- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2010-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-1543-390/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Galina Blaževič, Arvydas Žibas
- Atsakovas
- R., R. B., P. B.
- Ieškovas
- L. T.
- Advokatai
- Paulius Alšauskas, Arūnas Marcinkevičius
- Kategorijos
- 22.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič, Arvydo Žibo, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Arūnui Marcinkevičiui, atsakovui R. B., jo atstovui advokatui Pauliui Alšauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. T. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. T. ieškinį atsakovams R. B., P. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama: priteisti iš atsakovų solidariai 42182 Lt skolą, 5,46 proc. metines palūkanas už naudojimąsi 32000 Lt paskola pagal 2004-01-14 vekselį nuo sandorio sudarymo momento iki prievolės įvykdymo, įstatymo nustatytas 5 proc. metines palūkanas nuo prievolės atsiradimo momento iki bylos teisme iškėlimo dienos – 8522,29 Lt, 5,86 proc. metines palūkanas už naudojimąsi 10182 Lt negrąžinta paskolos dalimi pagal 2004-05-12 vekselį nuo sandorio sudarymo momento iki prievolės įvykdymo, įstatymo nustatytas 5 proc. metines palūkanas nuo prievolės atsiradimo iki teisme iškėlimo bylos – 2855,71 Lt, bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004-01-14 ir 2004-05-12 sutuoktiniai R. B. ir P. B. pasiskolino iš ieškovės L. T. 32 000 Lt ir 29700 Lt. Viso atsakovams buvo paskolinta 61 700 Lt. 2004-01-14 atsakovai gavę 32 000 Lt, kaip faktą, kad pinigus gavo, išrašė sutuoktinio - atsakovo R. B. vardu paprastąjį vekseli (neprotestuotiną) 32 000 Lt sumai. Galutinis pinigų grąžinimo terminas atsakovų iniciatyva buvo nurodytas 2004-05-14. 2004 m. gegužės mėn. pradžioje atsakovai kreipėsi į ieškovę ir paprašė pratęsti terminą 32 000 Lt skolai grąžinti bei paprašė paskolinti dar 29 700 Lt. Atsakovai nurodė, kad jiems pinigai reikalingi šeimos reikalams sutvarkyti. Ieškovė atsakovams žodžiu pratęsė terminą 32 000 Lt skolai grąžinti ir 2004-05-12 papildomai paskolino dar 29 000 Lt Atsakovai, kaip ir anksčiau, išrašė atsakovo R. B. vardu paprastąjį vekselį (neprotestuotiną) 29 700 Lt sumai. Galutinis pinigų grąžinimo terminas buvo nurodytas 2004-10-05. Atsakovai nurodė, kad 32 000 Lt dydžio skola bus grąžinta kartu su jiems paskolinta 29 700 Lt pinigų suma - tai yra iki 2004-10-05. 2004 m. rugsėjo mėn. pradžioje atsakovai ieškovei grąžino 19 518 Lt ir nurodė, kad tai dalis pinigų, kuriuos jie pasiskolino 2004-05-12. Atėjus terminui sutartinėms prievolėms įvykdyti, atsakovai 2004 m. spalio mėn. paprašė papildomai pratęsti terminą 32 000 Lt skolai pagal 2004-01-14 vekselį ir 10 182 Lt (29 700 – 19 518) negrąžintos skolos likučiui pagal 2004-05-12 vekselį grąžinti. Terminas buvo pratęstas iki 2008 m. sausio 1 d. Atsakovai už naudojimąsi pinigais įsipareigojo mokėti palūkanas. Tačiau prievolės grąžinti pinigus ir sumokėti palūkanas iki 2008-01-01 neįvykdė.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo R. B. buvo susiklostę verslo santykiai. Konstatavo, kad įrodymų, jog tarp jų būtų buvęs asmeniniai paskoliniai sandoriai nėra. Nurodė, kad nelogiškas ieškovės paaiškinimas, kad atsakovas dalį skolos (19 518 Lt) jai grąžino, paaiškindamas, kad šie pinigai jam atliko, buvo nepanaudoti, kadangi iš pačios ieškovės surašyto 2009-04-15 akto (b.l. 7) matyti, kad atsakovas 2004-05-12 grąžina jam atlikusią, nereikalingą sumą ir tą pačią dieną vėl iš jos skolinasi 29 700 Lt, išrašydamas vekselį. Teismas sprendė, kad tarp šalių atsirado teisiniai santykiai ne paskolos sandorio pagrindu, o vykdant bendrą verslą – gėlių pardavimą. Atsakovas, gavęs didelį kiekį gėlių, jas išvežiodavo jų pardavėjams. Iš karto didelės pinigų sumos už paimtas gėles atsakovas ieškovei sumokėti negalėdavo, tam ir būdavo išrašomas vekselis, nurodant pinigų grąžinimo datą. Konstatavo, kad išrašyti vekseliai negali būti laikomi paskolos rašteliais. Taip pat nurodė, kad vekselio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus davėjui per vienerius metu nuo protesto įforminimo dienos (72str.2d.), visi reikalavimai pagal vekselį gali būti pareikšti per trejus metus nuo mokėjimo termino dienos (72str.1d.). Vekselio turėtoja L. T. šių įstatymų reikalavimų nesilaikė, į teismą ji kreipėsi praėjus penkeriems metams nuo vekseliuose numatytų terminų dienos, todėl atsakovų prašymu, teismas taikė senaties terminą ir ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. T. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2010-05-17 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad šalių nesiejo paskolos santykiai, kuriuos reglamentuoja LR CK XLIII skyriaus normos, o išrašyti vekseliai negali būti traktuojami kaip paskolos rašteliai. Nurodo, kad paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d., 3 str., 2 p., 77 str. 2p.) reiškia, tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad abstrakti prievolė yra savarankiška, jos nesieja teisinis ryšys su atsiradimo pagrindu bei tai, jog abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti arba atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t.y. tuo teisniu santykiu, dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį, dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-14 nutartis civ.byloje Nr. 2A-253/2008). Vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-03 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-443/2005; 2007-01-22 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-8/2007). Nors ĮPVĮ nenumato galimybės laikyti vekselį paprastu skolos rašteliu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia galimybės vekselį pripažinti paskolos gavimą patvirtinančiu dokumentu tuomet, kai susiklostė tokia faktinė situacija, kuriai esant vekselio turėtojas nebegali pasinaudoti teise reikalauti vekselio apmokėjimo ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą. Vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiškia skolinio įsipareigojimo, kuris patvirtintas vekseliu pasibaigimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-14 nutartis civ.byloje Nr. 2A-253/2008). Taip pat nurodo, kad ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Tuo tarpu ĮPVĮ 36 str. 1 d. yra nustatytas vekselio, kurio mokėjimo terminas apibrėžtas jo pateikimu apmokėti, pateikimo skolininkui apmokėti vienerių metų terminas, skaičiuojamas nuo vekselio išdavimo dienos. Šis terminas nustato laiko tarpą, per kurį vekselis turi būti pateiktas skolininkui apmokėti, o ne kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės gynybos laikotarpį. Kol kreditorius nepateikė reikalavimo apmokėti vekselį, nėra pagrindo laikyti, kad jo teisė gauti vekselyje nurodytą sumą yra pažeista. Atsakovai visas skolas turėjo grąžinti iki 2008-01-01, todėl tik nuo 2008-01-02 yra pradedamas skaičiuoti teisės kreiptis į teismą senaties terminas, kuris pagal CK 1.125 str. 1 d. yra 10 metų. Todėl ieškovė nepraleido nustatyto ieškinio senaties termino. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, jog 19 518 Lt buvo grąžinta tą pačią dieną, kai buvo išrašytas antrasis vekselis, t.y. 2004-05-12. Atsakovai pasiskolino iš ieškovės 32 000 Lt ir 29 700 Lt atitinkamai 2004-01-14 ir 2004-05-12. Dalį skolos (19 518 Lt) grąžino 2004 m. rugsėjo mėn., nurodydami, jog šie pinigai yra grąžinimas dalies skolos pagal vekselį, išrašytą 2004-05-12. Kadangi patys atsakovai nurodė, jog ši skolos suma yra grąžinama pagal antrąjį vekselį, ieškovė ir skaičiavo palūkanas nuo 2004-05-12 už 10 182 Lt sumą. Tačiau tai neįrodo, kad atsakovas dalį skolos grąžino būtent tuo metu, kai buvo pasiskolinta antra pinigų sumą. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo išvada, jog tarp ieškovės ir atsakovų susiklostė ne asmeniniai paskolos, tačiau verslo santykiai. Abu vekseliai buvo išrašyti atsakovo R. B. vardu asmeniškai ieškovei. Jokių verslo santykių šių skolos dokumentų pagrindu nebuvo. Atsakovai, skolindamiesi iš ieškovės nurodė, jog pinigai reikalingi šeimos reikalams tvarkyti. Tai, kad atsakovas kurį laiką dirbo ieškovės įmonėse visiškai neįrodo, jog tarp atsakovų ir ieškovės buvo susiklostę kokie nors verslo santykiai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai R. B., P. B. prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas išrašytų vekselių netraktavo kaip paskolos raštelių, todėl nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, tačiau pati apeliantė, remdamasi turimais vekseliais (kurie yra vertybiniai popieriai), neprašė juos pripažinti paskolos rašteliu ar paskolos sutartimis CK 6.871 str. prasme. Pateikti vekseliai savaime nereiškia, kad tarp šalių buvo pinigų paskolos santykiai. Taip pat nurodo, kad cituojamos bylos neturi ryšio su nagrinėjamu ginču. Išrašius vekselius buvo sukurtas naujas civilinių teisių santykių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje ir kuriai taikomas specialus teisės aktas – LR Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Šis įstatymas nustato teises ir pareigas tiek vekselio davėjui, tiek jo turėtojui. Vekselio davėjui, nustatytu terminu neapmokėjus pateikto vekselio, vekselio turėtojas įgyja teisę per nustatytą terminą išieškoti reikalaujamą sumą, o tokia teise nepasinaudojus, atsiranda minėtame įstatyme nurodytos teisinės pasekmės. Ieškovė, ketindama įrodyti paskolos faktą, privalo pateikti rašytinę paskolos sutartį ar skolos raštelį, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (LR CK 6.871 str. 3 d.), o jei ieškovė remiasi vekseliais kaip vertybiniais popieriais, jie turėjo būti pateikti apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka. Reikalavimo teisė kildinama iš vekselių, kaip vertybinių popierių, gali būti ginama ir teisme, tačiau jei tokiam reikalavimui pareikšti nėra praleistas ieškinio senaties terminas. ĮPVĮ 72 str. 3 d. ir 79 str. 1 d. 8 p. nustatytas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas indosantų reikalavimams vieni kitiems ir vekselio davėjui; 72 str. 2 d. ir 79 str. 1 d. 8 p. nustatytas 1 metų ieškinio senaties terminas vekselio turėtojo reikalavimams indosantams ir vekselio davėjui; 72 str. 1 d. ir 79 str. 1 d. 8 p. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas visiems reikalavimams pagal vekselį akceptantui. Tai reiškia, kad šalys, ieškinio senaties laikotarpiu, turi ginti savo interesus ne bet kaip, bet kreipiantis į teismą. Apeliantė dėl vekselių protestavimo kreipėsi į Vilniaus miesto 21 notarų biurą (b.l 8-9) bei 2008-08-03 raštu dėl vekselio dalies apmokėjimo kreipėsi į atsakovą. Kadangi ieškovė į teismą pareiškimu kreipėsi 2009 gegužės mėn, t.y. praėjus daugiau kaip 4 metams po vertybiniuose popieriuose numatyto jų apmokėjimo termino, todėl ieškinys pareikštas praleidus LR ĮPVĮ 72 str. įtvirtintus ieškinio senaties terminus. Apeliantė teigia, kad teismas klaidingai vertino susiklosčiusius santykius kaip verslo - ji įrodinėja, kad pinigai buvo paskolinti šeimos reikalams tvarkyti. Tačiau tokie teiginiai yra paneigti byloje surinktais įrodymais ir atsakovų paaiškinimais. Atsižvelgiant į tai, kad: atsakovas dirbo apeliantei priklausančiose bendrovėse ekspeditoriumi ir išvežiodavo gėles; apeliantė pripažino, kad atsakovas maždaug kartą per savaitę atvažiuodavo gėlių (b.1.118); vieno vekselio apmokėjimo datos sutampa su sekančio vekselio išrašymo data, šios aplinkybės sudaro labiau tikėtiną atitinkamą verslo santykių buvimo faktą nei nebuvus. Tai taip pat apima ir „skolinimosi“ tikimybę. Neįtikėtina, kad tokias sumas verslininkė būtų skolinusi savo darbuotojui ir jo žmonai. P. B. teigimu, apeliantę iki teismo ji apskritai mačiusi tik porą kartų, su ja nebendraudavo, jokių pinigų nei ji, nei atsakovas nesiskolino, nes tokio poreikio nebuvo. Taip pat mažai įtikėtinas argumentas, kad apeliantė, būdama verslininkė, tiek laiko laukė ir nesikreipė dėl skolos išieškojimo, manome kad ieškinį sąlygojo asmeninis nusiteikimas prieš atsakovą, taip pat noras „pasipinigauti“ pateikiant išgalvotus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2004-01-14 atsakovas R. B. išrašė ieškovei paprastąjį vekselį 32 000 Lt sumai, mokėjimo terminas 2004-05-14 (b.l. 5). 2004-05-12 atsakovas išrašė ieškovei paprastąjį vekselį 29 700 Lt sumai, mokėjimo terminas 2004-10-05. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, nepraleido įstatymų nustatyto senaties termino, ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. CK 1.124 straipsnis numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti pažeistas teises, pareikšdamas teisme ieškinį. Tuo tarpu ĮPVĮ 72 straipsnyje numatyti reikalavimų pateikimo senaties terminai nustato laiko tarpą, per kurį vekselio turėtojas gali pasinaudoti supaprastinta, būtent įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nustatyta tvarka, išieškant skolą iš vekselio davėjo, o ne kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės gynybos laikotarpį. Nagrinėjamu atveju vekseliai mokėjimui turėjo būti pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 40 str. 1 d.). Pasibaigus mokėjimo terminui per dvi darbo dienas turėjo būti įformintas protestas (ĮPVĮ 46 str. 3 d.). Ieškovė šiuos terminus yra neabejotinai praleidusi, tai reiškia, kad vekselis tapo paprastu skolos rašteliu ir senaties terminas, per kurį vekselio gavėjas gali realizuoti savo teisę kreiptis į teismą pažeistai teisei ginti, nustatomas vadovaujantis CK normomis. Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą senaties terminas, pagal CPK 1.125 straipsnio 1 dalį yra dešimt metų. Taigi, kreipdamasi į teismą su reikalavimu grąžinti paskolą ieškovė įstatymu nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido.
Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Paprastuoju vekseliu jo davėjas įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 4 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 4 punktas). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti arba atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vekselio turėtojas (ieškovė) praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti ir protestuoti terminą ir dėl to notaras atsisakė atlikti notarinį veiksmą – išduoti vykdomąjį įrašą pagal paprastąjį vekselį. Tokiu atveju vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, ir tuomet būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą. Ieškovės teigimu, vekseliuose nurodytas sumas ji paskolino atsakovams jų šeimos poreikių tenkinimui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių atsirado teisiniai santykiai ne paskolos sandorio pagrindu, o vykdant bendrą verslą – gėlių pardavimą. Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada ir teigia, jog abu vekseliai buvo išrašyti atsakovo R. B. vardu asmeniškai ieškovei. Jokių verslo santykių šių skolos dokumentų pagrindu nebuvo. Atsakovai, skolindamiesi iš ieškovės nurodė, jog pinigai reikalingi šeimos reikalams tvarkyti. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip susitarimas, kuriuo viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, t.y. sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, o ne nuo sutarties pasirašymo. Teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda tada, kai šalys susitaria dėl atitinkamos pinigų sumos perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Taigi, esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2004-01-14 atsakovas R. B. išrašė ieškovei paprastąjį vekselį 32 000 Lt sumai, mokėjimo terminas 2004-05-14 (b.l. 5). 2004-05-12 atsakovas išrašė ieškovei paprastąjį vekselį 29 700 Lt sumai, mokėjimo terminas 2004-10-05 (b.l.6). Iš ieškovės surašyto 2009-04-15 akto (b.l.7) matyti, kad, tą pačią dieną - 2004-05-12 atsakovas grąžina 19 518 Lt sumą ir tą pačią dieną vėl iš atsakovės skolinasi 29 700 Lt, išrašydamas vekselį. Ieškovės teigimu, atsakovas grąžino jai dalį skolintų pinigų, kadangi ši pinigų suma liko nepanaudota (b.l. 117). Atsakovas R. B. paaiškino, jog tarp jo ir ieškovės buvo susiklostę verslo santykiai – atsakovas iš jos paimdavo gėles ir išvežiodavo kitiems prekybininkams. Iš karto atsiskaityti už gėles negalėdavo, kadangi jos dar buvo neparduotos, todėl būdavo pasirašomi vekseliai. Kitą kartą atvažiavęs atiduodavo pinigus, paimdavo gėles ir pasirašydavo naujus vekselius naujai sumai. Senieji vekseliai būdavo suplėšomi, bet ieškovė ne visada su savimi juos turėdavo, žadėjo, kad vėliau suplėšys (b.l. 119). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nelogiška, jog tą pačią dieną atsakovas grąžina jam atlikusią nereikalingą 19518 Lt sumą ir tą pačią dieną vėl iš to paties asmens skolinasi 29 700 Lt, išrašydamas vekselį. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog tarp ieškovės ir atsakovo R. B. buvo susiklostę verslo, o ne paskoliniai santykiai, t.y. vekseliai buvo išrašomi kaip skolos rašteliai atsakovui paėmus prekes ir už jas iš karto neatsiskaičius. Ieškovė neįrodė, kad pasirašant vekselius atsakovui buvo perduoti pinigai. Kartu kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė nepraranda teisinės galimybės reikšti reikalavimus dėl pinigų priteisimo ne pagal paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o kitais civilinių įstatymų pagrindais.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir padarytų išvadų nepaneigia, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Atsakovų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, kadangi šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.