Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-13 · Administracinė byla Nr. I-313-739/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-13
Bylos Nr.
I-313-739/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos rajono apylinkės teismo, Utenos rajono apylinkės teismui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-313-739/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00436-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.16.2.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 13 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos rajono apylinkės teismo, Utenos rajono apylinkės teismui, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu (4-11 b. l.) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos rajono apylinkės teismo, ir Utenos rajono apylinkės teismo priteisti 1326,73 Eur (4580,95 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio dalį ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. kovo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. kovo 30 d. jis ėjo teisėjo padėjėjo pareigas (A lygis 11 kategorija). Paaiškino, kad nuo 2006 m. balandžio 3 d. jam suteikta trečia kvalifikacinė klasė; nuo 2012 m. vasario 17 d. – antra kvalifikacinė klasė. Teigė, kad Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), šio įstatymo 3 straipsniu buvo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases. Pažymėjo, jog minėtuoju teisiniu reguliavimu sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, buvo nepagrįstai sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, ginčo laikotarpiu jam nepagrįstai buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę klasę, dėl to jis negavo darbo užmokesčio dalies, kuri turi būti priteista iš atsakovų. Papildomai teismui pateiktu prašymu pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 2 straipsnio 2, 3 ir 7 dalys neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai.

Atsiliepimas

Atsakovas Utenos rajono apylinkės teismas atsiliepimu (20 b. l.) su pareiškėjo skundu sutiko iš dalies. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių 3.5. punktą, šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų nevykdymą, jeigu kliūtis, kurios lėmė įsipareigojimų nevykdymą, sukėlė teisėti ar neteisėti valstybės valdymo institucijų veiksmai. Atsižvelgiant į tai, mano, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis gali būti priteista tik iš Lietuvos valstybės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko 2006 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. P-23 buvo paskirtas eiti Utenos rajono apylinkės teismo teisėjo padėjėjo pareigas (A lygis, 11 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė) (14 b. l.). Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2012m. vasario 17d. buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė((6-7b.l.). Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko 2012 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. P-4 pareiškėjas buvo atleistas iš teisėjo padėjėjo pareigų 2012 m. kovo 30 d. (15 b. l.).

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas). Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. Įstatymų leidėjas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11-os ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu nebuvo mažinami. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniais pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį (įsigaliojo atitinkamai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d.), joje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo taikoma papildoma valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonė – priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721; 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009m. rugpjūčio 1d. iki 2012m. kovo 30d. dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis.

Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) pripažino, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. vasario 15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-669/2016; 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Pareiškėjas skundą pareiškė dviems atsakovams: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos rajono apylinkės teismo, ir Utenos rajono apylinkės teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010; 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1984/2013; 2014 m. sausio 9d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1788/2013). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, tinkamas atsakovas pagal pareiškėjo skundą yra Utenos rajono apylinkės teismas, o ne Lietuvos valstybė.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 2 straipsnio 2, 3 ir 7 dalys neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-152/2009; 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-997/2009).Konkrečioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas, kilęs iš Grąžinimo įstatymo nuostatų taikymo, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Teismui nusprendus nepriteisti pareiškėjui skunde reikalautos neišmokėto darbo užmokesčio dalies, nepriteisiamos ir palūkanos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė