- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-22
- Bylos Nr.
- 2-1004/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- Belvilis
- Ieškovas
- J. B., J. R. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Belvilis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 15 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovų J. B. ir J. R. B. ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimo tikslu ieškinio tenkinimo atveju.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai J. B. ir J. R. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Belvilis“, prašydami įpareigoti atsakovą panaikinti informacines lenteles su užrašais „Dėl J. B. veikų, niokojant gamtą ir svetimą turtą, visi įmonės „Giedrita“ klientai yra NEPAGEIDAUJAMI visoje „Belvilis“ teritorijoje“; įpareigoti atsakovą UAB „Belvilis“ panaikinti filmavimo kameras, esančias prie ieškovų valdymo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), prie Bebrusų ežero, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo UAB „Belvilis“ ieškovų naudai 63 000 Lt turtinės žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovo UAB „Belvilis“ ieškovės J. R. B. naudai 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo UAB „ Belvilis“ ieškovo J. B. naudai 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas UAB „Belvilis“ užtverdamas kelius, izoliuodamas metaliniais stulpais kaimo turizmo sodybą „Giedrita“, įrengdamas didžiulius skydus ežero pakrantėje, besiribojančioje su ieškovų kaimo turizmo sodyba, neteisėtai naudodamas ieškovų ir jų kaimo turizmo sodybos vardus bei neteisėtai įrengdamas filmavimo kameras, pažeidė LR CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus. Tokiu būdu ieškovams buvo padaryta 63 000 Lt dydžio turtinė žala dėl klientų iniciatyva su kaimo turizmo sodyba „Giedrita“ nutrauktų sutarčių, o taip pat neturtinė žala.
Ieškovai J. B. ir J. R. B. pareikštu ieškiniu taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB „Belvilis“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant pakankamai – ir atsakovo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą (banke ar kasoje) arba trečiuosius asmenis, pavedant atsakovo turtą surasti ir aprašyti ieškovų pasirinktam antstoliui. Nurodė, jog ieškiniu iš atsakovo prašoma priteisti ieškinio suma yra didelė, atsakovo veiksmai yra sąmoningi ir kryptingi (atsakovas visais įmanomais būdais siekia paskirti konkuruojantį ieškovų verslą), kas ieškovams kelia pagrįstas abejones dėl atsakovo finansinių pajėgumų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 15 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – nutarė areštuoti atsakovo UAB „Belvilis“ nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, iš esmės neviršijant 513 000 Lt sumos, uždraudžiant turtą perleisti tretiesiems asmenims, o nesant ar esant nepakankamai atsakovo nekilnojamojo turto – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, priklausančias ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenims, neviršijant 513 000 Lt sumos, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu, įmonės darbuotojais bei mokėti privalomus, įstatymų numatytus mokesčius. Teismas, atsižvelgdamas į didelę pareikšto ieškinio sumą, kuri yra lygi 513 000 Lt, padarė išvadą, jog ši aplinkybė gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas taip pat atsižvelgė, jog atsakovo prievolių ieškovui įvykdymas nėra užtikrintas, o atsakovo finansinė padėtis nėra žinoma.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Belvilis“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 15 d. nutartį ir, išsprendžiant klausimą iš esmės, panaikinti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovai ieškinyje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. UAB „Belvilis“ yra didelė ir patikima bendrovė, esanti viena didžiausių poilsio paslaugas teikiančių bendrovių vidurio bei šiaurės Lietuvoje. Jos apyvarta per metus sudaro 2 558 316 Lt, turimo ilgalaikio turto vertė viršija 8 540 793 Lt, bendrovės pelnas kasmet didėja.
2. Ieškovų pareikštas ieškinys ir keliami reikalavimai yra išimtinai sietini su atsakovų nuosavybės teisių pažeidimu, tarp UAB „Belvilis“ ir kaimo turizmo sodybos „Giedrita“ savininkų Lietuvos Respublikos teismuose ir valstybinėse institucijose vykstant ginčui dėl UAB „Belvilis“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytų kelio servitutų. Be to, atsakovui J. B. iškelta baudžiamoji byla Nr. PK.32-335/2008 dėl svetimo turto suniokojimo. Ieškovų ieškinyje pateikti argumentai bei faktinės aplinkybės yra nepagrįstos, prieštaraujančios faktinei situacijai, kadangi atsakovas UAB „Belvilis“ siekė išspręsti ginčą įstatymų nustatyta tvarka, o ieškovai siekia išspręsti ginčus bei įgyvendinti savo teises nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, pažeisdami ir nepaisydami kitų asmenų teisių ir interesų, savavališkai naikindami svetimą turtą bei darydami didžiulę žalą atsakovo teisėms ir teisėtiems interesams.
3. Teismas pažeidė LR CPK 144 straipsnio 1 dalį, kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ginčijamo materialinio reikalavimo esmės, o taip pat negali turėti įtakos teismo sprendimo įvykdymui ieškinio tenkinimo atveju. Tokiu būdu buvo pažeistas ekonomiškumo principas ir imperatyvi LR CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma. Ieškovai pareiškė reikalavimą dėl deliktinės civilinės atsakomybės atsakovų atžvilgiu taikymo. Šis reikalavimas nėra pagrįstas jokiais paskaičiavimais ir argumentais. Ieškovų nurodoma 450 000 Lt dydžio neturtinė žala yra nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas skundžiama nutartimi pripažino ieškovų interesus ir paneigė atsakovo interesus, tuo pažeisdamas konstitucinį teisingumo principą ir ginčo šalių interesų pusiausvyrą.
5. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo pažeistas taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių mastas.
6. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo duomenų apie UAB „Belvilis“ turimą turtą ir vykdomą veiklą, dėl ko negalėjo visapusiškai įvertinti, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas neįvertino, kad atsakovas UAB „Belvilis“ turi pakankamai nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų, užtikrinančių teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju.
7. UAB „Belvilis“ 2006 m. birželio 12 d. pagalbos teikimo sutartimi įgyvendina Europos sąjungos teikiamą valstybės investicijų programą. Pagal šią sutartį UAB „Belvilis“ kaip finansinę paramą gavęs projekto vykdytojas įsipareigojo penkerius metus nesuvaržyti daiktinių teisių į esamą turtą (3.2.1. p.), užtikrinti veiklos tęstinumą (3.2.2. p.). Todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali turėti įtakos atsakovo įsipareigojimų vykdymui ir galimybei tęsti pradėtą veiklą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (LR CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. LR CPK 144 straipsnio nuostatų pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų numatytų priemonių.
Teismas, taikydamas LR CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovų J. B. ir J. R. B. prašoma priteisti nuostolių suma, kurią sudaro reikalavimas dėl 63 000 Lt turtinės ir 450 000 Lt neturtinės, iš viso 513 000 Lt žalos atlyginimo, laikytina didele, kas gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą nutartį šia aplinkybe, turėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo argumentai, jog ieškovai reiškia nepagrįstą reikalavimą, negali būti sprendžiami nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl teisėjų kolegija neanalizuoja šių apelianto atskirojo skundo argumentų ir dėl jų nepasisako.
Apeliantas UAB „Belvilis“ būtinybės nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimą grindžia gera įmonės finansine padėtimi bei įmonės valdomo ilgalaikio turto verte, kuri yra žymiai didesnė nei ieškovų prašoma priteisti nuostolių suma. Tokiu atveju pareiga įrodyti, jog konkreti ieškinio suma atsakovui pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo finansinio kapitalo dydį nėra didelė, t.y. paneigti objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą ieškinio tenkinimo atveju, esant pareikštam didelės ieškinio sumos reikalavimui, tenka atsakovui. Nagrinėjamu atveju atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, nepateikė jokių įrodymų apie įmonės gerą finansinę padėtį, nors civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas įpareigoja kiekvieną šalį įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 178 str.). Todėl, nesant objektyvių duomenų, nebuvo paneigta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė.
Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl LR CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė laikydamasis minėtų principų, nes areštavo skolininkui priklausantį turtą ne didesnei nei ieškinyje nurodytai sumai. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ginčijamo materialinio reikalavimo esmę, kadangi, esant pareikštam reikalavimui dėl nuostolių priteisimo, teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju geriausiai užtikrintų atsakovo turto, kurio vertė neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą, areštas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė turto, kuris gali būti areštuojamas taikant laikinąsias apsaugos priemones, eiliškumą. Teismas pirmiausiai areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, o tik jo neesant ar esant nepakankamai, numatė atsakovo piniginių lėšų arešto galimybę, leidžiant iš jų atsiskaityti su ieškovais, įmonės darbuotojais bei mokėti privalomus, įstatymų numatytus mokesčius.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos siekiamiems tikslams, kadangi nepagrįstai riboja atsakovo UAB „Belvilis“ galimybę tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus pagal Ūkio ministerijos patvirtintą investicijų projektą, finansuojamą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, nacionalinio biudžeto ir (ar) kitų valstybės piniginių fondų. Vadovaujantis 2006 m. birželio 12 d. Pagalbos teikimo sutarties Nr. S-BPD04-ERPF-3.1.6-02-04/0007 3.2.1 ir 3.2.2 punktuose numatytais projekto vykdytojo įsipareigojimais, kuriais apeliantas grindžia atskirojo skundo argumentus dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo, draudimas perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti daiktines teises taikytinas to turto, kuriam įsigyti buvo suteikta pagalba, atžvilgiu. Atsakovui UAB „Belvilis“ išaiškintina, jog pagal LR CPK 146 straipsnio pirmąją dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (LR CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovas gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius.
Atsakovas, manydamas, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis gali patirti nuostolių, turi teisę prašyti teismo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (LR CPK 147 str.). Taigi atsakovas ir šiuo konkrečiu atveju turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.