Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-10-28 · Administracinė byla Nr. I-39-84/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-10-28
Bylos Nr.
I-39-84/2010
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginijus Stankevičius, Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
Šiaulių, Šiaulių apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Nacionalinės, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
M. V.
Kategorijos
  • 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm.bylos Nr. I-39-84/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 4.5; 55.4; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjos pranešėjos ir posėdžio pirmininkės M. Š.,

kolegijos narių teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Virginijaus Stankevičiaus,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei Romai Timofejavienei,

dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui A. G.,

dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui M. V. bei jo įgaliotam atstovui advokatui V. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. V. dėl prašymo panaikinti 2000-07-03 Šiaulių apskrities viršininko administracijos išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 71-4174; panaikinti 2000-09-29 Šiaulių apskrities viršininko įsakymą Nr. 1841 „Dėl Radviliškio rajono Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“; panaikinti 2000-10-24 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 71 -11243-12120.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą (toliau – ir Pareiškėjas), 2009-11-10 skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2000-07-03 Šiaulių apskrities viršininko administracijos išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 71-4174, kurioje nurodyta, kad pagal M. T. pateiktus dokumentus nustatyta, kad K. A. valdė nuosavybės teisėmis Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 10,33 ha žemės ir pagal susitarimą M. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,50 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui (užlietas plotas); panaikinti 2000-09-29 Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. 1841 „Dėl Radviliškio rajono Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Šiaulių filialo projekto autoriaus 2588 ha plote paruoštas, suderintas ir 2000-06-30 viešai apsvarstytas Grinkiškio seniūnijoje Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, jame piliečiams suformuotų žemės sklypų ribos pagal 1 ir 2 priedus, šiems sklypams specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai, dalį dėl M. T. Noručių kaime suformuoto 3,02 ha sklypo, sklypo Nr. 154, įsakymo 1 priedas eil. Nr. 9; panaikinti 2000-10-24 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 71-11243-12120, kuriuo M. T. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko K. A. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 2,50 ha vandens telkinį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,02 ha vandens telkinį.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu teismo prašė tenkinti jų skundą. Skunde bei pasisakymuose teismo posėdžio metu nurodė, kad 2000-06-12 M. T. Radviliškio rajono Grinkiškio žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn iš laisvo žemės (vandens) fondo vandens telkinį, esantį Noručių kaime, Grinkiškio seniūnijoje. 2000-07-03 Šiaulių apskrities viršininko administracija parengė Išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 71-4174, kurioje nurodyta, kad pagal M. T. pateiktus dokumentus nustatyta, kad K. A. valdė nuosavybės teisėmis Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 10,33 ha žemės ir pagal susitarimą M. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,50 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui (užlietas plotas). 2000-07-18 G. P., S. A. B., K. L. B., A. V. B., J. J. sutartimis, patvirtintomis Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., perleido M. T. teisę į K. A. valdyto nekilnojamojo turto (žemės sklypo, išlikusio Geručių kaime, Radviliškio rajone) nuosavybės teisės atstatymą. 2000-07-18 Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje buvo parengta Pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 4-1473, kurioje nurodyta, kad pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas) M. T. turi nuosavybės teisę į 2,50 ha žemės. 2000-10-24 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 71-11243-12120 M. T. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko K. A. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 2,50 ha vandens telkinį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,02 ha vandens telkinį. Sprendime pažymėta, kad į žemės valdos dalį – 1,18 ha vandens telkinio nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau - parengus projekto papildymą. 2000-10-24 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 71-11243-12120 pagrindu VĮ Registrų centre buvo įregistruotos M. T. nuosavybės teisės į 302/338 dalis 3,38 ha vandens telkinio, unikalus Nr. 7112-0005-0019, kadastrinis Nr. 7112/0005:19 Beinoriškio k.v., registro Nr. 71/14785, Noručių kaime, Radviliškio rajone. 1999-07-27 Šiaulių apskrities viršininkas įsakymu Nr. 1004 „Dėl teritorijų žemės reformos žemėtvarkos projektams rengti patvirtinimo“ patvirtino teritorijas žemės reformos žemėtvarkos projektams rengti pagal priedą, kurio 6.7 p. numatyta rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus Grinkiškio seniūnijos Beinoriškio ir Grinkiškio kadastrinių vietovių. Šio įsakymo 2 p. nurodyta, kad piliečiai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką, vandens telkinius, savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo patvirtintose teritorijose gali keisti raštišku prašymu ne vėliau kaip iki 1999-09-30. 2000-09-29 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. 1841 „Dėl Radviliškio rajono Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtintas VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Šiaulių filialo projekto autoriaus 2588 ha plote paruoštas, suderintas ir 2000-06-30 viešai apsvarstytas Grinkiškio seniūnijos Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, jame piliečiams suformuotų žemės sklypų ribos pagal 1 ir 2 priedus, šiems sklypams specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai. Šio įsakymo priede yra nurodyta, kad M. T. Noručių kaime suformuotas 3,02 ha sklypas, sklypo Nr. 154 (eil. Nr. 9). Susipažinus su Nuosavybės teisių atkūrimo byla, Išvados parengimui dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn byla, Beinoriškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto medžiaga bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išvada dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo M. T., darytina išvada, kad M. T. nuosavybės teisės į jam tenkančią 2,50 ha vandens telkinio dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,02 ha vandens telkinį Noručių kaime, Radviliškio rajone atkurtos pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius norminius aktus – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 9 p. ir 1997-09-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (2000-03-21 redakcija) 49 p., 105 p., 1998-04-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 5 p., 1998-04-23 Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 27 p., 28 p. M. T. 2000-06-12 pateikė prašymą, kuriuo pageidavo atkurti nuosavybės teises ne natūra, bet gauti nuosavybėn neatlygintinai vandens telkinį Noručių kaime. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. nurodyti būdai, kuriais valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius. Šios dalies 1 punkte įtvirtinta bendra nuostata, kad už likusį nekilnojamąjį turtą valstybė perduoda lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Kiti šios dalies punktai, reglamentuojantys atkūrimo būdus už tam tikrą išperkamą turtą, yra specialios normos, detalizuojančios šios dalies bendro pobūdžio nuostatas. Įstatymo 16 str. 9 d. 9 p. nustatyta, kad neatlygintinai perduoti nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį galima tik už valstybės išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį, tai yra tik už iki nacionalizacijos turėtą vandens telkinį, kuris nuosavybės teisių atkūrimo metu yra priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui arba neišliko. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 49 p. taip pat nurodoma, kad perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį pagal piliečių pageidavimą galima, jeigu vandens telkinys yra priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui ar vandens telkinys neišlikęs. Kadangi buvęs žemės savininkas K. A. nacionalizacijos metais vandens telkinio nuosavybės teise nevaldė (K. A. valdyta žemė buvo užlieta vandeniu po nacionalizacijos), M. T. nepageidavo atkurti nuosavybės teisių natūra, todėl Šiaulių apskrities viršininko 2000-07-03 patvirtintoje išvadoje Nr. 71-4174 turėjo būti nurodyta, jog M. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskiriama valstybės išperkamai, ir jam negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko K. A. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 2,50 ha vandens telkinį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,02 ha vandens telkinį. Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos projekto rengimo pradžia paskelbta 1999-07-27 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. 1004. Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385, 5 p. nurodyta, kad pirmąja eile tenkinami prašymai, pateikti iki žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo pradžios, išskyrus prašymus parduoti žemės, miško sklypus. Jeigu lieka laisvos žemės, nekeičiant jau suprojektuotų piliečiams žemėnaudų, tenkinami piliečių prašymai, kurie pateikti jau pradėjus rengti projektus. Šių piliečių sąrašą tvirtina apskrities viršininkas. M. T. prašymą pateikė po projekto rengimo pradžios, todėl jis turėjo būti įrašytas į piliečių, pateikusių prašymus jau pradėjus rengti projektą, sąrašą, kuris turėjo būti patvirtintas Šiaulių apskrities viršininko. Tokio sąrašo projekto nėra. Projekto bylos žiniaraštyje, metodikos 5 priede yra M. T. parašas, kad žemės sklypų išdėstymą ir ribas suderino 2000-06-15, tuo metu, kai M. T. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko K. A. žemę, nebuvo pateikta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad M. T. žemės sklypas Beinoriškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotas ir nuosavybės teisės atkurtos pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-07-585-05 (Publikuota: „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, 2006 m. ir cituota 26 bylose). Patikslino, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateikti dokumentai 1911 m., 1945 m. planai neturi jokios reikšmės bylai, nes nuosavybės teisė atkurta remiantis 1927 m. dokumentais, pagal kuriuos K. A. turėjo 21 ha žemės nuosavybės, tačiau vandens telkinys nėra nurodomas.

Atsiliepimas

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas A. G. teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b.l.89-91) ir pasisakymuose teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti vandens telkiniai įstatymų nustatyta tvarka gali būti privačios nuosavybės teisės objektai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo“ buvo patvirtintas valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašas, į kurį buvo įrašytas Vaitekūnų tvenkinys. Į šį sąrašą Noručių tvenkinys nebuvo įrašytas. Pagal teismui pateiktus procesinius dokumentus matyti, kad ginčijamo Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 71-11243-12120 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. T." priėmimo metu buvusio savininko K. A. Radviliškio rajono Geručių kaime turėtos 20,00 ha žemės 2,50 ha dalis buvo užlieta ir priskirta valstybės išperkamam paviršiniam vandens telkiniui – Vaitekūnų tvenkiniui. Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punkto nuostatas, galiojusias sprendimo priėmimo metu, žemė, užimta valstybinės reikšmės vandens telkiniu, buvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Dėl šios priežasties M. T. susigrąžinti 2,50 ha žemės natūra (buvusioje vietoje) neturėjo galimybės. Pagal aukščiau minėto įstatymo 13 straipsnio nuostatas už valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskirtą žemę piliečiams valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje buvo numatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; ...9) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį - už išperkamą ar neišlikusį vandens telkinį. Nuostata, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos 82 punkte. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ buvo patvirtinta Žemės įvertinimo metodika. Šio nutarimo 4.2 punkte buvo nurodyta, kad valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika taikoma apskaičiuojant naudojamų karjerų žemės ir vandens užlietos žemės, priskirtos valstybės išperkamai, vertę, kai už ją perduodama piliečių nuosavybėn neatlygintinai žemė, miškas, vandens telkiniai kitoje vietoje. Toks sprendimo priėmimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas reiškė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas už 2,50 ha valstybės išperkamos žemės plotą, priskirtą Vaitekūnų tvenkiniui, trečiasis suinteresuotas asmuo M. T. turėjo teisę prašyti ir laisvos valstybinės žemės fondo žemėje (kitoje vietoje) gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinio plotą. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 13 d. neskundžiamu sprendimu nustatė, kad tuo atveju, kai iki žemės nacionalizacijos buvęs žemės sklypas po nacionalizacijos buvo pertvarkytas į tvenkinius, tokia žemė laikytina valstybės išperkamu vandens telkiniu ir gali būti grąžinama perduodant neatlygintinai lygiavertį vandens telkinį (administracinė byla Nr. A1'-35/2004, V. M., Panevėžio apskrities viršininko administracija, D. S., L. M.). Nurodė, kad priimant ginčijamą Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 71-11243-12120 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. T.“ Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktas nebuvo taikytas, o šio straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatos nebuvo pažeistos. Pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. liepos 3 d. išvadą Nr. 71-4174 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, išduotą trečiajam suinteresuotam asmeniui M. T., kaip priimtą pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos 105 punkto reikalavimus - nesant nustatyta tvarka patvirtintos žemėtvarkos skyriaus pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Nurodė, kad dėl priežasties, kai buvo pažeista poįstatyminiuose aktuose nustatyta administracinių aktų rengimo tvarka, pagrindo naikinti ginčijamą išvadą nėra. Panaikinus išvadą ir panaikinus sprendimą, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra trečiajam suinteresuotam asmeniui M. T. būtų kartojama iš naujo ir atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią žemę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 31 d. galutine ir neskundžiama nutartimi byloje dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo pasisakė, kad jei nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo pažeista ją įgaliotų atlikti valstybės pareigūnų, o, pakartojus šią procedūrą iš naujo, atsakovams būtų atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę, nurodytų administracinių aktų panaikinimas vien dėl formalaus pažeidimo pakirstų piliečių pasitikėjimą valstybe, kartu neatitiktų viešojo intereso, reikalaujančio užtikrinti valstybės institucijų veikloje teisėtumą, ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias valstybės institucijos turi tarnauti žmonėms. Be to, atkuriant iš naujo nuosavybės teises į tą pačią žemę, būtų beprasmiškai švaistomi tiek valstybės, tiek atsakovų, kurie būtų priversti pakartoti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, laikas ir lėšos (civilinė byla Nr. 3K-3-319/2009, procesinio sprendimo kategorija 30.4.1; 95.7 (S); Šiaulių apygardos prokuratūra, S. D., T. S., Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.). Iš procesinio dokumento - Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2009 m. liepos 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą atskiroje dalyje – matyti, kad 2004 m. balandžio 9 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjui Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui teikė išvadą, kurioje nurodė, kad „VĮ VŽI Šiaulių žemės reformos skyriaus vyresn. inžinierė D. T., apskaičiuodama piliečiui M. T. perduodamo nuosavybėn neatlygintinai vandens telkinio, esančio Noručių kaime, Radviliškio rajone, vertę, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ reikalavimus“. Paaiškino, kad aukščiau nurodyta informacija apie Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2004 m. balandžio 9 d. išvadą Šiaulių apskrities viršininko administracijai iki šiol nebuvo žinoma. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu institucijos, atliekančios žemės reformos kontrolę, nustato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities viršininkas, o jei kyla ginčų, sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti priimto sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Todėl mano, kad klausimas dėl sprendimo dalies panaikinimo dėl galimai padarytos klaidos apskaičiuojant perduodamo neatlygintinai nuosavybėn vandens telkinio vertę, pirmiausia turi būti sprendžiamas administracine (neteismine) tvarka. Ir tik kilus ginčui, tai yra trečiajam suinteresuotam asmeniui M. T. nesutinkant pakeisti ginčijamą sprendimą (nesutinkant panaikinti ginčijamo sprendimo dalį), sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos sprendimu galėtų būti inicijuojamas priimto sprendimo dalies panaikinimas teismine tvarka. Nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises pareiškėjui buvo remtasi perleidimo sutartimis, 1927 m. žemės sąrašu, turėjo dokumentus, kuriuos posėdžio metu pateikė trečiasis suinteresuotas asmuo, tačiau vienas dokumentas yra vėlesnis, o kitas po nacionalizavimo, todėl jais remtasi nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. T. teismo posėdžio metu teismo prašė pareiškėjo skundo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens M. T. įgaliotas atstovas V. S. teismo posėdžio metu teismo prašė pareiškėjo skundo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuo ginčijamų Išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 71-4174, administracinių aktų – 2000 m. rugsėjo 29 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. 1841 „Dėl Radviliškio rajono Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, 2000 m. spalio 24 d. Šiaulių AVA sprendimo Nr. 71-11243-12120 priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų, nuo kitų administracinių aktų priėmimo praėjo be kelių dienų 10 metų. Toks terminas reiškia, jog viešasis interesas, kurį, esą pareiškėjas ketina ginti, tikrai nėra tokio lygmens, kuris būtų pagrindas naikinti skundžiamą Išvadą bei administracinių aktų dalis. Nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo teisę į nuosavybės teisės atkūrimą įgijo sudarydamas civilinius sandorius. Jis tikėjosi įgyti būtent vandens telkinį. Tai, kad teisėti lūkesčiai, kaip teisėti asmenų, taigi, ir M. T. interesai, yra ir turi būti ginami, yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai), kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Principo paskirtis - laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Šie principai, kaip konstatuoja Konstitucinis Teismas, suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų ir kitų teisės aktų apsauga. Asmenys, kurie įgijo tam tikras teises, trečiojo suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nesvarbu, ar administracinio akto, ar civilinio teisinio sandorio pagrindu, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės neapibrėžtą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Nurodė, kad pareiškėjas reikalavimus grindžia ne faktiniais duomenimis, o keletu teisinių motyvų, esą toks nuosavybės teisių atkūrimas į K. A. turėtą nuosavybės teisėmis nekilnojamąjį turtą Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime – 10,33 ha žemės ir 2,50 ha vandens telkinį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,02 ha vandens telkinį yra neteisėtas, kadangi prieštarauja keletui teisės aktų, būtent, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktui, 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (2000-03-21 redakcija nutarimas Nr. 330) 49 punktui, 105 punktui, 1998 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 5 punktui, 1998-04-23 Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 27 ir 28 punktui. Pareiškėjas nurodo, kad M. T. prašymą pateikė po projekto rengimo pradžios, todėl jis turėjo būti įrašytas į piliečių, pateikusių prašymus jau pradėjus rengti projektą, sąrašą, kuris turėjo būti patvirtintas Šiaulių apskrities viršininko, tačiau tokio sąrašo projekto byloje nėra. Atstovas paneigė šias pareiškėjo aplinkybes ir nurodė, kad Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 1759 priede prie Beinoriškio kadastrinės vietovės yra įrašytas vienintelis asmuo – M. T.. Pareiškėjas teigia, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko žemę, buvo pažeista Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 punkto 9 dalis. Šis motyvas taip pat nepagrįstas, kadangi už išperkamą vandens telkinį valstybė piliečiams atlygina perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį. Pagal minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalį vandens telkiniai iš piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr.22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo“ Šušvės upė ir joje įrengtas Vaitiekūnų tvenkinys buvo priskirti prie valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių. Būtent šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-01-10 nutarimas ir galiojo pareiškėjo skundžiamų 2000-07-03 Šiaulių apskrities viršininko administracijos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 71-4174, 2000-09-29 Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. 1841 „Dėl Radviliškio rajono Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, 2000-10-24 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 71-11243-12120 priėmimo metu. Vėlesnis valstybinis teisinis reguliavimas nepasikeitė, tai įrodo 2001 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. 276 (skelbtas: „Valstybės žinios“, 2001, Nr. 48-1680) „Dėl aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašo patvirtinimo“. Minėto sąrašo 3 p. nurodyta, kad tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įtrauktos į valstybinių upių sąrašą, priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams. Šušvės upė įtraukta į valstybinės reikšmės upių sąrašą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22, vėliau valstybinių upių sąrašas buvo pakeistas 2003 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo“, šis nutarimas dar keistas 2008-02-06 nutarimu Nr. 135, tačiau Šušvės upė ir ant jos įrengtas Vaitiekūnų tvenkinys visuomet buvo priskirtas valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams. Šiuo aspektu yra reikšminga Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostata, pagal kurią miškai ir vandens telkiniai yra išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Analogiškai Žemės reformos įstatymo (2000-06-27 įstatymo Nr. 1-1607 redakcija) 14 straipsnio 1 punktas įtvirtino, kad miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti vidaus vandenims. Atstovas padarė išvadą, kad esant nustatytai ir pareiškėjo neginčijamai faktinei aplinkybei, kad buvusio savininko K. A. nuosavybės teise valdytos žemės dalis yra užlieta ant Šušvės upės įrengtu Vaitiekūnų tvenkiniu, kuris pagal aukščiau išvardintą teisinį reguliavimą buvo ir išlieka priskirtinu valstybinės reikšmės vidaus vandenims, M. T. turėjo teisę civilinių sandorių ir administracinių teisės aktų pagrindu įgyti vandens telkinį. Nurodė, kad teismui pateikė svarbius dokumentus – iš Lietuvos valstybės archyvo gauti ir Radviliškio žemėtvarkos skyriaus saugojami planai – Kauno apskrities 1911 m. rugpjūčio 26 d. Geručių kaimo planas su gretimų žemių aprašu ir eksplikacija bei Kėdainių apskrities Grinkiškio valsčiaus Geručių kaimo savininko K. A. žemės planas. Šie dokumentai neabejotinai įrodo, kad iki nacionalizacijos K. A. nuosavybės teise valdė 14 Šušvės upės dalį savo turėto žemės sklypo ribose. Mano, kad išvados, nurodytos 2009-10-29 Nacionalinės žemės tarnybos rašte, būtų kitokios, jei prokuroras šiuos dokumentus būtų pateikęs. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad neteisingai apskaičiuotas žuvų produktyvumo koeficientas. Nurodė, kad 1999 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr.205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos" yra nurodyta, jog upės baseino plotui (kv.km) esant mažesniam, kaip 100 – žuvų produktyvumo koeficientas yra skaičiuojamas Kž 0.5, jei daugiau kaip 500 – Kž-1. Pagal Bendrojoje vandens politikos direktyvoje pateikiamą apibrėžimą Lietuvos teritorijoje išskiriami 7 tarptautiniai baseinai. Vienas iš jų - Nemuno. Nemuno baseinas skirstomas į 10 pabaseinių. Vienas iš jų – Nevėžio. Nevėžio pabaseiniui priklauso Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Beinoriškio kadastrinės vietovės upės ir upeliai. Beržės baseino plotas – 301.1 kv.km, Dotnuvėlės – 192.7 kv.km Vedreikės upės minėtoje Bendrojoje vandens politikos direktyvoje nėra paminėta, nes paminėtos tik didesnės upės, turinčios didesnius baseinus. Kadangi skaičiuojant žuvų produktyvumo koeficientą, reikšmingas yra upės, ant kurios įrengtas tvenkinys, baseinas, o ne vyresniosios upės (šiuo atveju – Nemuno) baseinas ar Nevėžio pabaseinis, tai koeficientas apskaičiuotas pagrįstai ir teisėtai. Nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepimo motyvus, kadangi jie taip pat reikšmingai atsikerta į nepagrįstą prokuroro pareiškimą.

Pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šią nuostatą kreiptis gynybos į teismą gali ne bet kas, o tik pats suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai, jo manymu, yra pažeisti. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2, 3, 5 punktuose numatyti išimtiniai atvejai, kai teismas imasi nagrinėti administracinę bylą ne pagal paties asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą, bet pagal kitų subjektų kreipimąsi. Vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2, 3, 5 punktų nuostatomis, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų dėl kitų asmenų teisių gynimo, pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, o taip pat įstatymų nustatytais atvejais pagal viešojo administravimo subjektų kreipimąsi dėl administracinių ginčų sprendimo. Taigi, kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių, o taip pat dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo gali tik tie subjektai, kuriems tokią teisę (ar pareigą) nustato įstatymai, ir tik įstatymų nustatytais atvejais.

Teismų praktikoje prokuroro teisė paduoti skundą teismui ginant viešąjį interesą pripažįstama remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymu. Konstitucijos 118 str. numatyta, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroro teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo nustato Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. Šioje įstatymo normoje nurodyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroro teisė ginti viešąjį interesą numatyta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. Prokuratūros įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, jog generalinis prokuroras Generalinės prokuratūros, teritorinių prokuratūrų, generalinio prokuroro ir jo pavaduotojų, prokurorų kompetenciją nustato įsakymu patvirtindamas Kompetencijos nuostatus. 2008-12-31 generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-215 buvo patvirtinti Kompetencijos nuostatai, kuriuose yra aiškiai apibrėžta ir atribota Generalinės prokuratūros, apygardų ir apylinkių prokuratūrų prokurorų kompetencija, įgaliojimai. Pagal Kompetencijos nuostatų 104.1. p. apygardos vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) priima sprendimą kreiptis į teismą dėl galimai pažeisto viešojo intereso ir pasirašo apygardos prokuratūros prokuroro parengtą procesinį dokumentą.

Atsižvelgdama į šias teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi teisę paduoti skundą teismui ginant viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai); jis yra labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui <...> gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Todėl konkrečioje byloje yra svarbu nustatyti, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą – gindamas viešąjį interesą ar subjektinę teisę, ar įstatymų saugomą interesą. Pripažįstant, jog tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Kiekvienąkart, kai teismui nagrinėjant bylą kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje, jos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Pareiškėjas argumentuodamas, jog nagrinėjamu atveju yra pažeidžiamas viešasis interesas, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Visuomenė suinteresuota, kad gamtos objektai būtų tinkamai saugomi ir racionaliai naudojami, nepažeidžiant įstatymų, priimant teisėtus aktus ir laikantis procedūrų. Todėl teisės aktų, reglamentuojančių žemės reformos ir privatizavimo tvarką, piliečių nuosavybės teisių į žemės atkūrimą, teisingas taikymas, tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra valstybės ir visos visuomenės rūpimas reikalas, tai yra viešas interesas.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais ir pažymi, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (LR Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Teismo nuomone, nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinį, tai yra kad trečiasis suinteresuotas asmuo atgaudamas nuosavybės teises į buvusio savininko K. A. 10,33 ha žemės sklypą, neturėjo teisinio pagrindo įgyti teisės į vandens telkinį. Teismo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, todėl atsižvelgiant į ypatingą tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimo svarbą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, vertintina, jog šiuo atveju pareiškėjas turi pagrindą su pareiškimu kreiptis į teismą, nes jo ginamas interesas vertintinas kaip viešasis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina (bylos Nr. A438-372/2010, A575-1576/08, A10-131/2007), jog tais atvejais, kai prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipiasi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, turi būti nustatyta, ar nėra praleistas senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui.

LR CK 1.124 straipsnis ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų ( CK 1.125 str. 1 d.).

Byloje ginčijami administraciniai aktai priimti 2000-07-03, 2000-09-29, 2000-10-24, o prokuroras, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2009 m. lapkričio 10 d. (b.l. 1), t. y. nepraėjus daugiau nei dešimt metų, todėl konstatuotina, kad ieškinio senatis nėra praleista ir ją taikyti pagrindo nėra. Be to, teismas pažymi, kad remiantis CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio prašymas nepateiktas.

Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės ir dėl jų ginčo nekyla – kad 2000-06-12 M. T. Radviliškio rajono Grinkiškio žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn iš laisvo žemės (vandens) fondo vandens telkinį, esantį Noručių kaime, Grinkiškio seniūnijoje. 2000-07-03 Šiaulių apskrities viršininko administracija parengė Išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 71-4174, kurioje nurodyta, kad pagal M. T. pateiktus dokumentus nustatyta, kad K. A. valdė nuosavybės teisėmis Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 10,33 ha žemės ir pagal susitarimą M. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,50 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui (užlietas plotas). 2000-07-18 G. P., S. A. B., K. L. B., A. V. B., J. J. sutartimis, patvirtintomis Radviliškio rajono notarų biuro notarės V. B., perleido M. T. teisę į K. A. valdyto nekilnojamojo turto (žemės sklypo išlikusio Geručių kaime Radviliškio rajone) nuosavybės teisės atstatymą. 2000-07-18 Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriuje buvo parengta Pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 4-1473, kurioje nurodyta, kad pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą M. T. turi nuosavybės teisę į 2,50 ha žemės. 2000-10-24 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 71-11243-12120 M. T. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko K. A. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 2,50 ha vandens telkinį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,02 ha vandens telkinį. Sprendime pažymėta, kad į žemės valdos dalį – 1,18 ha vandens telkinio nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau – parengus projekto papildymą. 2000-10-24 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 71-11243-12120 pagrindu VĮ Registrų centre buvo įregistruotos M. T. nuosavybės teisės į 302/338 dalis 3,38 ha vandens telkinio, unikalus Nr. 7112-0005-0019, kadastrinis Nr. 7112/0005:19 Beinoriškio k.v., registro Nr. 71/14785, Noručių kaime, Radviliškio rajone. 2000-09-29 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. 1841 „Dėl Radviliškio rajono Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtintas VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Šiaulių filialo projekto autoriaus 2588 ha plote paruoštas, suderintas ir 2000-06-30 viešai apsvarstytas Grinkiškio seniūnijos Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, jame piliečiams suformuotų žemės sklypų ribos pagal 1 ir 2 priedus, šiems sklypams specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai. Šio įsakymo priede yra nurodyta, kad M. T. Noručių kaime suformuotas 3,02 ha sklypas, sklypo Nr. 154 (eil. Nr. 9).

Šalys nesutaria dėl faktinės aplinkybės, ar iki nacionalizacijos K. A. valdė vandens telkinį. Pareiškėjas nurodo, kad iš nuosavybės teisų atkūrimo bylos matyti, kad iki nacionalizacijos K. A. valdė žemės sklypą, o vandens telkinio nevaldė ir tai patvirtina 1927 metų dokumentas. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. T. nurodo, jog K. A. valdė ir vandens telkinį. Šią faktinę aplinkybę įrodinėja teismui pateiktais dokumentais – 1911-08-26 Geručių kaimo planu ir Kėdainių apskrities Grinkiškio valsčiaus Geručių kaimo savininko K. A. 1945 žemės planu (b.l.156).

Iš byloje esančios 2000-07-18 pažymos „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 4-1473 matyti, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės buvo patvirtintos remiantis 1927-05-11 Kėdainių apskrities Grinkiškio valsčiaus Geručių seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis. Iš minėto dokumento matyti, jog K. A. Geručių kaime valdė 21 ha žemės, tame tarpe 16,5 ha – ariamos žemės, 1 ha – pievos, 2,5 ha – ganyklos, 1 ha – miškas. Tai yra nacionalizacijos metais neturėjo nuosavybės teise vandens telkinio. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atkuriant nuosavybės teises institucijai buvo žinomi visi šie dokumentai, tačiau buvo remtasi 1927-05-11 Kėdainių apskrities Grinkiškio valsčiaus Geručių seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis, nes kiti buvo sudaryti anksčiau - 1911 metais arba po nacionalizacijos 1945 metais.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta trečiojo suinteresuoto asmens argumentus kaip nepagrįstus ir neteisėtus ir konstatuoja, kad buvęs savininkas K. A. nuosavybės teisėmis Geručių kaime valdė 21 ha žemės, tame tarpe 16,5 ha – ariamos žemės, 1 ha – pievos, 2,5 ha – ganyklos, 1 ha – miško.

Byloje taip pat kyla ginčas dėl teisės taikymo ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1p. ir 9 p. aiškinimo.

LR teismų įstatymo 33 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodoma, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo nutartis bei Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Vadovaudamasis šia nuostata, teismas šioje byloje atsižvelgs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-07-585-05, kuri publikuota biuletenyje Nr. 8, 2006 m., ir joje pateiktus teisės normų aiškinimus. Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta analogiškoje byloje, tai yra nustatytos šių teisės normų taikymui svarbios faktinės aplinkybės, kad K. A. priklausiusiame žemės sklype iki žemės nacionalizavimo 1940 m. nebuvo vandens telkinio (tvenkinio), taip pat kad tvenkinys buvo įrengtas po žemės nacionalizacijos.

Taigi, teismas pažymi, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 12 d. (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) nustatyta, kad žemė, pertvarkyta į tvenkinius, grąžinama natūra piliečiams ribotam tiksliniam naudojimui (išskyrus tvenkinio užtvankos įrenginius, jeigu jie priskirti pavojingiems įrenginiams). Žemė, kurioje įrengti pramoniniai žuvininkystės tvenkiniai, grąžinama natūra piliečiams ribotam tiksliniam naudojimui, jeigu šios žemės savininkai sutinka sudaryti žemės nuomos sutartį su žuvininkystės tvenkinių naudotojais ne mažiau kaip 5 metams. Žuvininkystės tvenkinių naudotojai šiuos tvenkinius nuomoja ir už juos savininkui moka Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka valstybinės žemės nuomos dydžio žemės nuomos mokestį. Jeigu pilietis atsisako imti pertvarkytą į tvenkinį žemės sklypą arba nesutinka sudaryti šios žemės nuomos sutarties su žuvininkystės tvenkinių naudotojais, ši žemė valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Pramoninių žuvininkystės tvenkinių sąrašą ir plotus tvirtina Vyriausybė.

Taikant šią normą ginčo teisiniams santykiams, yra svarbūs šie faktai:

1. Žemė yra pertvarkyta į tvenkinius, išvados ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu nepriskirtus prie pramoninių žuvininkystės tvenkinių;

2. Pilietis atsisako imti pertvarkytą į tvenkinį žemės sklypą, todėl ši žemė įgyja valstybės išperkamos žemės teisinį statusą ir už ją atlyginama pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

Svarbu pažymėti ir tai, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. reglamentuoja nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę, o ne vandens telkinius, atkūrimo sąlygas ir tvarką, todėl įstatymo 16 str., įvertinant ir įstatymo 12 str. 9 p. nuostatą, jog žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra su įrengtais tvenkiniais ir jeigu ją susigrąžinti pagal šio įstatymo 4 straipsnio 12 dalį atsisako savininkai, taikytinas tokia apimtimi, kiek jame reguliuojamas atlyginimas už valstybės išperkamą žemę, bet ne vandens telkinius.

Įstatymo 16 str. 9 d. nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais:

1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama;

2) įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos;

3) vertybiniais popieriais;

4) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam esamos privačios namų valdos (sodybos) žemės sklypą (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus;

5) pinigais – išpirkdami kaimo vietovėje žemę, mišką, išskyrus 4 straipsnio 7, 10 dalyse ir 6 straipsnio 3, 7 dalyse nurodytus atvejus, taip pat išskyrus atvejį, kai privačion nuosavybėn iš laisvos žemės fondo yra įsigyta žemė, kurios susigrąžinti nepageidavo šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Atlyginimo pinigais dydis padidinamas 15 procentų, jeigu yra išperkama žemė, į kurią nuosavybės teisės yra atkurtos arba atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams - 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams ar V. K. ordinu apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), ir jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra naudojama asmeniniam arba valstiečio ūkiui, tarnybinėms daloms;

6) pinigais – išpirkdama žemę, kuri Vyriausybės nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d.;

7) pinigais – Lietuvos Respublikos piliečiams politiniams kaliniams ir tremtiniams, sugrįžusiems iš tremties po šio įstatymo įsigaliojimo ir nepageidaujantiems susigrąžinti žemės, miško ir vandens telkinių kaimo vietovėse natūra;

8) pinigais – piliečiams, atsisakiusiems jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose, kompensuojant Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vidutinės vertės sumą, kurią nustato Vyriausybė;

9) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį - už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį.

Šiuo atveju Šiaulių apskrities viršininko administracija už išperkamą žemę atlygino perduodama vandens telkinį. Aiškinant Įstatymo 16 str. nuostatas dėl teisės gauti vandens telkinį už valstybės išperkamą žemę, yra būtina įvertinti Įstatymo 6 str. įtvirtintas taisykles, kurios taikomos nuosavybės teisių į vandens telkinius atkūrimui.

Pagal Įstatymo 6 str.:

„1. Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą (...) vandens telkinį (...).

2. (...) Vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus (...) vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusius (...) vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.

3. (...) Vandens telkiniai saugomose teritorijose piliečiams grąžinami ribotam tiksliniam naudojimui.

4. Už (...) vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusius (...) vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. (...)

7. Jeigu piliečiui grąžintinas (...) vandens telkinys neišlikęs, piliečio pageidavimu grąžinamas žemės plotas, kuriame buvo neišlikęs (...) vandens telkinys, arba valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį“.

Vertinant šį nuosavybės teisių į vandens telkinius atkūrimo teisinį reguliavimą, matyti, jog įstatymų leidėjas nustato teisę susigrąžinti nacionalizuotą vandens telkinį arba gauti lygiavertį vandens telkinį (vandens telkinio plotą) už neišlikusį vandens telkinį, valstybės išperkamą arba vandens telkinį, esantį saugomose teritorijose, jei jo susigrąžinti nepageidaujama. Pripažindami, jog tų pačių santykių teisinis reguliavimas sudaro vieningą ir darnią sistemą, turime pagrindą konstatuoti, kad atlyginimo už iki nacionalizavimo turėtą turtą vienarūšiu lygiaverčiu turtu taisyklės tiesiogiai susijusios su teisių į tokio turto grąžinimą įtvirtinančiomis Įstatymo nuostatomis. Todėl Įstatymo 16 str. 9 d. 1 ir 9 punktų taikymo ribos apibrėžiamos Įstatymo 6 str. nuostatų pagrindu, t.y. Įstatymo 16 str. 9 d. 9 p. teisė į lygiavertį turėtajam vandens telkinį įgyjama, jei turėtasis vandens telkinys valstybės išperkamas arba neišliko; tuo tarpu pagal Įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. perduodamas lygiavertis vandens telkinio plotas už buvusius vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja (nepageidauja vandens telkinių saugomose teritorijose dėl teisių suvaržymų). Toks teisės aiškinimas grindžiamas atsižvelgus ir į šių santykių teisinio reguliavimo raidą. Įstatymo pirmoje redakcijoje, įsigaliojusioje 1997-07-09, 16 str. 8 d. buvo nustatyta: „Už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį turėtajam žemės, miško (išskyrus už miesto teritorijoje esančią žemę) plotą“.

Tos pačios dalies 8 p. numatyta, kad neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys perduodamas už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį.

Įstatymo 6 str. jau tuo metu numatė teisę gauti atlyginimą pagal 16 str. ne tik už vandens telkinius, pagal įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, bet ir už vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju (esantys saugomose teritorijose) susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Matyti, jog pastarasis atvejis, kai susigrąžinti vandens telkinį turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja dėl privalomų suvaržymų taikymo saugomoms teritorijoms, išėjo už Įstatymo 16 str. 8 d. 8 p. reguliavimo ribų, nes tokie vandens telkiniai pagal Įstatymo 6 str. nėra valstybės išperkami remiantis Įstatymo 13 str. bei nepriskirtini neišlikusiems. Ši teisinio reguliavimo spraga pašalinta1999 m. gegužės 13 d. įstatymu Nr. VIII-1181, kuriuo Įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. (ankstesnės redakcijos 8 d. 1 p.) papildytas nuostata dėl teisės gauti lygiavertį vandens telkinio plotą kitais Įstatymo 16 str. 9 d. 9 p. (ankstesnės redakcijos 8 d. 8 p.) nenumatytais atvejais, o minėtoji nesureguliuota teisinė situacija (atsisakymas vandens telkinio saugomoje teritorijoje) kaip tik ir laikytina tokiu atveju.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, šio ginčo atveju taikytinos atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, o ne vandens telkinius, taisyklės, todėl M. T. neturėjo teisinio pagrindo įgyti teisę į vandens telkinį nei pagal Įstatymo 16 str. 9 d. 9 p., nei pagal tos pačios dalies 1 p.

Dėl šių argumentų 2000-07-03 Šiaulių apskrities viršininko administracijos išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 71-4174, kurioje nurodyta, kad pagal M. T. pateiktus dokumentus nustatyta, kad K. A. valdė nuosavybės teisėmis Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 10,33 ha žemės ir pagal susitarimą M. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,50 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui (užlietas plotas); 2000-09-29 Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. 1841 „Dėl Radviliškio rajono Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Šiaulių filialo projekto autoriaus 2588 ha plote paruoštas, suderintas ir 2000-06-30 viešai apsvarstytas Grinkiškio seniūnijoje Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, jame piliečiams suformuotų žemės sklypų ribos pagal 1 ir 2 priedus, šiems sklypams specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai, dalis dėl M. T. Noručių kaime suformuoto 3,02 ha sklypo, sklypo Nr. 154, įsakymo 1 priedas eil. Nr. 9; 2000-10-24 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 71-11243-12120, kuriuo M. T. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko K. A. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 2,50 ha vandens telkinį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,02 ha vandens telkinį, naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p., 89 str. 1 d. 1 p.,

nuspre ndžia:

Pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą patenkinti ir panaikinti 2000-07-03 Šiaulių apskrities viršininko administracijos išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 71-4174, kurioje nurodyta, kad pagal M. T. pateiktus dokumentus nustatyta, kad K. A. valdė nuosavybės teisėmis Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 10,33 ha žemės ir pagal susitarimą M. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,50 ha vandens telkinį, kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui (užlietas plotas); 2000-09-29 Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. 1841 „Dėl Radviliškio rajono Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Šiaulių filialo projekto autoriaus 2588 ha plote paruoštas, suderintas ir 2000-06-30 viešai apsvarstytas Grinkiškio seniūnijoje Beinoriškio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, jame piliečiams suformuotų žemės sklypų ribos pagal 1 ir 2 priedus, šiems sklypams specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygos bei žemės servitutai, dalį dėl M. T. Noručių kaime suformuoto 3,02 ha sklypo, sklypo Nr. 154, įsakymo 1 priedas eil. Nr. 9; 2000-10-24 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 71-11243-12120, kuriuo M. T. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko K. A. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrities Radviliškio rajono Geručių kaime nekilnojamąjį turtą – 2,50 ha vandens telkinį perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,02 ha vandens telkinį.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Kolegijos teisėjai M. Š.

Laisvutė KartanaitėVirginijus Stankevičius