Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-06 · Administracinė byla Nr. P-438-37-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-06
Bylos Nr.
P-438-37-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
R.R.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-438-37/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas) viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R.R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A9-1123/07 pagal pareiškėjo R.R. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei dėl sprendimo panaikinimo ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R.R. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM) vado 2006 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. (21)-14-4955; 3) priteisti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą 12 mėnesių darbo užmokesčio kompensaciją. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Skunde pareiškėjas nurodė, jog dirba VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės Visagino užkardos Sargybų būrio jaunesniuoju specialistu, 2004 m. sausio 12 d. jis buvo paskirtas vykdyti užkardos pamainos vyresniojo pareigas. Tą dieną 8 val. 25 min., išeidamas iš budėtojų dalies, jis paslydo ant laiptų ir pargriuvo, dėl ko patyrė kairės pusės 10-ojo šonkaulio lūžį. Tačiau Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija jam nebuvo išmokėta. VSAT prie LR VRM vadas 2004 m. gruodžio 1 d. patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 27-109, kurioje konstatuota, jog faktas, kad R.R. patyrė traumą vykdydamas tarnybines pareigas, yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjungą, kurios narys yra pareiškėjas, kreipėsi į VSAT prie LR VRM vadą, kad pareiškėjui būtų išduotas siuntimas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – CMEK). Tačiau VSAT prie LR VRM 2006 m. spalio 17 d. raštu Nr. (21)-14-4955 informavo pareiškėją, kad išduoti jam siuntimą į CMEK ir išmokėti kompensaciją nėra pagrindo. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas yra nepagrįstas. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, išmokama nuo 1 iki 5 metų jo darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos susižeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ 3 punktas nustato, kad draudiminiais pripažįstami įvykiai, atsitikę apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į darbą arba iš jo bei ne darbo laiku, jeigu teismo ar tardymo nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba, taip pat jeigu jie atsitinka per apdraustojo mokymo bei pratybų laiką. VSAT prie LR VRM yra asignavimų valdytojas ir disponuoja biudžeto lėšomis, kurios pagal sąmatą skirtos pareigūnų draudimui nuo nelaimingų atsitikimų ir kompensacijų išmokėjimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-740/2006 konstatavo, jog Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 ir 7 dalių sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad šio straipsnio 3 dalies sąvokos „sužalotas“ turinį sudaro ir nelaimingi atsitikimai, kurių metu pareigūnai patiria sužalojimus. Jei taip nebūtų, tai įstatymų leidėjas nebūtų Statuto 40 straipsnio 7 dalyje numatęs atvejų, kuomet kompensacija gali būti nemokama ar sumažinama dėl to, jog pareigūnas susižalojo dėl savo paties didelio neatsargumo.

Atsiliepimas

Atsakovas VSAT prie LR VRM prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija mokama dviem atvejais: 1) kai sužalojimas patirtas pareigūnui einant savo tarnybines pareigas, t. y. kai pasekmės atsirado dėl tiesiogiai teisės akte (įstatyme, statute, pareiginėje instrukcijoje ir pan.) nurodytų pareigų vykdymo; 2) kai sužalojimas patirtas dėl tarnybos (šiuo atveju būtina nustatyti, kad egzistavo priežastinis ryšys tarp pareigūno tarnyboje atliktų ar atliekamų pareigų ir kūno sužalojimo, pavyzdžiui, pasikėsinimas į pareigūno gyvybę, susijęs su pareigūno tarnyba, nors pasikėsinimo metu pareigūnas ir nevykdė savo pareigų). Ignalinos rinktinė, atlikusi tarnybinį patikrinimą dėl R.R. patirtos traumos, patvirtino išvadą, kad jis patyrė traumą vykdant tarnybines pareigas. VSAT prie LR VRM atliko papildomą tarnybinį patikrinimą ir nustatė, jog tokia išvada yra nepagrįsta. Tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad pareigūnas traumą patyrė dėl tarnybinių pareigų vykdymo, tarp R.R. traumos ir tarnybinių pareigų vykdymo priežastinio ryšio nenustatyta. R.R. traumos priežastis buvo slidūs laiptai ir jo paties neatsargumas jais lipant. Atsakovo nuomone, tuo atveju, kai nelaimingas atsitikimas, dėl kurio pareigūnas patyrė traumą (jei šios traumos priežastis nėra susijusi su tarnyba), įvyksta pareigūnui vykstant į tarnybą ir iš jos, poilsio metu, tarnybos metu ir pan., tai turėtų būti vertinama kaip draudiminis įvykis, už kurį pareigūnams mokamos draudimo išmokos, o ne kompensacijos.

Atsakovas VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas 2004 m. sausio 12 d. patyrė traumą tarnybos metu, tačiau nėra duomenų, jog pareigūnas traumą patyrė dėl tarnybinių pareigų vykdymo. Iš tyrimo medžiagos matyti, kad pareiškėjo traumos priežastis buvo slidūs laiptai ir neatsargumas jais lipant. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kompensaciją Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio pagrindu pareiškėjui nepriklauso. Pareiškėjo prašymas dėl pakartotino siuntimo į CMEK yra nepagrįstas, nes komisija 2004 m. kovo 12 d. pažymoje Nr. 660 jau padarė išvadą, kad R.R. trauma, kuri įvyko 2004 m. sausio 12 d., priskiriama prie lengvų sveikatos sutrikdymų, liekamųjų reiškinių nėra, R.R. tinkamumas tolesnei tarnybai nesumažėjo. Atsakovas taip pat nurodė, kad VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė nėra tinkamas atstovas šioje byloje, nes 2004 m. sausio 23 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 19-6 jokių teisių ar pareigų pareiškėjui nesukėlė. Be to, Ignalinos rinktinė nepriėmė jokio sprendimo dėl kompensacijos mokėjimo. VSAT prie LR VRM yra biudžeto asignavimų valdytojas ir disponuoja biudžeto lėšomis, kurios pagal sąmatą skirtos VSAT pareigūnų draudimui nuo nelaimingų atsitikimų ir kompensacijų išmokėjimui, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti išmokėti atitinkamo dydžio kompensaciją turi būti nukreiptas VSAT prie LR VRM atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 9 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies: panaikino VSAT prie LR VRM vado 2006 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. (21)-14-4955 dalį, kuria R.R. atsisakyta išmokėti 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, ir priteisė R.R. iš VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas sprendime nurodė, jog pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi ginčo santykių atsiradimo metu) pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, išmokama nuo vienerių iki penkerių metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokama 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensacija (6 punktas). Kaip matyti iš CMEK 2004 m. kovo 12 d. pažymos Nr. 660, pareiškėjas 2004 m. sausio 12 d. patyrė traumą, kuri priskiriama lengvam sveikatos sutrikdymui (b. l. 31). Šios aplinkybės atsakovai neginčija, tačiau nesutinka, kad trauma patirta pareiškėjui einant tarnybines pareigas. Trauma laikytina patirta einant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas tarnybines pareigas, numatytas jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, pareigybės aprašyme ir kituose teisės aktuose, bei vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas gavo traumą tarnybos metu, kai ėjo patikrinti pasienio sargybų tarnybos priemonių ir, išeidamas iš budėtojų dalies, paslydo bei pargriuvo (b. l. 25, 27, 32-34). Tuo metu pareiškėjas vykdė Ignalinos užkardos Visagino užkardos pamainos vyresniojo pareigas. Ėjimas tikrinti pasienio sargybų tarnybos priemonių besąlygiškai laikytinas tarnybinių pareigų ėjimu – atitinkamų priemonių pareiškėjas ėjo tikrinti ne savavališkai, o tarnybos tikslais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didelį pareiškėjo neatsargumą. Todėl pareiškėjas turi teisę į Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją. Pareiškėjas ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinėje, todėl kompensaciją turi išmokėti būtent ši institucija – kaip tiesioginis darbdavys. O VSAT prie LR VRM pareiga – pervesti nustatyto dydžio kompensaciją Ignalinos rinktinei. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A4-2115-2006). VSAT prie LR VRM vadas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui nepriklauso kompensacija, todėl VSAT prie LR VRM vado 2006 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. (21)-14-4955 dalis, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui kompensaciją, naikintina. Atsakovų atstovo teiginys, kad pareiškėjas praleido terminą tarnybinio patikrinimo išvadai apskųsti, nėra pagrįstas, nes tarnybinio patikrinimo išvada nelaikytina Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka skundžiamu teisės aktu. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, jog pareiškėjas nenurodė konkrečios patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos ir nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis patyrė su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestinas.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas VSAT prie LR VRM prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą, o bylą nutraukti.

Nurodė, kad pareiškėjas traumą patyrė 2004 m. sausio 12 d. Pareiškėjas 2004 m. lapkričio 16 d. su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo kreipėsi į VSAT prie LR VRM vadą. VSAT prie LR VRM vado pavedimu buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 27-109, kurioje konstatuota, jog tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas patyrė traumą vykdydamas tarnybines pareigas. VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė buvo įpareigota išaiškinti pareiškėjo teisę kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo valdybą dėl draudimo sumų išmokėjimo. Pareiškėjas 2004 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (21)-14-3815 buvo informuotas apie priimtą sprendimą. Tuo pačiu jam buvo pasiūlyta, nesutikus su VSAT prie LR VRM priimtu sprendimu, kreipti į administracinį teismą. Tačiau pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą tik 2006 m. lapkričio 8 d. Pakartotinai į VSAT prie LR VRM dėl kompensacijos išmokėjimo kreipėsi ne pareiškėjas, o Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga, kuriai ir buvo pateiktas atsakymas. Be to, profesinės sąjungos prašymas nagrinėtas nebuvo. Profesinė sąjunga buvo informuota apie pareiškėjo atžvilgiu 2004 metais priimtą sprendimą. Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530, 25 punkte numatyta, jog ginčus dėl kompensacijų mokėjimo nagrinėja valstybinė institucija, kurioje tarnauja (eina pareigas) ar tarnavo (ėjo pareigas) apdraustasis. Jeigu ji suinteresuotam asmeniui per mėnesį nepraneša apie savo sprendimą arba jos sprendimas šio asmens nepatenkina, jis gali kreiptis į teismą. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiuo atveju specialus aktas tokio sprendimo apskundimo termino nenumato, todėl turi būti taikomas ABTĮ numatytas bendras vieno mėnesio terminas. Teisines pasekmes dėl kompensacijos pareiškėjui sukėlė būtent 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr.(21)-14-3815. Vėlesnis 2006 m. spalio 17 d. raštas Nr. (21)-14-4955 Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai buvo tik informacinio pobūdžio, nors pareiškėjas ir teismas neteisingai šį raštą įvardino sprendimu. Šis atsakymas tik atkartoja 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (21)-14-3815 motyvus ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Minėto Vyriausybės Nutarimo 23 punkte nurodyta, kad reikalavimams, kylantiems iš asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo jiems susižalojus, taikomi CK nustatyti ieškininės senaties terminai. Tačiau šiuo atveju negalima tapatinti terminų, reguliuojamų procesinėmis teisės normomis, ir senaties terminų, reglamentuojamų materialinės teisės normomis. Trejų metų nustatytas ieškininės senaties terminas yra ne skundui paduoti, bet pažeistų teisių gynybai tinkamai realizuoti, t. y. reikalavimo patenkinimui. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas turėjo nutraukti bylą, nes pareiškėjo skundas priimtas praleidus įstatymo nustatytą terminą ir pareiškėjas neprašė jo atnaujinti (ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas).

Apeliaciniu skundu atsakovas VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo išvada nėra ABTĮ tvarka skundžiamas teisės aktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-2197/2006 nurodė, kad „teigiamos tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimas iš esmės sąlygoja tolesnius veiksmus nustatant sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, o neigiamos išvados patvirtinimas iš esmės užkerta kelią kompensacijos siekiančiam pareigūnui ginti savo teises ir įstatymo saugomus interesus. Tokiais atvejais įstaigos vadovo tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimas ABTĮ taikymo požiūriu teisine prasme yra prilyginamas individualiam teisės aktui, tai yra ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamam teisės aktui“. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas traumą patyrė 2004 m. sausio 12 d. VSAT prie LR VRM vado pavedimu buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir surašyta išvada Nr. 27-109, kurioje konstatuota, jog išmokėti priklausančią kompensaciją nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas 2004 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (21)-14-3815 buvo informuotas apie priimtą sprendimą. Tačiau pareiškėjas tarnybinio patikrinimo išvados neskundė. Teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė būtent 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. (21)-14-3815. Vėlesnis 2006 m. spalio 17 d. raštas Nr. (21)-14-4955 yra informacinio pobūdžio ir tik atkartoja 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (21)-14-3815 motyvus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas priteisti jam piniginę kompensaciją dėl jo patirto sveikatos sutrikdymo, nenuginčijus patvirtintos tarnybinio patikrinimo išvados, kurioje konstatuotas priežastinio ryšio tarp tarnybos ir kilusio sveikatos sutrikimo nebuvimas, negali būti tenkinamas. Pareiškėjas praleido ABTĮ nustatytą skundo padavimo terminą, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismas taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad kompensaciją pareiškėjui turi išmokėti VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė. Teismas nenurodė jokių teisės aktų, kurių pagrindu padarė tokią išvadą. VSAT prie LR VRM yra biudžeto asignavimų valdytojas ir disponuoja biudžeto lėšomis, kurios pagal sąmatą skirtos VSAT pareigūnų draudimui nuo nelaimingų atsitikimų ir kompensacijų išmokėjimui. Todėl išmokėti kompensaciją turėjo būti įpareigojama VSAT prie LR VRM. Tokios praktikos laikosi ir teismai (administracinės bylos Nr. A1 -735/05, A13-327/05, A-740/06).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus pareiškėjas prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą nepakeistą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, jog vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 23 punktu, taip pat Civilinio kodekso 1.124 straipsnio ir Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis, jis per 3 metus nuo teisės į kompensaciją pažeidimo galėjo įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą. Šią teisę pareiškėjas realizavo tinkamai. Savo teiginį, kad reikalavimui priteisti kompensaciją už sveikatos sutrikdymą, patirtą tarnybos metu, taikomas 3 metų senaties terminas, pareiškėjas grindžia teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A1-638/2005, Nr. AS11-56/2005, Nr. A5-826/2005, Nr. A11-798/2005). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ABTĮ prasme tarnybinio patikrinimo išvada negali būti laikoma individualiu teisės aktu, nes niekam nesukuria jokių teisinių pasekmių. Be to, teismas pats yra kompetentingas nustatyti priežastinį ryšį tarp pareigų vykdymo ir sveikatos sutrikimo. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A9-1123/07 Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės apeliacinį skundą tenkino pilna apimtimi, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą – pareiškėjo R.R. skundą atmesti.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalauja priteisti kompensaciją, kuri, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nuostatomis, mokama pareigūno sveikatos sutrikdymo atveju. Nors šis reikalavimas yra kilęs iš valstybės tarnybos teisinių santykių, tačiau jo pobūdis (kaip ir ginčų dėl pareigūnų darbo užmokesčio priteisimo) iš esmės skiriasi nuo ginčų, susijusių su pareigūno ar kito valstybės tarnautojo atliekamais viešojo administravimo veiksmais, ir nuo kitų tarnybinių ginčų. Ginčų, susijusių su socialinėmis bei ekonominėmis pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų teisėmis, specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams. Tai ne vieną kartą yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (administracinėse bylose Nr. A1-638/2005, Nr. AS11-56/2005, Nr. A5-826/2005, Nr. A11-798/2005). Pareiškėjo prašoma išmokėti kompensacija laikytina tam tikru dėl sužalojimo arba susirgus sunkia liga einant tarnybines pareigas arba dėl tarnybos asmens patirtos žalos atlyginimu. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, nagrinėjamu atveju taikytinas šis LR CK numatytas terminas. Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 23 punktas taip pat numato, kad reikalavimams, kylantiems iš asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo jiems žuvus ar sužalojus, taikomi LR CK nustatyti ieškinio senaties terminai. Dėl nurodytų priežasčių šioje byloje pareiškėjo pareikštam reikalavimui netaikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas.

Teismas nurodė, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, būdamas VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės Visagino užkardos Sargybų būrio jaunesnysis specialistas, 2004 m. sausio 12 d. buvo paskirtas vykdyti užkardos pamainos vyresniojo pareigas. Pareiškėjas, išeidamas iš budėtojų dalies patikrinti pasienio sargybų tarnybos priemonių, paslydo ant laiptų ir pargriuvo, dėl ko patyrė kairės pusės 10-ojo šonkaulio lūžį. CMEK pareiškėjo patirtą traumą priskyrė lengvam sveikatos sutrikdymui. Teismas pabrėžė, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis, kuria pareiškėjas grindžia savo reikalavimą priteisti iš atsakovo kompensaciją už aukščiau nurodytą sveikatos sutrikdymą, numato, kad: „Pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija“. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija mokama pareigūnams dviem atvejais: 1) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarp šių pareigų atlikimo, susijusio su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ir pareigūno sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšis; 2) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta dėl pareigūno tarnyboje atliekamų ar atliktų pareigų arba dėl pareigūno statuso (pavyzdžiui, trečiųjų asmenų neteisėtos veikos prieš pareigūną motyvu buvo pareigūno tarnyboje atlikti veiksmai). Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies bei 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų analizė leidžia teigti, kad draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso. Tais atvejais, kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl aukščiau nurodytų priežasčių, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Tokia tvarka yra nustatyta jau minėtose Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose, patvirtintose Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530. Iš esmės analogiškas reglamentavimas buvo numatytas Vidaus tarnybos statute ir Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose ir tuo metu, kai pareiškėjas tarnybos metu patyrė traumą ir kai pirmą kartą kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos išmokėjimo.

Teismo manymu, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjo patirtos traumos priežastis buvo jo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, arba leidžiančių teigti, kad pareiškėjas buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas teisėtai ir pagrįstai neišmokėjo pareiškėjui jo prašomos kompensacijos, numatytos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Dėl draudimo sumų išmokėjimo pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo teritorinį skyrių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamu atveju netinkamai aiškino Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nuostatas ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas privalėjo išmokėti pareiškėjui jo prašomą kompensaciją. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.

III.

Pareiškėjas R.R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. kovo 6 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A9-1123/07.

Šalies argumentai

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A9-1123/07 turėjo atsižvelgti į tai, kad sveikatos sutrikdymą pareiškėjas patyrė 2004 m. sausio 12 d., todėl privalėjo taikyti ir aiškinti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nuostatas galiojusias sveikatos sutrikdymo metu (t. y. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2006 m. lapkričio l d.) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A9-1123/2007 taikydamas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatą „Pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija", pažeidė vieną iš svarbiausių teisės teorijos principų- lex retro non agit. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostata, galiojusi iki 2006 m. lapkričio l d. nenumatė būtinos sąlygos, jog tarnybinių pareigų atlikimas privalėjo būti susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių leidžiančių teigti, kad pareiškėjo patirtos traumos priežastis buvojo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, arba leidžiančių teigti, kad pareiškėjas buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso. Teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovas teisėtai ir pagrįstai neišmokėjo pareiškėjui jo prašomos kompensacijos, numatytos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje, yra esminis materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant ir toks taikymas turėjo lemiamos įtakos priimant nepagrįstą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, kuriuo, kaip proceso atnaujinimo pagrindu pareiškėjas remiasi savo prašyme, numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Iš šios teisės normos turinio matyti, jog vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimu, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tokių akivaizdžių įrodymų, motyvų ar argumentų, kurie vienareikšmiškai paneigtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A11 – 547/2007 išvadas pareiškėjas nepateikė.

Pagrindinis pareiškėjo prašyme nurodytas argumentas dėl nagrinėjant administracinę bylą Nr. A11 – 547/2007 galimai padaryto materialinės teisės normos pažeidimo yra susijęs su tuo, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl kompensacijos už patirtą traumą priteisimo, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog sveikatos sutrikdymą pareiškėjas patyrė 2004 m. sausio 12 d., todėl privalėjo taikyti ir aiškinti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nuostatas galiojusias sveikatos sutrikdymo metu (t. y. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2006 m. lapkričio l d.)

Teisėjų kolegija pažymi, kad šis pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A11 – 547/2007 motyvų matyti, jog teismas tirdamas bei nagrinėdamas klausimą ar pareiškėjo patirta trauma (sveikatos sutrikdymas) gali būti pripažinta pagrindu išmokėti jam, kaip vidaus tarnybos pareigūnui, kompensaciją, kurią numato Vidaus tarnybos statuto nuostatos, atsižvelgė tiek į Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio nuostatas galiojusias sveikatos sutrikdymo metu (iki 2006 m. lapkričio 1 d.), tiek ir į šio straipsnio nuostatas, galiojusias teismo sprendimo priėmimo metu (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija). Teismas konstatavo, kad „Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies bei 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų analizė leidžia teigti, kad draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso“. Kartu teismo sprendime buvo nurodyta, jog „iš esmės analogiškas reglamentavimas buvo numatytas Vidaus tarnybos statute ir Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose ir tuo metu, kai pareiškėjas tarnybos metu patyrė traumą ir kai pirmą kartą kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos išmokėjimo“. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11 – 547/2007 buvo pažeistas lex retro non agit teisinis principas bei pritaikyta netinkama materialinės teisės norma, t. y. padarytas esminis bei akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo R.R. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A11 – 547/2007 atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

pareiškėjo R.R. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A9-1123/07 pagal pareiškėjo R.R. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei dėl sprendimo panaikinimo ir kompensacijos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas