdavimo ir priėmimo aktu Nr. A-11 Mauzoliejus buvo perduotas pareiškėjui. Perduotas turtas buvo visiškai suniokotas, iš jo likę tik griuvėsiai. Iki nuosavybės teisių atkūrimo Mauzoliejų valdė valstybė, todėl institucijos privalėjo jį prižiūrėti, rūpintis ir užtikrinti išsaugojimą. Kapas iki 2010-06-16 priklausė Lietuvos Respublikai, o faktinis valdytojas buvo Kultūros ministerija ir jos įgaliotiniai.
Kultūros paveldo inspekcija 1993-11-18 informavo Šiaulių miesto Paminklotvarkos tarnybą, kad Mauzoliejus įtrauktas į laikinąją istorijos ir kultūros paminklo apskaitą, ir nurodė Šiaulių miestui numatyti reikiamas priemones išsaugoti paminklą, jo teritoriją bei apsvarstyti galimybę sunaikintąją parko dalį atkurti. Valdžios institucijos viena kitai siuntinėjo raštus apie Mauzoliejaus padėtį, atliko tyrimus, sudarė įvairius planavimo dokumentus, kad Mauzoliejus būtų atstatytas ir išsaugotas, tačiau realiai neremontavo ir tinkamai neprižiūrėjo nei kaip kapavietės, nei kaip kultūros paminklo. Mauzoliejus šiuo metu įregistruotas Kultūros vertybių registre unikaliu kodu 20803. Zoknių dvaro teritorijoje V. šeimos kapą-mauzoliejų-koplyčią apie 1920 m. pastatė pareiškėjo prosenelis J. V., vėliau buvo pastatytas paminklas, ornamentuotas bokštu, frontonu, kolonomis ir kryžiumi. Tai V. šeimos laidojimo vieta. 1941 m. ir apie 1950 m. Mauzoliejuje palaidoti šeimos palaikai buvo okupantų išniekinti ir užkasti duobėje priešais Mauzoliejų. 1991 m. ir 1994 m. V. J. K. surado dalį šeimos 1941 m. išniekintų palaikų.
Kultūros paveldo inspekcija 1994-01-12 pranešė Šiaulių miesto merui, kad Mauzoliejus buvo aptvertas betonine tvora, ir kad šios tvoros vakarinė dalis sunaikinta, ją nugriaunant ir VĮ „Pumpuras“ pastatant naują tvorą arčiau Mauzoliejaus, pažymėjo, kad būtina restauruoti, atstatant autentišką paminklo teritoriją - dvaro parko reguliuojamo užstatymo zonoje sukurti autentišką ir pagarbią aplinką Mauzoliejui. Ne vėliau nei 1994-01-12 Lietuvos valstybei buvo žinoma, kad kyla Mauzoliejaus sunaikinimo pavojus, todėl buvo privalu imtis priemonių žalai pašalinti. VĮ „Pumpuras“ generalinis direktorius A. K. 1994-05-09 sutiko su naujai statytos tvoros iškėlimu ir naujos tvoros pastatymu, atstatant jos pirmykštę buvimo vietą, tačiau Lietuvos valstybė nesiėmė veiksmų, kad VĮ „Pumpuras“ atstatytų paminklą.
Šiaulių miesto valdybos kultūros skyrius iki 1994-02-11 atliko Mauzoliejaus fotofiksaciją ir įsipareigojo atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau jie nebuvo užbaigti. Šiaulių miestas 1994 m. paruošė paminklotvarkos sąlygas, kuriose pažymėjo, kad Mauzoliejaus naudotojas yra Šiaulių miesto valdyba, o ne pareiškėjas. O. M. 1994-17-05 informavo atsakovą, kad kol neturės nuosavybės teisės į žemės plotą, negalės vykdyti atstatomųjų darbų.
V. šeimos palikuonys pasirūpino, kad dalyje Mauzoliejaus teritorijos būtų atlikti papildomi kasinėjimai, ieškota ir surasta papildoma dalis V. šeimos narių likusių palaikų. Visi šioje vietoje surasti palaikai buvo pristatyti identifikuoti, atliktas antropologinis tyrimas. Tada atsakovui tapo aišku, kad paminklo teritorijos žemėje liko V. šeimos palaikų. Atsakovas klaidingai nurodė, kad palaikai iškelti, nors patvirtinamų dokumentų neturėjo. V. J. K. dėjo maksimalias pastangas, siekdamas išsaugoti Mauzoliejų, kad jis būtų sutvarkytas pagal reikalavimus. Pareiškėjas Mauzoliejumi pradėjo rūpintis dar iki jam perduodant šį turtą nuosavybės teise: kreipėsi į valdymo ir valdžios institucijas ir prašė suformuoti žemės sklypą, kad būtų galima tinkamai prižiūrėti Mauzoliejų bei imtis priemonių jam sutvarkyti, jį apsaugoti nuo vandalų, tačiau pastangos nedavė rezultatų. Kreipėsi į teismą ir prašė apsaugoti Mauzoliejų, kaip kapavietę ir kultūros paveldo objektą, tačiau teismas skundą atmetė, motyvuodamas, kad pareiškėjas nėra savininkas ir neturi teisės rūpintis ne savo turtu.
O. M. Šiaulių apskrities valdytojo 1996-12-30 sprendimu Nr. 7-244,245 buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,3351 ha žemės, kuri apima Mauzoliejų ir dalį reguliuojamos užstatymo zonos, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsisakė suformuoti pageidaujamą sklypą O. M. sugrąžintoje žemėje aplink Mauzoliejų. Šis statinys tebestovi Lietuvos Respublikai priklausiančioje žemėje. Lietuvos Respublika nesiėmė jokių veiksmų, siekiant apsaugoti Mauzoliejų arba pastatyti memorialinių-informacinių lentų, užrašų ar kitokių ženklų, turinčių minėto objekto pavadinimą, paskirtį, neužtvėrė Mauzoliejaus teritorijos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad 2005-10-17 gavo buvusio VĮ „Pumpuras“ direktoriaus A. K. prašymą pritarti sklypo formavimui O. M. sugrąžintoje žemėje, tačiau tai daryti atsisakė. 2005-11-04 buvo nuversta Mauzoliejaus dalis. Lietuvos valstybė turėjo žinoti, kad siekiama suformuoti sklypą Mauzoliejaus teritorijoje, ir kad A. K. valdoma įmonė jau padarė didelę žalą Mauzoliejui, privalėjo užkirsti kelią papildomai daromai žalai. Daro išvadą, kad Lietuvos valstybė turėjo suprasti ir suprato, jog Mauzoliejus bus toliau naikinamas, be to, prisidėjo prie naikinimo, jį kontroliavo.
Atsakovas 2006-03-07 pritarė sklypo formavimui O. M. sugrąžintoje žemėje, nustatant paskirtį, tame tarpe ir pramogų objektų statybą. Apskundus neteisėtą sklypo formavimą O. M. žemėje, po naujo sklypo formavimo ir patvirtinimo 2006-05-25, Lietuvos valstybė 2006-10-17 piktybiškai sunaikino didžiąją Mauzoliejaus dalį ir jo reguliuojamos užstatymo zonos teritoriją. Lietuvos valstybė atsakinga, kad neišreikalavo žalos atlyginimo ir gautų lėšų nepanaudojo Mauzoliejaus sutvarkymui iki jo perdavimo V. J. K.. Kapavietei sutvarkyti reikia 19 677 Lt pridedant Lietuvos valstybės dar neapskaičiuotą žalą.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Šiaulių teritorinis padalinys 2013-07-05 surašė reikalavimą Nr. RŠ-12, kuriame nurodė, kad V. J. K. nesilaiko reikalavimų dėl kapavietės priežiūros. Reikalavime nurodyta, kad Mauzoliejus neprižiūrimas, yra šiukšlių, lūženų. Mano, kad šiuo raštu atsakovas akivaizdžiai demonstruoja nepagarbą jam, kaip Mauzoliejaus savininkui, kuriam perdavė blogos būklės turtą. Pati Lietuvos valstybė Mauzoliejaus nesaugojo ir neleido pareiškėjui to laiku padaryti.
1994 m. parengtos paminklotvarkos sąlygos nebuvo įgyvendintos. Lietuvos valstybė nesiėmė priemonių, kad įgyvendintų paruoštas sąlygas, nepakankamai rūpinosi, kad būtų atlikti darbai pagal 2006-01-25 lokalinę sąmatą.
Tvirtina, kad Lietuvos valstybė nepagrįstai ilgai neatkūrė nuosavybės teisių į Mauzoliejų. Pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos tik 2010 m., t. y. praėjus daugiau kaip 20 metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Valstybė iki šios dienos nėra įvykdžiusi pareigos suformuoti žemės sklypą, būtiną kapavietei išsaugoti, valstybės institucijos vietoj to, kad atkurtų nuosavybės teises į žemės sklypą buvusiam savininkui, žemės sklypą nuomoja kitiems asmenims – ūkio subjektams. Toks valstybės, jos institucijų elgesys negali būti pateisinamas ar laikomas teisėtu.
Šiaulių miesto savivaldybė taip pat nesirūpino Mauzoliejaus apsauga ir išsaugojimu. Kadangi Mauzoliejus yra jos teritorijoje, Šiaulių miesto savivaldybė yra atsakinga už jo išsaugojimą. Šiaulių miesto savivaldybė išnuomojo žemę, reikalingą Mauzoliejui išsaugoti ir prižiūrėti, tretiesiems asmenims, nesistengė, kad būtų suformuotas tinkamas sklypas, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės savininkui, taigi yra solidariai su Lietuvos Respublika atsakinga už padarytą žalą. Pareiškėjo žiniomis, yra paruošti Mauzoliejaus atkūrimo darbų projektai, paruoštas kapavietės sutvarkymo projektas, tačiau jis nuo V. J. K. slepiamas. Prašo įpareigoti atsakovus atkurti sunaikintą turtą, grąžinant į pirminę padėtį. Dėl atsakovų neveikimo patyrė moralinę žalą, buvo priverstas nuolat kreiptis į įvairias institucijas, teismus, kad būtų išsaugota ir sutvarkyta kapavietė. Dėl to patyrė dvasinius pergyvenus, kuriuos vertina 50 000 Lt, ir prašo šią sumą priteisti iš atsakovų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Pareiškėjo nurodytu adresu teismo siųsti šaukimai pareiškėjui neįteikti (t. 1, b. l. 46, 56), kiti teismo šaukimai (t. 1, b. l. 62-63) įteikti asmeniui, kuris nurodė teismui negalintis jų perduoti pareiškėjui (t. 1, b. l. 60). Teismo šaukimai į 2013-01-31 posėdį įteikti pareiškėjo įgaliotinei bei apie bylos nagrinėjimą pranešta viešo paskelbimo būdu (t. 1, b. l. 70) bei teismo šaukimais, išsiųstais pareiškėjo nurodytu gyvenamosios vietos adresu ir įteiktais pareiškėjo įgaliojimą turinčiam asmeniui.
Atsakovai Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad V. šeimos mauzoliejaus liekanos yra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė. Kultūros paveldo inspekcijos 1993-11-09 nutarimu Nr. 01-8-335 Mauzoliejus buvo įtrauktas į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Apie tai Kultūros paveldo inspekcijos 1993-11-16 raštu Nr. 01-7-928 buvo informuota Šiaulių miesto valdyba, Šiaulių miesto valdybos Paminklotvarkos tarnyba ir Architektūros skyrius. Nuo 1995-01-28 Mauzoliejus buvo saugomas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė. Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2006-10-17 aktu Nr. KPD-RM-93 nutarė, jog turi būti patikslinti Kultūros vertybių registre registruotos vertybės duomenys.
Nesutinka, kad iki 2010-06-16 Mauzoliejaus valdytoju buvo Kultūros ministerija ir jos kontroliuojami bei jai pavadūs įgaliotiniai ir su tuo, kad Departamentas neveikė pagal kompetenciją.
Pažymėjo, kad remiantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 13 straipsniu, už Mauzoliejaus išsaugojimą, iki pareiškėjui tampant valdytoju 2010 m., buvo atsakinga Šiaulių miesto savivaldybė. Šiaulių miesto valdybos paminklotvarkos tarnybos 1994 m. išduotų Istorijos ir kultūros paminklo paminklotvarkos sąlygų 1.5 punkte V. šeimos mauzoliejaus valdytoju yra nurodyta Šiaulių miesto valdyba. Šiaulių miesto valdybos paminklotvarkos tarnybos 1998 m. išduotų Istorijos ir kultūros paminklo paminklotvarkos sąlygų 1.5 punkte Mauzoliejaus valdytoju taip pat nurodyta Šiaulių miesto savivaldybė. Nei Kultūros ministerija, nei Departamentas nebuvo Mauzoliejaus valdytojais.
Pareiškėjas Departamento Šiaulių teritoriniam padaliniui pateikė 2005-12-15 raštą „Dėl kultūros paminklo saugojimo“, kuriame buvo prašoma reikalauti, jog Šiaulių miesto savivaldybė imtųsi Mauzoliejaus apsaugos priemonių, atliktų valdytojo prievolę užtikrinti kapo statinių saugumą ir teritorijos tvarkymą. Departamento Šiaulių teritorinis padalinys 2006-01-11 raštu Nr. 7.14.Š-2Š-14 informavo pareiškėją, jog buvo patikrinta kultūros paveldo objekto būklė, atlikta fotofiksacija. Departamento direktoriaus 2006-01-10 įsakymu Nr. Į-012 sudaryta komisija 2006-01-18 akto 4 punktu pasiūlė Šiaulių miesto savivaldybei kreiptis į Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ąjį policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo ir numatyti lėšas suniokotam objektui atstatyti.
Atmestinas pareiškėjo argumentas, jog Departamentas nepakankamai rūpinosi, kad būtų atlikti darbai pagal 2006-01-25 lokalinę sąmatą bei kad sąmatoje nurodytų darbų nenurodė atlikti. Atkreipė dėmesį, kad komisijos padarytai žalai nustatyti nariais buvo trys Šiaulių miesto savivaldybės administracijos specialistai, kurie pasirašė 2006-01-18 aktą, nustatytos žalos skaičiavimas buvo perduotas savivaldybei. Pagal Įstatymo 29 straipsnį, Departamentas turi teisę kreiptis į teismą dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo tik jeigu žala padaroma saugomame kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje. Mauzoliejaus liekanos kultūros ministro įsakymu nėra paskelbtos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Pažymėjo, kad Departamento Šiaulių teritorinio padalinio 2006-08-19 raštu Nr. 7.14.Š-2Š-357 „Dėl reikalavimo pašalinti pažeidimus“ Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pateiktas reikalavimas pašalinti pažeidimus Nr. 12.16.Š-PNŠ-1. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2006-09-11 raštu Nr. S-1734-11 informavo Departamento Šiaulių teritorinį padalinį, kad padalinio reikalavime nurodyti pažeidimai pašalinti. Departamento Šiaulių teritorinis padalinys 2006-09-13 raštu Nr. 7.14.Š-2Š-379 taip pat informavo pareiškėją, jog objekto valdytoja Šiaulių miesto savivaldybė Departamento nurodymu organizavo objekto priežiūros darbus, o statinio būklė yra stabili, teritorija išvalyta.
Vadovaujantis Kultūros vertybių ir kultūros paminklų ženklinimo bei ženklo naudojimo tvarkos, patvirtintos Kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002-03-20 įsakymu Nr. 054, 13 punktu, pirmiausia buvo ženklinami kultūros paminklai, atsižvelgiant į jų unikalumą, kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę bei sužalojimo ar sunaikinimo rizikos faktorių. Nuo 2005-04-24 kultūros paveldo objektų ženklinimą reglamentuoja Saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis ir rodyklėmis taisyklės, patvirtintos kultūros ministro 2005-04-18 įsakymu Nr. ĮV-152. Pagal šių taisyklių 9 punktą valstybės saugomų objektų ženklinimui skirtų tipinių lentų gaminimą ir šių saugomų objektų ženklinimą organizuoja ir finansuoja Departamentas. Kadangi Mauzoliejaus liekanos nėra paskelbtos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, jo ženklinimas nepriklauso Departamento kompetencijai.
Departamentas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų teismui apskundęs Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-06-16 įsakymą Nr. A- 721 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. M.“. Rengiant 2010-06-17 turto perdavimo-priėmimo aktą Nr. A-11, kurį pasirašė pareiškėjas, buvo fiksuota objekto būklė, dėl jos pareiškėjas pretenzijų nereiškė.
Pažymėjo, kad nuosavybės teisių į žemę ir statinius atkūrimas nėra priskirtas Departamento kompetencijai. Departamento Šiaulių teritorinis padalinys, atsakydamas į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus 2005-12-16 raštą Nr. STR-2298 „D. V. kapo-mauzoliejaus grąžinimo“, 2006-01-06 raštu Nr. 7.14.Š-2Š-10 „D. V. šeimos kapo-mauzoliejaus grąžinimo“ informavo savivaldybės administraciją, jog neprieštarauja objekto grąžinimui buvusiems savininkams.
Reikalavimas įpareigoti Departamentą atkurti (suremontuoti) Mauzoliejaus liekanas yra nepagrįstas. Pagal Įstatymo 27 straipsnio 3 dalį, jei yra galimybių, iš dalies valstybės biudžeto lėšomis gali būti finansuojami tik saugomų kultūros paveldo objektų tvarkybos darbai. Departamento nuomone, jo neveikimo nagrinėjamoje situacijoje nėra. Departamentas nėra priėmęs neteisėtų aktų, kurių pagrindu būtų atsakingas už žalos, Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, atsiradimą. Mano, kad V. J. K. nurodyta neturtinė žala nepagrįsta, nepateikti medicininiais ar kiti įrodymai.
Pažymėjo, kad Kultūros paveldo inspekcijos 1993-11-09 nutarimo Nr. 01-8-335 pridėtame 1993-03-24 inspektavimo akte nurodyta, jog Mauzoliejaus būklė bloga. 1994 m. išduotų Istorijos ir kultūros paminklo paminklotvarkos sąlygų 6.1 punkte nurodyta, jog Mauzoliejus karo metais buvo iš dalies sugriautas. Konstatuoja, kad atsakovai negali būti atsakingi už objekto būklę, atsiradusią iki jo įtraukimo į kultūros vertybių apskaitą. Nuo objekto įtraukimo į kultūros vertybių apskaitą iki 2005 m., kai vertybei buvo padaryta žala – nuverstas betoninis frontonas ir betoninis bokštelis su keturiomis kolonomis – Mauzoliejaus būklė iš esmės išliko nepakitusi. Kadangi Šiaulių miesto savivaldybė nevykdė komisijos 2006-01-18 akto pasiūlymų dėl suniokoto objekto atstatymo, Departamento Šiaulių teritorinis padalinys savivaldybės administracijos direktoriui pateikė reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. 12.16.S-PNŠ-1, kurį savivaldybės administracija įvykdė. Mauzoliejaus liekanų valdytoju 2010 m. tapus pareiškėjui, statinio būklė nekito, valdytojas nesiėmė veiksmų Mauzoliejaus statinio būklei pagerinti. Dėl to, kad nebuvo prižiūrima šios vertybės teritorija, V. J. K. už Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų valdytojo pareigų nevykdymą surašytas 2013-07-05 reikalavimas Nr. RŠ-12. Departamento Šiaulių teritorinis padalinys 2013-08-29 nustatė, jog vertybės teritorija išvalyta.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Pažymėjo, jog sutinka su Šiaulių savivaldybės administracijos pozicija dėl ieškinio senaties dėl žalos atlyginimo taikymo.
Atsakovai Šiaulių miesto savivaldybė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, reikalavimui priteisti iš atsakovų solidariai 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti taikyti ieškinio senatį. Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2010 m., kai jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į turtą, nesiima veiksmų dėl turto sutvarkymo. Mano, kad ši byla yra Departamento Šiaulių teritorinio padalinio 2013-07-05 reikalavimo Nr. RŠ-12 pasekmė. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2010-06-16 priėmus sprendimą atkurti O. M. nuosavybės teises į Mauzoliejų, šis buvo perduotas 2010-06-17 turto perdavimo ir priėmimo aktu Nr. A-11, pridedant 2010-05-18 kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo akto Nr. 1 kopiją. Šiame dokumente aprašyta kultūros paveldo objekto būklė, kuri įvardyta kaip bloga, pridėtos fotofiksacijos. Prieš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, šis kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos turto valdymo skyriaus 2010-05-19 raštu Nr. STR-545 buvo išsiųstas susipažinti V. J. K.. 2010-06-02 įvyko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo komisijos posėdis, kuriame dalyvavo pareiškėjas. Šiame posėdyje buvo svarstomi O. M. prašymai atkurti nuosavybės teises į Mauzoliejų. Posėdžio protokole užfiksuota, jog V. J. K. buvo paklausta, ar jis susipažino su savivaldybės surašytu V. šeimos kapo būklės patikrinimo aktu. Į šį klausimą pareiškėjas atsakė, jog susipažino ir sutinka. Komisijos pirmininkui paklausus, ar pretendentas sutinka, kad turtas būtų grąžintas natūra ir kad objektui yra ir bus ateityje taikomi kultūros paveldo apsaugos reikalavimai, V. J. K. taip pat atsakė, jog sutinka. 2010-06-02 įvykus posėdžiui, buvo surašytas aktas, kuriame užfiksuotas komisijos nutarimas atkurti nuosavybės teises O. M. į Mauzoliejų. Pareiškėjas pasirašė kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktą, turto perdavimo-priėmimo aktą, 2010-06-02 aktą be prašymų ar reikalavimų dėl grąžinamo natūra turto būklės pagerinimo, buvo supažindintas su statinio būkle ir sutiko jį priimti, suprasdamas, kad jam bus taikomi kultūros paveldo apsaugos reikalavimai. Pasirašydamas minėtus dokumentus, V. J. K. išreiškė savo valią, kad priima perėmimo metu esančios būklės turtą, nereikšdamas pretenzijų.
Žemesnės instancijos teismas
Kultūros paveldo inspekcijos 1993-11-09 nutarimu Nr. 01-8-335 ir Šiaulių apygardos kultūros paveldo inspekcijos teikimu buvo nuspręsta nuo 1993-11-09 įtraukti į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą buvusį Zoknių dvaro arklidės pastatą (duomenys neskelbtini) ir V. šeimos kapą-mauzoliejų, esančius (duomenys neskelbtini). Prie minėto nutarimo pridedamame inspektavimo akte pažymėta, kad 1993-03-24 Mauzoliejaus esama būklė bloga, tai patvirtina ir 1993-03-24 esamos padėties fotofiksacija. O. M. 1994-07-08 pareiškime Šiaulių miesto merui pažymėjo, kad Mauzoliejaus būklė avarinė ir būtina šį statinį nedelsiant restauruoti, buvusi dvaro teritorija apleista ir paversta šiukšlynu, ir prašė Šiaulių miesto mero išimties tvarka atstatyti nuosavybės teisę į Mauzoliejų ir į žemės plotą, ant kurio pastatytas šis statinys, siekiant tinkamai jį prižiūrėti. O. M. prašymas išimties tvarka atkurti nuosavybės teisę į Mauzoliejų buvo nulemtas aplinkybės, kad tuo metu galioję teisės aktai draudė atkurti nuosavybės teises į kapavietes ir tokie objektai negalėjo priklausyti privatiems savininkams. 1993 m. įtraukiant į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą, Mauzoliejus buvo blogos būklės. Mano, kad šis objektas ir jo priklausiniai daugiausiai nukentėjo II-ojo pasaulinio karo metais bei sovietmečiu. Apžiūrų, vykdytų nuo 1993 m. iki 2005 m., statinio ir jo priklausinių būklės pakitimų nebuvo nustatyta. Tvirtina, kad pareiškėjas pretenzijas teismine tvarka reiškia gavęs Departamento Šiaulių teritorinio padalinio 2013-07-05 reikalavimą Nr. RŠ-12, kuriame nurodyta, kad jis nesilaiko reikalavimų dėl kapavietės priežiūros. Kol nebuvo atkurtos O. M. nuosavybės teisės į Mauzoliejų, Departamentas, nustatęs, kad Mauzoliejaus teritorija užteršta betono nuolaužomis, šiukšlėmis, želdiniai neprižiūrimi, žolė nenušienauta, 2006 m. rugpjūčio mėnesį buvo surašęs reikalavimą Nr. 1216Š-PNŠ-1 Šiaulių miesto savivaldybei, kuriame nurodė pašalinti pažeidimus. Šiaulių miesto savivaldybės administracija šį reikalavimą įvykdė.
Mano, kad V. J. K. akivaizdžiai nepagrindžia neturtinės žalos, abstrakčiai nurodo vienintelę aplinkybę - pastovų kreipimąsi į įvairias institucijas. Pažymėjo, kad rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiami, o pagrindas moralinei žalai atsirasti yra tik tuomet, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojami dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, asmens garbės ir orumo pažeidimai. Žalos funkcija yra kompensacinė ir ji turi būti atlyginama tokio dydžio, kad kiek įmanoma teisingiau būtų atlyginta nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš kreipimųsi į institucijas, kad būtų sutvarkyta kapavietė bei nuosavybės teisių neatkūrimu į turtą daugiau kaip 20 metų, taigi jis neturtinę žalą sieja su santykiais, buvusiais iki Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-06-16 įsakymo Nr. A-721 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. M.“ priėmimo, vadinasi skundo padavimo teismui metu yra akivaizdžiai praleistas 3 metų senaties terminas neturtinės žalos atlyginimo reikalavimui reikšti. Prašo teismo taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybė, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės, atstovė palaikė atsiliepimo argumentus.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Mauzoliejaus liekanos yra įrašytos į Kultūros vertybių registrą (objekto reikšmingumo lygmuo – regioninis). Šis objektas nėra valstybės saugomas, taip pat dėl šio objekto nėra priimtas sprendimas inicijuoti jo skelbimą saugomu. Mano, kad kontroliuojančios institucijos nurodymai dabartiniam objekto valdytojui laikytis Įstatymo yra teisėti ir pagrįsti. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, ginčai dėl perduoto ir perimto objekto būklės, remonto, žalos atlyginimo ir kiti skunde keliami turtinio pobūdžio klausimai turėtų būti sprendžiami tarpusavyje tarp buvusio ir esamo objekto valdytojo, nedalyvaujant valstybės institucijoms, t. y. Kultūros ministerijai ar Vyriausybei. Kultūros ministerija nėra ir nebuvo objekto valdytojas. Kultūros ministerija nėra kontroliuojanti institucija. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 18 punktą, Departamentas tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoja, ar jie nepažeidžiami.
Tvirtina, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra deklaratyvus. Iš skundo nėra aišku, kokie konkrečiai, kokio subjekto, neteisėti veiksmai buvo atlikti ar įstatymo reikalavimai nebuvo įvykdyti. V. J. K. teigia, kad patyrė dvasinius išgyvenimus, tačiau nepateikia tai pagrindžiančių įrodymų. Taip pat nėra aiškus ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir padarinių.
Sprendžiant iš pareiškėjo pateiktos informacijos, jam nuosavybės teisės į objektą buvo atkurtos 2010 m. Nors iš skundo ir nėra aišku, kokią konkrečiai neteisėtą veiką atliko atsakovai, tačiau skundas administraciniam teismui turėjo būti paduotas per Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nurodytą terminą. Mano, kad pareiškėjo pretenzijos, susijusios su institucijų veikla dėl objekto turėjo būti reiškiamos nedelsiant, atkūrus nuosavybės teisę į objektą, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nurodytų terminų, tačiau dėl šių pretenzijų terminai kreiptis į teismą praleisti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kultūros paveldo inspekcija 1993-11-09 nutarimu Nr. 01-8-335 nuo 1993-11-09 įtraukė į Laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą buvusį Zoknių dvaro arklidės pastatą (duomenys neskelbtini) ir V. šeimos kapą-mauzoliejų, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 108-109). Prie šio nutarimo pridėtame inspektavimo akte nurodyta, kad Mauzoliejaus būklė bloga (t. 1, b. l. 110), pateiktos esamos padėties fotofiksacijos (t. 1, b. l. 111). Kultūros paveldo inspekcija 1993-11-16 raštu Nr. 01-7-928 apie priimtą nutarimą informavo Šiaulių miesto valdybą, Šiaulių miesto valdybos Paminklosaugos tarnybą ir Architektūros skyrių, Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą bei Šiaulių apygardos kultūros paveldo inspekciją ir prašė pasirūpinti šių objektų apsauga bei dokumentų sutvarkymu (t. 1, b. l. 137).
O. M. 1994-07-08 pareiškime Šiaulių miesto mero prašė atkurti jai nuosavybės teises į šeimos kapą-mauzoliejų ir į 1,055 a žemės sklypą jo juo (t. 1, b. l. 112–113). O. M. 1992-09-15 testamentu paliko savo anūkui V. J. K. pastatus žemę ir kitą turtą, kuris yra ir kuris priklausys palikėjai (t. 2, b. l. 4). 2010-01-26, 2010-02-12 ir 2010-02-19 V. J. K. Šiaulių miesto administracijos direktoriui pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į Mauzoliejų ir apie 0,03 ha žemės plotą, kuriame yra ši šeimos kapavietė (t. 2, b. l. 28, 29). Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo komisija, 2010-03-01 išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus atkurti nuosavybės teises į Mauzoliejų, nutarė gavus iš Architektūros skyriaus sklypo ribas ir Departamento Šiaulių teritorinio padalinio statiniui paminklosaugos sąlygas, Mauzoliejaus grąžinimo klausimą svarstyti pakartotinai (t. 2, b, l. 31–33).
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus 2010-05-19 raštu Nr. 5TR-545 pareiškėjui buvo persiųstas susipažinti Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas su priedais (t. 1, b. l. 99, 100–102) ir jo paprašyta dalyvauti komisijos posėdyje (t. 1, b. l. 98). Piliečių nuosavybės teisių į išlikusius gyvenamuosius namus (jų dalis, butus) atkūrimo komisija 2010-06-02 akte nusprendė atkurti O. M. (mirusi (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teises į Mauzoliejų, grąžinant natūra. Pažymėta, kad statinys yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir nustatyta, kad tai nekilnojamoji kultūros vertybė ir jai taikomi Įstatymo reikalavimai. 2010-05-18 surašytas kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas. Paveldėtojas pagal testamentą su dokumentais supažindintas (t. 1, b. l. 105).
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo komisija 2010-06-07 posėdyje apsvarsčiusi O. M. prašymus atkurti nuosavybės teises į Mauzoliejų, nutarė ruošti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą atkurti O. M. nuosavybės teises į V. šeimos kapą-mauzoliejų, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 103–104). Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010-06-16 įsakymu Nr. A-721 atkūrė O. M. nuosavybės teises į Mauzoliejų natūra. Šiame įsakyme pažymėta, kad Mauzoliejus yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir įregistruotas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, todėl jam taikomi Įstatymo reikalavimai (t. 1, b. l. 106). Šiaulių miesto savivaldybės 2010-06-17 turto perdavimo ir priėmimo aktu Nr. A-11 Mauzoliejus buvo perduotas O. M. paveldėtojui pagal testamentą V. J. K. (t. 1, b. l. 107).
Departamentas 2013-07-05 reikalavimu Nr. RŠ-12 pareikalavo Mauzoliejaus liekanų savininko V. J. K. iki 2013-08-20 išvalyti Mauzoliejaus statinį ir jam priskirtą teritoriją, pašalinti iš kultūros paveldo vertybės teritorijos krūmus ir medžių atžalas bei nušienauti kultūros paveldo vertybės teritoriją (t. 1, b. l. 74).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Mauzoliejus yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą kaip regioninis nekilnojamasis pavienis objektas (t. 1, b. l. 128-129). Jam taikoma Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos forma – apskaita. Sprendimas dėl Mauzoliejaus pripažinimo ar nepripažinimo saugomu nėra priimtas. Po nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjas yra kultūros paveldo objekto valdytojas (Įstatymo 2 straipsnio 39 dalis).
Kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas sutinkamai su Įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi turi pareigą išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę. Pagal šios dalies 1 punktą valdytojas privalo prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; patalpose, kurių interjeras vertingas, palaikyti reikiamą mikroklimatą; laiku atnaujinti želdinius, šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius; istorinius želdynus – kultūros paveldo objektus prižiūrėti ir tvarkyti pagal kultūros ministro patvirtintą paveldo tvarkybos reglamentą, skirtą istorinių želdynų tvarkybai ir suderintą su Aplinkos ministerija. Ši asmens pareiga yra derinama su valdytojo teise gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai, susipažinti su valstybės ir savivaldybių institucijų turima tyrimų medžiaga ir kita informacija apie kultūros paveldo objektą (Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis).
Byloje nagrinėjamu atveju Mauzoliejaus tvarkymo pareiga tenka pačiam pareiškėjui, tačiau ją vykdydamas V. J. K. turi teisę prašyti paramos. Įstatymo 27 straipsnio 3 dalis nustato, kad saugomo objekto priežiūros darbai atliekami valdytojų lėšomis, tvarkybos darbai – valdytojų lėšomis, jei yra galimybių – iš dalies valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis, skirtomis paveldotvarkai, tarptautinių fondų ir programų ar kitų finansavimo šaltinių lėšomis. Valdytojams taikomos įstatymų nustatytos mokesčių lengvatos. Tuo atveju, jei Departamentas ar Šiaulių savivaldybės paveldosaugos padalinys sutinkamai su Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 6 punktu bei 6 straipsnio 4 dalies 2 punktu inicijuotų kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu, bei būtų priimtas Įstatymo 10 straipsnyje numatytas sprendimas dėl Mauzoliejaus paskelbimo saugomu sutinkamai su Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2-3 punktais, pareiškėjas galėtų pretenduoti į valstybės ar savivaldybės paramą tvarkant Mauzoliejų. Taigi, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovus per 2 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti (suremontuoti) V. šeimos kapą-mauzoliejų, nėra pagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.
Teisės aktai nenustato, jog atkuriant nuosavybės teises, statiniai turi būti atstatyti, jie grąžinami tokie, kokie yra išlikę. Pažymėtina, kad prieš atkuriant nuosavybės teises, pareiškėjas buvo supažindintas su statinio būkle ir sutiko jį perimti. V. J. K. buvo paaiškinta, kad statiniui bus taikomi kultūros paveldo apsaugos reikalavimai. Pasirašydamas kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktą ir turto perdavimo-priėmimo aktą, pareiškėjas išreiškė valią perimti perėmimo metu esančios būklės statinį, jokių pretenzijų ir pageidavimų nereiškė. Tai rodo, jog Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytas valdytojo pareigas pareiškėjas prisiėmė, todėl įgijo įstatyminę pareigą rūpintis paminklosaugos objektu.
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovus atstatyti Mauzoliejų dėl anksčiau nurodytu laiku padarytų pažeidimų kartu gali būti suprantamas ne tik kaip prašymas vykdyti administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, bet kaip prašymas taikyti deliktinę atsakomybę – pašalinti padarytą žalą ne pinigine išraiška kompensuojant patirtus nuostolius, bet atliekant remonto darbus. Pareiškėjas skunde nurodo konkrečius faktus, kada Mauzoliejui buvo padaryta žala. Kultūros paveldo inspekcijos 1994 metų raštuose (t. 1, b. l. 7-9, 13) pažymėta, kad vakarinėje dalyje VĮ „Pumpuras“ nugriovė sienelę, kuria Mauzoliejus buvo aptvertas ir vietoje jos pastatė naują plytų mūro tvorą, kuo buvo pažeista autentiška palaidojimo vietos teritorija. Apie padarytą pažeidimą pranešta Šiaulių miesto savivaldybei. VĮ „Pumpuras“ 1994-05-09 raštu (t. 1, b, l, 12) pripažino padarytą pažeidimą, tačiau nurodė, kad neturi pinigų jo pašalinimui.
2005-12-15 raštu pareiškėjas pranešė Departamento Šiaulių teritoriniam skyriui (t. 1, b. l. 160-161), kad Mauzoliejus buvo tyčia apgadintas – nuverstas ir sudaužytas frontonas ir žibintas su stogeliu. Departamento 2006-01-10 įsakymu Nr. Į-012 (t. 1, b. l. 167) buvo sudaryta komisija padarytai žalai nustatyti, kuri 2006-01-18 aktu nustatė paskaičiuotą atstatymo darbų vertę (t. 1, b. l. 163-166). Departamentas 2006 m. rugpjūčio mėn. reikalavimu įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybės tarybą sutvarkyti po vandalizmo akto užterštą bei neprižiūrimą teritoriją (t. 1, b. l. 175). Šiaulių miesto savivaldybės administracija minėtą reikalavimą įvykdė (t. 1, b. l. 176-177). Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūno 2001-11-25 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes Mauzoliejų sužalojo vaikai, nesulaukę amžiau, nuo kurio galima traukti baudžiamojon atsakomybėn (t. 1, b. l. 179-180).
Taip pat skunde teigiama, kad 2006-10-17 buvo panaikinta didžioji Mauzoliejaus ir reguliuojamos užstatymo zonos teritorija. 2006-10-17 Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba sudarė aktą Nr. KPD-RM-93, kuriame patikslino Mauzoliejaus duomenis. Šio akto 12 punkte nustatytos Mauzoliejaus koordinatės pagal vieną tašką atitinkančius koordinačių duomenis, tai rodo, jog aktu sklypo ribos nebuvo nustatytos.
Pažymėtina, kad dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas dėl žalos, padarytos ieškininės senaties periodu atliktais veiksmais, atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas skunde nuosekliai dėsto aplinkybes, kurias laiko žalos atsiradimo pagrindu, tuo remiantis daroma išvada, kad jis apie žalos atsiradimą lėmusius įvykius sužinojo iš karto ar neužilgo nuo jų įvykimo, todėl senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos – 2013-07-01. Taigi, teismo tyrimo dalyku yra periodu nuo 2010-07-01 iki 2013-07-01 padarytų veiksmų teisėtumas.
Nuo visų pareiškėjo išvardintų veiksmų atlikimo yra praėję daugiau nei treji metai, todėl kreipdamasis į teismą su 2013-06-14 skundu (gautas 2013-07-01) bei jį tikslindamas, pareiškėjas buvo praleidęs 3 metų terminą skundui dėl žalos atlyginimo paduoti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, laikoma, kad V. J. K. teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2010-07-01, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad žala jam buvo padaryta po šios datos. Žalos, padarytos galimu delsimu atkurti nuosavybės teises į Mauzoliejų, atlyginimas nėra galimas dėl praleisto senaties termino (nuosavybės teisės atkurtos 2010-06-16), todėl teismo iš esmės nevertinamas.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis nurodo, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad žala Mauzoliejui buvo padaryta iki V. J. K. atkuriant nuosavybės teises į jį. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo 2010-05-18 akte Nr. 1 (t. 1, b. l. 99-101), Departamento 2006-10-17 akte Nr. KDP-RM-93 (t. 1, b. l. 138-152) bei Šiaulių rajono ir miesto vyresniojo valstybinio inspektoriaus 1993-03-24 Inspektavimo akte, sudarytame prieš įrašant Mauzoliejų į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą (t. 1, b. l. 110-112) užfiksuota panaši bloga statinio būklė, išskyrus tai, kad 2006 metais įvykdyto vandalizmo akto metu buvo nugriautas Mauzoliejaus frontonas. Pažymėtina tai, kad pareiškėjas tapo blogos būklės pastato savininku, o teismo sprendimu įpareigojant atlikti tvarkybos darbus jo nuosavybės teise įgyto objekto vertė negali pagerėti, lyginant su padėtimi, buvusia 2010-06-16, kai jam buvo atkurtos nuosavybės teisės. CK 6.249 straipsnis žalos atlyginimu apibrėžia tik asmens turtinės padėties atkūrimą, bet ne jos pagerinimą.
V. J. K. taip pat prašo priteisti iš atsakovų solidariai 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš V. J. K. neturtinę žalą kildina iš kreipimųsi į institucijas, kad būtų sutvarkyta kapavietė ir nuosavybės teisių neatkūrimu daugiau kaip 20 metų. CK 6.250 straipsnis neturtine žala laiko asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintą pinigais.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valstybės institucijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nesvarbu, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas.
Pareiškėjo skunde nurodyti veiksmai – nuosavybės teisių neatkūrimas, nesiėmimas priemonių apsaugoti kultūros vertybę buvo padaryti iki pareiškėjui tampant Mauzoliejaus savininku. Skunde nenurodyti jokie faktai, kad po šios datos atsakovai būtų atlikę ar neatlikę kokių nors veiksmų, kurie būtų sąlygoję CK 6.250 straipsnyje išvardintų vertybių pakenkimą. Pareiškėjas nepateikia duomenų apie tai, kad jo dėl administravimo subjektų neveikimo patirti išgyvenimai būtų jį paveikę nurodytu būdu, todėl žalos įvertinimo faktas gali būti atliekamas tik įvertinant, ar tokie institucijų veiksmai akivaizdžiai kiekvienam asmeniui galėtų sukelti stiprius pergyvenimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo išklausomas, į jo raštus atsakoma. Pagrindinis pergyvenimų kilimo šaltinis galėjo būti tas, kad Mauzoliejus buvo labai stipriai sužalotas iki 1993 metų, kai jo kaip į apskaitą įtraukto nekilnojamojo kultūros paveldo objekto valdytoju tarpo Šiaulių miesto savivaldybė.
Pareiškėjas neįrodė, kad valstybės institucijos žalą Mauzoliejui padarė vėliau nei 2010 m. birželio mėnesį, o pareigos rūpintis jo apsauga ir išsaugojimu po nuosavybės teisių į Mauzoliejų atkūrimo V. J. K. neturėjo. Remdamasis byloje ištirtais įrodymais bei išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei neturtinės žalos pareiškėjui priteisimui. Taigi, pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti jam neturtinę žalą. Šis jo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis ir rodyklėmis taisyklių, patvirtintų kultūros ministro 2005-04-18 įsakymu Nr. ĮV-152, 9 punktą valstybės saugomų objektų ženklinimui skirtų tipinių lentų gaminimą ir šių saugomų objektų ženklinimą organizuoja ir finansuoja Departamentas. Savivaldybių paskelbtų saugomais objektų ženklinimui skirtų tipinių lentų gaminimą pagal Departamento direktoriaus patvirtintus techninius projektus ir šių saugomų objektų ženklinimą organizuoja ir finansuoja savivaldybės. Mauzoliejaus liekanos nėra paskelbtos valstybės ar savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu, todėl jo ženklinimas nepriklauso nei Departamento, nei Šiaulių miesto savivaldybės kompetencijai. Iki įsigaliojant minėtoms taisyklėms galioję teisės aktai taip pat nenustatė, kad Mauzoliejus, kuris nėra kultūros paminklas, turėjo būti ženklinamas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi V. J. K. skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.