Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

suinteresuotam asmeniui I. Ž., suinteresuoto asmens atstovei adv. Birutei-Marijai Židonienei,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo L. S. pareiškimą dėl vaiko grąžinimo suinteresuotam asmeniui I. Ž., išvadą teikianti institucija Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas L. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino ir praš4 sugrąžinti L. S. sūnų L. S., gimusį (duomenys neskelbtini), į Italiją adresu: (duomenys neskelbtini).

2. Nurodo, kad pareiškėjui L. S. (toliau – Pareiškėjas) ir suinteresuotam asmeniui I. Ž. (toliau – Suinteresuotas asmuo arba Vaiko motina) (duomenys neskelbtini) Lietuvoje gimė sūnus L. S.. Sūnaus L., kaip ir visos šeimos, nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2014 m. iki 2017 m. buvo adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sūnus L. S. taip pat yra Italijos Respublikos pilietis. 2017 m. liepos mėnesį suinteresuotas asmuo per savo advokatą Italijoje paprašė pareiškėjo leidimo išvykti iš Italijos į Lietuvą atostogų laikotarpiui ir grįžti į Italiją turėjo iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio ( tikėtina, kad pareiškime padaryta klaida, nurodant grįžimo metus, turėtų būti- 2017 m. rugpjūčio mėn.) pabaigos. Tačiau Vaiko motina atsisakė grįžti 2017 m. rugpjūčio mėnesį į Italiją, paneigdama vaiko ir jo tėvo teisę į šeimos santykius. Pareiškėjas 2017-11-28 pateikė pareiškimą Italijoje dėl savimi negalinčio pasirūpinti vaiko pagrobimo. Po kurio laiko Pareiškėjas ir Vaiko motina sutarė, jog vaikas turi grįžti į nuolatinę gyvenamąją vietą Italijoje.

3. Vaiko motina 2018-01-23 su sūnumi atvyko į Orio al Serio oro uostą Italijoje, kur jų laukė Pareiškėjas, seniai nematęs sūnaus ir kuris taip pat buvo pasiilgęs tėvo. Tuo metu Pareiškėjas pranešė Vaiko motinai, kad jis neketinąs duoti leidimo sūnui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos (Italijos Respublikos). Vaiko motina bandė pirkti bilietą ir skristi, tačiau Italijos pareigūnai informavo, kad registruotas draudimas sūnui išvykti iš Italijos. Vaiko motinai nusiraminus dėl tokios situacijos, šeima grįžo į savo nepakitusią gyvenamą vietą (duomenys neskelbtini). Vėliau Suinteresuotas asmuo paprašė Pareiškėjo automobilio nuvažiuoti į prekybos centrą apsipirkti paimant ir sūnų L. ir nuo to laiko negrįžo. Kaip paaiškėjo vėliau, Vaiko motina pagrobė Pareiškėjo sūnų L., nepaisydama draudimų, į Lietuvą išvyko autobusu. Pareiškėjas kreipėsi į Italijos policiją (karabinierius) ir papildė savo ankstesnį pareiškimą dėl vaiko pagrobimo.

4. Pažymėtina, kad paminėtos aplinkybės taip pat yra konstatuotos ir prejudicinę reikšmę turinčiu Pavijos teismo 2018-05-10 sprendimu, kuriame taip pat pažymėta, kad buvimas Lietuvoje 2017 metų liepos mėnesį, dėl kurio šalys abipusiai susitarė kaip atostogų laikotarpio, negali reikšti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Tad Vaiko motina neteisėtai, pažeidžiant vaiko ir jo tėvo teises ir interesus, išvyko iš Italijos į Lietuvą (pakeitė vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą) nuo 2018-01-24.

5. Vaiko motina daugelį kartų norėjo pateikti, kad vaiko tėvas - Pareiškėjas dėl savo savybių negali rūpintis sūnumi – daro vaikui fizinę, psichinę žalą, sukelia vaikui psichiškai netoleruotinas situacijas ir pan. Tačiau taip nėra. Pareiškėjui 2018 m. vasario mėnesį nuvykus aplankyti į Lietuvą sūnaus L., Vaiko motina apkaltino jį nusikalstamomis veikomis dėl fizinio skausmo sukėlimo ir grasinimo nužudyti, nurodydama, kad Pareiškėjas 2018-02-12 panaudodamas fizinį smurtą sugriebė jai už pečių ir keletą kartų ją tampė, reikalaudamas atiduoti vaiką, taip sukeldamas jai skausmą, tuo metu ji laikė jų bendrą mažametį sūnų L.. Tačiau Suinteresuoto asmens skundas buvo atmestas, 2018-03-07 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, konstatuojant, kad nusikalstamų veikų nebuvo padaryta.

6. Pažymėtina, kad Pareiškėjas nėra smurtavęs nei Vaiko motinos, nei kaip nors vaiko atžvilgiu. Italijoje niekada nėra buvę jokių skundų dėl Pareiškėjo smurtavimo šeimos ar kitoje aplinkoje. Vaiko motina ilgą laiką gyveno Italijoje, turėjo ten darbą, puikiai moka italų kalbą, todėl jeigu tokių aplinkybių būtų, ji neabejotinai būtų kreipųsis į Italijos teisėsaugos institucijas.

7. Pažymi, kad nėra jokios grėsmės, kad grąžinus vaiką į jo kilmės valstybės, nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Italiją būtų didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.

8. Pažymėtina, kad Vaiko motinos neteisėti, nesąžiningi veiksmai vaiko ir paties Pareiškėjo atžvilgiu matomi iš daugelio kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, Lietuvoje nagrinėtoje Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų civ. b. Nr. 2-1676-2023/2018 (kuri buvo nutraukta dėl Pavijos teismo 2018-05-10 sprendimo) Vaiko motina pati savo ieškinyje nurodžiusi klaidingą savo asmens kodą, dėl ko net ir turint prieš Suinteresuotą asmenį nukreiptą sprendimą jo vykdymas negalimas (apsunkintas) ir pan.

9. Pažymi, kad Pareiškėjo sūnus L. iki jo išvežimo į Lietuvą visą laiką gyveno ir bendravo su abiem tėvais (t. y. tėvų valdžia buvo įgyvendinama kartu). Vaiko išvežimas ir laikymas ne nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje be vaiko tėvo sutikimo, jo negrąžinimas į kilmės šalį, esant bendrai tėvų globai, pažeidžia vaiko tėvo globos teises ir yra neteisėtas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, todėl pareiškėjas turi teisę reikalauti jį grąžinti į kilmės šalį.

10. Nurodo, kad Vaikas nuo gimimo su abiem tėvais gyveno Italijoje, vaiko tėvo namuose; abu tėvai turėjo darbą ir dirbo Italijoje; - Kaip matyti iš Le Specialita di C. G. 2015-10-01 rašto Vaiko motinai, ji pati Italijoje ne tik faktiškai gyveno, bet ir Italijoje norėjo dirbti ir dirbo atitinkamais laikotarpiais 2015, 2016 metais. Tiek Vaiko motinos, tiek vaiko interesų centras buvo Italija, jau nekalbant apie Pareiškėją; Vaikas turėjo išduotą Italijos piliečio asmens tapatybės kortelę; L. 2016 m. lankė (duomenys neskelbtini) darželį (duomenys neskelbtini), Italijoje, moka italų kalbą ir kt. Vaiko gyvenamoji vieta nuo jo gimimo (duomenys neskelbtini) buvo registruota (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu nuo 2014-03-19 buvo registruota (persikėlė iš Milano) ir Suinteresuoto asmens gyvenamoji vieta. Civilinės būklės, mokesčių, socialinės apsaugos, darželio ir kitų viešų paslaugų prasme Italijoje buvo registruotas vaikas ir Suinteresuotas asmuo. Tad ankstyvoji vaiko vaikystė praėjo Italijoje, kur gyveno, dirbo abu tėvai ir Italijos valstybėje turėjo savo interesų centrą. Vaikas taip pat buvo gydomas, jo sveikata prižiūrima ir Italijoje. Bendro tėvų sutarimo dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos keisti vienašališkai, be kito tėvo sutikimo negalima, tai reiškia vaiko interesų pažeidimą.

11. Atsižvelgiant į L. S. amžių ir tokiame amžiuje vis dar jaučiamą prisirišimą prie motinos, Pareiškėjas sutinka grąžinant sūnų L. į Italiją sumokėti Vaiko motinos išlaikymą 2 mėnesių laikotarpiu. Tokiu būdu būtų užtikrintas sūnaus L. interesas šalia turėti mamą. Tuo pačiu 2 mėn. laikotarpis yra pakankamas, per kurį Suinteresuotas asmuo susirastų darbą ar kitą veiklą ir galėtų save išlaikyti.

12. Suinteresuotas asmuo I. Ž. atsiliepime į pareiškimą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Teigia, kad pareiškėjas neteisingai nurodo, kad sūnaus, kaip ir visos šeimos, nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2014 m. iki 2017 m. buvo adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kaip įrodymus teikia (duomenys neskelbtini) savivaldybės 2018-04-27 pažymą, 2018-01-29 išrašą dėl šeimyninės padėties, gimimo liudijimą. Pažymi, kad vaiko motinos bei L. S. nuolatinė gyvenamoji vieta visados buvo Lietuvoje. I. Ž. neneigia fakto, kad palaikė ryšius su pareiškėju ir vykdavo jo lankyti į Italiją, kurį laiką buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą Italijoje, tačiau dar iki 2015 m., gimstant vaikui ji visam laikui grįžo į Lietuvą, į savo gimtinę, kur gimdė ir toliau gyveno. Siekdama visiškai neapriboti nepilnamečio vaiko ir tėvo bendravimo, periodiškai grįždavo į Italiją, tačiau nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuva.

13. Nurodė, kad jos teiginius, jog ji niekada nebuvo nutraukusi ryšių su Lietuva, ir tai, kad čia visados buvo jos nuolatinė gyvenamoji vieta, pagrindžia teismui pateikiami dokumentai: Vaiko gimimo liudijimas, kuriame nurodyta, jog vaikas gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), tautybė lietuvis; L. S. pasas, išduotas Lietuvos Respublikoje, išdavimo data 2017-08-09. Pažyma apie asmens, t. y. I. Ž. deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje aiškiai parašyta, kad I. Ž. deklaruota gyvenamoji vieta laikotarpiu nuo 2015-02-03 iki 2017-08-08 buvo (duomenys neskelbtini), nuo 2017-08-09 deklaruota vieta adresu: (duomenys neskelbtini). Pažyma apie asmens, t. y. L. S., deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje nurodyta, kad L. S. deklaruota gyvenamoji vieta laikotarpiu nuo 2015-07-20 iki 2017-08-08 buvo (duomenys neskelbtini), nuo 2017-08-09 deklaruota vieta adresu: (duomenys neskelbtini). L. S. skiepų knygelė, vaiko sveikatos raidos istorija, jog vaikas buvo prižiūrimas ir gydomas Lietuvoje. Byloje pateiktos su nuotraukos, lėktuvų bilietai, įrodantys, jog I. Ž. ir L. S. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublika.

14. Pareiškėjas taip pat teismui nurodo, kad I. Ž. neva kreipėsi į pareiškėją per advokatą dėl leidimo išvykti iš Italijos į Lietuvą. Tačiau pateiktame advokato rašte (į kurį nebuvo gautas atsakymas) nėra jokio klausimo apie leidimą išvykti, šiame rašte, jei yra teisingai pateiktas vertimas, siūloma susitikti ir aptarti „L. globą bei išlaikymą“. Dėl prašymo leisti išvykti ir kitų susitarimų dėl grįžimo į Italija rugpjūčio mėn. pareiškėjas į bylą nepateikė. Akivaizdu, jog pareiškime nurodytos klaidingos faktinės aplinkybės, kas neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog ir kiti faktai, kaip pvz. pareiškėjo teiginiai, jog I. Ž. negrįžo į Italiją, tuo paneigdama vaiko ir tėvo teisę į šeimos santykius, yra neatitinkantys tikrovės, nes nei konkretaus prašymo išvykti, nei draudimo išvykti nei oficialiai, nei neoficialiai iš Pareiškėjo pusės nebuvo išreikšta.

15. Teigia, kad pareiškėjas niekada nedraudė vykti į I. Ž. nuolatinę gyvenamąją vietą, tai, kad po 2017 m. liepos mėn., kai ji kartu su sūnumi išvyko į Lietuvą, pats pareiškėjas lankėsi Lietuvoje kelis kartus ir bendravo su ja, kartu sutiko 2017 m. Kalėdas I. Ž. namuose, jokio draudimo, reikalavimo grįžti į Italiją ar tartis dėl vaiko globos pareiškėjas nebuvo išreiškęs. Šias aplinkybes pagrindžia prie bylos pridedamos foto nuotraukos. Nurodė, kad I. Ž. nebuvo žinoma ta aplinkybė, jog 2017-11-28 pareiškėjas buvo parašęs pareiškimą dėl vaiko grobimo. Jai nežinoma, kokiu tikslu buvo parašytas pareiškimas dėl vaiko grobimo, jei nebuvo apribota tėvo teisė bendrauti su vaiku, įgyvendinti kitas teises.

16. Teigia, kad pareiškėjas neteisingai nurodo, jog „Pareiškėjas ir Vaiko motina sutarė, jog vaikas turi grįžti į nuolatinę gyvenamąją vietą“, kadangi tokio susitarimo nebuvo. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad tarp šalių buvo bent menkiausias susitarimas. Suinteresuotas asmuo paaiškina, jog tuo metu nors tarp pareiškėjo ir jos nebuvo šeiminių santykių, tačiau ji jautė pareigą leisti vaikui matytis su tėvu ir to niekada neneigė, todėl sutiko keturioms dienoms, 2018-01-23 atvykti į Italiją. I. Ž. nenujautė, jog jos atžvilgiu yra kuriamas planas sulaikyti oro uoste ir taip suvaržyti jos laisvę su sūnumi grįžti į Lietuvą. Pažymi, kad jai nebuvo taikomos absoliučiai jokios sankcijos, nes policija neturėjo jokio teisinio pagrindo drausti ar neleisti vykti iš Italijos į Lietuvą, dėl ko kita dieną I. Ž., gavus Binasco policijos leidimą, kartu su sūnumi išvyko atgal į Lietuvą, nes bijojo dėl savo ir sūnaus saugumo.

17. Pareiškėjas teigia, kad jis neleido išvykti, nesutiko, kad sūnus kartu su I. Ž. vyktų į Lietuvą, rašė pareiškimus dėl vaiko grobimo, tačiau nenurodo nei vieno teisinio argumento, kuo remiasi, jog vaiko globos teisės buvo priskirtos jam, kuo remiasi, jog jis turėjo teisę spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos, kai tuo tarpu jau yra neginčytini faktai (ko neneigia ir pats pareiškėjas), kad nuo 2017 liepos mėn. tiek I. Ž., tiek L. S. gyveno Lietuvoje, kur I. Ž. dirbo, o sūnus nuo 2017-02-02 lankė darželį (duomenys neskelbtini).

18. Nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą, jog „[I. Ž. ir sūnaus] buvimas Lietuvoje 2017 m. liepos mėn., dėl kurio šalys abipusiai susitarė, kaip atostogų laikotarpio, negali reikšti, kad vaiko gyvenamoji vieta yra Lietuvoje“. Pareiškėjas tik deklaratyviai kalba apie tam tikrą susitarimą, kai tuo tarpu jokio tarp šalių susitarimo nei dėl atostogų, nei dėl kitų sąlygų nebuvo.

19. Nurodė, kad tai, jog iki 2018-01-24 I. Ž. ir L. S. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublika, nėra pagrindo teigti, jog grįžimas į Lietuvą buvo pažeidžiantis pareiškėjo, kaip tėvo, interesus. Priešingai, pareiškėjas, neturėdamas jokio teisėto pagrindo apribojo I. Ž. ir sūnaus laisvę judėti, naudojo psichologinį smurtą neteisėtai kreipdamasis į policija dėl tariamo vaiko grobimo, siekdamas įbauginti ir paveikti psichologiškai.

20. Be kita ko, I. Ž., atsikirsdama į pareiškėjo argumentus, jog neva I. Ž. niekada nesikreipė į teisėsaugos institucijas, pažymi, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, buvo kreiptasi į policiją dėl pareiškėjo elgesio, taigi neabejotinai policija ar kita institucija galėtų pateikti apie užregistruotą kreipimąsi į policiją Italijoje. Pareiškime nurodyta, jog pareiškėjas pateiks pažymą iš Italijos registrų, tačiau iki šiol ši pažyma nėra pateikta, nors I. Ž. yra žinoma, jog pareiškėjo atžvilgiu yra pradėti tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje.

21. Analizuojamu atveju, visų pirma, reikia išsiaiškinti, ar pareiškėjas turi teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neteisėto išvežimo, kitaip tariant, ar yra pagrindas išvis traktuoti, jog I. Ž. ir sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Italijoje, o ne Lietuvoje, ir ji neteisėtai grįžo į Lietuvą; antra, jei teismas visgi konstatuos, jog I. Ž. neteisėtai išvežė vaiką, ar yra pagrįstas pagrindas grąžinti vaiką tėvui į Italiją, ar nebus padaryti psichinė ir fizinė žala.

22. Hagos konvencijoje numatytos išimtys, kurias gali taikyti valstybių, į kurias neteisėtai išvežti vaikai, teismai. Esant bent vienai iš šių išimčių, teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas. Šiuo konkrečiu atveju, suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas turi atisakyti grąžinti vaiką į Italiją, kadangi procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.

23. Tiek gyvenant Lietuvoje, tiek lankantis Italijoje, L. S. fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į jo amžių, sutapo su jo tėvų, o ypač su mamos I. Ž. aplinka, su kuria jis praleisdavo daugiausiai laiko, buvo maitinamas krūtimi, todėl I. Ž. grįžus iš Italijos į Lietuvą 2017 m. liepos mėn., L. S. dėl prisirišimo prie motinos streso dėl gyvenamosios vietos pakeitimo nepatyrė. Būtent I. Ž. su sūnumi apsigyveno Lietuvoje tėvams priklausančiame name, o vėliau 2016-03-10 įsigijo nuosavą būstą. Nurodo, kad būste vaikui su motina yra skirtas atskiras kambarys, aprūpintas visais būtiniausiais baldais, yra saugus, kas neabejotinai leidžia teigti, kad vaikui Lietuvoje sukurtos tinkamos sąlygos augti ir vystytis.

24. I. Ž. nurodė, kad vaikas ne tik kad nuo pat gimimo (duomenys neskelbtini) daugiau laiko praleido Lietuvoje nei Italijoje, bet ir nuo 2017 m. vasario 2 d. pradėjo lankyti darželį „(duomenys neskelbtini)“. Suinteresuotas asmuo pateikia 2019-02-01 pažymą iš (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio – darželio „(duomenys neskelbtini)“. Pažymoje yra nurodyta, priešingai nei teigia pareiškėjas, jog L. S. nekalba itališkai, darželyje yra bendraujama lietuvių kalba. Pareiškėjas yra pateikęs pažymą iš Italijos darželio, jog L. S. lankė darželį 2016 m., 29 d. per keturis mėnesius. Vaikui tuo metu buvo vos virš metukų, taigi tokio amžiaus vaikas dar nekalba, vadinasi tuo metu nebuvo galimybių jam išmokti italų kalbą. Dar daugiau nuo 2016 m. praėjo trys metai, per kuriuos vaikas niekados nesimokė italų kalbos, taigi pareiškėjo teiginiai apie sūnaus gebėjimus yra melagingi ir neatitenkantys realios faktinės situacijos. Siekdami pagrįsti susiformavusius psichologinius ir emocinius ryšius suinteresuotas asmuo pateikia 2019-01-30 VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centro specialistės dr. I. Š. – S. išvadą dėl L. S. ir I. Ž. susiformavusio artimo ryšio bei galimų pasekmių, jei toks ryšys būtų nutrauktas. Akcentuotina, kad šiai dienai tarp L. S. ir L. S. nėra ryšio, taigi pirmiausia siekiant atnaujinti net ir menkiausią sūnaus ir tėvo bendravimą, turėtų dalyvauti psichologas, kuris padėtų tą ryšį sukurti. Kadangi šiai dienai emociniai sūnaus ir tėvo ryšiai yra nutrūkę, neabejotina, jog vaiko perkėlimas padarytų jam nepataisomos žalos.

25. Teigia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, neabejotinai leidžia pripažinti ir tai, kad pareiškėjo dalyvavimas sūnaus, ugdyme ir auklėjime, kai I. Ž. gyveno Lietuvoje ir lankydavosi Italijoje, buvo daugiau epizodinis - ilgesniam laikui pareiškėjas vienas su vaiku nebuvo pasilikęs. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tarp tėvo ir mažamečio vaiko nėra užsimezgęs glaudus emocinis ryšys, o jo pasiteiravimas suinteresuoto asmens apie vaiką, nekuriant glaudaus ir betarpiško bendravimo su vaiku, leidžia teigti, kad šiuo metu tėvas yra nusišalinęs nuo vaiko priežiūros ir nedalyvauja vaiko gyvenime.

26. Be kita ko I. Ž. yra pateikusi įrodymus, jog pareiškėjas nuo pat vaiko gimimo, o vėliau ir grįžimo į Lietuvą momento neteikia vaikui išlaikymo, o visą vaiko priežiūros ir išlaikymo naštą perkėlė vaiko motinai, kai tuo tarpu vaikui būtinas pastovus ir jo poreikius atitinkantis išlaikymas iš abiejų tėvų. Suinteresuoto asmens manymu, tai parodo, kad pareiškėjas ne visiškai supranta tėvo pareigų apimtį ir nėra pasirengęs prisiimti visišką atsakomybę dėl vaiko auklėjimo ir globos. Vaiko vystymuisi svarbus ir tėvo betarpiškas dalyvavimas vaiko auklėjime, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, nebendraudamas su vaiku, neteikdamas vaikui išlaikymo, yra pasirengęs jį auginti ir užtikrinti jo teisę į saugią ir vaiko vystymuisi būtiną aplinką, be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis dėtų pastangas vaiko poreikių tenkinimui. Priešingai, iš pareiškimo turinio ir dėstomų aplinkybių matyti, jog pareiškėjo pagrindinis siekis yra grąžinti vaiką į Italiją, be to nuodo, jog tikisi vaiko motinos pagalbos ir net jai siūlo kartu vykti į Italiją ir apmokėti pragyvenimo išlaidas. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai abejoti, ar pareiškėjas veikia išimtinai vaiko interesais ir jo labui, tuo labiau įvertinus vaiko amžių bei tai, kad pareiškėjas neįrodė, kad jis sugebės prisiimti visišką atsakomybę dėl vaiko priežiūros. Pažymėtina, jog vaikui būnant Lietuvoje vaiko tėvui nėra daroma jokių kliūčių, siekiant bendrauti su vaiku, tą pagrindžia ir pridedami elektroniniai laiškai, kuriais kviečiamas atvykti į vaiko gimtadienį. Tuo tarpu, išvežus vaiką į Italiją, vaikas prarastų nuolatinį stiprų emocinį ryšį su motina.

27. Apibendrinant darytina išvada, jog dėl nurodytų aplinkybių: vaikas lanko Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo įstaigą, vaikas socializavosi aplinkoje ir praplėtė socialinę aplinką, šeimoje sukurti geri santykiai, jo natūralus ir tvirtesnis emocinis ryšys su motina ir seneliais, įgytas saugumo ir stabilumo jausmas esamoje aplinkoje, geros buities sąlygos, galima apsunkinta adaptacija naujoje aplinkoje ir pavojus prarasti bendravimą su motina ar iš esmės jį apriboti, vaikui yra tik 3,5 metai, vaiko gyvenimas jau žinomoje, socialiai saugioje aplinkoje teikia daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi ir labiausiai atitinka vaiko interesus.

28. I. Ž. nuo pat (duomenys neskelbtini), kai gimė L. S., labai dažnai buvo Lietuvoje, taigi šiais laikotarpiais L. S. gyveno Italijoje, o I. Ž. Lietuvoje. Siekdama nenutraukti vaiko ir tėvo ryšių, ji lankydavosi Italijoje, bet niekada nepalaikė artimo šeimyninio ryšio ir ilgalaikio gyvenimo kartu. Kitas svarbus aspektas, jog L. S. laikotarpiu nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. sausio 24 d. I. Ž. nereiškė jokių pretenzijų dėl vaiko globos. Pareiškėjas niekada nesirūpino ir nerodė didelio dėmesio savo sūnui. I. Ž. nurodė, jog pareiškėjas iki 2018-01-24 buvo keletą kartų atvažiavęs į Lietuvą, tačiau po šio įvykio nei karto nebuvo atvykęs į Lietuvą, nesidomėjo vaiku, jo pasiekimais, raida, pomėgiais ir pan. Ką pagrindžia ir prie bylos pridėta darželio „(duomenys neskelbtini)“ pažyma. Be kita ko, be šių aplinkybių svarbu paminti, kad pareiškėjas ne tik nesinaudojo globos teise, bet ir neįgyvendino savo pareigos išlaikyti vaiką. Būtent šios vienos iš pagrindinių pareigų pažeidimas rodo, kad Pareiškėjas iš tiesų neturi intereso rūpintis vaiku, o veikia vien tik iš savanaudiškų paskatų siekiant atkeršyti I. Ž..

29. Suinteresuoto asmens manymu, yra pagrindo manyti, kad pareiškėjas negalės pasirūpinti vaiku dėl socialinių įgūdžių stokos, dėl nesamo ryšio su vaiku ir agresyvaus savo elgesio. Pastebėtina, jog į bylą nėra pateikti duomenys apie jo aplinką, kuo dirba, kiek uždirba, ar yra teistas, ar jo atžvilgiu yra pradėti ikiteisminiai tyrimai, o jei yra tai kokiu pagrindu, ar I. Ž. ir L. S. šeima buvo žinoma socialinės apsaugos institucijoms ir pan. Šiai dienai pagal byloje esančius įrodymus, nėra galimybės daryti išvadą, jog L. S. yra pajėgus savarankiškai pasirūpinti vaiku, kadangi akivaizdus faktas, jog iki šiol L. S. neteikė vaikui išlaikymo ir visą pareigą rūpintis vaiku perkėlė motinai, tuo iš esmės pažeisdamas tėvo pareigas.

30. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos byloje pateikė išvadą, kurioje nurodo, kad 2018-04-26 Tarnyboje buvo gautas Italijos centrinės institucijos persiųstas L. S. prašymas pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomo mažamečio sūnaus L. S. grąžinimo į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Italiją. Tarnyba susipažinusi su L. S. prašymu pagal Hagos konvenciją, 2018-04-27 raštu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, informuodama apie gautą prašymą. Tarnyba taip pat prašė (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus apsilankyti vaiko ir jo motinos gyvenamojoje vietoje bei patikrinti mažamečio gyvenimo sąlygas, o taip pat išsiaiškinti kokios priežastys lėmė I. Ž. apsisprendimą likti Lietuvoje nuolat gyventi, ar ji planuoja grįžti į Italiją ir kitas aplinkybes.

31. 2018-05-07 Tarnyboje buvo gautas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešimas apie mažamečio šeimą. Pateiktais duomenimis, mažametis su motina gyvena adresu (duomenys neskelbtini), I. Ž. nuosavybės teise priklausančiame dviejų kambarių bute, kuriame vaikui sudarytos geros ir saugios gyvenimo sąlygos. I. Ž. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog Italija niekuomet nebuvo jos nuolatine gyvenamąja vieta, į Lietuvą moteris grįžo 2015 m. vasario mėn., dar laukdamasi sūnaus, kadangi pablogėjo jos santykiai su vaiko tėvu. Sūnus gimė Lietuvoje. 2016 m. I. Ž. įsigijo butą Lietuvoje, sūnus 2017-02-01 pradėjo lankyti ugdymo įstaigą Lietuvoje, o ji pati nuo 2017 m. spalio mėn. įsidarbino. I. Ž. paaiškinime nurodė, jog 2017 m. liepos mėn. ji su sūnumi buvo nuvykusi į Italiją pasisvečiuoti, o jiems grįžus į Lietuvą, L. S. kelis kartus juos lankė Lietuvoje.

32. I. Ž. šeima Vaiko teisių apsaugos skyriui tapo žinoma 2018-02-01, kuomet per (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, į (duomenys neskelbtini)Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi pareiškėjas, teigdamas, jog I. Ž. riboja jo bendravimą su mažamečiu sūnumi. (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai tarpininkavo suorganizuojant pareiškėjo susitikimą su vaiku (duomenys neskelbtini) savivaldybės patalpose.

33. Taip pat (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos pranešime pateiktais duomenimis, (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmams I. Ž. pateikė ieškinį dėl mažamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su ja ir kitų klausimų bei iš minėtoje byloje pateiktų duomenų matyti, jog konfliktas dėl sūnaus globos tarp vaiko tėvų kilo po to, kai I. Ž. 2018 m. sausio mėn. nuvyko su sūnumi į Italiją aplankyti vaiko tėvo bei pastarasis mėgino be vaiko motinos sutikimo išsivežti sūnų, tačiau tą padaryti L. S. sutrukdė policijos pareigūnai. Tarnybai pateiktais duomenimis, (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai tarpininkavo organizuojant pareiškėjo susitikimus su vaiku (duomenys neskelbtini) savivaldybės patalpose bei vaiko močiūtės namuose.

34. Tarnyba 2018-05-15 raštu informavo (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmus, kuriuose Tarnybai pateiktais duomenimis buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1676-1023/2018 pagal I. Ž. ieškinį L. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir kt., apie Tarnyboje gautą L. S. prašymą pagal Hagos konvenciją bei Hagos konvencijos 16 str. nuostatas.

35. 2018-05-28 Tarnyboje buvo gautas I. Ž. elektroninis laiškas, kuriuo mažamečio motina išreiškė susirūpinimą dėl L. S. pareikšto reikalavimo grąžinti vaiką į Lietuvą, nurodė aplinkybes, susijusias su jos ir sūnaus kelionėmis į Italiją bei prašė Tarnybos pagalbos jai siekiant, kad sūnus nebūtų grąžintas į Italiją.

36. Pažymi, kad Tarnyba gavusi pranešimą iš teismo, kreipėsi į Italijos centrinę instituciją informuodama apie teisme pradėta teisminį procesą dėl vaiko grąžinimo į Italiją bei paprašė pateikti informaciją, nurodytą teismo priimtoje 2019-01-25 nutartyje. Italijos centrinės institucijos atsakymas į Tarnybos raštą nėra gautas.

37. Taip pat Tarnyba 2019-01-29 kreipėsi į Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (duomenys neskelbtini) mieste, prašydama patikrinti mažamečio gyvenimo sąlygas, išsiaiškinti ar nepasikeitė I. Ž. ketinimai likti su sūnumi Lietuvoje nuolat gyventi, informuoti ar pareiškėjas ir I. Ž. šeima yra žinoma vaiko teisių apsaugos specialistams bei įvertinti mažamečio prisitaikymą prie gyvenamosios aplinkos Lietuvoje.

38. 2019-02-01 Tarnyboje buvo gautas Tarnybos skyriaus (duomenys neskelbtini) miesto pranešimas, kuriuo pateikti duomenys apie mažamečio L. S. situaciją. Tarnybos skyrius informavo, jog mažamečio gyvenamosios vietos adresas Lietuvoje nepasikeitė, jis gyvena su motina, jai nuosavybės teise priklausančiame bute, kuriame vaikui sudarytos geros gyvenimo sąlygos. I. Ž. nuomonė dėl vaiko grįžimo į Italiją nepasikeitė, moteris tvirtina, jog ši valstybė niekada nebuvo jos bei sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, todėl į Italiją išvykti neketina. Tarnybos skyrius (duomenys neskelbtini) mieste nėra gavęs neigiamos informacijos apie I. Ž. šeimą, šeima nebuvo įrašyta į socialinės rizikos ar stebimų šeimų sąrašus. Pateiktais duomenimis, mažametis yra drovus ir nedrąsus vaikas, jis nemėgsta svetimų žmonių dėmesio ir vengia kontakto su jais, jaučiasi saugus tik būdamas jam pažįstamoje aplinkoje ir artimų žmonių (mamos, močiutės) draugijoje. Vaiko teisių apsaugos specialistai dalyvavo dviejuose vaiko ir pareiškėjo susitikimuose, kurių metu buvo pastebėtas mažamečio nenoras ilgiau bendrauti su tėvu bei prieraišumas prie motinos. Tarnybos skyriaus (duomenys neskelbtini) miesto specialistų vertinimu, įprastinės vaikui gyvenamosios aplinkos pakeitimas gali būti žalingas jautriam vaikui bei sukelti mažamečiam L. S. ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Prašymas atmestinas.

39. Lietuvos Respublikoje šios kategorijos bylos nagrinėjamos vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (Toliau – Reglamentas), 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriuje įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 7-12 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. CPK nuostatos, nagrinėjant šias bylas, taikomos tiek, kiek Reglamentas, Hagos konvencija ir Įgyvendinimo įstatymas nenustato kitaip (Įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).

40. Vaiko neteisėto išvežimo ir/arba negrąžinimo pasekmės yra tos, kad pažeidžiamos globos teisės. Asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę realizuoti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tai yra žalingi padariniai, kurie atsiranda tiek asmeniui, turinčiam globos teisę vaikui, tiek vaikui, jį neteisėtai išvežus iš gyvenamosios vietos ar neteisėtai negrąžinant. Sprendžiant klausimą dėl vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko, tėvų bei viešosios tvarkos interesų balansą, vaiko interesams turėtų būti teikiamas pagrindinis dėmesys. Pirmenybė vaiko interesų apsaugai teiktina atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vaiko interesas susideda iš dviejų dalių. Viena vertus, vaiko interesas reikalauja jo ryšių su šeima palaikymo, išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, kad šeima yra ypač netinkama. Iš to seka, kad šeimos ryšiai gali būti nutraukti tik išimtinais atvejais ir kad viskas turi būti padaryta siekiant išsaugoti asmeninius santykius, ir, jei reikia, „atstatyti“ šeimą (Gnahoré v. France, no. 40031/98, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas). Kita vertus, vaiko interesus aiškiai atitinka siekis užtikrinti jo vystymąsi patikimoje aplinkoje ir nei vienas iš tėvų negali pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį imtis priemonių, kurios darytų žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi (Neulinger ir Shuruk v. Switzerland, no. 41615/07, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. liepos 6 d. sprendimas).

41. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad pareiškėjas L. S. ir suinteresuotas asmuo I. Ž. 2015 m. liepos 14 d. susilaukė sūnaus L. S.. Sūnus gimė Lietuvoje. Tarp pareiškėjo L. S. ir suinteresuoto asmens santuoka nebuvo sudaryta. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog suinteresuoto asmens I. Ž. deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2015-02-03 iki 2017-08-08 buvo (duomenys neskelbtini), o nuo 2017-08-09 deklaruota vieta adresu: (duomenys neskelbtini). Mažamečio L. S. deklaruota gyvenamoji vieta laikotarpiu nuo 2015-07-20 iki 2017-08-08 buvo (duomenys neskelbtini), o nuo 2017-08-09 deklaruota vieta adresu (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos pasas mažamečiui išduotas 2017-08-09. Iš vaiko skiepų knygelės, vaiko sveikatos raidos istorijos matyti, kad vaikas buvo prižiūrimas ir gydomas Lietuvoje. Iš (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos pažymos nustatyta, jog mažametis nuo 2017 m. vasario mėnesio pradėjo lankyti „(duomenys neskelbtini)“ grupę. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos pažymos matyti, jog nuo 2017 m. spalio 19 d. su suinteresuotu asmeniu vaiko motina sudaryta neterminuota darbo sutartis. Suinteresuotas asmuo taip pat pateikė įrodymus, jog po vaiko gimimo, palaikė ryšius su pareiškėju ir vykdavo jo lankyti į Italiją, tikslu visiškai neapriboti nepilnamečio vaiko ir tėvo bendravimo, kurį laiką buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą Italijoje. Šalių paaiškinimais taip pat nustatyta, jog po 2017 m. liepos mėn., kuomet I. Ž. kartu su sūnumi išvyko į Lietuvą, pareiškėjas lankėsi Lietuvoje kelis kartus ir bendravo su sūnumi, kartu sutiko 2017 m. Šv. Kalėdas, tačiau vėliau paaiškėjo, jog 2017-11-28 pareiškėjas yra parašęs pareiškimą dėl vaiko grobimo. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, jog suinteresuotas asmuo su sūnumi Italijoje paskutinį kartą nuvyko 2018 m. sausio mėn. 23 d., o 2018 m. sausio 24 d. grįžo į Lietuvą.

42. Byloje esanti medžiaga taip pat patvirtina, kad pareiškėjas L. S. pateikė Italijos Respublikos kompetentingam Pavijos teismui pareiškimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su juo nustatymo ir šis pareiškėjo prašymas 2018-05-10 sprendimu buvo patenkintas- mažamečio vaiko L. S. gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu (pareiškėju L. S.), tačiau pažymėtina tai, jog šis Pavijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Teismo posėdžio metu, šalių paaiškinimais nustatyta, jog suinteresuotas asmuo yra pateikęs apeliacinį skundą dėl Pavijos teismo 2018-05-10 priimto sprendimo, kuris apeliacine tvarka bus nagrinėjamas 2019 m. birželio mėnesį.

43. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas yra neteisėtai laikomas ir jei pradedant procesą valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose nėra ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką grąžinti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas neteisėto vaiko išvežimo datą nurodo 2018 m. sausio 24 d., į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2019 m. sausio 16 d., dėl to, teismo vertinimu nagrinėjamu atveju yra praleistas vienerių metų terminas, bet nežymiai. Tačiau pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktą, nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.

44. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, ar grąžinus trijų metų vaiką – L. S., į Italijos Respubliką, kurio santykiai pagal bylos duomenis bei remiantis byloje dalyvaujančios Vaiko teisių apsaugos Tarnybos išvada ir lopšelio darželio „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, su tėvu nėra visiškai susiformavę, jis nepateks į netoleruotiną situaciją ir ar jam nebus padaryta nepataisoma žala. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo L. S., suinteresuoto asmens I. Ž. paaiškinimus, pateiktus teismo posėdžio metu, taip pat byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju grąžinus vaiką į Italijos Respubliką pastarasis gali patekti į netoleruotiną situaciją bei jam gali būti padaryta nepataisoma žala, nes iš esmės suinteresuoto asmens I. Ž. argumentai, jog grąžinus vaiką į Italiją jis paklius į netoleruotiną aplinką, yra grindžiami paaiškinimais apie jos ir pareiškėjo tarpusavio nesutarimus bei konfliktus, kas yra susiję iš esmės su faktinių šeimos narių tarpusavio santykiais ir bendravimu tuo laikotarpiu, kai jie gyveno kartu, tačiau nesudaro pagrindo daryti išvadą apie tėvo neigiamą įtaką vaiko psichikai, įvertinant tai, jog šeimos bendras gyvenimas faktiškai yra iširęs ir motina neplanuoja grįžti gyventi į Italijos Respubliką.

45. Tačiau, teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog yra teisinis pagrindas atsisakyti grąžinti vaiką į Italiją, remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, būtent vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos. Žodis „prisitaikymas“ šiame kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omeny, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju. Kadangi vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygis turi būti vertinamas tuo metu, kai vyksta procesas, teismas sprendžia dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos šios bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas, taikydamas šį atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą, neatsižvelgia į Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą jo taikymo sąlygą (jog vaiko grąžinimo procesas turi būti pradėtas praėjus vienerių metų terminui, skaičiuojant jį nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas), kadangi pripažįsta ją procedūrine ir formalia bei neatitinkančia šioje byloje susidariusios situacijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-6/2013).

46. Faktiškai susiklosčius situacijai, kai procesas dėl vaiko grąžinimo pradedamas nepraėjus vienerių metų terminui, tačiau užsitęsia ilgą laiko tarpą ir lemia vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos, teisingumo ir protingumo principai reikalauja, jog minėtas Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vaiko negrąžinimo pagrindas būtų aiškinamas ir taikomas ne formaliai, bet atsižvelgiant į pagrindinį šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Bylose dėl vaiko grąžinimo teismas, siekdamas užtikrinti tinkamą vaiko, tėvų bei viešosios tvarkos interesų balansą, vaiko interesams turėtų teikti pagrindinį dėmesį. Tai matyti ir iš Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos, kurioje valstybės narės pareiškė, jog „sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausia yra vaikų interesai“. Vaiko interesai, priklausomai nuo jų prigimties ir svarbos, gali būti pripažinti turinčiais viršenybę prieš tėvų interesus (žr. Sahin v. Germany, no. 30943/96, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 8 d. sprendimas). Nepaisant to, tėvų interesai, ypač jų interesas reguliariai bendrauti su vaiku, išlieka veiksnys, kuris turi būti įvertintas, siekiant užtikrinti tinkamą minėtų interesų balansą (žr. Sahin v. Germany, no. 30943/96, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 8 d. sprendimas; Haase v Germany, no. 11057/02, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. balandžio 8 d. sprendimas; Kutzner v. Germany, no. 46544/99, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. vasario 26 d. sprendimas).

47. Pažymėtina, jog Hagos konvencija nėra siekiama besąlygiško neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimo. Tai, jog vadovaujantis Hagos konvencijos 1 straipsnio 1 punktu vaiko grąžinimo procedūra turi būti įvykdyta kuo greičiau, bei šioje konvencijoje ir Reglamente įtvirtintas šešių savaičių vaiko grąžinimo proceso terminas, suponuoja, jog vaiko grąžinimu inter alia yra siekiama kuo greitesnio jo grąžinimo į iki neteisėto išvežimo ar laikymo vaiką supusią jo įprastą aplinką, atkuriant ryšius su tuo iš tėvų, kurio globos teisės buvo pažeistos. Šių tikslų nebūtų pasiekta tuo atveju, jei dėl užsitęsusio vaiko grąžinimo proceso vaikas jau būtų prisitaikęs prie naujos aplinkos, dėl ko vaiko grąžinimas jam reikštų grįžimą į kokybiškai naują aplinką, prie kurios vaikas turėtų adaptuotis iš naujo. Be to, vadovaujantis Hagos konvencijos 20 straipsniu, gali būti atsisakyta grąžinti vaiką pagal 12 straipsnio nuostatas, jei to neleidžia valstybės, į kurią kreipiamasi, pagrindiniai žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos principai.

48. Pirmenybė vaiko interesų apsaugai teiktina ir tarptautinėje teisėje: Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog vaiko interesas susideda iš dviejų dalių. Viena vertus, vaiko interesas reikalauja jo ryšių su šeima palaikymo, išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, jog šeima yra ypač netinkama. Iš to seka, kad šeimos ryšiai gali būti nutraukti tik išimtiniais atvejais ir kad viskas turi būti padaryta, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, ir, jei reikia, „atstatyti“ šeimą (Gnahoré v. France, no. 40031/98, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas). Kita vertus, vaiko interesus aiškiai atitinka siekis užtikrinti jo vystymąsi patikimoje aplinkoje ir nei vienas iš tėvų negali pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį imtis priemonių, kurios darytų žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi (Neulinger ir Shuruk v. Switzerland, no. 41615/07, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. liepos 6 d. sprendimas).

49. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina būtinumą taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti L. S. grąžinti į Italijos Respubliką. Teismas išsamiai išanalizavęs byloje susidariusią situaciją, konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju mažametis L. S. yra prisitaikęs prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jo interesų.

50. Pastebėtina tai, jog nagrinėjamu atveju vienareikšmiškai konstatuoti, jog mažamečio L. S. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Italijos Respublika, pagrindo nėra, kadangi jis gimė Lietuvoje, pilietybė nurodyta „lietuvis“, darželį lanko lietuvių kalba, buvo gydomas ir medikų prižiūrimas Lietuvoje. Suinteresuotas asmuo pripažįsta, jog po vaiko gimimo jie lankydavosi Italijoje, kažkurį laiką ten gyveno, tačiau tik dėl to, kad mažametis neprarastų ryšio su tėvu. Mažametis Italijoje 29 dienas taip pat lankė darželį, bet, kaip teismo posėdžio metu paaiškino suinteresuotas asmuo, tik dėl to, kad vaikas socializuotųsi aplinkoje, bendrautų su kitais vaikais. Teismas įvertinęs šias aplinkybes, sprendžia, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo mažamečio vaiko nuolatine gyvenamąja vieta laikyti Italiją. Nors nagrinėjamu atveju, akivaizdu, jog laikotarpiu nuo vaiko gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki 2017 m. pradžios mažametis daugiau laiko praleido Italijoje, negu Lietuvoje, tačiau teismo vertinimu šiuo konkrečiu atveju yra būtina atsižvelgti į tai, jog vaiko motina nors ir būdama Italijoje, tačiau Lietuvoje taip pat kūrė gyvenimo sąlygas, tiek sau, tiek ir mažamečiui, kadangi į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog suinteresuotas asmuo 2016 m. įsigijo būstą, užrašė mažametį į darželį, lankėsi pas Lietuvos medikus, gyvenamąją vietą tiek savo, tiek vaiko deklaravo Lietuvoje. Pažymėtina ir tai, jog po to, kai suinteresuotas asmuo kartu su mažamečiu grįžo į Lietuvą, jam buvo du metai, o gyvenant Italijos Respublikoje berniuko fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į jo amžių, sutapo su jos tėvų, o ypatingai su motinos aplinka, su kuria jis praleisdavo daugiausiai laiko, todėl išvykus iš Italijos į Lietuvą, mažametis dėl prisirišimo prie motinos, streso dėl gyvenamosios vietos pakeitimo nepatyrė. Suinteresuotas asmuo I. Ž. su mažamečiu vaiku Lietuvoje buvo apsistojusi pas jos tėvus, o 2016-03-10 įsigijo nuosavą būstą. Tarnybos duomenimis, berniukui yra sudarytos geros gyvenimo sąlygos, aprūpintas visais būtiniausiais baldais, yra saugus, kas leidžia teigti, kad vaikui Lietuvoje sukurtos tinkamos sąlygos augtis ir vystytis.

51. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog būdamas Lietuvoje mažametis prisitaikė ne tik prie fizinės, bet ir socialinės aplinkos. Vaiko prisitaikymas prie aplinkos, jo poreikius atitinkančios priežiūros teikimas sąlygoja tai, kad vaikui Lietuvoje buvo sukurta kokybiška aplinka.

52. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog pareiškėjas atvykdavo pas sūnų į Lietuvą, kartu šventė 2017 m. Šv. Kalėdas. Keliuose pareiškėjo ir mažamečio vaiko susitikimuose taip pat dalyvavo ir Vaiko teisių apsaugos Tarnybos specialistai, kurie nurodė, jog artimo ryšio tarp vaiko ir tėvo nepastebėjo, kad vaikas yra drovus, jaučiasi saugiai tik motinos ir močiutės aplinkoje, o pabuvęs su tėvu tam tikrą laiką, nepanoro su juo ilgiau pasilikti. Taip pat, teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pripažinti ir tai, kad pareiškėjo dalyvavimas vaiko ugdyme ir auklėjime jam gyvenant Italijoje buvo daugiau epizodinis - ilgesniam laikui pareiškėjas vienas su vaiku nebuvo pasilikęs. Šios aplinkybės teismui leidžia teigti, kad tarp tėvo ir mažamečio sūnaus nėra užsimezgęs emocinis ryšys. Byloje nekilo ginčo ir dėl aplinkybės, jog pareiškėjas nuo vaiko išvežimo į Lietuvą momento neteikia vaikui nuolatinio išlaikymo, o visą vaiko priežiūros ir išlaikymo naštą perkėlė ant vaiko motinos pečių, kai tuo tarpu vaikui būtinas pastovus ir jo poreikius atitinkantis išlaikymas iš abiejų tėvų. Todėl, teismo vertinimu, laikytina, kad tėvas ne iki galo supranta tėvo pareigų apimtį ir nėra pasirengęs prisiimti visišką atsakomybę dėl vaiko auklėjimo ir globos. Vaiko vystymuisi svarbus ir tėvo betarpiškas dalyvavimas vaiko auklėjime, tačiau teismui sudėtinga įvertinti, kaip pareiškėjas, nebendraudamas su vaiku, yra pasirengęs jį auginti ir užtikrinti jo teisę į saugią ir vaiko vystymuisi būtiną aplinką. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis pats ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas atnaujinti bendravimą su vaiku, kad deda pastangas vaiko poreikių tenkinimui. Teismas, vertindamas tiek pareiškime, tiek ir teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pažymi, jog pareiškėjo pagrindinis siekis yra sugrąžinti vaiką į Italiją, turėti jo globą, padedant vaiko motinai, nes pareiškėjas pripažįsta, jog vaikui bus reikalinga ir motinos globa. Kadangi dėl to vaiko motina turėtų atvykti į Italiją, pareiškėjo siūlymu, ten įsidarbinti, o pareiškėjai turint geras gyvenimo ir darbo sąlygas Lietuvoje, daryti išvadą, kad ji turi atsisakyti jų, kad būtų patenkintas pareiškėjo prašymas, nėra pagrindo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad rūpintis vaiku jam padėtų jo turima draugė, su kuria kartu jis negyvena, taip pat jo tėvai, gyvenantys 4 km atstumu nuo pareiškėjo. Tai, kad vaikas jaučiasi saugiai tik motinos ir močiutės draugijoje, leidžia daryti išvadą, kad vaikui turės neigiamą poveikį tai, kad jis bus paliktas tėvo draugės atsakomybei. Ši aplinkybė leidžia abejoti, ar pareiškėjas veikia išimtinai vaiko interesais ir jo labui, ar sugebės prisiimti visišką atsakomybę dėl vaiko priežiūros. Tai, kad pareiškėjas turi kitą, vyresnį sūnų ir broliai turėtų bendrauti, nereiškia, kad dėl to jis turi būti grąžintas į Italiją. Tėvas, atvykdamas bendrauti su sūnumi L. į Lietuvą, gali sudaryti sąlygas berniukams bendrauti, kitą sūnų atsiveždamas į Lietuvą. Vertinant tėvo pasirengimą priimti grąžinamą vaiką ir sudaryti jam tinkamas sąlygas ne tik gyventi, bet ir užtikrinti jo specialių poreikių tenkinimą, nenustatytas tėvo psichologinis pasirengimas, nors tikėtina, kad finansines galimybes auginti vaiką pareiškėjas turi. Pažymėtina, jog vaikui būnant Lietuvoje vaiko tėvui nėra daroma jokių kliūčių, siekiant bendrauti su vaiku, be to, pati vaiko motina neprieštarauja, kad pareiškėjas matytųsi su vaiku bei juo rūpintųsi. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ir pats pareiškėjas pripažįsta, kad vaikas yra dar labai mažas ir jam yra reikalingas motinos artumas, ko pasekoje, netgi siūlo suinteresuotam asmeniui vykti kartu su mažamečiu vaiku į Italiją ir du mėnesius teikti vaiko motinai išlaikymą. Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu, tokia padėtis neatitiktų nei vaiko, nei suinteresuoto asmens interesų, kai Lietuvoje vaiko motina yra susikūrusi ė geras gyvenimo sąlygas, tiek sau, tiek mažamečiui vaikui, dėl to, konstatuotina, jog grąžinus vaiką į Italiją, vaikas prarastų nuolatinį stiprų emocinį ryšį su motina.

53. Suinteresuotas asmuo kartu su atsiliepimu į pareiškimą pateikė įrodymus (išrašus iš susirašinėjimo SMS žinutėmis), iš kurių matyti, jog pareiškėjo tėvai palaiko suinteresuoto asmens poziciją, nurodydami, kad atsižvelgiant į mažamečio vaiko teisėtus interesus, tikslingiau yra jį auginti Lietuvoje, nes taip bus geriau užtikrintos tinkamos jo gyvenimo sąlygos. Šių aplinkybių pareiškėjas teismo posėdžio metu nepaneigė. Artimų vaiko giminaičių - jo senelių iš tėvo pusės nuomonė dėl to, kur turi gyventi vaikas, yra reikšminga, sprendžiant pareiškėjo prašymą.

54. Apibendrinant darytina išvada, jog tai, kad vaikas pradėjo lankyti Lietuvoje darželį, vaikas socializavosi aplinkoje ir praplėtė socialinę aplinką, šeimoje sukurti geri santykiai, natūralus ir tvirtesnis emocinis ryšys su motina, nei su tėvu, įgytas vaiko saugumo ir stabilumo jausmas esamoje aplinkoje, geros buities sąlygos, vaikas turi nuolatinai ir toliau gyventi su motina. Tai, kad jį perdavus tėvui, galima apsunkinta adaptacija naujoje aplinkoje ir pavojus prarasti bendravimą su motina ar jį apriboti, leidžia daryti išvadą, kad vaiko interesais jo gyvenamoji vieta negali būti keičiama. Vaiko amžius - vaiko gyvenimas jau žinomoje, socialiai saugioje aplinkoje teikia daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi ir labiausiai atitinka vaiko interesus. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, atsisakymas atsižvelgti į L. S. prisitaikymą prie naujos aplinkos, neatitiktų vaiko interesų, todėl, vadovaudamasis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi, teismas pareiškėjo prašymą dėl vaiko grąžinimo atmeta.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 789 straipsnio 3 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo L. S. prašymą grąžinti L. S., gimusį (duomenys neskelbtini) į Italijos Respubliką, atmesti ir negrąžinti L. S., gimusio (duomenys neskelbtini), į Italijos Respubliką.

Įpareigoti Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą įsiteisėjusią teismo nutartį perduoti kompetentingai Italijos Respublikos institucijai.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.