Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2010-05-10 · Civilinė byla Nr. 2A-453-345/2010

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-05-10
Bylos Nr.
2A-453-345/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Petras Jaržemskis, Henrichas Jaglinskis (pran.), Dalia Višinskienė
Atsakovas
If P, If
Ieškovas
UAB „Jontransa“
Advokatai
Edvardas Sinkevičius
Kategorijos
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-453-345/2010Procesinio sprendimo kategorija: 121.15.;121.18.;121.21.;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Petro Jaržemskio,sekretoriaujant Jilijai Štreimikienei,dalyvaujant atsakovo If P&C Insurance AS atstovui advokatui Edvardui Sinkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo If P&C Insurance AS (UAB „If draudimas“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jontransa“ ieškinį atsakovui If P&C Insurance AS (UAB „If draudimas“), dėl draudimo išmokos dalies priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteiti iš atsakovo 27647,66 Lt nesumokėtą draudimo išmokos dalį, 819,31 Lt palūkanų, 6 proc. metines palūkanas nuo neišmokėtos draudimo išmokos dalies nuo bylos iškėlimo dienos 2009-04-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 854 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad ieškovas, ir atsakovas 2004-10-11 sudarė transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuri apėmė draudėjo civilinę atsakomybę, įskaitant atsakomybę numatytą 1956 m. “Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (CMR)”. 2005-01-18 gabenant krovinį pagal CMR važtaraščius (b.l.43,67) iš Prancūzijos į Lenkija, įvyko draudiminis įvykis – ieškovas apgadino vežamą krovinį – automobilius. Įvykus draudiminiam įvykiui, kreipėsi į draudiką, perdavė dokumentus, kurių pagrindu draudikas įvykį pripažino draudiminiu tačiau 2005-06-28 išmokėjo tik dalį draudimo išmokos - 43 362,37 Lt, o 2005-09-23 papildomai sumokėjo 86,48 Lt. Atsakovas ieškovą 2005-09-08 raštu informavo, kad sumokėjo tik 60 proc. žalos sumos, nes atsakovui nebuvo pateiktos originalios krovinio išsiuntimo vietos sąskaitos –faktūros, įrodančios krovinio vertę išsiuntimo vietoje ir metu. Draudimo išmokos sumažinimą ieškovas laiko neteisėtu, todėl teismo prašo šį skirtumą priteisti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas žalą paskaičiavo Lenkijos įmonės pateiktomis debeto notomis ir atliktais įskaitymais. Ieškovas nesivadovavo CMR konvencijos norma dėl žalos paskaičiavimo, nes pateiktuose dokumentuose nenurodyta vežtų automobilių likutinė vertė. Nurodo, kad ieškovas į žalą įtraukė pridėtinės vertės mokestį. Atsakovas 2005-01-18 gavo pranešimą apie įvykį, įvertino padarytą žalą ir išmokėjo draudimo išmoką. Atsakovas dalį ieškovo prašomos pinigų sumos pripažino nepagrįstu reikalavimu todėl jos neišmokėjo. Iš ieškovo pateiktų dokumentų nematyti, kad iš sumų išskaičiuota likutinė automobilių vertė. Atsakovas prašo kritiškai vertinti Lenkijos ekspertinės įstaigos išvadas, nes minima įstaiga yra eilinė bendrovė. Be to, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2009 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui UAB „Jontransa“ iš atsakovo UAB „If draudimas“ 27 647,66 Lt nesumokėtą draudimo išmokos dalį, 819,31 Lt palūkanų, 6 proc. metines palūkanas nuo neišmokėtos draudimo išmokos dalies nuo bylos iškėlimo dienos 2009-04-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir 854 Lt bylinėjimosi išlaidų. Konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų pagal sutarties sąlygas mažinti draudimo išmoką. Atsakovo pateikti argumentai galėjo turėti įtakos tik sprendžiant ginčui tarp vežėjo ir nuostolius patyrusio trečiojo asmens, tačiau neturi įtakos sprendžiant ginčą tarp draudiko ir draudėjo, nes šalių tarpusavio pareigos ir teisės yra atsiradusios iš draudimo sutarties (LR CK 1.136 str. 2 d. 1 p., 6.987 str., 6.998 str.). Atsakovas nuostolių įrodinėjimo pareigą perkėlė ieškovui, nors privalėjo pateikti įrodymus ir pagrįsti savo atsisakymą vykdyti draudimo sutartį pagal šalių sutartas sąlygas. Ieškovas teismui pateikė įrodymus, kurie įrodo, kad ieškovas patyrė nuostolius (b.l.23-38). Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, numatytų LR CK 6.1014 str., neįrodinėjo aplinkybių, kurios darytų įvykį nedraudiminiu, ar leistų, vadovaujantis sutarties 17 punktu (b.l.17), sumažinti ar nemokėti draudimo išmoką. Todėl vadovaujantis draudimo sutartimi, nuostolius patvirtinančiais įrodymais, bei LR CK 6.1004 str. 1 d., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. bei LR CPK 88, 93 str. str., pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį ir nepagrįstai atsisakė ją taikyti, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, vežėjo civilinę atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nustatant padarytos žalos dydį, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Nurodo, jog LR CK 1.125 str. 7 d. numato, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. LR CK 1.131 str. l d. numato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Atsakovas 2005-09-08 raštu informavo ieškovą, kad kompensuoja 60 procentų ieškovo pateiktos reikalavimo sumos, todėl nuo šio momento pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu ieškovas reikalavimus reiškia beveik po 3 metų - 2009-04-27. Teismo iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-622-656/2008 atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas šį prašymą atmetė konstatuodamas, jog ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas, ir iki senaties termino praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. Tarp šalių vyksta ginčas dėl to paties dalyko, tačiau kitu pagrindu, o tai reiškia, kad senaties terminas prasidėjo ne nuo naujo ieškinio pareiškimo dienos, o nuo 2005-09-08 kada atsakovas raštu informavo ieškovą, kad kompensuoja 60 procentų ieškovo pateiktos reikalavimo sumos. Aplinkybė, kad ieškinys yra nagrinėjamas tarp tų pačių šalių ir ieškinio suma yra ta pati, negali būti laikoma, kad tai yra tapatūs ieškinio dalykai ir negali būti taikomos LR CK 1.130 str. 3 d. nuostatos, todėl teismas turėjo vadovautis LR CK 1.125 str. 7 d., 1.131 str. l d. ir šioje byloje ieškovo pareikštiems reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

Nurodo, jog pagal CMR konvencijos 25 str. l d. krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai. Šiuo atveju turėjo būti nustatyta 2005-01-18 eismo įvykio metu trečiajam asmeniui CAT Polska Sp. Zo.o. padaryta žala. Tik ieškovui atlyginus CAT Polska Sp. Zo.o. objektyviai ir pagrįstai nustatytą krovinio nuvertėjimo sumą (žalą), ieškovas vadovaudamasis LR Draudimo įst. 93 str. l d. galėjo reikalauti iš atsakovo draudimo išmokos sumokėjimo. Pagal LR Draudimo įst. 93 str. l d. draudėjas iš draudiko gali tikėtis tik tokio dydžio draudimo išmokos, kiek jis pats pagal draudėjo ir nukentėjusiojo trečiojo asmens siejantį santykį bei šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas privalėjo atlygindamas žalą sumokėti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui. Tais atvejais, kai draudėjas atlygina žalą nepagrįstai ar sumoka daugiau nei vadovaujantis teisės normomis privalėjo sumokėti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, laikoma, kad draudėjas veikia savo rizika. Tokiu atveju draudėjo civilinės atsakomybės draudikas negali būti įpareigotas mokėti daugiau nei privalėjo mokėti draudėjas. Tarpusavio skolų įskaitymo aktai neįrodo, kad CAT Polska Sp. Zo.o. buvo padaryta 72 132,51 Lt (20891,02 eurų) žala, ir, kad šiai sumai nuvertėjo ieškovo pervežti ir eismo įvykio metu apgadinti kroviniai. Ieškovas ir CAT Polska Sp. Zo.o. galėjo tarpusavyje atlikti bet kokio dydžio įskaitymus, tačiau vien įskaitymas neįrodo, kad krovinys nuvertėjo įskaitymo aktuose nurodytai sumai, o įskaityta suma yra ieškovo patirtų nuostolių suma. Aplinkybė, kad CAT Polska Sp. Zo.o. vienašališkai, be teisinio pagrindo įskaitė 20891,02 eurų sumą ieškovui, nors CAT Polska Sp. Zo.o. buvo padaryta ženkliai mažesnio dydžio žala, nesukelia jokių prievolių atsakovui.

Ieškovas CAT Polska Sp. Zo.o. padarytą žalą įrodinėja Lenkijos bendrovės EXPERT - MOT automobiliams padarytos žalos paskaičiavimais (žalos protokolais Nr.: 012392; 012391; 012390; 012389), tačiau paskaičiavimai yra atlikti netinkamai, nėra įvertinta automobilių likutinė vertė, dėl netinkamo apskaičiavimo protokoluose nurodytos krovinių nuvertėjimo sumos yra ženkliai didesnės nei realiai nuvertėjo kroviniai. CMR konvencijos 25 str. l d. numato, kad krovimo sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai. Krovinio nuvertėjimas apskaičiuojamas iš krovinio vertės (krovinio vertės toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.) yra atimama sugadinto krovinio likutinė vertė (tai, kiek rinkoje kainuoja toks apgadintas krovinys), gauta suma yra krovinio nuvertėjimas. CMR konvencijos 25 str. 2 d. b punktas numato, kad kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 str. l, 2, 4 p. nuostatas (Nr. 3K-3-504/2007). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai transporto priemonę atkurti netikslinga, laikyti ją sunaikinta, o nuostolių dydį nustatyti pagal transporto priemonės vardinę rinkos vertę prieš apgadinimą ir likutinę vertę po avarijos. Jeigu savininkas pasinaudojo ar ketina pasinaudoti automobilio likučiais <...> tai jų vertė (įskaitytina į transporto priemonės rinkos vertę prieš apgadinimą, ir taip nustatoma padaryta žala. Iš ieškovo pateiktų žalos protokolų negalima spręsti apie krovinio nuvertėjimą. Žalos protokoluose yra esminiai trūkumai, dėl kurių negalima objektyviai nustatyti krovinio nuvertėjimo dėl apgadinimo - nėra nustatyta krovinio vertės toje vietoje ir tuo laiku kai jis buvo priimtas vežti, kaip to reikalauja CMR konvencijos 23 str. l d. Žalos protokoluose yra nustatyta tik vertė pagal katalogą Lenkijoje, nėra nustatyta sudaužytų naujų automobilių likutinė vertė, iš automobilių vidutinės rinkos kainos (tuo metu ir toje vietoje, kai jie buvo priimti vežti) nebuvo išskaičiuota automobilių likutinė vertė (sudaužytų automobilių vidutinė rinkos kaina), dėl to buvo netinkamai nustatytas krovinio nuvertėjimas, nepagristai ir ženkliai padidinta krovinio nuvertėjimo suma. Taigi, krovinio nuvertėjimas buvo nustatytas netinkamai. CAT Polska Sp. Zo.o. vienašališkai įskaitė ženkliai didesnę sumą nei dėl apgadinimo nuvertėjo krovinys. Ieškovas neginčydamas įskaitymo aktų bei nereikalaudamas užmokesčio už suteiktas transporto paslaugas, veikė savo rizika ir sumokėjo daugiau nei priklausytų pagal CMR konvencijos 25 str. Dėl to CAT Polska Sp. Zo.o. nepagrįstai praturtėjo, tačiau už tai nėra atsakingas civilinės atsakomybės draudikas - atsakovas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ir prijungtoje civilinėje byloje Nr.2-622-656/2008 ieškovas kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos draudimo išmokos dalies dėl 2005 m. sausio 18 d. įvykusio draudiminio įvykio, todėl nagrinėjamoje byloje ir prijungtoje civilinėje byloje Nr.2-622-656/2008 ieškinio dalykas yra tas pats. Prijungtoje civilinėje byloje Nr.2-622-656/2008 ieškovas ieškinio reikalavimą grindė 2004-10-12 Krovinio draudimo sutartimi Serija KRNr.001771, o nagrinėjamoje byloje ieškovas tą patį reikalavimą grindė 2004-10-11 Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartimi Serija CMR Nr.000473. Taigi, ieškovas 2009 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl to paties dalyko -neišmokėtos draudimo išmokos dalies dėl 2005-01-18 įvykusio draudiminio įvykio, bet kitu pagrindu - pagal 2004-10-11 Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartį Serija CMR Nr.000473. Teismas byloje nustatė, jog vienerių metų ieškinio senatis prasidėjo 2008-12-23, kai įsiteisėjo sprendimas civilinėje byloje Nr.2-622-656/2008, o kadangi ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2009-04-27, tai ieškinio senaties termino nepraleido. Teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, ir pagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

Teismas sprendime teisingai pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovo žalos dydis paskaičiuotas neįvertinus automobilių likutinės vertės. Iš vertės nustatymo lapų (b.l.44,45,68,69) teismas nustatė nesugadinto automobilio bazinę vertę ir automobilio likutinę rinkos vertę po sužalojimo. Teismas ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog žalą sudarė remonto darbai ir prekinės vertės sumažėjimas. Žala paskaičiuota be pridėtinės vertės mokesčio.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1, 2 d.).

Byloje nustatyta, kad 2004-10-11 tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartis CMR Nr. 000473, pagal kurią buvo apdrausta ieškovo civilinė atsakomybė vykdant krovinių gabenimą autotransporto priemonėmis. 2005-01-18 eismo įvykio metu apgadintas ieškovo gabentas Lenkijos bendrovei CAT Polska Sp. Zo.o. priklausantis krovinys, padaryta žala minėtai bendrovei. Byloje kilęs ginčas dėl draudimo išmokos dydžio, bei jos apskaičiavimo. Pagal ieškovo paskaičiavimus atsakovas turėjo išmokėti 71 096,51 Lt draudimo išmoką. Atsakovo nuomone jis turėjo pareigą išmokėti 43 448,85 Lt draudimo išmoką. Pirmos instancijos teismas konstatavo, jog draudimo išmoka turėjo būti tokio dydžio, kokius nuostolius patyrė ieškovas iš šios sumos atimant sutartyje numatytą frančizę, bei priimant sprendimą.

Dėl ieškinio senaties.

Ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir kt. Jis yra nustatytas abiejų šalių interesais ir taikomas tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nepažeistą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (LR CK 1.131 straipsnio 1 dalis). LR CK 1.125 str. 7 d. nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

2004-04-26 ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo draudimo išmoką dėl žalos, pagal 2004-10-12 Krovinio draudimo sutartį KR Nr.001771. Ieškinio dalykas yra žala, o pagrindas - Krovinio draudimo sutartis KR Nr.001771. Teismas ieškinį atmetė c.b. Nr. 2-622-656/2008, sprendimas įsiteisėjo 2008-12-23, o tai reiškia, jog ieškinio senaties terminas iš naujo prasidėjo 2008-12-23.

Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimą išmokėti dalį draudimo išmokos kildina iš 2004-10-11 Transporto priemonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutarties CMR Nr. 000473. Šiuo atveju ieškinio dalykas taip pat yra žala, tačiau pagrindas yra kita draudimo sutartis. Nuo sprendimo įsiteisėjimo 2008-12-23 c.b. Nr. 2-622-656/2008 iki naujo ieškinio pareiškimo 2009-04-27 nėra praėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra praleistas ieškinio senaties terminas.

Dėl draudimo išmokos dydžio.

Pagal Draudimo taisyklių 301.1. p., draudimo objektas - draudėjo civilinė atsakomybė, kylanti vežant tretiesiems asmenims priklausančius krovinius. Draudikas moka išmoką, kai draudėjas privalo atlyginti pretenziją, pagrįstą draudėjo civiline atsakomybe numatyta 1956-05-19 CMR konvencijoje (301.2. punktas). Pagal CMR konvencijos 25 str. l d. krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai. Pagal draudimo sutartį gabenant naujus automobilius taikoma 259 Lt frančizė kiekvienam automobiliui atskirai.

Nagrinėjamu atveju kroviniui (automobiliams) padarytą žalą apskaičiavo Lenkijos bendrovė EXPERT - MOT automobiliams žalos protokolais Nr. 012392, 012391, 012390, 012389. 2005-03-30 ir 2005-05-27 CAT Polska Sp. Zo.o. vienašalio tarpusavio skolų įskaitymo aktais Polska Sp. Zo.o. bendrai vienašališkai įskaitė 20 891,02 eurų.

Pagal CMR konvencijos 25 str. l d. krovimo sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, o krovinio nuvertėjimas apskaičiuojamas iš krovinio vertės toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.) atimant sugadinto krovinio likutinę vertę, t.y., tiek kiek rinkoje kainuoja toks apgadintas krovinys. Gauta suma yra krovinio nuvertėjimas. CMR konvencijos 25 str. 2 d. b punktas numato, kad kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą.

Žalos protokoluose Nr. 012392 ir 012391 nėra nustatyta krovinio vertė toje vietoje ir tuo laiku kai jie buvo priimti vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.), o nustatyta krovinio vertė pagal katalogą Lenkijoje. Iš žalos protokolų Nr. 012392 ir 012391 matyti, kad atkurti sudaužytus automobilius yra ekonomiškai netikslinga – automobilio, kurio identifikacinis Nr. VF1KC1DBF33165210 atkūrimas kainuos 87,09 procentus naujo automobilio vertės, o automobilio, kurio identifikacinis Nr. VF1FC07AF33130940 atkūrimas kainuos 81,10 procentus naujo automobilio vertės. Taigi, automobilių nuvertėjimas turėjo būti apskaičiuojamas iš automobilių kainos toje vietoje ir tuo laiku, kai jie buvo priimti vežti, atimant apgadintų automobilių likutinę vertę. Vežtiems naujiems automobiliams buvo apgadinti tik stogai ir stogą laikančiosios konstrukcijos, kitos automobilių dalys yra sveikos, o nesugadintų naujų automobilių dalys taip pat turi vertę. Žalos protokoluose nėra nustatyta apgadintų naujų automobilių likutinė vertė. Taigi iš automobilių vidutinės rinkos kainos, tuo metu ir toje vietoje, kai jie buvo priimti vežti, nebuvo išskaičiuota automobilių likutinė vertė, t.y., apgadintų automobilių vidutinė rinkos kaina, todėl kolegija konstatuoja jog buvo netinkamai nustatytas krovinio nuvertėjimas. Pagal LR Draudimo įst. 93 str. l d. draudėjas iš draudiko gali tikėtis tik tokio dydžio draudimo išmokos, kiek jis pats pagal draudėjo ir nukentėjusiojo trečiojo asmens siejantį santykį bei šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas privalėjo atlygindamas žalą sumokėti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui. Tais atvejais, kai draudėjas atlygina žalą nepagrįstai ar sumoka daugiau nei privalėjo sumokėti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, laikoma, kad draudėjas veikia savo rizika. Tokiu atveju draudėjo civilinės atsakomybės draudikas negali būti įpareigotas mokėti daugiau nei privalėjo mokėti draudėjas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti neišmokėtą draudimo išmokos dalį, tačiau objektyviai byloje nėra pateikti rašytiniai įrodymai apie krovinio vertę tuo metu ir toje vietoje, kuomet jie buvo priimti vežti, taip pat nėra patekti rašytiniai įrodymai apie likutinę automobilių vertę, atitinkamai nėra galimybės apskaičiuoti mokėtinos draudimo išmokos. Nepateikus byloje šių duomenų, ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti iš draudimo bendrovės 27647,66 Lt nesumokėtą draudimo išmokos dalį. Be to, šią sumą ieškovas apskaičiavo pagal tvarką, kai yra apgadinama transporto priemonė, o šiuo atveju buvo apgadintos prekės. Apeliantas pateikė duomenis kiek kainuoja Prancūzijoje tokia prekė užperkant jas Rusijos rinkai, t.y., tačiau šiais duomenimis vadovautis negalima, nes tikėtina, jog kiekviena šalis savo rinkai perka prekes (automobilius) skirtingomis kainomis, o prekės kainos gali priklausyti ir nuo užperkamo prekių kiekio, ir derybų meno. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog užpirktų automobilių kaina yra komercinė paslaptis, atitinkamai nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio yra padaryta žala. Taigi, šiuo atveju ieškovas neįrodė, jog prašoma priteisti 27 647,66 Lt draudimo išmoka yra skirtumas tarp išmokėtos draudimo išmokos ir prekės vertės tuo metu ir toje vietoje, kuomet jos buvo priimtos vežti.

Atmetus materialinius teisinius reikalavimus iš ieškovo atsakovui priteistinos 3500 Lt atstovavimo išlaidos pirmos instancijos teisme (b.l.143), 854 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (b.l.179). Atsižvelgiant į tai, jog pagrindiniai įrodymai buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, ir atsakovo atstovo darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, taip pat vadovaujantis LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis, atsakovo atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos nuo 3000 Lt iki 2600 Lt (LR CPK 98 str.). Taip pat iš ieškovo valstybei priteistinos 8,30 Lt pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

V. J. asmenų registro duomenimis UAB „If draudimas“ nuo 2008-09-17 pervadinta į AB „If draudimas“, o vadovaujantis pateiktais rašytiniais įrodymais (b.l.111) AB „If draudimas“ susijungė su If P&C Insurance AS (įsigijančioji bendrovė). Tačiau pirmos instancijos teismas nepakeitė atsakovo UAB „If draudimas“ byloje jo teisių perėmėjais, todėl vadovaujantis LR CPK 48 str. atsakovas UAB „If draudimas“ keistinas į If P&C Insurance AS (Estijos Respublikos registro kodas 10100168, turinti buveinę: Pronski 19, Talinas, Estijos Respublika, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB „SEB bankas“, banko kodas 70440, kuri veiklą Lietuvos Respublikoje vykdo per „If P&C Insurance AS“ filialą (filialo kodas 302279548, esantis Žalgirio g. 88, Vilniuje).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 2 p., kolegija,

nuspre n d ė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Jontransa“ į.k. 8426669 atsakovui If P&C Insurance AS 3 500 Lt atstovavimo išlaidų pirmos instancijos teisme, 3 454 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, bei valstybei 8,30 Lt pašto išlaidų.

Pakeisti atsakovą UAB „If draudimas į If P&C Insurance AS (Estijos Respublikos registro kodas 10100168, turinti buveinę adresu: Pronski 19, Talinas, Estijos Respublika, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB „SEB bankas“, banko kodas 70440).

Kolegijos pirmininkas Henrichas JaglinskisTeisėjai Dalia VišinskienėPetras Jaržemskis