Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios V. P. įmonės bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Relina“ prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi V. P. įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Relina“. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi nuspręsta įmonė pripažinti bankrutavusia ir likviduoti dėl bankroto.Teisme gautas bankrutavusios V. P. įmonės bankroto administratorės UAB „Relina“ įgalioto asmens V. L. prašymas priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos. Nurodė, kad įmonė neturi turto, debitorių įsiskolinimų, be to, 2017 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimas nusprendė įpareigoti bankroto administratorę kreiptis dėl įmonės pabaigos. Kartu su prašymu pateikė banko likvidacinį balansą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, 2017 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimo protokolą.Apie paskirtą teismo posėdį, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl įmonės veiklos pabaigos, viešai paskelbta specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt, tačiau įmonės kreditorių prieštaravimų dėl bankroto administratorės pareikšto prašymo dėl įmonės veiklos pabaigos negauta.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla (kartais, kai ji naudinga įmonei, – tęsiama), taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007). Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl galimumo priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, be kita ko, būtina vertinti, ar egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorė atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie (iš lot. preliminariai) įrodymų egzistuojant realią galimybę tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-797-178/2015).Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi patvirtintas V. P. įmonės kreditorės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 8 972,81 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Nors bankroto administratorė nepateikė bendrovės turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktų, tačiau iš likvidacinio balanso bei byloje esančių įrodymų matyti, kad įmonė neturi turto ir debitorių, iš kurių būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, be to, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų apie teisminius ginčus, kuriuose dalyvautų V. P. įmonė.Iš bankrutavusios V. P. įmonės kreditorių susirinkimo 2017 m. lapkričio 24 d. protokolo matyti, kad susirinkime dalyvavo kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, turintis 100 procentus teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų. Kreditorius pritarė pasiūlymui kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos. Taigi įmonės kreditorius pripažino, kad nėra tikslinga tęsti bankroto procedūras.Teismui pateikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių agentūros 2017 m. lapkričio 7 d. pažyma patvirtina, kad agentūra neturi pretenzijų dėl V. P. įmonės veiklos pabaigos. Visi paminėti duomenys rodo, jog visos ĮBĮ numatytos ir būtinos procedūros yra pilnai užbaigtos, pagal bankroto administratorės pateiktus duomenis liko nepatenkinti 8 972,81 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai, tačiau įmonė neturi turto, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad kreditoriaus reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi. Duomenų, kad bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorė neišnaudojo visų galimybių tenkinti kreditoriaus reikalavimus, jog priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta. Esant šioms aplinkybėms, nėra kliūčių priimti sprendimą dėl šios įmonės veiklos pabaigos. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad įmonės pasibaigimas neužkerta kelio įmonės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (arba buvo patenkinti tik iš dalies), pretenduoti tiek į turtą, kylantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki įmonės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą. Šiais atvejais bankrutavusios ir iš juridinių asmenų registro išregistruotos įmonės turtą ir turtines reikalavimo teises pagal įstatymą perima jos kreditoriai, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti likvidavimo procedūros metu, pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Tuo atveju, jeigu po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-701-798/2016).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, 32 straipsnio 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pripažinti, kad V. P. įmonės, juridinio asmens kodas 145085593, buveinės adresas Šiaulių m. sav., Šiaulių m., Gardino g. 27-18, veikla pasibaigė.

Patvirtinti V. P. įmonės likusius nepatenkintus kreditorinius reikalavimus 8 972,81 Eur sumai:

Eil. Nr.KreditoriusĮmonės kodasAdresasKreditorinis reikalavimas, EurAntros eilės kreditoriai1.Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius288677580Šiauliai, Ežero g. 17 8 972,81Bendra kreditorinių reikalavimų suma:8 972,81

Įpareigoti bankroto administratorę atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.

Sprendimo patvirtintą kopiją išsiųsti bankroto administratorei.