Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-25 · Administracinė byla Nr. A-442-1860-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-25
Bylos Nr.
A-442-1860-13
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00966-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-1860/2013Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00966-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 800 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė periodiškai nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2010 m. rugpjūčio 5 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose (ypatingai kameroje Nr. 91), kurių plotas yra 15,2 m² ir 17,8 m², buvo kalinamas kartu su 6-12 asmenimis. Nurodė, kad pagal teisės aktus jam priklausė 5 m², tačiau toks plotas jam nebuvo užtikrintas, bei teigia, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, nesuteikiant medicininės pagalbos, nesuteikiant normalių kalinimo sąlygų, dėl to patyrė didžiulę neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, dėl problemų, susijusių su skrandžiu, turėjo gauti atskirą maitinimą, tačiau toks jam nebuvo skirtas. Dėl to, kad 2009 m. gruodžio 2 d. buvo stipriai sumuštas Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų, patyrė stiprų fizinį skausmą ir kančias, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, dvasinę skriaudą, sutriko visavertis gyvenimas, miegas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Tvirtino, kad dėl sumušimo buvo sulaužyti šonkauliai, sumuštas visas kūnas, patyrė smegenų sutrenkimą, jam nebuvo suteikta reikiama medicininė pagalba, dėl to reikėjo atlikti keturias operacijas (stuburo, kairiojo riešo) – dabar nevaldo kairiojo raktikaulio, tapo nedarbingas (nustatytas 40 proc. darbingumo lygis).

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus 2012 m. rugsėjo 26 d. pažymos Nr. 20/01-2436 matyti, jog pareiškėjas kalėti į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2009 m. sausio 20 d. ir su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje iki 2010 m. liepos 29 d. kamerose, kurių plotai nuo 18,33 m² iki 23,37 m². Kartu su pareiškėju tuo pačiu metu kamerose buvo laikoma iki 12 asmenų, tačiau kai kuriais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas tik su dar 1 ar 2 asmenimis, o 12 asmenų vienoje kameroje buvo laikoma tik vienu periodu, kurio konkrečios trukmės nustatyti nėra galimybės. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu periodiškai tekdavo nuo 1,54 m² iki 9,2 m² gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną) pareiškėjas nebūdavo kameroje, taigi per visą pareiškėjo realiai Šiaulių tardymo izoliatoriuje praleistą laiką sudaro daugiau nei 14 parų, kurias pareiškėjas praleido vaikščiodamas gryname ore. Pabrėžė, kad pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai abstraktūs, nusiskundimai nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais. Prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.) atskaitos tašku laikant kreipimosi į teismą dieną, t. y. 2012 m. rugsėjo 11 d. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos dėl galimai per mažo jam tekusio kameros ploto įrodymų. Atsakovo tvirtinimu, nėra jokių duomenų apie tariamą pareiškėjo sumušimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2009 m. gruodžio 2 d. ar kitu metu ar galimai dėl to kilusias neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas vertino, kad pareiškėjas, nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2010 m. liepos 29 d. periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Teisės aktai, nustatę minimalų kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, buvo viešai paskelbti, todėl teismas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 7 straipsnio nuostatą, kad „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis nežinojo apie savo teisių pažeidimus, jam nebuvo išaiškintos jo teisės, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu taikė trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2012 m. rugsėjo 10 d., dėl ko pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 10 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 23 d. (13 dienų), nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2009 m. spalio 27 d. (23 dienas) buvo laikomas perpildytose kamerose. Kitais laikotarpiais palankiausiomis nurodytomis sąlygomis (nes laikomų asmenų skaičius nuolat keitėsi) – vienam asmeniui tenkantis plotas viršijo normą. Iš viso Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas prabuvo 174 dienas, iš jų akivaizdžiai perpildytose kamerose – 36 dienas. Atsižvelgęs į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose, teismas sprendė, kad nurodyti laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti teismas negali, nes atsakovas negali pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kitimo kiekvieną dieną. Pažymėjo, kad pareiškėjas akcentavo buvimą kameroje Nr. 91, dėl buvimo joje, jo teigimu, kilo didžiausia žala, tačiau šioje kameroje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2009 m. gegužės 6 d., todėl teismas, taikydamas trejų metų senatį, šių aplinkybių nevertino. Dėl nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 23 d. ir nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2009 m. spalio 27 d. pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose teismas nurodė, kad pareiškėjas, praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš įkalinimo įstaigos, kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, skundą pagrįsdamas abstrakčiais argumentais, kurių teismo posėdžio metu nekonkretizavo, neapibrėžė atsakovo pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo atitinkama data, vieta ir kitais požymiais, pareiškė tik bendro pobūdžio nusiskundimus. Kita vertus, teismas sprendė, kad nėra abejonių dėl to, jog dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atkreipė dėmesį į tai, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl atsižvelgdamas į tai bei įvertinęs aplinkybę, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas konstatavo, kad nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau vis dėlto ribos neperžengia. Nenustačius Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir konstatavus minimalias nacionalinės teisės aktų pažeidimo pasekmes pareiškėjui, teismo manymu, yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo sumušimo 2009 m. gruodžio 2 d. teismas nurodė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl 2009 m. gruodžio 2 d. sumušimo. Įvertinęs byloje esančią 2010 m. sausio 7 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 37/05-3 „Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo suimtojo A. K. atžvilgiu“, asmens sveikatos istorijos Nr. 87 kortelės įrašus bei tai, kad Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, išnagrinėjęs A. K. pareiškimą dėl sumušimo, 2010 m. vasario 1 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, jog A. K. teiginiai apie 2009 m. gruodžio 2 d. sumušimą vertintini kaip melagingi, kurį patvirtino Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginių apie sumušimą nepatvirtina nei medicininiai, nei tarnybinio tikrinimo metu surinkti dokumentai, todėl teiginius apie dėl 2009 m. gruodžio 2 d. sumušimo kilusių sveikatos sutrikimų patirtos neturtinės žalos teismas atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui per visą jo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laiką nuolat buvo teikiama medicininė priežiūra bei skiriamas gydymas ir vaistai, todėl pareiškėjo argumentus, jog medicininė priežiūra jam nebuvo suteikta, teismas atmetė.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl 800 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, kurie patvirtina teiginius apie sutrikdytą sveikatą. Pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta tai, kad nuo 2009 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas faktiškai negalėjo judėti, vaikščiojo tik su ramentais. Teigia, kad nepagrįsti teismo argumentai, jog negalima nustatyti tikslaus kamerose laikomų asmenų skaičiaus. Pasak pareiškėjo, neaišku, kodėl atsakovas nori pritaikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes CK 1.125 straipsnyje nurodytas bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Dėl žinojimo apie savo teisių pažeidimus pažymi, kad nuteistieji nėra supažindinami su visomis teisėmis. Pareiškėjo teigimu, atsakovas siekia nuslėpti, jog kalinamas jis įgijo širdies ligą, skrandyje atsirado žaizdų, buvo grubiai sumuštas, sulaužant raktikaulį, stuburą ir riešą. Nors vienoje medicininėje pažymoje nurodyta, kad apžiūrėjus gydytojui nustatyti tik paraudimai ant riešų, tačiau yra dingusi kita pažyma, kurioje rašoma apie pareiškėjui pakeistus ramentus, nustatytą stuburo osteaporozę ir kitas ligas. Pareiškėjo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi melagingais Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos pateiktais duomenimis, tuo tarpu daug svarbių dokumentų iš medicininės kortelės yra dingę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymus vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 238 straipsniu pateikti raštiškus atsakymus. Nurodo, kad perpildytose kamerose buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kamerose buvo tarakonų, pelių, blakių, sienomis bėgdavo vanduo, sienos buvo su pelėsiu, apšvietimas silpnas. Toks kalinimas kardinaliai sutrikdė pareiškėjo sveikatą, kas turės įtakos pareiškėjo darbinei veiklai ir šeiminiam gyvenimui.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo kalinimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia tuo, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kamerose, pareiškėjui periodiškai kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2010 m. liepos 29 d.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo nuo 2009 m. sausio 20 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2012 m. rugsėjo 10 d. (t. 1, b. l. 6). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (t. 1, b. l. 23-27). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2009 m. rugsėjo 10 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2009 m. rugsėjo 10 d.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 10 iki 2010 m. liepos 29 d., pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, galiojusių iki 2010 m. balandžio 10 d., 6.15 punkte buvo numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma yra ne mažiau kaip 5 kv. m vienam žmogui. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, buvo numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad laikotarpiais 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 23 d. (13 dienų) bei nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2009 m. spalio 27 d. (23 dienas) pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kameroje, kurioje jam akivaizdžiai teko mažiau nei 5 kv. m. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad kitais laikotarpiais palankiausiomis nurodytomis sąlygomis vienam asmeniui tenkantis plotas viršijo normą. Pažymėtina, kad laikotarpiais nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d., nuo 2009 m. lapkričio 23 d. iki 2009 m. gruodžio 17 d., nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. vasario 25 d., nuo 2010 m. gegužės 6 d. iki 2010 m. gegužės 20 d. ir nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2010 m. liepos 29 d. pareiškėjas buvo kalinamas kamerose kartu su 2-8 asmenimis (t. 1, b. l. 10). Taigi ir šiais laikotarpiais pareiškėjui periodiškai teko atitinkami mažiau nei 5 kv. m ir mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Todėl spręstina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, kas įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip, kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog 2009 m. gruodžio 2 d. buvo sumuštas ir jam nebuvo suteikta reikiama medicininė pagalba. Vertinant šių pareiškėjo argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo teiginius apie sumušimą iš esmės paneigia byloje esanti Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2010 m. sausio 7 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 37/05-3 „Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo suimtojo A. K. atžvilgiu“ (t., 1, b. l. 28-29), Šiaulių apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 28 d. raštas Nr. 8-5220 (t. 1, b. l. 183), Šiaulių apygardos prokuratūros 2010 m. vasario 1 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, jog A. K. teiginiai apie 2009 m. gruodžio 2 d. sumušimą vertintini kaip melagingi (t. 1, b. l. 184-186), bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis, kurioje konstatuota, kad A. K. teiginiai apie padarytas nusikalstamas veikas akivaizdžiai neatitinka tikrovės, o prokuroras pagrįstai priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 187-188). Taigi šiuo aspektu Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų neteisėtumas nenustatytas.

Pastebėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo tarakonų, pelių, blakių, sienomis bėgdavo vanduo, sienos buvo su pelėsiu, apšvietimas silpnas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtų apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su jo kalinimu kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, buvo tarakonų, pelių, blakių, sienomis bėgdavo vanduo, sienos buvo su pelėsiu, apšvietimas silpnas.

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė sveikatos sutrikimais, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (36 dienos kalinimo kamerose pažeidžiant minimalų plotą, kuris turi būti skirtas vienam asmeniui, ir 138 dienos kamerose, periodiškai pažeidžiant ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei į tai, kad į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, t.y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams po to, kai išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 550 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 550 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė pageidaujantis dalyvauti teismo posėdyje, tačiau to nemotyvavo, nenurodė aplinkybių, kurios turėtų būtų nustatinėjamos administracinę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl byla apeliacine tvarka išnagrinėta rašytinio proceso būdu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 550 Lt (penkis šimtus penkiasdešimt litų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo A. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRičardas PiličiauskasDainius Raižys