- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-115-186/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00952-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Ieškovas
- Klaipėdos apygardos vyriausiojo
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Kretingos rajono 2-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-117-538/2014 pagal ieškovo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Stalakta“, R. J., A. R., M. Z., V. B., kurio procesinis teisių perėmėjas yra A. B., V. K., D. Ž., M. M. U., G. K., A. K., O. P. dėl administracinių teisės aktų, paveldėjimo teisės liudijimų, pirkimo–pardavimo sutarčių, perdavimo–priėmimo akto, turto pasidalijimo sutarties, mainų sutarties, hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais, hipotekos registracijos panaikinimo bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Kretingos rajono 2-ojo notarų biuro notarė J. N., Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notaras M. S., Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarai R. S. ir A. B., Kretingos rajono 2-ojo notarų biuro notarė S. D. N., akcinė bendrovė DNB bankas, G. Z., valstybės įmonės Kretingos miškų urėdija, Palangos miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras pareiškė ieškinį viešajam interesui ginti, kuriuo prašė:
1) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 13.6-1642 dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra nuosavybėn turėtoje vietoje laisvą (neužstatytą) 0,89 ha valstybinės reikšmės miško plotą iš bendro 2,236 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini): V. B. (0,07 ha) dalį (žemės sklypo plane pažymėtą indeksu B), B. M. K. (mirusi), M. Z., L. B. – 0,71 ha dalį (žemės sklypo plane pažymėtą indeksu C), O. K. (mirusi), M. P. (miręs), L. Š. (mirusi) – 0,11 ha dalį (žemės sklypo plane pažymėtą indeksu D), negaliojančiu;
2) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 917 dalį, kuria M. P. (miręs) atkurta nuosavybės teisė į jam tenkančią dalį valstybinės reikšmės miško (plotas 0,03663 ha) D posesijoje iš bendro sklypo ploto 2,2366 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
3) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 916 dalį, kuria O. K. atkurta nuosavybės teisė į jai tenkančią dalį valstybinės reikšmės miško (plotas 0,03663 ha) D posesijoje iš bendro sklypo ploto 2,2366 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
4) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 918 dalį, kuria L. Š. atkurta nuosavybės teisė į jai tenkančią dalį valstybinės reikšmės miško (plotas 0,03663 ha) D posesijoje iš bendro sklypo ploto 2,2366 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
5) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 919 dalį, kuria L. B. atkurta nuosavybės teisė į jai tenkančią dalį valstybinės reikšmės miško (plotas 0,2132 ha) C posesijoje iš bendro sklypo ploto 2,2366 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
6) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 920 dalį, kuria M. Z. atkurta nuosavybės teisė į jai tenkančią dalį valstybinės reikšmės miško (plotas 0,2132 ha) C posesijoje iš bendro sklypo ploto 2,2366 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
7) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 921 dalį, kuria B. M. K. atkurta nuosavybės teisė į jai tenkančią dalį valstybinės reikšmės miško (plotas 0,2828 ha) C posesijoje, iš bendro sklypo ploto 2,2366 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
8) pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 922 dalį, kuria V. B. atkurta nuosavybės teisė į jam tenkančią dalį valstybinės reikšmės miško (plotas 0,07 ha) B posesijoje iš bendro sklypo ploto 2,2366 ha, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
9) pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą 2005 m. liepos 5 d. dalį, kuria O. K. turtą – žemės sklypo dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miško (plotas 0,03668 ha ) D posesija, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjo E. K.; pripažinti negaliojančia 2005 m. birželio 20 d. mainų sutarties dalį, kuria E. K. išmainė paveldėtą žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje yra valstybinės reikšmės miško (plotas 0,03668 ha) D posesija, į bendrosios jungtinės nuosavybės teise G. K. ir A. K. priklausiusį pastatą-garažą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 50 000 Lt. Taikyti restituciją, išreikalaujant iš G. K. ir A. K. 0,03668 ha žemės sklypo dalį D posesijoje, esančią (duomenys neskelbtini), natūra ir ją grąžinti valstybei, priteisiant iš Lietuvos Respublikos valstybės 32 308,84 Lt G. K. ir A. K.;
10) pripažinti negaliojančia 2005 m. rugsėjo 30 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį, kuria L. Š. turtą – žemės sklypo dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miško (plotas 0,03668 ha) D posesijoje, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjo M. S.;
11) pripažinti negaliojančia 2005 m. rugpjūčio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį, kuria M. P. turtą – žemės sklypo dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miško (plotas 0,03663 ha) D posesijoje, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjo O. P. Taikyti restituciją ir gražinti 0,03663 ha žemės sklypo dalį natūra valstybei. Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri atstovauja Lietuvos Respublikos valstybę, spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą iš naujo;
12) pripažinti negaliojančiomis 2005 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimų pagal įstatymą dalis, kuriomis B. M. K. 0,2828 ha ploto žemės sklypo dalį C posesijoje, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjo jos vaikai: V. K. ¼ dalį turto, D. Ž. ¼ dalį turto, M. M. U. ¼ dalį turto. Pripažinti negaliojančia 2005 m. rugpjūčio 17 d. paveldėto turto pasidalijimo sutarties dalį, kuria B. M. K. vaikai: D. Ž., M. M. U., V. K. ir J. K. pasidalijo paveldėtą 0,2828 ha dalį žemės sklypo, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas;
13) pripažinti negaliojančia 2005 m. lapkričio 29 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp M. Z., D. Ž., M. M. U., V. K., L. B. bei uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Stalakta“, dalį dėl 0,71 ha ploto žemės sklypo dalies C posesijoje, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra valstybinės reikšmės miškas;
14) pripažinti negaliojančia 2005 m. lapkričio 29 d. perdavimo–priėmimo akto dalį, kuria UAB „Stalakta“ perduotas 0,71 ha ploto valstybinės reikšmės miškas, esantis C posesijoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
15) pripažinti negaliojančia 2007 m. balandžio 19 d. susitarimo dėl 2005 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties papildymo ir pakeitimo dalį, kuria UAB „Stalakta" nupirko 0,71 ha ploto valstybinės reikšmės mišką, esantį C posesijoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
16) pripažinti negaliojančia 2005 m. birželio 13 d pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria V. B. pardavė 0,07 ha ploto valstybinės reikšmės mišką, esantį B posesijoje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Stalakta“;
17) taikyti restituciją, pagal kurią UAB „Stalakta“ privalėtų grąžinti 0,78 ha ploto valstybinės reikšmės mišką, esantį B ir C posesijoje, natūra, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybei, o UAB „Stalakta“ iš Lietuvos Respublikos valstybės priteisti 1 538 290 Lt;
18) pripažinti negaliojančia 2005 m. spalio 27 d. hipotekos lakšto Nr. K1ES-20816 su vėlesniais pakeitimais dalį, kuria buvo įkeistas 0,78 ha ploto valstybinės reikšmės miškas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir pataisyti įrašų apie hipotekos ir jos pakeitimų įregistravimą pagal identifikavimo kodus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalį dėl 0,78 ha ploto valstybinės reikšmės miško įkeitimo.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, jog miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą (toliau – ir Miškų įstatymas) yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 914 bei pažymą apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P1007-21505 nustatyta, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Palangos k. v., patenka Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto miškų 106 kvartalo 21 taksacinis miško sklypas. Miškų valstybės kadastre yra registruotas 0,89 ha miško plotas šiame sklype, iš kurių A posesijoje miško nėra, B posesijoje – 0,07 ha , C posesijoje – 0,71 ha, D posesijoje – 0,11 ha. Šis miškas miškų valstybės kadastre yra registruotas kaip miško žemė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 496 yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams; 106 kvartalo 21 taksacinio sklypo grafiniai duomenys atitinka registruotiems Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (miškas sklype Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka Miškų įstatymo nustatytiems miško reikalavimams). Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 13.6-1642 dalys ir 2005 m. gegužės 2 d. sprendimų Nr. 916, 917, 918, 919, 920, 921, 922 dalys, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės asmenims į žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 4 straipsnį, todėl jos pripažintinos negaliojančiomis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnį. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra laikomas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, taip pat negalioja ir sandoriai, kuriais nuosavybės teisės į ginčo (0,89 ha) valstybinės reikšmės mišką perėjo vėlesniems įgijėjams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. gegužės 24 d. raštą Nr. 914 bei pažymą apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P1007-21505 nustatyta, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Palangos k. v., patenka Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto miškų 106 kvartalo 21 taksacinis miško sklypas. Miškų valstybės kadastre yra registruotas 0,89 ha miško plotas šiame sklype, iš kurių A posesijoje miško nėra, B posesijoje – 0,07 ha , C posesijoje – 0,71 ha, D posesijoje – 0,11 ha. Šis miškas miškų valstybės kadastre yra registruotas kaip miško žemė ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 496 yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams; 106 kvartalo 21 taksacinio sklypo grafiniai duomenys atitinka registruotiems Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (miškas sklype Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka Miškų įstatymo nustatytiems miško reikalavimams). Teismas konstatavo, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 13.6-1642 dalys ir 2005 m. gegužės 2 d. sprendimų Nr. 916, 917, 918, 919, 920, 921, 922 dalys, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės L. B., M. Z., B. M. K., O. K., M. P., L. Š., V. B. į žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių, Žemės įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl, vadovaudamasis CK 1.80 straipsniu, jas pripažino negaliojančiais. Teismas taip pat pripažino niekiniais ir vėliau dėl ginčo valstybinės reikšmės miško sudarytus sandorius.
Pripažinus niekiniais paveldėjimo teisės liudijimų pagal įstatymą, hipotekos lakštų, pirkimo–pardavimo sutarčių, perdavimo–priėmimo akto, susitarimo, mainų sutarties, turto pasidalijimo sutarties dalis, susijusias su valstybinės reikšmės mišku, teismas taikė restituciją natūra ir ginčo žemės sklypo dalis, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas grąžino valstybei.
Teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformuota praktika, t. y. jog restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad valstybė privalo paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Teismas, remdamasis VĮ Registrų centro atliktu individualiu turto vertinimu apie 2005 m. birželio 13 d. ir 2005 m. lapkričio 29 d. buvusią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertę, sprendė, kad valstybė turi atlyginti UAB „Stalakta“ patirtas turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, t. y. 1 538 290 Lt. Teismas nurodė, kad A. K. ir G. K. pritaikius restituciją privalo grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei 0,03668 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0772 ha žemės sklype, kas sudaro 47,513 procentus viso jų valdomo sklypo, o valstybė turi atlyginti A. K. ir G. K. patirtas šio turto dalies įsigijimo išlaidas, t. y. 32 308,84 Lt, kurios skaičiuojamos nuo pastato–garažo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinės rinkos vertės mainų sutarties sudarymo metu – 18 000 Lt, kurių 47,513 procentus sudaro 8 552,34 Lt, ir priemokos 50 000 Lt, kurios 47,513 procentus sudaro 23 756,50 Lt. O. P. pritaikius restituciją privalo grąžinti Lietuvos Respublikos valstybei 0,03663 ha valstybinės reikšmės mišką, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), o Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, turi spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą dėl valstybei grąžinamos sklypo dalies iš naujo.
Nors atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos nurodė, kad atsakomybė už piliečiams grąžintą natūra ar perduotą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam valstybinės reikšmės miško plotą ginčo atveju turėtų kilti ir Palangos miesto savivaldybės administracijai, tačiau, teismo nuomone, tai nėra bylos dalykas, todėl teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos atsakomybės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (atsakovas) Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo sprendimo dalį dėl 32 308,84 Lt priteisimo G. K. ir A. K. bei 1 538 290 Lt priteisimo BUAB „Stalakta“ tik iš Lietuvos valstybės ir priimti dėl šios dalies naują sprendimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Pagal kasacinio teismo praktiką pripažinus neteisėtu administracinį aktą (sprendimą dėl nuosavybės atkūrimo), kuriuo piliečiui atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, taikytina modifikuota restitucija, t. y. restitucija taikytina tik valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas piliečiui, kuriam neteisėtu administraciniu aktu atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, pripažintinas baigtu.Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2281/2011 yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu valstybinės žemės patikėtinio sprendimu nuosavybės teisės piliečiui yra atkurtos į mišką, kuris priskirtas valstybinės reikšmės miškui, toks sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrinimo kaimo teritorijoje yra laikytinas neteisėtu, o už šio neteisėto sprendimo priėmimą yra atsakingos dvi institucijos, dalyvavusios nuosavybės teisių atkūrimo procese, t. y. institucija, priėmusi neteisėtą sprendimą (apskričių viršininkų administracinių teisių ir pareigų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba) ir atitinkama miškų urėdija. Dėl šios priežasties apeliantas nesutinka su prokuroro nuomone, kad visa atsakomybė už piliečiams grąžintą natūra valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), turėtų kilti tik Nacionalinei žemės tarnybai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese be Nacionalinės žemės tarnybos, kuri priima galutinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat dalyvauja kitos institucijos, priimančios reikšmingus tarpinius sprendimus, t. y. nesant vieno tarpinio sprendimo, negalės būti priimtas kitas. Dėl to yra neteisinga ir neobjektyvu teigti, kad šioje civilinėje byloje dėl nuosavybės teisų atkūrimo į valstybinės reikšmės miškų plotus miesto teritorijoje yra atsakinga tik Nacionalinė žemės tarnyba.Pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 230 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini)“, kuriuo buvo patvirtinti natūra grąžinamų žemės sklypų planai, dydžiai, ribos, apribojimai bei vertė, buvo priimti tesimo sprendimu panaikinti administraciniai aktai, todėl atsakomybė už piliečiams grąžintą natūra valstybinės reikšmės miško plotą ginčo atveju turėtų kilti ir Palangos savivaldybės administracijai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad klausimas dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos atsakomybės dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra šios bylos dalykas. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra vientisas, jo metu įvairios institucijos, įskaitant ir Palangos miesto savivaldybės administraciją, priima sprendimus. Dėl šios priežasties, taip pat atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, Palangos miesto savivaldybės administracijos atsakomybės klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškų plotus bei klausimas dėl to, kokiems subjektams turi tekti minėti finansiniai įsipareigojimai, yra tiesiogiai susijęs su ieškinio reikalavimais ir yra šios civilinės bylos dalykas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Nacionalinės žemės tarnybos prašymą į bylą atsakovais įtraukti Palangos miesto savivaldybės administraciją ir valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Kretingos miškų urėdiją, šiuos asmenis įtraukdamas trečiaisiais asmenimis.Palangos miesto savivaldybės administracija ir VĮ Kretingos miškų urėdija taip pat yra atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškų plotus, minėti finansiniai įsipareigojimai turi tekti ir šioms institucijoms. Dėl šios priežasties teismo sprendimo dalis dėl lėšų priteisimo tik iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas neišnagrinėjo ir neįvertino klausimo dėl Palangos miesto administracijos ir Kretingos miškų urėdijos atsakomybės už nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams į valstybinės reikšmės miško plotus.
Atsiliepimas
Atsakovai D. Ž., V. K., M. Z., M. M. U., R. J., A. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Iš skundo turinio nėra aišku, kieno interesus apeliantas gina, nes apelianto teisės sprendimu nėra pažeidžiamos. Teismas iš Nacionalinės žemės tarnybos teismas nieko nepriteisė, jokių įpareigojimų šiai institucijai nenustatė.Apelianto suformuluotas prašymas yra neaiškus, nesuprantamas, t. y nėra aišku, iš ko dar, apelianto nuomone, turi būti priteisiamos teismo sprendimu priteistos pinigų sumos. Apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 5 punkto – nėra suformuluotas apeliacinio skundo dalykas.VĮ Kretingos miškų urėdija ir Palangos miesto administracija buvo įtrauktos į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Tokia šių asmenų procesinė padėtis reiškia, kad priimtas sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms ateityje, tačiau tai nereiškia, jog teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo nukrypti nuo suformuotos teisminės praktikos ir taikyti restituciją pinigų sumas priteisiant ne iš valstybės, o spręsti įvairių institucijų kaltės klausimą ir taikyti dalinę atsakomybę. Jei valstybė, įvykdžiusi teismo sprendimą, reikš regresinius reikalavimus atitinkamoms institucijos, tai jau bus kitos civilinės bylos dalykas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo VĮ Kretingos miškų urėdija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priimti ir pridėti prie bylos papildomą įrodymą – VĮ Kretingos miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekto, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-335 plano ir plotų priskyrimo aprašymo kopiją.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo teisinių santykių šalimis yra valstybė, kuriai grąžinamas turtas natūra, ir paskutinis turto įgijėjas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti kad už teismo sprendimu valstybei grąžintą valstybinės reikšmės miško plotą finansiškai turėtų atsakyti kitos institucijos.Bylą naginėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas manė, kad atsakomybė už piliečiams grąžintą natūra ar perduotą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam valstybinės reikšmės miško plotą ginčo atveju turėtų kilti ir Palangos miesto savivaldybės administracijai, tačiau skunde galimų atsakovų ratą apeliantas praplečia, manydamas, jog atsakomybė turėtų tekti ir trečiajam asmeniui – VĮ Kretingos miškų urėdijai. Tokie reikalavimai laikytini CPK 312 straipsnio pažeidimu.Tariamą VĮ Kretingos miškų urėdijos prievolę apeliantas grindžia tik prielaidomis bei netinkamai vertinama teismų praktika. Apelianto nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi remtis šioje civilinėje byloje negalima, nes šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Byloje nėra duomenų, kad ginčo miškas kada nors buvo perduotas VĮ Kretingos miškų urėdijai.Prašomi prie bylos pridėti nauji įrodymai patvirtina VĮ Kretingos miškų urėdijos teiginius, kad ginčo miškas nebuvo perduotas trečiajam asmeniui. Įrodymo pateikimo būtinybė atsirado tik apeliantui pateikus skundą.
Atsiliepimas
Atsakovas bankrutavusi UAB „Stalakta“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti, skirti apeliantui 20 000 Lt baudą, pusę sumos priteisiant atsakovui BUAB „Stalakta“.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi kasacinio teismo praktika, suformuota 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kurioje aiškiai įvardyti subjektai, kuriems taikytina restitucija, t. y. tinkamai parinko tiek restitucijos būdą, tiek restitucijos subjektus. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A438-2281/2011. Pagal kasacinio teismo praktiką taikant restituciją nėra reikšminga, kokios institucijos yra priėmusios pripažintinus negaliojančiais sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Restitucijos esmė yra valstybės pareiga teisingai atlyginti paskutinių turto įgijėjų patirtas turto įsigijimo išlaidas, nes iš šių asmenų turtas yrą grąžinamas valstybei. Restitucija negalėjo būti taikoma Palangos miesto savivaldybės administracijos bei Kretingos miškų urėdijos atžvilgiu, nes šie asmenys nebuvo įtraukti atsakovais.Apeliantas, pareikšdamas apeliacinį skundą, piktnaudžiauja jam suteikta teise į apeliaciją, t. y. nesąžiningai pareiškė nepagrįstą apeliacinį skundą.
Atsiliepimas
Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas pasekmes sukėlė ne savivaldybės administracijos direktoriaus priimti administraciniai aktai, o jų pagrindu priimti Klaipėdos apskrities viršininko sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esantį valstybinės reikšmės mišką. Teismas sprendime taikė restituciją iš valstybės, kurią šiuose santykiuose atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba, kaip Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Sprendime yra rašymo apsirikimo klaidų. Nepaisant rašymo apsirikimų, teismas priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą, nenukrypo nuo suformuotos praktikos panašaus pobūdžio bylose.Byloje nėra duomenų, kad ginčo teritorija patikėjimo teise iki ginčijamų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimų (2005 m. gegužės 2 d.) priėmimo patikėjimo teise būtų peruota valdyti VĮ Kretingos miškų urėdijai. Ginčo teritorija nebuvo perduota ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonės miškų urėdijoms“. Pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (redakciją, galiojusią ginčijamų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimų priėmimo metu (2005 m. gegužės 2 d.)) apskrities viršininkas yra apskrities teritorijoje esančios valstybinės žemės patikėtinis, išskyrus žemę, kuri patikėjimo teise perduota kitiems įstatymų nustatytiems subjektams bei Vyriausybės nutarimais – šio straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodytiems įrenginiams priskirtą valstybinę žemę, kurią patikėjimo teise valdo, naudoja ir ja disponuoja valstybės turto privatizavimo institucijos.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Apelianto argumentai apie kitų asmenų (savivaldybės ir miškų urėdijos) neteisėtus veiksmus ir jiems tenkančią atsakomybę yra nereikšmingi, nes šioje byloje nėra sprendžiamas atsakomybės taikymo ir žalos (nuostolių) atlyginimo klausimas. Piniginis ekvivalentas yra priteisiamas iš to asmens, kurio nuosavybėn sugrąžinamas ginčo žemės sklypas, o apeliantas neginčija teismo sprendimo dalies, kuria ginčo žemės sklypo dalis grąžinta valstybei.Apelianto skundo reikalavimų nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad skunde net nėra nurodytos konkrečios sumos ar dalys, kurios turėtų būti priteistos iš kitų asmenų.
Atsiliepimas
Atsakovo V. B. teisių perėmėjas A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundo netenkinti.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Valstybės institucijų, kurių priimti sprendimai lėmė ginčijamų sandorių ir aktų panaikinimą, kaltės klausimas šioje byloje nebuvo bylos dalykas ir nesudaro bylos faktinio pagrindo.Apelianto skundo reikalavimai negali būti tenkinami, nes byloje sprendžiamas konkretus restitucijos taikymo būdo klausimas, o ne klausimas dėl žalos už valstybės ar / ir savivaldybių institucijų veiksmus atlyginimo klausimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde nurodomus argumentus, susijusius su VĮ Kretingos miškų urėdija, kaip subjektu, dalyvavusiu nuosavybės atkūrimo procese ir kuris, apelianto nuomone, turėtų tam tikra dalimi būti finansiškai atsakingas už teismo sprendimu G. K. ir A. K. bei UAB „Stalakta“ priteistas sumas, taip pat į tai, kad prašomu pridėti įrodymu siekiama paneigti šį skundo argumentą, prie bylos prideda VĮ Kretingos miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekto, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-335 plano ir plotų priskyrimo aprašymo kopiją.
Byloje kilo ginčas dėl sandorių negaliojimo teisinių padarinių. Apeliantas, neginčija tų teismo sprendimo dalių, kuriomis buvo pripažinti negaliojančiais administraciniai aktai ir sandoriai. Apeliantas nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kuria, pritaikius restituciją, G. K. ir A. K., kurie ginčo žemės sklypą įgijo pagal 2005 m. birželio 20 d. mainų sutartį, iš valstybės priteista 32 308,84 Lt, o BUAB „Stalakta“, kuri ginčo žemės sklypą įgijo 2005 m. birželio 13 d. (0,07 ha) ir 2005 m. lapkričio 29 d. (0,71 ha) pirkimo–pardavimo sutartimis – 1 538 290 Lt.
Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, taikomas prievolinių asmens teisinių gynimo būdas – restitucija, kurią reglamentuoja CK 6.145–6.153 straipsniai. Šiuo atveju apeliantas apeliaciniame skunde neginčija, kad panaikinus administracinius aktus bei turto perleidimo sandorius pripažinus negaliojančiais, turėjo būti išspręstas panaikintų aktų ir sandorių teisinių padarinių klausimas, t. y. pritaikyta restitucija. Be to, apeliantas net nekelia klausimo dėl pritaikytos restitucijos būdo, t. y. ginčo žemės sklypo grąžinimo valstybei ir atitinkamų sumų priteisimo paskutiniesiems turto įgijėjams, taip pat dėl apskaičiuoto atlygintinų turto įsigijimo išlaidų dydžio, o nesutinka tik dėl subjekto, t. y. kad pinigų sumos priteistos tik iš vieno subjekto, t. y. valstybės. Apelianto nuomone, pritaikius restituciją, tam tikri finansiniai įsipareigojimai turėtų tekti ir Palangos miesto savivaldybės administracijai ir VĮ Kretingos miškų urėdijai. Tokią savo poziciją apeliantas sieja su tuo, kad tam tikrų dokumentų, pagal kuriuos priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, parengimas priklauso ir nuo kitų institucijų, o ne tik sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančios institucijos (šiuo atveju – Nacionalinės žemės tarnybos). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekvestionuodama to, kad nuosavybės teisinių atkūrimo procese dalyvauja ne viena valstybės institucija, visgi apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pripažįsta nepagrįstais.
Sprendžiant dėl restitucijos šiuo atveju yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kuria siekta suvienodinti teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiamas restitucijos klausimas pripažinus administracinį aktą, kurio pagrindu perleistas valstybinės reikšmės miškas, negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toje byloje pasisakė, kad, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, panaikinus ginčijamus administracinius aktus restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.
Byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl administracinių teisės aktų, paveldėjimo teisės liudijimų, pirkimo–pardavimo sutarčių, perdavimo–priėmimo akto, turto pasidalijimo sutarties, mainų sutarties, hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais, hipotekos registracijos panaikinimo bei restitucijos taikymo. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas byloje ginčytus administracinius aktus bei vėlesnius turto perleidimo sandorius pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, ši teismo sprendimo dalis nėra ginčijama. Byloje nebuvo paneigta, kad ginčo žemės sklypo (valstybinės reikšmės miško) perdavimą V. B., B. M. K., M. Z., L. B., O. K., M. P., L. Š. nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės tą pripažįsta ir apeliantas. Teisėjų kolegija šiuo atveju atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamo ginčo atveju panaikinus administracinius aktus dėl valstybinės reikšmės miško perdavimo asmenims ir visus šio turto perleidimo sandorius (jų dalis, susijusias su valstybinės reikšmės mišku) yra taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), kuri reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo – iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį, o ne civilinės atsakomybės institutas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, ir šiems turtą pirkimo–pardavimo sandoriais perleidus kitiems asmenims, restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu; priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Atsižvelgdama į šią aktualią kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai restituciją taikė tarp valstybės ir valstybei grąžintino turto paskutiniųjų įgijėjų. Piniginis ekvivalentas yra priteisiamas iš to asmens, kurio nuosavybėn sugrąžinamas ginčo žemės sklypas, o apeliantas neginčija teismo sprendimo dalies, kuria ginčo žemės sklypo dalis grąžinta valstybei. Iš Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu pinigų sumos nebuvo priteistos, todėl laikytinas nepagrįstu skundo argumentas, kad pagal priimtą sprendimą visa atsakomybė už piliečiams grąžintą natūra valstybinės reikšmės miško plotą teko Nacionalinei žemės tarnybai.
Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės kelia klausimą, susijusį su institucijų, dalyvavusių nuosavybės atkūrimo procese, atsakomybe, t. y. kad kiekviena nuosavybės atkūrimo procese dalyvavusi institucija turėtų prisiimti atsakomybę savo kompetencijos ribose. Tačiau, kaip jau minėta, byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, nebuvo nustatinėjami neteisėti veiksmai ar kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškų plotus yra atsakinga ne viena valstybės institucija, laikytini nepatenkančiais į šio ginčo nagrinėjimo ribas, nes institucijų atsakomybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija plačiau jų neaptarinėja. Nepaisant to, pažymėtina, kad manant, jog dėl konkrečių valstybės institucijų ir/ar valstybės tarnautojų netinkamai atliktų funkcijų buvo padaryta žala, dėl jos atlyginimo gali būti inicijuotas tokio pobūdžio procesas. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su atsakovo BUAB „Stalakta“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad tokiais, kaip nagrinėjamoje byloje atvejais taikant restituciją nėra reikšminga, kokios institucijos yra priėmusios pripažintinus negaliojančiais sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Restitucijos esmė yra valstybės pareiga teisingai atlyginti paskutinių turto įgijėjų patirtas turto įsigijimo išlaidas, nes iš šių asmenų toks turtas yrą grąžinamas valstybei.
Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusias su restitucijos taikymu (konkrečiai, 32 308,84 Lt ir 1 538 290 Lt priteisimu iš valstybės), nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atsakovas BUAB „Stalakta“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantui pagal CPK 95 straipsnį skirti baudą, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija apelianto veiksmuose piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių nenustatė, t. y. kad apeliantas, pasinaudodamas jam CPK 305 straipsnyje nustatyta subjektine teise paduoti apeliacinį skundą, būtų sąmoningai pareiškęs nepagrįstą skundą.
Atsakovo V. B. teisių perėmėjas A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo, byloje priėmus galutinį sprendimą, priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį patvirtinantys dokumentai buvo pateikti dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidomis, apeliacijos dalyko nesudarė, o atvejams, kai teismas, priėmęs byloje sprendimą, neišsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, taikytinas papildomo sprendimo institutas (CPK 277 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.