Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-03-25 · Administracinė byla Nr. I-462-554/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-25
Bylos Nr.
I-462-554/2014
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02069-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
P. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. Iv-462-554/2014.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02069-2013-7.Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 22.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 25 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,nedalyvaujant pareiškėjui – P. G. ,

atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje už laikotarpį nuo 2012-01-30 iki 2012-07-13.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5) nurodė, kad 2012-01-30 buvo etapuotas iš Šiaulių TI atlikti terminuoto laisvės atėmimo bausmės į Pravieniškių PN-AK. Tik atvykęs pareiškėjas žodžiu paaiškino administracijos darbuotojui, kad jis yra tarnavęs VRM Vidaus tarnybos I pulko 9 kuopoje ir todėl jam būtina taikyti atskirą laikymą nuo kitų nuteistųjų, nes galėjo grėsti susidorojimas iš kitų nuteistųjų pusės. Administracijos atstovai jokių veiksmų dėl pareiškėjo izoliacijos nesiėmė. 2012-05-13 pareiškėjas, siekdamas izoliacijos, tyčia padarė rėžimo pažeidimą, kad būtų uždarytas į baudos izoliatorių. 2012-04-27 vienas iš nuteistųjų pareiškėjui pasakė, kad sekančią dieną kiti nuteistieji ruošiasi jį sumušti dėl tarnybos Vidaus tarnybos pulke. Dėl izoliavimo pareiškėjas eilę kartų kreipėsi į administracijos atstovus, tačiau jie jokių veiksmų nedarė. Tik 2012-05-09 administracijos darbuotojai liepė pareiškėjui rašyti pareiškimą apie karinę tarnybą ir pažadėjo viską išsiaiškinti. 2012-05-16 administracijos darbuotojai gavo pažymą apie pareiškėjo karinę tarnybą Vidaus tarnybos I pulke. Tik nuo 2012-07-13 pareiškėjas buvo perkeltas atlikti laisvės atėmimo bausmės į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2012-01-30 iki 2012-07-13 visą laiką Pravieniškių PN-AK gyveno baimindamasis susidorojimo, kiti nuteistieji iš jo tyčiojosi, jis jautė nuolatinį spaudimą, patyrė dvasinius išgyvenimus. Atsakovas savo veiksmais pažeidė Konstitucijos 22 str. 4 d. nuostatas, Europos žmogaus teisių konvencijos 3 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 3 d. reikalavimus. Dėl paminėtų aplinkybių atsakovas privalo pareiškėjui atlyginti 30000 Lt neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 15-17) nurodė, kad pats pareiškėjas, būdamas patalpintas nuo 2011-08-23 į Šiaulių tardymo izoliatorių, visiškai nerodė jokios iniciatyvos ir neatliko jokių veiksmų, jog atlikti laisvės atėmimo bausmę jam būtų paskirta Vilniaus pataisos namų atskirame sektoriuje. Tik 2012-05-09 pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją ir paaiškino, kad 1999 – 2000 metais atlikinėjo privalomąją karto tarnybą VRM Vidaus tarnybos I pulke. Dėl to pareiškėjas, siekiant izoliacijos nuo kitų nuteistųjų, buvo perkeltas į karantino patalpas ir pradėtas tyrimas dėl pareiškėjo perkėlimo į Vilniaus pataisos namus. 2012-05-16 atsakovas gavo pažymą, patvirtinančią pareiškėjo karinę tarnybą Vidaus tarnybos I pulke 1998 – 1999 metais. Remiantis po atlikto patikrinimo surašyta 2012-05-22 išvada, pareiškėjas 2012-07-13 buvo konvojuotas į Vilniaus pataisos namus. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, jog realiai patyrė išgyvenimus (neturinę žalą), nenurodė jokių neteisėtų Institucijos ar atskirų pareigūnų veiksmų. Dėl paminėtų aplinkybių reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neįrodytas ir turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas 2012-01-18 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d., 2 d. buvo nuteistas terminuoto laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams ir 2012-01-30 bausmės atlikimui iš Šiaulių TI buvo etapuotas į Pravieniškių PN-AK (b.l. 11, 18, TIS Liteko duomenys). Nuo 2012-07-20 (iš Pravieniškių PN-AK konvojuotas 2012-07-13) pareiškėjas atlikti laisvės atėmimo bausmės buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus (b.l. 12). 2013-07-02 pažymos Nr. 47SD-875 (b.l. 13), adresuotos Vilniaus PN, duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1998-10-19 iki 1999-01-29 atliko privalomąją karo tarnybą Vidaus tarnybos I pulko 9 kuopoje. 2012-05-09 pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK ir nurodė aplinkybes apie privalomosios karinės tarnybos vietą bei to pasėkoje jis buvo perkeltas į karantino patalpas, siekiant izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. 2012-05-16 Pravieniškių PN-AK gauta pažyma patvirtino pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie tarnybą Vidaus tarnybos pulke 1998 – 1999 metais (b.l. 7-9).

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 str. 1 d. numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją, 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą, 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. BVK 70 str. 3 d. reglamentuoja, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą, nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus, nuteistieji užsieniečiai, buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Paminėto straipsnio 4 d. numato, jog pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Taigi, vienas iš atskiro nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti asmenų grupę nuo kitų asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo tam tikrai asmenų grupei. Be to, BVK 65 str. reglamentuoja, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija (šiuo atveju - Šiaulių TI), atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Teismas taip pat akcentuoja, kad 2011-01-26 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-30 patvirtintų Taisyklių 1.5 p. numato, kad vyrai, kurie buvo arba šiuo metu yra valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, skiriami į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2. Tai duoda pagrindą išvadai, kad už nurodyto kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, todėl ji turi imperatyvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti (kalinti) vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Administracinėje byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės bei teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog pareiškėjas priskirtinas nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aukščiau aptartomis BVK 70 str. bei Taisyklių nuostatomis, turėjo būti kalinamas atskirai nuo kitų nuteistųjų Vilniaus PN atskirajame sektoriuje. Tik 2012-07-13 pareiškėjas buvo konvojuotas iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN, kuriuose iš esmės jis ir turėjo atlikinėti terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 2012-01-30. Tai duoda pagrindą išvadai, kad minėtu terminu pareiškėjas atlikinėjo terminuoto laisvės atėmimo bausmę pažeidžiant BVK 70 str., Taisyklių 1.5 p. nuostatas (ABTĮ 57 str.). Teismas akcentuoja ir tą aplinkybę, kad įkalinimo įstaigose nuteistųjų tarpe galioja jų sukurtos „nerašytos taisyklės“ – nuteistieji tyčiojasi ir žaloja nuteistus ar suimtus buvusius valstybės tarnautojus, todėl jei aplinkybė apie pareiškėjo privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo vietą taptų žinoma kitiems, su pareiškėju kartu kalinamiems asmenims, tai galėtų padaryti atitinkamai neigiamą įtaką kitų įkalintų asmenų elgesiui su pareiškėju. Siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų laikymo (kalinimo) atskirai režimą. Teismas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančia pareigą, teisiškai nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Akcentuotina, kad BVK nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė informacijos apie ankstesnę tarnybą, neturi jokios įtakos valstybės pozityvios pareigos vykdymui. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia ir į LVAT formuojamą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str., 2013-01-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012 ir kt.) bei, tuo pačiu, pabrėžia, jog toks atsakovo padarytas pažeidimas negali būti pateisinamas paties nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, kad pareiškėjas, atvykęs į Pravieniškių PN-AK, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai izoliuotai nuo kitų asmenų laikomai grupei, todėl turi būti pripažintas neteisėtu veiksmu CK 6.271 str. 4 d. taikymo prasme. To pasėkoje yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo nurodydamas, jog neturtinė žala pagrindinai jam padaryta neteisėtais pareigūnų veiksmais, neizoliavus jo nuo kitų nuteistųjų ir neperkėlus bausmės atlikimui iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN atskirąjį sektorių laikotarpiu nuo 2012-01-30 iki 2012-07-13. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to visą laiką gyveno baimindamasis susidorojimo, kiti nuteistieji iš jo tyčiojosi, jis jautė nuolatinį spaudimą, patyrė dvasinius išgyvenimus.

Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta neturtinė žala (pasekmės). Sprendžiant valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą CK 6.271 str. bei CK 6.250 str. kontekste, kiekvienu konkrečiu atveju privalu nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, nes neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2009-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -372/2009). Teismas taip pat konstatuoja, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius - CK 6.245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės, nes įstatymų leidėjas numatė ir objektyviąją atsakomybės rūšį. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, valstybės atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant tik 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.250 str. yra numatyti teisiniai pagrindai, kuriems esant galimas neturtinės žalos atlyginimas. Be to, pažymėtina, jog deliktinės prievolės atsiranda tik tuomet, jei yra visi pažeidimo sudėties elementai: neteisėta veika, sukelianti nukentėjusiajam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus ir pan., priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, žalą padariusio asmens kaltė, - ir atvirkščiai, jei nors vieno iš šių elementų nėra, atsakomybė negalima. CK 6.250 str. 2 d. nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiais įstatymais, nustatančiais tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie TM statuto 27 str. ir t.t.). Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo seka, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien teiginių apie išgyvenimus atlyginimui nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str. TĮ 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Ginčo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai sąlygojo neigiamą poveikį pareiškėjui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007). Teismui nustačius, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Aplinkybė, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo karinės tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pabrėžia, kad pagrįsti administraciniam teismui pateikiamo skundo reikalavimus, nurodant konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, taip pat skundžiamų veiksmų (neveikimo) ar akto datą, aplinkybes, pareiškėją įpareigoja ABTĮ 23 str. 2 d.. Imama domėn tai, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvūs teiginiai, jog visą laiką pareiškėjas gyveno baimindamasis susidorojimo, kiti nuteistieji iš jo tyčiojosi, jis jautė nuolatinį spaudimą, patyrė dvasinius išgyvenimus neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas visiškai pakankamu pagrindu 30000 Lt neturtinei žalos dydžiui pagrįsti. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Administracinis teismas per žalos atlyginimo institutą (CK 6.271 str.) gali apginti galimai pažeistas asmens teises tik tuo atveju, jei pareiškėjas konkrečiais faktais (apibrėžtais laiko ir vietos prasme) bei teisės normomis pagrindžia, jog jo nurodoma valdžios institucija pažeidė atitinkamas jo teises ir to pasėkoje atsirado neigiamos pasekmės (konkrečiu atveju - 30000 Lt neturtinė žala). Teismui pateikti duomenys pilnutinai nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kurie jo vertintini kaip neturtinė 30000 Lt žala, buvimo (ABTĮ 57 str.). Vertintina ir tai, kad jokio realaus neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl saugumo, streso, nemigos, baimės, taip pat nėra jokių duomenų apie gresiantį susidorojimą dėl tarnybos VRM pulke ir t.t., todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintinas tik iš dalies. Teismui nebuvo pateiktas pakankamas pagrindas įrodymų tam, kad paminėti institucijos pareiškėjo atžvilgiu padaryti veiksmai (neveikimas) būtų pakankamu pagrindu konstatuoti pinigais įvertintos neturtinės žalos pareiškėjui atsiradimą. Be to, šiuo atveju teismui yra būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. Kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtoje konstitucinėje normoje įtvirtintos vertybės (ABTĮ 57 str.).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas tinkamas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas. Teismas pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 str. 4 p. numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 str. 8 p. taip pat numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT, tiek ir LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006-10-10 sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 ir t.t.). Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.). Teismas pabrėžia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, įvertinęs visas šios administracinės bylos aplinkybes, daro išvadą, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (izoliavimą nuo kitų grupių nuteistųjų) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). To pasėkoje konstatuojama, kad teismas šiuo procesiniu sprendimu pripažįsta, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 13 str., 20 str., TĮ 33 str., LAT 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, LVAT 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, tyčia apgaule įgydamas didelės vertės svetimą turtą, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias pasekmes – terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimą ir patalpinimą į pataisos namus (TIS Liteko duomenys) – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl netinkamų įkalinimo sąlygų (CK 6.282 str. 1 d.). Be to, pareiškėjas asmeniškai nei Šiaulių TI, nei Pravieniškių PN-AK iki 2012-05-09 oficialiai nepranešė apie savo būtinosios karinės tarnybos pobūdį bei vietą, o Pravieniškių PN-AK administracija, tik gavusi oficialų jo prašymą, iš karto ėmėsi vykdyti procedūras dėl pareiškėjo perkėlimo į Vilniaus PN atskirąjį sektorių.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str.1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. G. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo P. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo P. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius