Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kultūros paveldo inspekcija 1993-11-18 informavo Šiaulių miesto Paminklotvarkos tarnybą, kad Mauzoliejus įtrauktas į laikinąją istorijos ir kultūros paminklo apskaitą, ir nurodė Šiaulių miestui numatyti reikiamas priemones išsaugoti paminklą, jo teritoriją bei apsvarstyti galimybę sunaikintąją parko dalį atkurti. Valdžios institucijos viena kitai siuntinėjo raštus apie Mauzoliejaus padėtį, atliko tyrimus, sudarė įvairius planavimo dokumentus, kad Mauzoliejus būtų atstatytas ir išsaugotas, tačiau realiai neremontavo ir tinkamai neprižiūrėjo nei kaip kapavietės, nei kaip kultūros paminklo. Mauzoliejus šiuo metu įregistruotas Kultūros vertybių registre unikaliu kodu 20803. Zoknių dvaro teritorijoje V. šeimos kapą-mauzoliejų-koplyčią apie 1920 m. pastatė pareiškėjo prosenelis J. V., vėliau buvo pastatytas paminklas, ornamentuotas bokštu, frontonu, kolonomis ir kryžiumi. Tai V. šeimos laidojimo vieta. 1941 m. ir apie 1950 m. Mauzoliejuje palaidoti šeimos palaikai buvo okupantų išniekinti ir užkasti duobėje priešais Mauzoliejų. 1991 m. ir 1994 m. V. J. K. surado dalį šeimos 1941 m. išniekintų palaikų.

Kultūros paveldo inspekcija 1994-01-12 pranešė Šiaulių miesto merui, kad Mauzoliejus buvo aptvertas betonine tvora, ir kad šios tvoros vakarinė dalis sunaikinta, ją nugriaunant ir VĮ „Pumpuras“ pastatant naują tvorą arčiau Mauzoliejaus, pažymėjo, kad būtina restauruoti, atstatant autentišką paminklo teritoriją - dvaro parko reguliuojamo užstatymo zonoje sukurti autentišką ir pagarbią aplinką Mauzoliejui. Ne vėliau nei 1994-01-12 Lietuvos valstybei buvo žinoma, kad kyla Mauzoliejaus sunaikinimo pavojus, todėl buvo privalu imtis priemonių žalai pašalinti. VĮ „Pumpuras“ generalinis direktorius A. K. 1994-05-09 sutiko su naujai statytos tvoros iškėlimu ir naujos tvoros pastatymu, atstatant jos pirmykštę buvimo vietą, tačiau Lietuvos valstybė nesiėmė veiksmų, kad VĮ „Pumpuras“ atstatytų paminklą.

Šiaulių miesto valdybos kultūros skyrius iki 1994-02-11 atliko Mauzoliejaus fotofiksaciją ir įsipareigojo atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau jie nebuvo užbaigti. Šiaulių miestas 1994 m. paruošė paminklotvarkos sąlygas, kuriose pažymėjo, kad Mauzoliejaus naudotojas yra Šiaulių miesto valdyba, o ne pareiškėjas. O. M. 1994-17-05 informavo atsakovą, kad kol neturės nuosavybės teisės į žemės plotą, negalės vykdyti atstatomųjų darbų.

V. šeimos palikuonys pasirūpino, kad dalyje Mauzoliejaus teritorijos būtų atlikti papildomi kasinėjimai, ieškota ir surasta papildoma dalis V. šeimos narių likusių palaikų. Visi šioje vietoje surasti palaikai buvo pristatyti identifikuoti, atliktas antropologinis tyrimas. Tada atsakovui tapo aišku, kad paminklo teritorijos žemėje liko V. šeimos palaikų. Atsakovas klaidingai nurodė, kad palaikai iškelti, nors patvirtinamų dokumentų neturėjo. V. J. K. dėjo maksimalias pastangas, siekdamas išsaugoti Mauzoliejų, kad jis būtų sutvarkytas pagal reikalavimus. Pareiškėjas Mauzoliejumi pradėjo rūpintis dar iki jam perduodant šį turtą nuosavybės teise: kreipėsi į valdymo ir valdžios institucijas ir prašė suformuoti žemės sklypą, kad būtų galima tinkamai prižiūrėti Mauzoliejų bei imtis priemonių jam sutvarkyti, jį apsaugoti nuo vandalų, tačiau pastangos nedavė rezultatų. Kreipėsi į teismą ir prašė apsaugoti Mauzoliejų, kaip kapavietę ir kultūros paveldo objektą, tačiau teismas skundą atmetė, motyvuodamas, kad pareiškėjas nėra savininkas ir neturi teisės rūpintis ne savo turtu.

O. M. Šiaulių apskrities valdytojo 1996-12-30 sprendimu Nr. 7-244,245 buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,3351 ha žemės, kuri apima Mauzoliejų ir dalį reguliuojamos užstatymo zonos, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsisakė suformuoti pageidaujamą sklypą O. M. sugrąžintoje žemėje aplink Mauzoliejų. Šis statinys tebestovi Lietuvos Respublikai priklausiančioje žemėje. Lietuvos Respublika nesiėmė jokių veiksmų, siekiant apsaugoti Mauzoliejų arba pastatyti memorialinių-informacinių lentų, užrašų ar kitokių ženklų, turinčių minėto objekto pavadinimą, paskirtį, neužtvėrė Mauzoliejaus teritorijos.

Atsakovas 2006-03-07 pritarė sklypo formavimui O. M. sugrąžintoje žemėje, nustatant paskirtį, tame tarpe ir pramogų objektų statybą. Apskundus neteisėtą sklypo formavimą O. M. žemėje, po naujo sklypo formavimo ir patvirtinimo 2006-05-25, Lietuvos valstybė 2006-10-17 piktybiškai sunaikino didžiąją Mauzoliejaus dalį ir jo reguliuojamos užstatymo zonos teritoriją. Lietuvos valstybė atsakinga, kad neišreikalavo žalos atlyginimo ir gautų lėšų nepanaudojo Mauzoliejaus sutvarkymui iki jo perdavimo V. J. K.. Kapavietei sutvarkyti reikia 19 677 Lt pridedant Lietuvos valstybės dar neapskaičiuotą žalą.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Šiaulių teritorinis padalinys 2013-07-05 surašė reikalavimą Nr. RŠ-12, kuriame nurodė, kad V. J. K. nesilaiko reikalavimų dėl kapavietės priežiūros. Reikalavime nurodyta, kad Mauzoliejus neprižiūrimas, yra šiukšlių, lūženų. Mano, kad šiuo raštu atsakovas akivaizdžiai demonstruoja nepagarbą jam, kaip Mauzoliejaus savininkui, kuriam perdavė blogos būklės turtą. Pati Lietuvos valstybė Mauzoliejaus nesaugojo ir neleido pareiškėjui to laiku padaryti.

1994 m. parengtos paminklotvarkos sąlygos nebuvo įgyvendintos. Lietuvos valstybė nesiėmė priemonių, kad įgyvendintų paruoštas sąlygas, nepakankamai rūpinosi, kad būtų atlikti darbai pagal 2006-01-25 lokalinę sąmatą.

Tvirtina, kad Lietuvos valstybė nepagrįstai ilgai neatkūrė nuosavybės teisių į Mauzoliejų. Pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos tik 2010 m., t. y. praėjus daugiau kaip 20 metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Valstybė iki šios dienos nėra įvykdžiusi pareigos suformuoti žemės sklypą, būtiną kapavietei išsaugoti, valstybės institucijos vietoj to, kad atkurtų nuosavybės teises į žemės sklypą buvusiam savininkui, žemės sklypą nuomoja kitiems asmenims – ūkio subjektams. Toks valstybės, jos institucijų elgesys negali būti pateisinamas ar laikomas teisėtu.

Šiaulių miesto savivaldybė taip pat nesirūpino Mauzoliejaus apsauga ir išsaugojimu. Kadangi Mauzoliejus yra jos teritorijoje, Šiaulių miesto savivaldybė yra atsakinga už jo išsaugojimą. Šiaulių miesto savivaldybė išnuomojo žemę, reikalingą Mauzoliejui išsaugoti ir prižiūrėti, tretiesiems asmenims, nesistengė, kad būtų suformuotas tinkamas sklypas, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės savininkui, taigi yra solidariai su Lietuvos Respublika atsakinga už padarytą žalą. Pareiškėjo žiniomis, yra paruošti Mauzoliejaus atkūrimo darbų projektai, paruoštas kapavietės sutvarkymo projektas, tačiau jis nuo V. J. K. slepiamas. Prašo įpareigoti atsakovus atkurti sunaikintą turtą, grąžinant į pirminę padėtį. Dėl atsakovų neveikimo patyrė moralinę žalą, buvo priverstas nuolat kreiptis į įvairias institucijas, teismus, kad būtų išsaugota ir sutvarkyta kapavietė. Dėl to patyrė dvasinius pergyvenus, kuriuos vertina 50 000 Lt, ir prašo šią sumą priteisti iš atsakovų.

Atsakovai Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad V. šeimos mauzoliejaus liekanos yra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė. Kultūros paveldo inspekcijos 1993-11-09 nutarimu Nr. 01-8-335 Mauzoliejus buvo įtrauktas į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Apie tai Kultūros paveldo inspekcijos 1993-11-16 raštu Nr. 01-7-928 buvo informuota Šiaulių miesto valdyba, Šiaulių miesto valdybos Paminklotvarkos tarnyba ir Architektūros skyrius. Nuo 1995-01-28 Mauzoliejus buvo saugomas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė. Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2006-10-17 aktu Nr. KPD-RM-93 nutarė, jog turi būti patikslinti Kultūros vertybių registre registruotos vertybės duomenys.

Nesutinka, kad iki 2010-06-16 Mauzoliejaus valdytoju buvo Kultūros ministerija ir jos kontroliuojami bei jai pavadūs įgaliotiniai ir su tuo, kad Departamentas neveikė pagal kompetenciją.

Pažymėjo, kad remiantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 13 straipsniu, už Mauzoliejaus išsaugojimą, iki pareiškėjui tampant valdytoju 2010 m., buvo atsakinga Šiaulių miesto savivaldybė. Šiaulių miesto valdybos paminklotvarkos tarnybos 1994 m. išduotų Istorijos ir kultūros paminklo paminklotvarkos sąlygų 1.5 punkte V. šeimos mauzoliejaus valdytoju yra nurodyta Šiaulių miesto valdyba. Šiaulių miesto valdybos paminklotvarkos tarnybos 1998 m. išduotų Istorijos ir kultūros paminklo paminklotvarkos sąlygų 1.5 punkte Mauzoliejaus valdytoju taip pat nurodyta Šiaulių miesto savivaldybė. Nei Kultūros ministerija, nei Departamentas nebuvo Mauzoliejaus valdytojais.

Pareiškėjas Departamento Šiaulių teritoriniam padaliniui pateikė 2005-12-15 raštą „Dėl kultūros paminklo saugojimo“, kuriame buvo prašoma reikalauti, jog Šiaulių miesto savivaldybė imtųsi Mauzoliejaus apsaugos priemonių, atliktų valdytojo prievolę užtikrinti kapo statinių saugumą ir teritorijos tvarkymą. Departamento Šiaulių teritorinis padalinys 2006-01-11 raštu Nr. 7.14.Š-2Š-14 informavo pareiškėją, jog buvo patikrinta kultūros paveldo objekto būklė, atlikta fotofiksacija. Departamento direktoriaus 2006-01-10 įsakymu Nr. Į-012 sudaryta komisija 2006-01-18 akto 4 punktu pasiūlė Šiaulių miesto savivaldybei kreiptis į Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ąjį policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo ir numatyti lėšas suniokotam objektui atstatyti.

Atmestinas pareiškėjo argumentas, jog Departamentas nepakankamai rūpinosi, kad būtų atlikti darbai pagal 2006-01-25 lokalinę sąmatą bei kad sąmatoje nurodytų darbų nenurodė atlikti. Atkreipė dėmesį, kad komisijos padarytai žalai nustatyti nariais buvo trys Šiaulių miesto savivaldybės administracijos specialistai, kurie pasirašė 2006-01-18 aktą, nustatytos žalos skaičiavimas buvo perduotas savivaldybei. Pagal Įstatymo 29 straipsnį, Departamentas turi teisę kreiptis į teismą dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo tik jeigu žala padaroma saugomame kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje. Mauzoliejaus liekanos kultūros ministro įsakymu nėra paskelbtos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Pažymėjo, kad Departamento Šiaulių teritorinio padalinio 2006-08-19 raštu Nr. 7.14.Š-2Š-357 „Dėl reikalavimo pašalinti pažeidimus“ Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pateiktas reikalavimas pašalinti pažeidimus Nr. 12.16.Š-PNŠ-1. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2006-09-11 raštu Nr. S-1734-11 informavo Departamento Šiaulių teritorinį padalinį, kad padalinio reikalavime nurodyti pažeidimai pašalinti. Departamento Šiaulių teritorinis padalinys 2006-09-13 raštu Nr. 7.14.Š-2Š-379 taip pat informavo pareiškėją, jog objekto valdytoja Šiaulių miesto savivaldybė Departamento nurodymu organizavo objekto priežiūros darbus, o statinio būklė yra stabili, teritorija išvalyta.

Vadovaujantis Kultūros vertybių ir kultūros paminklų ženklinimo bei ženklo naudojimo tvarkos, patvirtintos Kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002-03-20 įsakymu Nr. 054, 13 punktu, pirmiausia buvo ženklinami kultūros paminklai, atsižvelgiant į jų unikalumą, kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę bei sužalojimo ar sunaikinimo rizikos faktorių. Nuo 2005-04-24 kultūros paveldo objektų ženklinimą reglamentuoja Saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ženklinimo tipinėmis lentomis ir rodyklėmis taisyklės, patvirtintos kultūros ministro 2005-04-18 įsakymu Nr. ĮV-152. Pagal šių taisyklių 9 punktą valstybės saugomų objektų ženklinimui skirtų tipinių lentų gaminimą ir šių saugomų objektų ženklinimą organizuoja ir finansuoja Departamentas. Kadangi Mauzoliejaus liekanos nėra paskelbtos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, jo ženklinimas nepriklauso Departamento kompetencijai.

Departamentas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų teismui apskundęs Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-06-16 įsakymą Nr. A- 721 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. M.“. Rengiant 2010-06-17 turto perdavimo-priėmimo aktą Nr. A-11, kurį pasirašė pareiškėjas, buvo fiksuota objekto būklė, dėl jos pareiškėjas pretenzijų nereiškė.

Pažymėjo, kad nuosavybės teisių į žemę ir statinius atkūrimas nėra priskirtas Departamento kompetencijai. Departamento Šiaulių teritorinis padalinys, atsakydamas į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus 2005-12-16 raštą Nr. STR-2298 „D. V. kapo-mauzoliejaus grąžinimo“, 2006-01-06 raštu Nr. 7.14.Š-2Š-10 „D. V. šeimos kapo-mauzoliejaus grąžinimo“ informavo savivaldybės administraciją, jog neprieštarauja objekto grąžinimui buvusiems savininkams.

Reikalavimas įpareigoti Departamentą atkurti (suremontuoti) Mauzoliejaus liekanas yra nepagrįstas. Pagal Įstatymo 27 straipsnio 3 dalį, jei yra galimybių, iš dalies valstybės biudžeto lėšomis gali būti finansuojami tik saugomų kultūros paveldo objektų tvarkybos darbai. Departamento nuomone, jo neveikimo nagrinėjamoje situacijoje nėra. Departamentas nėra priėmęs neteisėtų aktų, kurių pagrindu būtų atsakingas už žalos, Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, atsiradimą. Mano, kad V. J. K. nurodyta neturtinė žala nepagrįsta, nepateikti medicininiais ar kiti įrodymai.

Pažymėjo, kad Kultūros paveldo inspekcijos 1993-11-09 nutarimo Nr. 01-8-335 pridėtame 1993-03-24 inspektavimo akte nurodyta, jog Mauzoliejaus būklė bloga. 1994 m. išduotų Istorijos ir kultūros paminklo paminklotvarkos sąlygų 6.1 punkte nurodyta, jog Mauzoliejus karo metais buvo iš dalies sugriautas. Konstatuoja, kad atsakovai negali būti atsakingi už objekto būklę, atsiradusią iki jo įtraukimo į kultūros vertybių apskaitą. Nuo objekto įtraukimo į kultūros vertybių apskaitą iki 2005 m., kai vertybei buvo padaryta žala – nuverstas betoninis frontonas ir betoninis bokštelis su keturiomis kolonomis – Mauzoliejaus būklė iš esmės išliko nepakitusi. Kadangi Šiaulių miesto savivaldybė nevykdė komisijos 2006-01-18 akto pasiūlymų dėl suniokoto objekto atstatymo, Departamento Šiaulių teritorinis padalinys savivaldybės administracijos direktoriui pateikė reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. 12.16.S-PNŠ-1, kurį savivaldybės administracija įvykdė. Mauzoliejaus liekanų valdytoju 2010 m. tapus pareiškėjui, statinio būklė nekito, valdytojas nesiėmė veiksmų Mauzoliejaus statinio būklei pagerinti. Dėl to, kad nebuvo prižiūrima šios vertybės teritorija, V. J. K. už Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų valdytojo pareigų nevykdymą surašytas 2013-07-05 reikalavimas Nr. RŠ-12. Departamento Šiaulių teritorinis padalinys 2013-08-29 nustatė, jog vertybės teritorija išvalyta.

Atsakovai Šiaulių miesto savivaldybė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, reikalavimui priteisti iš atsakovų solidariai 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti taikyti ieškinio senatį. Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2010 m., kai jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į turtą, nesiima veiksmų dėl turto sutvarkymo. Mano, kad ši byla yra Departamento Šiaulių teritorinio padalinio 2013-07-05 reikalavimo Nr. RŠ-12 pasekmė. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2010-06-16 priėmus sprendimą atkurti O. M. nuosavybės teises į Mauzoliejų, šis buvo perduotas 2010-06-17 turto perdavimo ir priėmimo aktu Nr. A-11, pridedant 2010-05-18 kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo akto Nr. 1 kopiją. Šiame dokumente aprašyta kultūros paveldo objekto būklė, kuri įvardyta kaip bloga, pridėtos fotofiksacijos. Prieš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, šis kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos turto valdymo skyriaus 2010-05-19 raštu Nr. STR-545 buvo išsiųstas susipažinti V. J. K.. 2010-06-02 įvyko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo komisijos posėdis, kuriame dalyvavo pareiškėjas. Šiame posėdyje buvo svarstomi O. M. prašymai atkurti nuosavybės teises į Mauzoliejų. Posėdžio protokole užfiksuota, jog V. J. K. buvo paklausta, ar jis susipažino su savivaldybės surašytu V. šeimos kapo būklės patikrinimo aktu. Į šį klausimą pareiškėjas atsakė, jog susipažino ir sutinka. Komisijos pirmininkui paklausus, ar pretendentas sutinka, kad turtas būtų grąžintas natūra ir kad objektui yra ir bus ateityje taikomi kultūros paveldo apsaugos reikalavimai, V. J. K. taip pat atsakė, jog sutinka. 2010-06-02 įvykus posėdžiui, buvo surašytas aktas, kuriame užfiksuotas komisijos nutarimas atkurti nuosavybės teises O. M. į Mauzoliejų. Pareiškėjas pasirašė kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktą, turto perdavimo-priėmimo aktą, 2010-06-02 aktą be prašymų ar reikalavimų dėl grąžinamo natūra turto būklės pagerinimo, buvo supažindintas su statinio būkle ir sutiko jį priimti, suprasdamas, kad jam bus taikomi kultūros paveldo apsaugos reikalavimai. Pasirašydamas minėtus dokumentus, V. J. K. išreiškė savo valią, kad priima perėmimo metu esančios būklės turtą, nereikšdamas pretenzijų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš kreipimųsi į institucijas, kad būtų sutvarkyta kapavietė bei nuosavybės teisių neatkūrimu į turtą daugiau kaip 20 metų, taigi jis neturtinę žalą sieja su santykiais, buvusiais iki Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-06-16 įsakymo Nr. A-721 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. M.“ priėmimo, vadinasi skundo padavimo teismui metu yra akivaizdžiai praleistas 3 metų senaties terminas neturtinės žalos atlyginimo reikalavimui reikšti. Prašo teismo taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendžiant iš pareiškėjo pateiktos informacijos, jam nuosavybės teisės į objektą buvo atkurtos 2010 m. Nors iš skundo ir nėra aišku, kokią konkrečiai neteisėtą veiką atliko atsakovai, tačiau skundas administraciniam teismui turėjo būti paduotas per Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nurodytą terminą. Mano, kad pareiškėjo pretenzijos, susijusios su institucijų veikla dėl objekto turėjo būti reiškiamos nedelsiant, atkūrus nuosavybės teisę į objektą, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nurodytų terminų, tačiau dėl šių pretenzijų terminai kreiptis į teismą praleisti.

Kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas sutinkamai su Įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi turi pareigą išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę. Pagal šios dalies 1 punktą valdytojas privalo prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; patalpose, kurių interjeras vertingas, palaikyti reikiamą mikroklimatą; laiku atnaujinti želdinius, šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius; istorinius želdynus – kultūros paveldo objektus prižiūrėti ir tvarkyti pagal kultūros ministro patvirtintą paveldo tvarkybos reglamentą, skirtą istorinių želdynų tvarkybai ir suderintą su Aplinkos ministerija. Ši asmens pareiga yra derinama su valdytojo teise gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai, susipažinti su valstybės ir savivaldybių institucijų turima tyrimų medžiaga ir kita informacija apie kultūros paveldo objektą (Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovus atstatyti Mauzoliejų dėl anksčiau nurodytu laiku padarytų pažeidimų kartu gali būti suprantamas ne tik kaip prašymas vykdyti administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, bet kaip prašymas taikyti deliktinę atsakomybę – pašalinti padarytą žalą ne pinigine išraiška kompensuojant patirtus nuostolius, bet atliekant remonto darbus. Pareiškėjas skunde nurodo konkrečius faktus, kada Mauzoliejui buvo padaryta žala. Kultūros paveldo inspekcijos 1994 metų raštuose (t. 1, b. l. 7-9, 13) pažymėta, kad vakarinėje dalyje VĮ „Pumpuras“ nugriovė sienelę, kuria Mauzoliejus buvo aptvertas ir vietoje jos pastatė naują plytų mūro tvorą, kuo buvo pažeista autentiška palaidojimo vietos teritorija. Apie padarytą pažeidimą pranešta Šiaulių miesto savivaldybei. VĮ „Pumpuras“ 1994-05-09 raštu (t. 1, b, l, 12) pripažino padarytą pažeidimą, tačiau nurodė, kad neturi pinigų jo pašalinimui.