- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-967-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pran.), Alma Urbanavičienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- P. V., A. V.
- Atsakovas
- BUAB „Stanuma“
- Kategorijos
- 16.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų P. V. ir A. V. apeliacinį skundą bei atsakovo BUAB „Stanuma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų P. V. ir A. V. ieškinį atsakovui BUAB „Stanuma“ dėl žalos, susijusios su sveikatos sužalojimu nelaimingo atsitikimo darbe atveju, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai P. V. ir A. V. 2008-12-16 kreipės į Vilniaus m. 4-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l.1-9), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo BUAB „Stanuma“ 80 000 Lt sumą – 60 000 Lt P. V. ir 20 000 Lt A. V. naudai – neturtinei žalai atlyginti, mokėtiną vienkartine išmoka, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas P. V. 2004-05-03 darbo sutarties Nr.98 pagrindu pradėjo dirbti UAB ,,Stanuma“ santechniku. 2004-11-30 apie 15.00 val. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe metu, vykdydamas darbdavio pavestas darbines funkcijas, jis buvo sunkiai sužalotas. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau tekste – VDI Vilniaus skyrius) 2004-12-20 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr.1 (forma N-l) nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko, kai nukentėjusysis paslydo eidamas Šaulio gatve, ties namu Nr.22, Bajorų k., Vilniaus r. sav., esančioje terasoje ir krisdamas susižalojo. Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (toliau VGPU) 2004-12-03 išduotoje pažymoje nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu patirta trauma priskirtina prie sunkių, nes buvo nustatytas galvos smegenų sumušimas, kaukolės pagrindo kairės vidurinės duobės lūžis. VDI Vilniaus skyriaus 2004-12-20 parengtoje nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagoje Nr. 49-091-4167 17 p. nurodyta, jog nelaimingo atsitikimo kilimą sąlygojo: (i) neaprūpinimas darbuotojo asmeninėmis apsaugos priemonėmis (batais su neslystančiu padu). Tokiais veiksmais buvo pažeistas DK 271 str. Taip pat buvo pažeistas ir 1996-08-09 Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymo Nr.102 2.5 p. reikalavimas, įpareigojantis darbdavį aprūpinti darbuotojus reikiamomis individualios saugos priemonėmis, darbo rūbais, avalyne, kontroliuoti naudojimąsi jomis darbo metu. Taigi atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nesiėmė teisės aktuose reikalaujamų priemonių užkirsti kelią nelaimingo atsitikimo darbe kilimui ir savo neveikimu pažeidė galiojančių darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus, dėl ko ieškovas buvo sunkiai sužalotas. Todėl egzistuoja pagrindinės ir papildomos sąlygos atsakovo atsakomybei kilti. Pažymėjo, kad dėl 2004-11-30 įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirtų sužalojimų ieškovas negrįžtamai prarado dalį darbingumo: Respublikinės III medicininės socialinės ekspertizės komisijos sprendimu buvo nustatyta 60% (šešiasdešimties procentų) prarastas darbingumas, skirta II (antra) invalidumo grupė. Pakartotinai įvertinus ieškovo darbingumo lygį, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2007-04-04 išduotoje darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr.0267140 liko paliktas nepakitęs 60% proc. netekto darbingumo lygis. Dėl nurodytų sužalojimų ieškovas P. V. patyrė didelę neturtinę žalą, nes teko ir tenka iškęsti fizinį ir dvasinį skausmą, vidinę depresiją ir nepasitikėjimą savo jėgomis, gyvenimo kokybės ir pragyvenimo šaltinio praradimą, užtikrinusį turėtą gyvenimo lygį iki sveikatos sunkaus sutrikdymo. Iš esmės pasikeitus gyvenimo būdui, jis negali užsiimti profesine veikla, kadangi yra tik dalinai darbingas. Didelį šoką ir stresą taip pat patyrė ir ieškovo P. V. sutuoktinė A. V.. Ieškovo gydymo metu ji jautėsi palikta nežinioje, sutrikusi, išgyveno dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją dėl galimų skaudžiausių pasekmių, išgyvena ir šiuo metu, matydama ir jausdama vyro išgyvenamas fizines ir dvasines kančias. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovai pateikė pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo (b.l. 135-137). Jame nurodė maną, jog ieškovų neturtinių teisių ir vertybių gynimui ieškinio senaties terminas netaikytinas. Tačiau, teismui laikant šį terminą praleistu, prašo jį atnaujinti, nes apie savo pažeistą teisę į neturtinės žalos, kaip atskiro žalos instituto atlyginimą, sužinojo tik 2006-11-27 iš naujienų portalo DELFI ir kitų visuomenės informavimo priemonių, kuriose pasirodė pranešimai apie teisminį ginčą Kaune dėl 2005-03-21 gamykloje ,,Karigė“ įvykusios avarijos, po kurios pilnamečiai vienos žuvusiosios darbuotojos vaikai iš bendrovės siekė prisiteisti neturtinę žalą, patirtą netekus motinos, todėl ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šio momento.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Stanuma“ atsiliepimu į ieškinį (b.l. 62-63) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovų prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, neatitinkantis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Tvirtino, jog nelaimingas atsitikimas įvyko ne vien dėl netinkamo atsakovo elgesio, bet taip pat ir dėl paties ieškovo P. V. veiksmų, kadangi nelaimingo atsitikimo darbe metu jis buvo neblaivus ir be apsauginio šalmo. Be to, pats ieškovas pripažįsta, kad tiesioginės neigiamos pasekmės kilo dėl jo paties veiksmų, t.y. jam neįvertinus, kad šlapia medinė terasa gali būti slidi. Taigi sąlygas žalai atsirasti sudarė ir paties ieškovo didelis neatsargumas, dėl to atsakovas gali būti iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės (DK 247 str., CK 6.282 str. 1 d.).
Vilniaus m. 4-asis apylinkės teismas 2010-01-25 sprendimu (b.l. 147-151) ieškovų P. V. ir A. V. ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo UAB ,,Stanuma“ ieškovo P. V. naudai 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008-12-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovei A. V. atmetė; priteisė valstybei iš ieškovų po 13,32 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bei 303,81 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. 300 Lt žyminio mokesčio ir 3,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu iš atsakovo UAB „Stanuma“. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad sveikata pripažintina prigimtine ir absoliučiai saugotina vertybe, o neturtinės žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju yra esminis pažeistos teisės gynimo būdas, atnaujino terminą ieškovams pažeistoms prigimtinėms teisėms ginti. Konstatavęs, kad į bylą pateiktais dokumentais patvirtintas ieškovo P. V. nurodyto nelaimingo atsitikimo darbe faktas, 60 proc. darbingumo netekimas bei būtinybė tęsti gydymą ateityje, teismas sprendė, kad darbdavio kaltė dėl ieškovui P. V. padaryto sveikatos sužalojimo yra akivaizdi, kadangi neaprūpinus darbuotojo tinkamomis apsaugos priemonėmis, buvo sudaryta galimybė nelaimingam atsitikimui darbe įvykti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Nelaimingo atsitikimo darbe akto neapskundė, ką vertino kaip savo kaltės dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo su P. V. pripažinimą. Atsakovo nurodytos aplinkybės dėl ieškovo P. V. neblaivumo darbo metu, kaip įvardinta pačiame akte (0,11 g/l neblaivumas), teismas nelaikė pagrindine nelaimingo atsitikimo darbo vietoje priežastimi. Pagal analogiją taikydamas administracinės teisės normas, kur asmuo už padidinto pavojaus šaltinio valdymą neblaiviam baudžiamas tik esant nustatytam 0,47 g/l girtumui, teismas padarė išvadą, kad konkrečiu atveju esminė įvykio priežastis – saugos priemonių nebuvimas, kurių nesuteikė darbdavys ir dėl ko ieškovas P. V. paslydo, o šiam nustatytas neblaivumas konkrečiu atveju nelaikytinas aplinkybe sukėlusia nelaimingą atsitikimą. Nustatydamas ieškovui P. V. priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad P. V. nelaimingo atsitikimo darbe metu patirta trauma priskirta prie sunkių (b.l. 18, 21), todėl ieškovui ir ateityje teks rūpintis savo sveikata (medikų rekomendacijos) (b.l. 54), ši patirta trauma turės įtakos jo darbinei veiklai (sumažėjęs darbingumas), taip pat į tai, kad ieškovas nesilaikė savisaugos reikalavimų – nedėvėjo šalmo (b.l. 25), kas taip pat sąlygojo nelaimingo atsitikimo pasekmių dydį (traumos sunkumą). Todėl ieškovo P. V. reikalavimą teismas patenkintino tik iš dalies, sumažindamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Dėl ieškovės A. V. reikalavimo teismas pasisakė, kad ši ieškovė neįrodė tokios žalos pinigine išraiška jai padarymo, todėl jos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pripažino nepagrįstu.
Šalies argumentai
Atsakovas BUAB „Stanuma“ apeliaciniu skundu (b.l. 156-157) prašo Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2010-01-25 sprendimą dalyje, kuria ieškovo P. V. ieškinys patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Mano, jog teismas nepagrįstai atnaujino ieškovų praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymi, kad pats nelaimingas atsitikimas įvyko ir žala, tame tarpe ir neturtinė, atsirado 2004-11-30. CK 1.125 str. 8 d. numato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovai ieškinį pateikė tik 2008 m. pabaigoje, t.y. praėjus ketveriems metams nuo žalos atsiradimo momento, todėl vadovaudamasis CK 1.126 str. 2 d. atsakovas pagrįstai reikalavo taikyti ieškinio senatį. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, nurodo, kad iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, taikoma ieškinio senatis, dėl to šioje byloje taip pat turi būti taikoma ieškinio senatis. Teismo nurodyti pagrindai ieškinio senačiai atnaujinti nėra pakankami, jie paneigia ieškinio senaties institutą. Pažymi ir tai, kad teismas neteisingai interpretavo byloje nustatytas faktines aplinkybes, esą ieškovas apie pažeistas teises sužinojo praėjus įstatymo nustatytam terminui. Ieškovai nepateikė jokių argumentų, kodėl neturtinė žala atsirado vėliau nei turtinė, ir kodėl apie tai ieškovai sužinojo vėliau. Atkreipia dėmesį, jog prašymas atnaujinti praleistą terminą atsirado tik 2010 m., nors ieškinys teismui paduotas 2008 m. Iki to laiko ieškovai nesiėmė jokių veiksmų, o tai parodo, kad ieškovai nebuvo tiek atidūs ir rūpestingi kiek privalėjo būti, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai.
Ieškovai P. V. ir A. V. apeliaciniu skundu (b.l.162-163, 168-173) prašo pakeisti Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui P. V. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o ieškovės A. V. ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas, priteisti ieškovo P. V. naudai 60 000 Lt, o A. V. - 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, mokėtinus vienkartine išmoka; nuo priteistos sumos priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Dėl ieškinio senaties instituto taikymo nurodo, kad šiuo atveju už civilinių teisinių santykių stabilumą yra svarbiau interesas, kurį užtikrina ieškinio senaties institutas, bei siekis užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą. Pritaikius ieškovo reikalavimui ieškinio senaties terminą, atsakovas būtų išvengęs atsakomybės ir žalos atlyginimo, o tai nagrinėjamoje byloje akivaizdžiai būtų prieštaravę teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių, kaltės nustatymo ir žalos atlyginimo dydžio nurodo, kad VDI Vilniaus skyriaus 2004-12-20 parengtame nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 nurodoma vienintelė nelaimingo atsitikimo kilimo priežastis – neaprūpinimas darbuotojo asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Būtent ši priežastis ir sąlygojo nelaimingo atsitikimo kilimą, o tai, kad darbuotojas nedėvėjo šalmo, galėjo būti vertinama tik kaip jo paprastas neatsargumas dėl nerūpestingumo, kuomet nukentėjusysis nenumatė savo veiklos pasekmių, nors turėjo ir galėjo jas numatyti, neturintis įtakos žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Mano, jog teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, galėjo vertinti tik pareikšto reikalavimo sumos adekvatumą patirtiems sužalojimams. Be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į kitose bylose suformuotus precedentus dėl priteistinos žalos dydžio, dėl to nukrypo nuo teisės taikymo praktikos šio kategorijos bylose ir netinkamai nustatė P. V. priteistinos neturtinės žalos dydį. Kasacinės instancijos teismas bylose dėl neturtinės žalos, padarytos sveikatos sužalojimu darbe, atlyginimo sąžiningu, teisingu ir protingu atlyginimu laiko 25 000 Lt -50 000 Lt., todėl teismo sumažinta ir priteista neturtinės žalos suma neabejotinai neatitinka teismų praktikoje panašiais atvejais priteistinų sumų bei neatitinka protingumo principo. Taip pat nurodo, kad atsisakydamas tenkinti ieškovo P. V. sutuoktinės A. V. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas netinkamai taikė CK 6.250 str. nuostatas ir tai galimai įtakojo neteisingo sprendimo šioje dalyje priėmimą.
Atsiliepimas
BUAB „Statuma“ atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą (b.l.181-185) prašo jį atmesti, o ieškovų reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Tvirtina, kad teismo nurodyta aplinkybė, jog neturtinės žalos atlyginimas yra esminis pažeistos teisės gynimo būdas, nėra pakankamas pagrindas netaikyti šioje byloje ieškinio senaties bei paneigia ieškinio senaties institutą. Laikosi ankstesnės pozicijos, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, jog ieškovas apie pažeistas jo teises sužinojo praėjus įstatymo nustatytam terminui. Turtinė žala buvo atlyginta, tuo tarpu prašymas atnaujinti praleistą terminą ieškiniui dėl neturtinės žalos atlyginimo byloje atsirado tik 2010 m., nors ieškinys paduotas 2008 m. Tai patvirtina, kad ieškovai nebuvo atidūs, rūpestingi ir senaties terminą praleido neatsakingai. Pažymi, jog apdairus ir rūpestingas žmogus (bonus pater familias) apie tai, kad jam yra padaryta žala, turėjo suvokti dar 2004-11-30, t.y. tuo metu, kai įvyko nelaimingas atsitikimas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovų individualios savybės – amžius, išsilavinimas ir pan. galėjo apsunkinti susidariusios situacijos suvokimą. Tačiau ieškovų pareiškime dėl praleisto termino atnaujinimo nurodyta aplinkybė, kad apie savo pažeistą teisę jie sužinojo tik 2006-11-27, perskaitę straipsnį naujienų portale DELFI, parodo, kad jeigu ieškovai nebūtų perskaitę straipsnio, jie apskritai nebūtų žinoję, jog jiems yra padaryta žala. Ieškovai neturėjo suvokti ne teisės į žalos atlyginimo instituto pažeidimą, o tai, kad jiems yra padaryta žala. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovo P. V. elgesys – neblaivumas, apsauginio šalmo nedėvėjimas, parodo, jog sąlygas žalai atsirasti sudarė ir paties ieškovo didelis neatsargumas, tuo tarpu ieškovė A. V. neįrodė, jog ji pinigine išraiška patyrė reikalaujamo priteisti dydžio išgyvenimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme.
Viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese – teisė būti išklausytam - yra rungimosi principo (CPK 12 str.) tinkamo įgyvendinimo pagrindas. Kadangi teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis (audiatur et altera pars), įstatymų leidėjas detaliai reglamentuoja teismo pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės etapus, tokio pasirengimo formas, taip pat įtvirtina sąlygas, kurioms įvykus prasideda bylos nagrinėjimas bei įrodymų tyrimas teismo posėdyje. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos atveju turi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė betarpiškumo ir žodiškumo principų reikalavimus (CPK 14 str., 15 str., 235 str.) bei proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimą teisme, bylos nagrinėjimo iš esmės ir įrodymų tyrimo taisykles (CPK 183 str., 249 str.- 250 str.). Parengiamųjų teismo posėdžių metu (b.l.96-98, 115-119) teismas, šalių sutikimu, neperėjo prie žodinio bylos nagrinėjimo (CPK 231 str. 5 d.). Vėliau, priėmęs 2009-06-18 nutartį skirti teismo posėdį (b.l.121) (CPK 232 str.), įvykusiuose teismo posėdžiuose (b.l. 123-124, 133, 142-145) neatliko CPK 186 str. 6 d. numatytų veiksmų ir neišklausė ieškovų ir kitų proceso dalyvių paaiškinimų dėl įvykio aplinkybių, dėl pareikštų ieškovų reikalavimų bei atsakovo atsikirtimų į juos. Paskutiniajame teismo posėdyje bylą pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien rašytinių įrodymų ištyrimu ir iš karto išklausė baigiamąsias kalbas, o po jų išėjo į sprendimų priėmimo kambarį (b.l. 142-145).
Šalies tiesiogiai ar per atstovą duoti paaiškinimai yra įrodymai (CPK 177 str. 1 d.). Todėl atitinkamų CPK nuostatų, susijusių su įrodinėjimu ir įrodymų vertinimų, netinkamas realizavimas bei šalims garantuojamų teisių (CPK 42 str.) nepaisymas lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės ydingas išvadas dėl paties įvykio, kurio metu buvo sužalotas ieškovas P. V., aplinkybių. Tačiau išvardinti proceso teisės normų pažeidimai nepriskiriami prie absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. 2 d., todėl patys savaime nesuponuoja skundžiamo sprendimo negaliojimo. Kita vertus, pakartoti įrodinėjimo procesą apylinkės teisme, grąžinant šiam bylą iš naujo nagrinėti (CPK 329 str. 1 d.), dėl atsakovui Vilniaus apygardos teisme iškeltos bankroto bylos ir jos procedūrų vykdymo tapo teisiškai neįmanoma (CPK 34 str. 2 d. 5 p.). Perdavimas nagrinėti šią bylą pirmąja instancija iš naujo bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui šiuo konkrečiu atveju (dėl atsakovo teisinės padėties, dėl ieškovo reikalavimo prigimties) taip pat neatitiktų civilinio proceso kodekso deklaruojamų tikslų (CPK 2 str.) bei proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 str.). Todėl proceso nuostatų ir šalių procesinių teisių pažeidimus nagrinėjamojoje byloje pašalino apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas tuos veiksmus, kurių neatliko pirmosios instancijos teismas, tame tarpe išklausęs šalių paaiškinimus dėl ginčo dalyko.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pripažino ieškovui P. V. teisę į neturtinės žalos atlyginimą už jo sužalojimą darbe, atitinkamai tokios teisės jo sutuoktinei A. V. nepripažindamas, tinkamai aiškino materialinių teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos dydžio nustatymo bei jos sumažinimo kriterijus ir atvejus, tinkamai išsprendė ieškinio senaties instituto taikymą. Todėl teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistu, pakoreguojant motyvuojamąją jo dalį.
Dėl teisiškai reikšmingų faktų nustatymo
Byloje nustatyta, kad ieškovas P. V. 2004-11-30 buvo sunkiai sužalotas darbo vietoje ties namu Nr.22 Šaulio g., Bajorų k., Vilniaus r. sav. Toks faktas nustatytas byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų pagrindu, nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiaga (b.l.12-47), tame tarpe VDI Vilniaus skyrius 2004-12-20 nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr.1 (forma N-l), ikiteisminio tyrimo metu byloje Nr. 10-2-1439-04 surinktais duomenimis, medicininiais dokumentais, patvirtinančiais jo sužalojimų pobūdį ir sunkumą (b,l, 48-54, 139), taip pat dokumentais, nusakančiais šio sužalojimo pasekmes (b.l.52-53, 55). Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl aptariamo įvykio aplinkybių, netinkamai įvertino šiuos įrodymus kaip visumą ir todėl neteisingai nustatė teisiškai reikšmingą faktą apie ieškovo kritimą paslydus. Teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė vieninteliam dokumentui – 2004-12-20 nelaimingo atsitikimo darbe aktui Nr.1 bei jame užfiksuotai aplinkybei, kad P. V. paslydo prie namo esančioje terasoje, kas esą ir sukėlė jam tokias sunkias pasekmes (traumą) (b.l. 19-20). Galiojusios žalos padarymo metu redakcijos teisės normos - Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo 9 str., aptariantis Nelaimingo atsitikimo darbe, susirgimo profesine liga ar mirties priežasties įrodymų sąrašą, prie pagrindinių nelaimingo atsitikimo darbe, susirgimo profesine liga ar mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežasties įrodymų priskyrė ne tik nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga tyrimo aktus, bet ir teismo nuosprendžius bei sprendimus, darbo aplinkos kenksmingų veiksnių nustatymo ir darbo sąlygų higieninio įvertinimo dokumentus, o taip pat kitus dokumentus, kuriuose yra žinių apie nelaimingą atsitikimą darbe, susirgimą profesine liga arba apie mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežastį. Nors akte Nr. 1 įrašyta nelaimingo atsitikimo priežastis buvo nurodyta iš ieškovo P. V. bei jo darbdavio atstovo 2004-12-01 paaiškinimų (b.l. 25-26), apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje P. V. tvirtino, kad traumas patyrė paties namo viduje, jam nuvirtus nuo kopėčių, taip pat paneigė pats rašęs ar skaitęs pasirašytus jo paaiškinimus, nes buvo labai sunkios būklės. Kolegija atkreipia dėmesį, kad aptarti paaiškinimai bei kitų objekte dirbusių asmenų paaiškinimai akivaizdžiai surašyti vieno ir to paties asmens. Kita vertus, ieškovo teiginius apie traumos gavimo aplinkybes - kritimą iš aukščio - tiesiogiai patvirtina įrašai medicininiuose dokumentuose, atgabenus jį į ligoninę (b.l.48), jo paaiškinimai, teikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams (bylos Nr. 10-2-1439-04 44-45, 46-47 lapai). Dar daugiau, tokią prielaidą leidžia padaryti ir specialisto išvada (bylos Nr. 10-2-1439-04 43 l.), kurioje medicinos ekspertas konstatavo, kad tokie sunkūs sužalojimai ieškovui buvo padaryti nemaža jėga, 4 trauminiais poveikiais. Atsakydamas į užduotą klausimą, ar sužalojimai būdingi griuvimui, ekspertas pažymėjo, kad visi sužalojimai galėjo būti gauti būtent nukritus nuo kopėčių. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad, kad ieškovas buvo sužalotas darbe jam nukritus nuo kopėčių (CPK 185 str.). Byloje ieškovo paaiškinimais buvo nustatyta ir tai, kad kopėčios nebuvo stacionarios ar pritvirtintos prie grindų, jos nebuvo stabilios, kas taip pat galėjo nulemti ieškovo, keliančio jomis darbo priemones, kritimą. Tokių ieškovo paaiškinimų atsakovas (darbdavys ar jo atstovai) byloje jokiomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, nepagrįstai tvirtindami apie ieškovo griuvimą paslydus namo išorėje (terasoje). Pažymėtina, kad ši apeliacinės instancijos teisme konstatuota faktinė aplinkybė dėl sužalojimo ieškovui padarymo aplinkybių pati savaime neįtakoja žalos ieškovui padarymo fakto ar atsakovo pareigos ją atlyginti, neapsprendžia neturtinės žalos dydžio nustatymo, tačiau yra reikšminga teisingam faktinių aplinkybių nustaymui.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Nagrinėjamojoje byloje nekilo šalių ginčas nei dėl pačios neturtinės žalos ieškovui padarymo fakto, nei dėl to, ar egzistuoja teisinė prievolė atsakovui, kuris yra atsakingas už ieškovui (darbuotojui) padarytą žalą, kompensuoti šio patirtą neturtinę žalą. Atsakovas savo atsikirtimus grindė vien praleista ieškinio senatimi bei netinkamai nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Todėl tik pažymėtina, kad Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas detalizuoja žalos atlyginimo atvejus ir įpareigoja įmonę, įstaigą, organizaciją, ūkinę bendriją, žemės ūkio bendrovę, kooperatinę organizaciją ar ūkininkus, dėl kurių kaltės buvo sužalota nukentėjusiojo asmens sveikata arba dėl to jis mirė, susirgo profesine liga, atlyginti šiame įstatyme nustatytą žalą, jeigu tai įvyksta nukentėjusiojo darbo vietoje, įmonės patalpose, įmonės teritorijoje arba už jos ribų, kai jis dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba veikia darbdavio pavedimu ar jo interesais (4 str. 1 d. 1 p., 8 str.). Pareigą atlyginti neturtinę žalą darbuotojui nustato DK 250 str. Sprendžiant, kokiais atvejais neturtinė žala turi būti atlyginama darbuotojui, būtina laikytis bendrųjų neturtinės žalos atlyginimo pagrindų ir kriterijų, įtvirtintų CK 6.250 str. Ikiteisminio tyrimo metu byloje Nr. 10-2-1439-04 buvo surinkti įrodymai, kad atsakovas aprūpino ieškovą specialiais rūbais bei avalyne, taip pat statybiniu šalmu (liudytojos A. K. paaiškinimai šios bylos 54-55 lape, Specialiųjų rūbų, avalynės ir saugos priemonių apskaitos asmens kortelės Nr. 30 apžiūros duomenys, šios bylos 56-60 lapai). Šalmo išdavimo jam faktą pripažino ir ieškovas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ( bylos Nr. 10-2-1439-04 46-47 lapai), nurodęs, kad įvykio metu jo nedėvėjo, buvo palikęs vagonėlyje. Tačiau tai visiškai neeliminuoja atsakovo, kaip ieškovo darbdavio, atsakomybės už padarytą žalą, kadangi būtent jo atsakingiems asmenins tenka pareiga pasirūpinti, kad darbuotojai naudotų reikiamas priemones.
Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad neturtinės žalos dėl asmens sveikatos sužalojimo nustatymo esminiai kriterijai yra tokie: pažeistos vertybės pobūdis; kaltė; pakenkimo sveikatai laipsnis ir mastas; neturtinės žalos padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-18 nutartis c.b. Nr. 3K-7-255/2005). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui bei teismų praktikai, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo parinktais ir sprendime aptartais kriterijais, nulėmusiais atlygintinės žalos dydžio nustatymą, t.y. jo įvertinimą dėl ieškovo patirtos traumos bei jos pasekmių 10 000 Lt suma, taip pat ir su nurodytais kriterijais, iš dalies mažinančiais darbdavio atsakomybę. Nustatyti procentinę kiekvienos darbo sutarties šalies kaltės išraišką neturtinės žalos atlyginimo atveju, priešingai nei atlyginant turtinę žalą, kurios dydis būna paremtas objektyviais paskaičiavimais, negalima. Todėl šioje skundo dalyje teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantų (ieškovų) pozicija. Neturtinės žalos reikalavimas visuomet priklauso tik nuo nukentėjusio asmens subjektyvaus jos įvertinimo, todėl kaltės laipsnio įvardijimas negalėtų apspręsti atlygintinės neturinės žalos dydžio paskaičiavimo. Atlygintinos neturtinės žalos dydį pagal CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintus kriterijus visuomet nustato teismas, atsižvelgdamas ir į aplinkybes, eliminuojančias ar mažinančias šiuo atveju - darbdavio - atsakomybę.
Prie tokių mažinančių darbdavio atsakomybę kriterijų kolegija priskiria ir jau minėtą šalmo nedėvėjimą darbo metu, kaip nemenką paties darbuotojo neatsargumą, šioje dalyje sutinkant su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad priešingu atveju nelaimingo atsitikimo pasekmės galėjo būti ne tokios skaudžios. Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad darbuotojo neženklus neblaivumas (b.l.22) nepriskirtinas prie darbdavio atsakomybę mažinančių aplinkybių, nes ne ši priežastis sąlygojo nelaimingą atsitikimą. Pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo 10 str. 2 d. 1 p., žala darbuotojui neatlyginama tik tuomet, kai nelaimingo atsitikimo priežastis yra su technologiniu procesu nesusijęs apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių priemonių. Panaši nuostata gali būti taikoma ir neturtinės žalos atlyginimo atveju.
Kadangi neturtinės žalos dydžio nustatymo dalyje teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir argumentuotas, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į kitose bylose suformuotus precedentus dėl žalos dydžio, dėl to nukrypo nuo teisės taikymo praktikos ir netinkamai nustatė P. V. priteistinos neturtinės žalos dydį, kolegija visiškai nesutinka. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tapatinti materialiosios teisės ir proceso teisės negalima. CK 6.250 str. įtvirtintas neturtinės žalos institutas, pateikta neturtinės žalos samprata, bruožai, atsiradimo pagrindai, jos nustatymo kriterijai. Taigi neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra materialiojo teisinio pobūdžio. Jie reglamentuojami materialiosios teisės (CK 6.250 str.). Tuo tarpu teismo precedentas reglamentuojamas proceso teisės normų (CPK 4 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-16 nutartis c.b.Nr.3K-3-533/2010). Pažymėtina, kad tokia išvada padaryta būtent byloje, kurioje nagrinėjamo ginčo esmė buvo tai, ar kasacinio teismo praktikoje nustatomas neturtinės žalos dydis gali būti laikomas kriterijumi kitoje byloje neturtinės žalos dydžiui nustatyti CK 6.250 str. prasme, todėl joje pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir vertinant vieno iš apeliantų – ieškovo P. V. skundo argumentų teisingumą. Apeliaciniame skunde keliamas būtent susiklosčiusios teismų praktikos analogiškose bylose, kaip vieno iš neturtinės žalos dydžio nustatymo atskirųjų kriterijų, reikšmingumas (b.l.171, 4 patikslinto apeliacinio skundo lapas), apeliuojant į tai, kad teismui privalu svarstyti panašaus pobūdžio bylose suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, orientuojantis į teismų anksčiau jau nustatytus neturtinės žalos dydžius panašiose situacijose. Todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija, kaip minėta, nesutinka su tokiu apeliantų (ieškovų) traktavimu.
Dėl asmens teisės į neturtinės žalos atlyginimą
Asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš Konstitucijos įtvirtintų principų (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Tačiau būtina nustatyti ir konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti tokių pasekmių, kaip neturtinės žalos asmeniui padarymas, buvimą, tą lemia šalių rungimosi procese principas (CPK 12 str., 178 str.). Kadangi neturtinė žala atlyginama tik įstatyme numatytais atvejais, o darbuotojui padarytos žalos atlyginimą įstatymas reglamentuoja tiesiogiai, ieškovei A. V. privalu buvo įrodyti ne tik patį neturtinės žalos padarymo jai faktą, bet ir pagrįsti savo reikalavimo teisę į jos atlyginimą kuria nors įstatymine nuostata. Nei viena, nei kita aplinkybė šiuo atveju byloje nebuvo įrodyta, todėl ieškovų bendro apeliacinio skundo argumentai, kad teismas A. V. atžvilgiu netinkamai taikė įstatymą (CK 6.250 str.), nėra teisingi. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai šioje ginčo dalyje, jog neturtinės žalos padarymo jai, kaip antai kurių nors susirgimų, konstatuotų medicininiais dokumentais ir pan., priežastiniu ryšiu susijusių su sutuoktinio patirta trauma, ši ieškovė neįrodė ir nepagrindė. Todėl prielaidų pakeisti šią skundžiamo sprendimo dalį nėra.
Dėl ieškinio senaties
Argumentai, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senaties institutą ir nepagrįstai senatį atnaujino, sudaro atsakovo apeliacinio skundo esmę. Teisėjų kolegija su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka. Konstatavus ieškovo P. V. subjektinės teisės pažeidimą, įvertintina, ar pažeistoji teisė turi būti ginama. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.1 str. 3 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Taigi šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, ir antra, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų, užkirsti kelią potencialiam bylinėjimuisi ateityje per neribotą laiką.
Pirmiausiai nustatytina senaties eigos pradžia. CK 1.127 str. 1 d. yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis kriterijus), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, kuomet reikšmingas tampa objektyvus kriterijus. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas apskritai nenustatinėjo tokių reikšmingų senačiai taikyti aplinkybių, kaip senaties termino trukmė, jos pradžios eiga ir pasibaigimo momentas, priežasčių, lėmusių senaties termino praleidimą, jei ši buvusi praleista, svarbumas, konstatuodamas sveikatą esant absoliučiai saugotina vertybe ir atnaujindamas nežinia ar praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokia pirmosios instancijos teismo nuostata netoleruotina, ir šalina šiuos teisės pažeidimus.
Teisėjų kolegija pripažįsta ieškovo teiginį, kad jam ieškinio senaties termino eiga prasidėjo tik nuo sužinojimo apie galimybę ginti pažeistas teises momento – atitinkamos publikacijos internetiniame portale paskelbimo, nepagrįstu. Kasacinis teismas savo praktikoje jau yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad tuo atveju, kai sužalojama asmens sveikata, teisė į ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsiranda nuo asmens sužalojimo dienos (objektyvus momentas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartis c.b.Nr.3K-3-516/2010). Tai reiškia, kad ieškovui teisė į neturtinės žalos atlyginimą atsirado jo sužalojimo dieną – 2004-11-30, o trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.) pasibaigė 2007-11-30 (vieneri metai iki ieškinio pareiškimo teisme). Šioje vietoje pažymėtina, kad atsakovo skundo argumentai, susiję su ieškovų paduoto prašymo dėl termino atnaujinimo momentu, teisiškai neaktualūs. Jau yra susiformavusi ir teismų praktika, įpareigojanti bylą nagrinėjantį teismą klausimus dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir praleisto termino atnaujinimo spręsti ex officio, net nepriklausomai nuo tokio ginčo šalies prašymo byloje padavimo ar nepadavimo.
Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas. Taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-449/2009; 2009-10-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-447/2009; 2010-12-10 nutartis c.b .Nr.3K-3-516/2010). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą. Sprendžiant dėl svarbių priežasčių atnaujinti ieškovui P. V. ieškinio senaties terminą buvimą ar nebuvimą, atsižvelgtina ne tik į jo amžių, socialinę padėtį, į teisinį santykį, iš kurio kyla reikalavimas, į sužalojimo sunkumą ir dėl to atsiradusias nuolatinio pobūdžio pasekmes (invalidumas), į neilgą terminą, kurį buvo pavėluota kreiptis dėl žalos atlyginimo, bet ir į dviejų vertybių - ieškovo teisės kreiptis į teismą ir atsakovo teisės netrukdomai naudotis savo turtu (turint pagrįstų lūkesčių išvengti reikalavimų savo turtui, suėjus įstatyme nustatytam senaties terminui) - konkuravimo problemą, į ką orientuoja atsižvelgti ir jau minėta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartis c.b.Nr.3K-3-516/2010 ). Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, iš esmės reiškia tai, kad reikia nustatyti, kurį iš dviejų viešųjų interesų šiuo konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai. Šiuo dviejų interesų konkuravimo aspektu teisėjų kolegija pripažįsta, kad asmens sveikata yra prigimtinė ir absoliučiai saugotina vertybė prioritetinės apsaugos poreikiu, taigi gintina labiau, nei kita vertybė (atsakomybės išvengimas, praėjus tam tikram laiko tarpui). Į tai, iš esmės, atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, nors ir nemotyvuodamas, tačiau nusprendęs ieškinio senaties terminą ieškovui atnaujinti. Ieškovas dėl sužalojimo darbe patyrė rimtų ir iki šiol besitęsiančių sveikatos sutrikimų, buvo pakenkta jo klausa (b.l.50-51), matomai sužalotas veidas, kuo teismo posėdyje įsitikino teisėjų kolegija, jis yra netekęs 60 proc. darbingumo (b.l. 52-53). Taigi šiomis faktinėmis aplinkybėmis vos vienerius metus praleisto ieškinio senaties termino pasekmių taikymas neabejotinai reikštų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų nepaisymą (CK 1.5 str.). Nurodytais motyvais teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl sąlygų atnaujinti ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą susiklostymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atstovavimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikta, o procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos iš šalių nepriteistinos. Tiek ieškovas, tiek atsakovas šiuo atveju yra įstatymu atleisti nuo žyminio mokesčio ir kitų valstybės naudai mokamų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 str. 1 d.1 p., 3 p., 8 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.