- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-23
- Bylos Nr.
- I-1221-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01566-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 1.21Bylos dėl ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo ar vidaus administravimo srityje
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, teismui pateiktu skundu ir papildomai pateiktu prašymu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (4, 76, 78 b. l.).
Pareiškėjas skunde (2-4 b. l.) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 9 500,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. spalio mėn. perpildytose kamerose Nr. 34, Nr. 35, Nr. 33, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 39, Nr. 51, Nr. 63, Nr. 55 ir kitose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei 3,7 kv. m., tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Paaiškino, kad Šiaulių TI kamerose buvo drėgna, tvanku, kartais trūkdavo oro, nebuvo užtikrintas tinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas, kuris kenkė regėjimui. Teigė, jog kamerose turi būti švarus bei atsidarantis langas, temperatūra negali būti mažesnė kaip 18 laipsnių, švarus tualetas, kuriame būtų galima užsirakinti, ant sienų negali būti grybelio. Nurodė, kad buvo nerūkantis, bet teko ne kartą būti su rūkančiais asmenimis, kas labai kenkė pareiškėjo sveikatai. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeminimą, todėl patirtą neturtinę žalą prašo atlyginti pinigais. Taip pat akcentavo, kad apie galimybę kreiptis į teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų sužinojo neseniai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka, teismo šaukimu (79 b. l.). Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (71 b. l.).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (65-71 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 63, Nr. 55, Nr. 39, Nr. 51, Nr. 35, Nr. 24, Nr. 2, Nr. 34, Nr. 33, Nr. 3, kuriose pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,11 kv. m. iki 18,2 kv. m. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).
Pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, jog taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atitvertas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Taip pat paaiškino, kad nuo 2010 m., įgyvendinant Lietuvos Respublikos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, jog į Šiaulių TI atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų arba nerūkančiųjų. Šiuo aspektu, jokių nusiskundimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais pareiškėjas nėra pateikęs atsakovui. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą Šiaulių TI atsiliepime prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimą.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose (Nr. 2, Nr. 3, Nr. 24, Nr. 33, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 39, Nr. 51, Nr. 55, Nr. 63) periodiškai nuo 2014-04-15 iki 2014-06-10, nuo 2014-07-01 iki 2014-09-10, nuo 2014-09-12 iki 2014-10-17, nuo 2014-11-07 iki 2014-11-11 (toliau – ir ginčo laikotarpis) (14-20 b. l.).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus (1 punktas).
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl pareiškėjui tekusio ploto Šiaulių TI kamerose
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe dėl jo laikymo Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tekusio 3,7 kv. m. ploto normos reikalavimą.
Vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos reikalavimą nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3.1. punktas, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., todėl ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad apskaičiuojant suimtajam tekusį plotą kamerose, neišskaičiuojami baldų ir kitų įrenginių plotai, tačiau, nustačius tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2849-624/2015 ir kt.). Tokią išvadą suformavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, kartu įskaičiuoti užstatytą gyvenamąjį plotą.
Žemesnės instancijos teismas
Iš atsakovo pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-11 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. B.“ (11-15 b. l.), kurioje fiksuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min. buvusių asmenų skaičius, duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose (Nr. 2, Nr. 3, Nr. 24, Nr. 33, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 39, Nr. 51, Nr. 55, Nr. 63): nuo 2014-04-15 iki 2014-06-10, nuo 2014-07-01 iki 2014-09-10, nuo 2014-09-12 iki 2014-10-17, nuo 2014-11-07 iki 2014-11-11. Iš nustatytų duomenų matyti, kad iš viso ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose pareiškėjas buvo laikomas 165 paras, iš kurių 76,5 parų, pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., t. y. svyravo nuo 3,11 kv. m. iki 3,41 kv. m. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu 76,5 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostatas.
Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).
Taigi, įvertinus byloje pateiktą medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas buvo užstatytas baldais, teismas sprendžia, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Konstatavus neteisėtus atsakovo veiksmus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala.
Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog buvo kalinimas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Nagrinėjamu aspektu teismas pažymi, jog tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus bei Higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus nuostatos.
Pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.11 punktas nustato, jog kamerose turi būti patalpos šildymo įranga. Atsakovo pateiktoje 2015-07-14 pažymoje Nr. 62/08-742 (toliau – ir Pažyma) nurodyta, kad Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja (16 b. l.).
Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju periodu yra 35-65%, šaltuoju periodu 35-60%, tuo tarpu oro temperatūra atitinkamai šiltuoju periodu 18–28 °C, o šaltuoju periodu 18–22 °C. Kaip atsiliepime pažymėjo atsakovas, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Iš byloje surinktų įrodymų, matoma, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks reikalavimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas savo reikalavimo dėl drėgmės, vėdinimo bei šalčio nedetalizavo, nenurodė, kuriose kamerose ir kada pareiškėjas buvo laikomas galimai pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kuo pasireiškė tokios sąlygos, taip pat nenurodė, ar drėgmė ir oro temperatūra buvo netinkama dėl to, jog patys kameroje laikomi asmenys kameras vėdino natūraliu būdu per langus. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas šiltuoju metu periodu, t. y. metų periodu apimančiu balandžio-rugsėjo mėnesius, ir tik 19 parų šaltuoju periodu spalio ir lapkričio mėnesių pradžioje, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais ir (ar) prašymais dėl galimai netinkamų laikymų sąlygų (vėdinimo, šalčio ir drėgmės) būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar Šiaulių visuomenės sveikatos centrą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI kamerose nėra pakankamas dieninis ir naktinis apšvietimas, tačiau šio reikalavimo nedetalizavo, nepaaiškino, ar reikalavimą sieja su netinkamu dirbtiniu ar natūraliu apšvietimu, taip pat nenurodė, kuriose kamerose apšvietimas buvo netinkamas bei dėl kokių priežasčių jis buvo netinkamas, t. y., ar dėl metalinių grotų, metalinio tinklo ar apsauginės plėvės – dėl priežasčių, kurios yra sietinos su langų įrengimu, nustatytu Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte, ar dėl to, kad langai yra nešvarūs, kas iš dalies priklauso nuo kameroje laikomų asmenų pareigos rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose (Higienos normos HN 76:2010 58 punktas). Byloje pateikti išrašai iš pareiškėjo sveikatos istorijos patvirtina, kad pareiškėjas į gydytojus dėl regėjimo sutrikimų nesikreipė, taip pat nėra duomenų, jog į Šiaulių TI administraciją būtų kreipęsis su prašymais, skundais, pareiškimais dėl netinkamų laikymo sąlygų (65-71 b. l.).
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėta, jog pagal minėtųjų taisyklių 14.3. punktą, kamerose taip pat turi būti dieninis ir naktinis apšvietimas. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx. Tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.
Atsakovo pateiktoje Pažymoje (16 b. l.) nurodoma, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose turi būti įrengtas švarus tualetas, kuriame būtų galima užsirakinti.
Teismas pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 76:2010 21 punkto nuostatos. Minėtame punkte įtvirtinta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri nuo likusio kameros ploto turi būti atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Iš aptarto teisinio reguliavimo sprendžiama, kad teisės aktuose nėra nustatytos imperatyvios pareigos tardymo izoliatoriuose esančius sanitarinius mazgus įrengti tokiu būdu, jog juose būtų galima užsirakinti. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Higienos normos HN 76:2010 58 punktuose nustatyta imperatyvi pareiga laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu Higienos normos HN 76:2010 56 punktas numato, kad kiekvieną dieną gyvenamosios patalpos turi būti valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Pareiškėjas nenurodė, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo sudaryta galimybių palaikyti švarą ir tvarką, o gyvenamąsias patalpas valyti drėgnuoju būdu.
Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu sprendžiama, kad nustatytas Šiaulių TI kamerų įrengimas atitinka teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisės aktus.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su aplinkybe, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) (ginčui aktuali 2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2102 redakcija) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 6 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, šią nuostatą detalizuoja 14 punktas, kuris numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskirstomi į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Teigė, jog Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Tai patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuoti patikrinimo rezultatai, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose rėžiminio korpuso apgyvendinimo kamerose, pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą (51 b. l.).
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtina, jog pareiškėjas 2014-04-15 prašymu kreipėsi į Šiaulių TI direktorių, prašydamas jį paskirti į kamerą, kurioje yra kalinami nerūkantys asmenys, o 2014-06-02 prašymu sutiko būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais suimtaisiais (nuteistaisiais) (20-21 b. l.). Atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog atsižvelgdamas į minėtąjį pareiškėjo 2014-04-15 prašymą, pareiškėją patalpino į nerūkančių asmenų kamerą Nr. 63 (69 b. l.). Iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-11 pažymos matoma, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-04-15 iki 2014-04-22 buvo laikomas kameroje Nr. 63, nuo 2014-04-22 iki 2014-04-29 – kameroje Nr. 55, nuo 2014-04-30 iki 2014-05-12 – kameroje Nr. 39, nuo 2014-05-12 iki 2014-05-13 – kameroje Nr. 51, nuo 2014-05-13 iki 2014-06-02, t. y. prašymo pateikimo dienos, buvo laikomas kameroje Nr. 35. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2014-03-31 įsakymu Nr. 20/01-971 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano duomenis, sprendžiama, kad kameros Nr. 35, Nr. 39, Nr. 63 yra skirtos nerūkantiems asmenims, tuo tarpu kameros Nr. 51 ir Nr. 55 nėra išskirtos kaip nerūkančiųjų (29-31 b. l.). Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-04-22 iki 2014-04-29 buvo laikomas kameroje Nr. 55 su kitais asmenimis, o nuo 2014-05-12 iki 2014-05-13 buvo laikomas kameroje Nr. 51 vienas, sprendžiama, kad pareiškėjo teisė į sveiką aplinką buvo pažeista pareiškėją laikant kameroje Nr. 55 su kitais asmenimis laikotarpiu nuo 2014-04-22 iki 2014-04-29, iš viso 7 paras.
Įvertinus aptartus duomenis, daroma išvada, kad atsakovas 7 paras neužtikrino pareiškėjo teisės į sveiką aplinką, todėl tai vertintina, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Taigi, teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą bei teisė į sveiką aplinką Šiaulių TI kamerose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.
Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų, būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, be to, pareiškėjui, turėjusios tekti ploto normos pažeidimas nebuvo itin intensyvus ir didelio masto, t. y. pareiškėjui tekęs plotas 76,5 paras svyravo nuo 3,11 kv. m. iki 3,41 kv. m., o kalinamas galimai su rūkančiais asmenimis truko 7 paras. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo skunde akcentuota aplinkybė, jog jis nežinojo apie galimybę skųsti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus dėl netinkamų laikymo sąlygų, nepatvirtina, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybių kreiptis į teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų anksčiau. Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi (įsigaliojo nuo 2001-01-01), kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo (2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500,00 eurų. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 500,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. B., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500,00 eurų (penkis šimtus eurų nulis euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.