Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-03-07 · Civilinė byla Nr. 2A-606-619/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-08-28Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-03-07Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-07
Bylos Nr.
2A-606-619/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05745-2015-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
J. V.
Atsakovas
I. S.
Kategorijos
Civilinė byla Nr.2A-1096-619/2016Teisminio proceso Nr.2-68-3-05745-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.21.; 2.5.1.4.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė vienasmeniškai, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovei I. S. dėl palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas J. V. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės I. S. 610,09 EUR palūkanų, 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą Nr. L2-467-02/00 ieškovo naudai iš atsakovės priteista 2200 Lt skolos, 2013 Lt delspinigių, 106,46 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 4319,46 Lt.. Atsakovė iki šiol nėra grąžinusi skolos ir naudojasi šia suma. Ieškovo nuomone, remiantis CK 6.872 str. 3 d. jam už naudojimąsi minėta suma priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios sudaro 610,09 EUR už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 17 d. ieškovo nuomone, šiuo atveju reikėtų vadovautis materialinės teisės normomis galiojančiomis laikotarpiu už kurį prašoma priteisti palūkanas.

Atsiliepimas

Atsakovė I. S. atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko ir prašė atmesti. Nurodė, kad 1998 m. rugsėjo 7 d. paskolos sutartimi iš ieškovo pasiskolino 4400 Lt. Šio susitarimo pagrindu Visagino miesto apylinkės teismas 2000 m. rugsėjo 4 d. teismo įsakymu priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 4319,46 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės nuomone, tarp šalių paskoliniai santykiai susiformavo galiojant 1964 m. CK normoms, kurios nenumatė prievolės skolininkui mokėti už palūkanas už termino praleidimą, todėl šiuo atveju netaikytinos CK 6.210 str. ir CK 6.872 str. nuostatos. Paskolos sutartis tarp šalių pasibaigė 2001 m. liepos 1 d. iki naujojo CK redakcijos įsigaliojimo. Sutartyje nebuvo numatytas palūkanų mokėjimas, ieškovas nepranešė atsakovei, jog jam praleidus skolos grąžinimo terminą jis, kaip paskolos gavėjas reikalaus iš atsakovės palūkanų.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. ieškovo J. V. ieškinį dėl palūkanų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Grąžino ieškovui J. V. permokėtą žyminio mokesčio dalį – 0,85 EUR. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas reikalauti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų iš atsakovės už jai suteiktą paskolą 1998 m. rugsėjo 7 d. sutartimi, neturi pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad CK 6.872 str. 3 d. norma, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimą, buvo įtvirtinta 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame CK. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju šios normos taikymui nėra teisinio pagrindo, kadangi šalys paskolos sutartį sudarė 1998 m. rugsėjo 7 d. O pagal LR Civilinio kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymo 41 st. 1 d. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK taikomas prievoliniams santykiams, atsiradusiems po šio kodekso įsigaliojimo. 1964 m. CK, kurio galiojimo metu ieškovas sudarė paskolos sutartį su atsakove, buvo tik numatyta, kad procentų pagal paskolos sutartį dydis gali būti nustatytas šalių susitarimu, jeigu ko kita nenustato įstatymai. Nagrinėjamu atveju šalys nesulygo dėl atsakovės prievolės mokėti ieškovui atlyginimą už naudojimąsi paskolos suma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas J. V. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir priteisti iš atsakovės I. S. 610,09 EUR palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas bei 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apelianto nuomone, skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja įstatymui ir teismų praktikai. Pagal paskolos sutartį pasibaigusią iki 2001 m. liepos 1 d. už ilgą naudojimąsi ieškovo lėšomis 5 proc. palūkanos priteistos vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Sprendžiant palūkanų priteisimo klausimą turi būti vadovaujamasi materialinės teisės normomis galiojančiomis laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti palūkanas. Skolininkė iki prievolės visiško įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37 str., 6.210 str., 6.261 str.). Pagal kasacinio teismo praktiką kreditorius turi teisę reikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė išnagrinėjimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. S. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad sutartyje dėl palūkanų nebuvo susitarta, joje susitarta tik dėl delspinigių. Šalių paskoliniai santykiai kilo ir bei paskolos grąžinimo terminas suėjo galiojant 1964 m. CK normoms, kurios nenustatė prievolės mokėti palūkanas už termino praleidimo laiką, šiuo atveju nei CK 6.210 str., nei 6.872 str. negali būti taikomi. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių nebuvo jam sudarant sandorį ir negalėjus žinoti būsimų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės palūkanas už naudojimąsi paskolos suma pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių sudarytą paskolos sutartį, bei tai, kad sutartis sudaryta iki naujojo CK įsigaliojimo, sprendė, kad ieškovas neturi pagrindo reikalauti priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Apelianto įsitikinimu tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, kadangi ieškovas turi teisę reikalauti palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais.

Pažymėtina, kad Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą – mokėjimo palūkanos; antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą.

Nagrinėjamu atveju 1998 m. rugsėjo 9 d. šalių sudaryta paskolos sutartimi šalys susitarė dėl 1 proc. delspinigių nuo negrąžintos paskolos sumos, t.y. buvo numatę netesybas atliekančias kompensuojamąją funkciją sutarties pažeidimo atveju. Tuo tarpu sutartyje nebuvo numatytos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos už naudojimąsi paskolintais pinigais. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas šalių sutarties sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso (1964 m. redakcija) 292 straipsnis reglamentavo, kad procentų pagal paskolos sutartį dydis gali būti nustatytas šalių susitarimu, jeigu ko kita nenustato įstatymai. Tik 2007 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujasis Civilinis kodeksas (CK 6.37 str., 6.210 str.) numatė, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti ne tik šalys, bet ir įstatymai. Taigi paskolos sutarties sudarymo dieną 1998 m. rugsėjo 9 d., įstatymas numatė tik galimybę šalims sutartyje aptarti mokėjimo už naudojimąsi paskolintais pinigais dydį. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šiuo atveju neturėjo teisinio pagrindo reikalauti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų iš atsakovės už naudojimąsi paskolintais pinigais.

Apeliacinės instancijos teismas sutiktina su apelianto argumentais, kad kreditorius skolininkas privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensuojamosios palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą - procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju ieškovui Visagino m. apylinkės teismo įsakymu Nr. L2-464-02/00 priteista ne tik paskolos suma, tačiau ir 2013 Lt delspinigių, dėl kurių buvo susitarta paskolos sutartyje ir kurie laikytini atliekančiais kompensuojamąją funkciją iki bylos iškėlimo teisme dienos. Tuo tarpu kreipdamasis dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovas reikalavimo dėl kompensuojamųjų palūkanų – procesinių palūkanų nepareiškė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė, išnagrinėjimo - pagrindinio reikalavimo patenkinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-283/2012). Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį ne dėl procesinių, o dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priteisimo, kurių kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą tinkamai taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias palūkanų priteisimą, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Andrutė Kalinauskienė