- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-04
- Bylos Nr.
- I-4395-484/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02547-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) prašymą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija) dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. N. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT ar atsakovė) neišmokėtą 1312,31 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d.
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nurodytu laikotarpiu dirbo VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Lavoriškių pasienio užkardos jaunesniuoju specialistu. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punktu, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. jam buvo mokama išlaidų už važiavimą, kai vykstama į tarnybą ir iš jos, kompensacija. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, pripažino, jog Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.
Nurodo, kad kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad atsakovei deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Atsakovė VSAT prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškina, kad nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 8 d. vidaus tarnybos pareigūnų kelionės išlaidų kompensavimo tvarką reglamentavo Tvarkos aprašas. Pagal minėtą Tvarkos aprašą, pareigūnas, siekiantis, kad jam būtų apmokėtos kelionės išlaidos, patirtos važiuojant nuosava transporto priemone į tarnybos vietą ir iš jos, privalėjo įstaigos vadovui pateikti prašymą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo (Tvarkos aprašo 5 punktas) su prie jo pridėtomis Tvarkos aprašo 6 punkte nurodytų dokumentų kopijomis. Gavęs pareigūno prašymą, įstaigos vadovas priimdavo sprendimą tenkinti minėtą prašymą arba ne. Įstaigos vadovui priėmus sprendimą tenkinti pareigūno prašymą, jis būdavo perduodamas finansų funkcijas vykdančiam padaliniui, kuriam pareigūnas Tvarkos apraše nustatytais terminais privalėjo pateikti važiavimo asmeniniu transportu išlaidų ataskaitas (Tvarkos aprašo 8, 10 punktai). Pažymi, kad konkretus mėnesio pareigūno važiavimo išlaidų atlyginimo dydis, atsižvelgiant į pareigūno pateiktose važiavimo asmeniniu transportu išlaidų ataskaitose nurodytus duomenis ir neviršijant vidaus reikalų ministro nustatytų maksimalių važiavimo išlaidų kompensacijos dydžių, buvo nustatomas įstaigos vadovo įsakymu (Tvarkos aprašo 12 punktas).
Atsakovė taip pat paaiškina, kad pareiškėjui pateikus važiavimo asmeniniu transportu išlaidų ataskaitas, važiavimo išlaidų dydžiai laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 7 d. buvo nustatyti VSAT Vilniaus rinktinės vado ir VSAT vado įsakymais, kurie priimti vadovaujantis jų priėmimo metu galiojusiu Tvarkos aprašu. Kadangi LVAT sprendimas dėl Tvarkos aprašo 15 punkto atitinkamos dalies prieštaravimo konstituciniam atsakingo valdymo principui buvo paskelbtas 2019 m. gegužės 16 d., kuomet buvo pasibaigę VSAT Vilniaus rinktinės vado ir VSAT vado įsakymų apskundimo terminai, kurių metu pareiškėjas VSAT nereiškė jokių pretenzijų, neteikė VSAT atžvilgiu jokių ieškinių ar prašymų dėl apskaičiuoto važiavimo išlaidų kompensacijos dydžio, o įsakymuose nurodytos kompensuojamos sumos išmokėtos pareiškėjui, atsakovė laiko, kad teisiniai santykiai tarp VSAT ir pareiškėjo yra išsisprendę galutinai, todėl pareiškėjo atveju LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo priimto administracinėje byloje Nr. I-4395-643/2019 galios negalima taikyti retrospektyviai.
Šalies argumentai
Taip pat atkreipia dėmesį, kad prašyme pareiškėjas A. N. neteisingai nurodo apskaičiuotą neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dydį. Pažymi, kad važiavimo išlaidų kompensacijos dydžiai turi būti apskaičiuoti vadovaujantis VRM 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 ir minėto įsakymo 1 punktu patvirtinto Tvarkos aprašo nuostatomis. Pagal minėto įsakymo 2.1 papunktį, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, vieno kilometro išlaidų dydis yra 0,08 euro. Minėto įsakymo 2.2 papunktyje yra nustatyti maksimalūs važiavimo išlaidų kompensacijos dydžiai, pagal kurį vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo VSAT struktūriniuose padaliniuose, kurių buveinės vieta nesutampa su VSAT buveinės vieta (yra skirtingose savivaldybėse), ar VSAT struktūriniuose padaliniuose tarnybą vykdantiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurių nuolatinė tarnybos vieta nesutampa su VSAT struktūrinio padalinio buveinės vieta (yra skirtingose savivaldybėse), taip pat vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo VSAT rinktinėse, užkardose, ir kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 0,8 Lietuvos Respublikos Seimo nustatyto atitinkamų metų valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio (VRM 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 2.2.2 papunktis). 2016 ir 2017 metais valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis buvo 130,5 Eur, 2018 metais pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis buvo 132,5 Eur, o 2019 metais - 173 Eur. Atsižvelgiant į nustatytą bazinį dydį, maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį 2016 ir 2017 metais buvo 104,4 Eur (130,50 x 0,8 = 104,40 Eur.), 2018 metais – 106 Eur, o 2019 metais -– 138,4 Eur. Pažymi, kad pareigūnui nėra kompensuojamos išlaidos, viršijančios nustatytus maksimalius dydžius. Nurodo, kad pareiškėjo važiavimo išlaidų dydžiai buvo perskaičiuoti taikant Tvarkos apraše nurodytą formulę. Atlikus perskaičiavimus buvo nustatyta, kad susidariusi važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka pareiškėjui už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2019 m. kovo 7 d. yra 794,42 Eur. (2019 m. liepos 24 d. pažyma Nr. 13-3159 „Apie važiavimo asmeniniu transportu išlaidų perskaičiavimą“).
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas susidariusią nepriemoką, yra įtraukęs 2016 m. sausio mėn. bei 2019 m. kovo mėn. jam apskaičiuotą ir išmokėtą visą važiavimo išlaidų kompensacijos sumą – 84,13 Eur (už 2016 m. sausio mėn.) ir 43,56 Eur (už 2019 m. kovo mėn.) Šios sumos buvo patvirtintos VSAT Vilniaus rinktinės vado 2016 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. TE-233 bei VSAT vado 2019 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. K-1432, tačiau atkreipia dėmesį, kad minėtais įsakymais nustatyti važiavimo išlaidų dydžiai už 2016 m. sausio mėn. (84,13 Eur) ir 2019 m. kovo mėn. (43,56 Eur) yra bendri, t. y., jie gauti kompensuojamas važiavimo išlaidas apskaičiavus pagal atitinkamą mėnesį galiojusias skirtingas važiavimo išlaidų kompensavimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas. Pareiškėjui taikant Tvarkos aprašo nuostatas už 2016 m. sausio mėn. buvo paskaičiuota 69,33 Eur kompensuojama važiavimo išlaidų suma (už sausio 7-31 dienas), tuo tarpu už 2019 m. kovo mėn. taikant Tvarkos aprašo nuostatas pareiškėjui buvo apskaičiuota 11,83 Eur suma (už kovo 1-7 dienas). Būtent nuo šių sumų turi būti apskaičiuota pareiškėjai galimai susidariusi važiavimo išlaidų kompensavimo nepriemoka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo prašymą, atsižvelgiant į tai, kad VSAT biudžetas 2019 metams jau yra patvirtintas ir jame nėra numatyta papildomų lėšų važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokų išmokėjimui bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 85 straipsniu ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, atsakovė prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 16-22).
Atsiliepimas
Atsakovė VSAT 2019 m. lapkričio 5 d. pateikė į bylą papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodydama, kad pareiškėjas su pašymu dėl kompensacijos nepriemokos priteisimo į teismą kreipėsi tik 2019 m. liepos 10 d., todėl esant tęstiniam pažeidimui praleido Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą trijų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dalyje dėl kompensacijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 9 d. Pareiškėjas šioje reikalavimo dalyje praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjo reikalavimą dalyje dėl į kompensavimo nepriemokos priteisimo nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 9 d. VSAT prašo netenkinti (b. l. 175-178).
Trečiasis suinteresuotas asmuo LR VRM pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu (b. l. 168). Nurodo, kad ginčo santykiui netaikytinos LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr.I-8-520/2019 pasekmės. Pareiškėjas į teismą kreipėsi jau po LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo. Taip pat nurodo, kad visuotinai žinoma, jog dyzeliniai automobiliai sunaudoja mažiau kuro, nei tokios pat galios benzininiai. Todėl valstybė turėjo teisę tokių automobilių savininkams važiavimo išlaidas kompensuoti mažesniu dydžiu už kilometrą. Mano, kad LVAT norminėje byloje paneigus 35 proc. dydį, teismas turėtų nustatyti pagrįstą dydį ir jį pritaikyti šioje byloje. Tai patvirtina LVAT praktika iš esmės analogiškose situacijose rinkliavos išieškojimo bylose (A-602-832-14, A-261-759-14, A-556-988- 14).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalies, susidariusios dėl Tvarkos aprašo 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 7 d.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. ėjo VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Lavoriškių pasienio užkardos jaunesniojo specialisto pareigas. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas teikė važiavimo asmeniniu transportu ir (arba) keleiviniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, išlaidų ataskaitas, kuriose deklaravo, kad į tarnybos vietą ir iš jos vyksta automobiliu, kurio naudojama kuro rūšis yra dyzelinas (b. l. 27-99). Atsižvelgiant į šių ataskaitų duomenis, pareiškėjui, vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punkto nuostatomis, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos išlaidos, už vykimą į tarnybą ir iš jos, jas mažinant 35 procentais.
Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 (proc. Nr. 3-66-3-00052-2018-6) nusprendė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ 2.1 punktas tiek, kiek jame nustatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų dydis visiems pareigūnams taikomas vienodai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.
LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 (proc. Nr. 3-66-3-00052-2018-6) nusprendė pripažinti, kad Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3, 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal tvarkos aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 1V-3 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ su visais pakeitimais ir papildymais ir patvirtino naują Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašą, kuris įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d.
Ginčo tarp proceso šalių dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra, tačiau atsakovė mano, kad važiavimo išlaidos, patirtos iki Įsakymo įsigaliojimo, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 7 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis iki Įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3, todėl nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos už pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį. Atsakovė taip pat pažymi, kad pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą neginčijo VSAT Vilniaus rinktinės vado ir VSAT vado įsakymų, kurių pagrindu jam ginčo laikotarpiu buvo išmokėta važiavimo išlaidų kompensacija, šie įsakymai yra įvykdyti, o tarp VSAT ir pareiškėjo susiklostę ginčo teisiniai santykiai yra pasibaigę.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo.
Aiškindama šią įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (adm. byloje Nr.A12-219/2004) konstatavo, kad „sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimas laikytinas įvykdytu, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr.A1-638/2005). Valstybės tarnautojui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Taigi, teisė pareikšti reikalavimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo teismui tiesiogiai siejama su senaties termino taikymu tokiems reikalavimams pareikšti. Reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.
Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas (statutinis pareigūnas) yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia iš VSAT prisiteisti važiavimo išlaidų kompensaciją. Pareiškėjas, vykdydamas savo tarnybines funkcijas ir vykdamas į tarnybą ir iš jos, naudojosi asmeniniu transportu ir patirtas važiavimo išlaidas kompensavo savo lėšomis. Todėl pareiškėjas įgijo teisę į patirtų išlaidų kompensavimą ir turėjo pagrįstą lūkestį, kad šios išlaidos jam bus kompensuotos. Nors, kaip teigia VSAT, kompensacija už patirtas važiavimo išlaidas nesusijusi su darbo užmokesčiu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šios sumos yra susijusios su tarnybos teisiniais santykiais, teismo vertinimu, ir šiam ginčui pagal analogiją turi būti taikomos aukščiau nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas dėl sprendimo įvykdymo momento. Tai, kad VSAT Vilniaus rinktinės ir VSAT vado įsakymai, kurių pagrindu pareiškėjui apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už patirtas važiavimo išlaidas, nebuvo nuginčyti, nereiškia, kad pareiškėjas prarado teisę į įstatymo nustatytas socialines garantijas, o šiuo atveju į teisingos kompensacijos už važiavimo išlaidas mokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju tik spręstinas klausimas, ar pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl kompensacijos nepriemokos priteisimo, nepraleido Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendro ieškinio senaties termino.
Pagal Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų
Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.
Atsakovė prašo teismo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimo daliai už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 9 d. Nustatyta, kad pareiškėjas į teismą dėl kompensacijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2019 m. liepos 10 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimo daliai už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 9 d. Pareiškėjo atstovas rašytiniuose paaiškinimuose pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra taikytina ieškinio senatis, prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą nepateikė.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą ir teismui nenustačius objektyvių priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintinas, pareiškėjo prašymo reikalavimo dalis dėl kompensacijos už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 9 d. atmestina.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 konstatavo, kad Aprašo 15 punkte įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais 35 procentais mažinamos būtent kompensuojamos važiavimo išlaidos, tokiems pareigūnams, kurie naudoja automobilius su dyzeliniais varikliais, vien dėl šios aplinkybės faktiškai buvo nustatytas 35 procentais mažesnis vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,052 euro (0,08 euro × 0,65), kas iš esmės paneigia Įsakymo 2.1 punkte įtvirtinto vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydžio universalumą ir tuo pačiu – patį atsakovo nustatytą važiavimo išlaidų kompensavimo mechanizmą, vertinant jį kaip visumą.
VSAT, atsižvelgdama į byloje taikytiną ieškinio senaties terminą, teismui pateikė patikslintą 2019 m. spalio 15 d. pažymą apie pareiškėjui neišmokėtą kompensacijos sumą Nr. 13-4415, iš kurios turinio matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 6 d. iki 2019 m. kovo 7 d. pareiškėjui yra nesumokėta 662,27 Eur kompensacijos dalis (b. l. 182-184). Prieštaravimų dėl patikslintoje pažymoje pateiktų matematinių kompensacijos sumų paskaičiavimų nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepateikė. Teismas abejoti atsakovės pateiktais duomenimis neturi pagrindo.
Įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl jam mokėtų kompensacijų už kelionės išlaidas, atsakovės pateiktą 2019 m. spalio 5 d. pažymą apie pareiškėjui neišmokėtos kompensacijos nepriemoką bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies, iš atsakovės pareiškėjo naudai priteisiant 662, 27 Eur kompensacijos sumą už važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos asmeniniu automobiliu išlaidas, susidariusią laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 10 d. iki 2019 m. kovo 7 d. dėl Aprašo 15 punkto taikymo.
Įsakymo 2.4 punkte nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki šio įsakymo įsigaliojimo, kompensuojamos vadovaujantis iki šio įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Nuo 2019 m. kovo 8 d. galiojančiame Įsakyme nustatyta nauja kelionės išlaidų kompensavimo tvarka. Dėl to ginčo tarp šalių nėra. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsisakęs pareiškėjui kompensuoti kelionės išlaidas pagal Įsakymu nustatytą tvarką. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti kompensacijos skirtumą už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., yra nepagrįstas.
Atsakovės VSAT prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams tenkinti nėra pagrindo, kadangi jis yra grindžiamas tuo, kad 2019 metams nėra skirtas finansavimas nepriemokų išmokėjimui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. N. (A. N.) prašymą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui A. N. (A. N.) 662,27 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 10 d. iki 2019 m. kovo 7 d.
Kitą prašymo dalį atmesti.
Atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.