- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-02
- Bylos Nr.
- 1A-208-843/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12114-2015-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Aiva Survilienė, Aušra Valinskienė
- Nuteistasis
- E. K.
- Nukentėjusysis
- M. L.
- Kaltinamasis
- E. K.
- Civilinis atsakovas
- L. K.
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Aivos Survilienės ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Ramūno Vanago apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.
Pritaikius BK 92 straipsnį paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant E. K. auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį tęsti mokslą arba dirbti, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., taip pat uždrausta be Pataisos inspekcijos žinios pakeisti gyvenamąją vietą.
Nukentėjusiosios M. L. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteista iš kaltinamojo E. K., o nepilnamečiui neturint lėšų iš jo atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės L. K. 20 eurų M. L. naudai turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K. nuteistas už tai, kad 2015-02-26 apie 17 valandą prie parduotuvės „MADA“, Viršuliškių g 40, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą, t. y. priėjo prie nukentėjusiojo mažamečio E. L., gim. 2004 m., iš nukentėjusio mažamečio pareikalavo duoti pinigų ir spyrė mažamečiui E. L. į koją, taip sukeldamas nukentėjusiajam E. L. fizinį skausmą, po ko nukentėjusysis atidavė 5 eurus ir skambinimui išsitraukė mobilaus ryšio telefoną „SAMSUNG“, 15 eurų vertės, tuo metu E. K. iš nukentėjusio atėmė mobilaus ryšio telefoną ir pasišalino, tokiu būdu panaudojus fizinį smurtą ir taip atėmus galimybę nukentėjusiajam mažamečiui E. L. pasipriešinti, pagrobė mažamečiui nukentėjusiajam E. L. priklausančius 5 eurus bei nukentėjusiojo motinai M. L. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ 15 eurų vertės. Šiais veiksmais E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėjas advokatas Ramūnas Vanagas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir E. K. išteisinti nepadarius jam nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje.
Apelianto teigimu, teismas neteisingai aiškino, interpretavo byloje esančius nukentėjusiojo, kaltinamojo bei liudytojų parodymus bei kitus surinktus įrodymus. Kaltinamojo E. K. parodymai visą laiką buvo nuoseklūs, jis neigė padaręs nusikalstamą veiką, ką patvirtino ir byloje surinkti įrodymai.
Nurodo, jog nukentėjusysis E. L. pirmą kartą per atpažinimą apelianto neatpažino. Vėliau pakartotinai darant atpažinimą jis atpažino, kaip nurodė teisme, tik „pagal akis“, nes, pasak nukentėjusiojo, šis asmuo buvo labiausiai panašus, todėl ir nurodė jį, kas patvirtina, jog nukentėjusysis nebuvo pakankamai užtikrintas, kad nusikalstamą veiką padarė E. K..
Abejones dėl apelianto dalyvavimo nusikalstamoje veikoje taip pat patvirtina ir toje vietoje kartu su nukentėjusiuoju E. L. buvęs liudytojas A. K., kuris nurodė, kad prie jų buvo priėjęs ne E. K., o K. J., kuris ir reikalavo pinigų iš nukentėjusiojo bei jo, o paskui nusekė nukentėjusįjį paskui į prekybos centrą „Mada“. Netikėti šiais liudytojo žodžiais nėra pagrindo, nes jis pažįsta tiek E. K., tiek K. J., kadangi mokosi toje pačioje mokykloje. Be to, jis davė išsamius parodymus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, kurie visiškai sutapo su paties nukentėjusiojo parodymais (išskyrus E. K.), jie nesikeitė, buvo nuoseklūs. Byloje nebuvo nustatyta jokių kitų faktinių aplinkybių, dėl ko šis liudytojas gali meluoti. Nukentėjusysis E. L. nepažinojo nei E. K., nei liudytojo K. J. ir, kaip pats sakė, buvo labai išsigandęs, tad dėl patirto streso galėjo ir suklysti pakartotiniame atpažinime.
Mano, jog teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo K. J. prieštaringais parodymus, kurie buvo galimai melagingi, nes K. J. melavo, kad nebuvo toje vietoje, nors jį atpažino kartu su nukentėjusiuoju toje pačioje mokykloje besimokantis A. K.. Nurodo, jog K. J. parodymai skyrėsi ikiteisminiame tyrime ir teisme dėl buvusių asmenų, pinigų skaičiaus. K. J. melavo, kad kartu su nukentėjusiuoju T. L. buvo ir liudytojas E. K., tačiau E. K. neigė buvęs tenai, E. K. buvimo nepatvirtino nei nukentėjusysis E. L., nei liudytojas A. K., kas sukelia visai pagrįstas abejones, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo pats K. J., tačiau, siekdamas išvengti atsakomybės, pateikė melagingus parodymus.
Be to, apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į byloje surinktus netiesioginius E. K. kaltės nebuvimo įrodymus, o būtent: procese dalyvavę asmenys (nuteistasis E. K. bei liudytojai) nurodė, kad tomis dienomis, kai apeliantas neidavo į mokyklą, jis nebūdavo prie prekybos centro „Mada“, nes jam toli važiuoti nuo namų, todėl jis būdavo namuose „savanoriuose“. Gauta pažyma iš mokyklos, kurioje mokosi apeliantas, patvirtino, kad 2015-02-26 E. K. tikrai nebuvo pamokose, kas patvirtina, kad nusikalstamos veikos jis nedarė, nes tą dieną ir nebuvo prie prekybos centro.
Nurodė, jog liudytojas E. K. patvirtino, kad jis tą dieną nebuvo prie prekybos centro „Mada“, kartu su juo nebuvo ir K. J. bei E. K.. Apelianto teigimu, netikėti šiais liudytojo parodymais nėra pagrindo, nes jo neatpažino įvykio vietoje buvęs nukentėjusysis bei kartu su juo buvęs liudytojas A. K., kuris gerai jį pažinojo, nes mokosi toje pačioje mokykloje.
Esant šioms aplinkybėms, apelianto manymu, teismas netinkamai pritaikė in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir spėlionės, jų nepašalinus, turėjo būti vertinamos kaltinamojo E. K. naudai.
Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja bei nuteistojo įstatyminė atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Apeliacinės instancijos teisme atlikus dalinį įrodymų tyrimą buvo papildomai apklaustas nuteistasis E. K., kuris nurodė, kad neatsimena, kur buvo nusikaltimo metu. Mokykloje jo nebuvo, jis negalėjo būti ir prie prekybos centro „Mada“. Galimai buvo namuose, nes jam galimai buvo ausų uždegimas. Nukentėjusiojo ir liudytojo K. jis nepažįsta. Su K. J. jie buvo klasiokai, kodėl jis duoda parodymus prieš jį jis negali pasakyti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. K. gynėjo advokato Ramūno Vanago apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje veikos faktinės aplinkybės konstatuotos tinkamai, nuteistojo E. K. nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.
Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą naudoja tam, kad pašalinti ir neutralizuoti asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą.
Plėšimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį ir tuomet, kai asmens sumanymas pagrobti svetimą turtą kyla smurto panaudojimo metu.
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio. Kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu.
Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad E. K. nukentėjusiojo nepilnamečio E. L. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą siekdamas užvaldyti jam priklausantį turtą bei jį užvaldė.
Nuteistojo E. K. kaltę įrodo: nukentėjusiųjų E. L. ir jo motinos M. L. bei liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai; iš dalies liudytojo K. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai; 2015-06-18 asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolas (t.1, b.l. 39-41); 2015-10-21 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (t.1, b.l. 59-61); kiti rašytiniai byloje esantys įrodymai, nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti E. K. atžvilgiu in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir spėlionės, kurios nebuvo pašalintos, turėjo būti vertintinos kaltinamojo naudai.
E. K. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, neprisipažino ir parodė, kad 2015-02-26, apie 17 valandą, nebuvo prie prekybos centro „Mada“ Viršuliškėse, tačiau konkrečios vietos, kur jis buvo įvykio metu, nuteistasis negalėjo nurodyti. Šiuos kaltinamojo E. K. parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo E. K. ir liudytojo E. K. parodymais, kad 2015-02-26, apie 17 val., jiedu nebuvo prie PC „MADA“, Viršuliškių g. 40, Vilniuje.
Tą aplinkybę, kad įvykio vietoje kartu su E. K. buvo dar du vaikinai, patvirtina nukentėjusiojo E. L. parodymai, kad jis matė du vaikinus, trečio nematė, apie jį jam vėliau pasakė A. K., taip pat liudytojo A. K. parodymai, jog įvykio vietoje buvo trys vaikinai, vieną iš kurių jis atpažino – tai K. J., kuris atvyko vėliau, jau po to, kai aukštesnis vaikinas buvo paprašęs pinigų.
K. J. patvirtino, kad įvykio vietoje kartu su juo buvo E. K. ir E. K., kuris jam paskambino ir pakvietė atvažiuoti. Taip pat patvirtino, jog matė kartu su jais buvusius du vaikus. Vieną iš tų pažįsta, vardo neatsimena, mokosi vienoje mokykloje, lankė vieną darželį, pažįsta iš matymo. Jis nematė, kad juos kas muštų ar spardytų, ar šie atidavinėtų savo daiktus. Jam einant link jų, matė, kad tie du vaikai nueina nuo E. K. ir E. K.. Vienas iš vaikų, kurio jis nepažįsta, verkė. Po to, E. K. ar E. K., kuris tiksliai neatsimena, pasakė, jog turi 5 eurus, apie tai kad turi mobiliojo ryšio telefoną, nesakė.
Iš 2015-06-18 asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo matyti, kad E. L. pateikus nuotraukų kartotekas fotoalbume ir kompiuterinėje laikmenoje, jis iš pateiktų fotonuotraukų ir kompiuterinėje laikmenoje atpažino vaikiną fotonuotraukoje Nr. 12014 Nr. 58 iš veido bruožų, plaukų šukuosenos ir sudėjimo. Protokole fiksuota, kad nuotraukoje Nr. 58 yra E. K. (t. 1, b. l. 39-41).
Iš 2015-10-21 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad E. L. iš jam pateiktų šešių fotonuotraukų atpažino E. K. kaip labai panašų į tą, kuris 2015-02-26, apie 17 val., reikalavo iš jo pinigų, spyrė į koją, sakė, kad patikrins kišenes ir jei ras pinigų, tai sumuš. Tai jam jis padavė 5 eurus ir tai jis iš rankų ištraukė mobilaus ryšio telefoną. Kitas vaikinas tik stovėjo ir viską stebėjo. Trečio vaikino jis nematė. E. K. atpažino pagal veido bruožus, kūno sudėjimą, ūgį, ir yra 90 procentų tikras, kad tai tas pats vaikinas (t.1, b.l. 59-61).
Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje nepilnametis nukentėjusysis E. L. atpažino salėje esantį E. K. kaip tą, kuris jo atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus.
Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, byloje esantys aukščiau minėti įrodymai papildo vienas kitą ir jų visuma patvirtina faktinę bylos aplinkybę, kad K. 2015-02-26, apie 17 valandą, prie parduotuvės „MADA“, Viršuliškių g 40, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, priėjo prie nukentėjusiojo mažamečio E. L., gim. 2004 m., ir, pareikalavęs duoti pinigų, spyrė mažamečiui E. L. į koją, tokiu būdu, atėmęs galimybę nukentėjusiajam mažamečiui E. L. pasipriešinti, pagrobė mažamečiui nukentėjusiajam E. L. priklausančius 5 eurus bei nukentėjusiojo motinai M. L. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ 15 eurų vertės. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. K. tyčios apiplėšti nukentėjusįjį mažametį E. L. kryptingumo yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų.
Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų gynybos argumentų pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-29 nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė sprendimą, kuris netenkina nuteistojo ar jo gynėjo, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-29 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo E. K. gynėjo advokato Ramūno Vanago apeliacinį skundą atmesti.