Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja Jolanta Grigaliūnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-120-210/2007

NUTARTIS

2007 m. kovo 28 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Joniškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž. išteisintas iš nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas R. M., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. ikiteisminio tyrimo institucijos buvo kaltinamas tuo, jog 2006 m. gegužės 24 d., apie 19 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupėje su R. M., pašalinių asmenų akivaizdoje, viešoje vietoje – daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, nusišlapino ant D. Š. automobilio Opel Calibra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) durelių rankenos ir vieną kartą kumščiu trenkė S. G. į kairę plaštaką, tuo sukeldamas fizinį skausmą, ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ištyrė viešai, dalyvaujant visoms suinteresuotoms pusėms, išsamiai apklausė nukentėjusįjį, liudytojus bei kaltinamuosius dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, ir visumos šių įrodymų pagrindu padarė neabejotinas ir pagrįstas išvadas dėl S. Ž. nekaltumo įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apie tai liudija proceso eiga, užfiksuota teismo posėdžių protokoluose, todėl apelianto teiginiai, jog teismo nuosprendis S. Ž. atžvilgiu yra neteisėtas, kad neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais ir netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, yra nepagrįsti.

Teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio protokolų, ikiteisminio tyrimo metu surinkti bylos duomenys išnagrinėti labai išsamiai ir jais remtasi priimant nuosprendį.

Grįžtant prie nagrinėjamos bylos faktų, jie liudija, kad konfliktas tarp nuteistojo R. M. ir nukentėjusiojo S. G. kilo po to, kai S. Ž. nusišlapino ant D. Š. automobilio durelių, dėl ko D. Š. smogė S. Ž. į veidą ir jis pargriuvo ant žemės. Byloje yra duomenų (b.l. 35), jog praėjus valandai po įvykio, S. Ž. nustatytas 2,99 promilių girtumas, liudytojų teigimu, jis vos stovėjo ant kojų, griuvinėjo, paties S. Ž. teigimu, jis neturėjo tyčios apšlapinti automobilį, šlapinosi nepažįstamame kieme, todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad S. Ž. dėl girtumo blogai orientavosi aplinkoje, todėl automobilį apšlapino neturėdamas tiesioginės tyčios elgtis įžūliai ir pažeisti viešąją tvarką, taip pat laiko teisinga bei pagrįsta apylinkės teismo išvadą, jog S. Ž. veikoje yra požymiai administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnyje. Tokia išvada darytina įvertinus visas faktines įvykio aplinkybes, abiejų konflikto pusių reakciją į S. Ž. atliktus veiksmus (šlapinimąsi viešoje vietoje) ir tolesnę jo eigą.

Vertinant visų proceso dalyvių parodymus, gretinant juos su kita baudžiamosios bylos medžiaga ir siejant visa tai į visumą, matyti, jog visa tolesnė konflikto eiga iš esmės tęsėsi ir neužsibaigė jau dėl nevisiškai teisėtų nukentėjusiojo ir jo draugų veiksmų, t.y. iš galimo S. Ž. administracinio nusižengimo peraugo į R. M. nusikalstamą veiką, kuri buvo inkriminuota ir S. Ž.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausiamas D. Š. (b.l. 29-30) parodė, jog pamatęs S. Ž. besišlapinantį ant jo automobilio durelių, trenkė jam į veidą, po ko šis nugriuvo, vėliau atsistojo, nuėjo prie S. G., tačiau nematė, ką jie darė, o vėliau S. G. trenkė S. Ž. kumščiu į veidą. Šio liudytojo teisiamojo posėdžio metu apklausti nepavyko, nes teismas jo nesurado, tačiau jo parodymai vertinami kritiškai, kaip ir nukentėjusiojo S. G. akistatos su S. Ž. metu (b.l. 47-48) nurodyta aplinkybė, neva S. Ž., atsikėlęs nuo žemės ir priėjęs prie jo, trenkė kumščiu jam į ranką, kuria buvo prisidengęs veidą, tačiau jis kumščiu trenkė S. Ž., po ko šis nugriuvo ant žemės. Šiuos liudytojo ir nukentėjusiojo parodymus paneigia kitų liudytojų parodymai bei kita bylos medžiaga. Liudytojas K. G., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 31-32), parodė, jog D. Š. trenkė S. Ž. į veidą ir šis nugriuvo ant žemės, o po kiek laiko A. B. nutempė S. Ž. į automobilį, kadangi pastarasis vos pastovėjo ant kojų, nepastebėjo, kad S. Ž. būtų sudavęs S. G.. Apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu (b.l. 171) K. G. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei nurodė, jog S. Ž. po D. Š. smūgio pargriuvus ant žemės, pastarasis S. Ž. dar tris kartus spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tuo metu kaip tik į kiemą išėjo R. M., kuris pradėjo aiškintis su S. G., o S. G. smūgiavus kumščiu R. M. į veidą, pastarasis trenkė S. G. atgal. Šiuos liudytojo K. G. parodymus patvirtina ne tik kitų įvykį mačiusių liudytojų - L. Č. bei A. B. – parodymai (b.l. 172-173), bet ir specialisto išvada (b.l. 37), kuria nustatyta, jog S. Ž. padarytos kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, krūtinės ir pilvo srityje, dešinėje šlaunyje bei abiejuose žastuose. Tokiu būdu, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, darytina išvada, jog S. Ž. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., požymių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį dalyje dėl S. Ž. išteisinimo bei priimti šio asmens atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas tinkamai neįvertino S. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos jis pakeitė teisminio bylos nagrinėjimo metu, bei neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusysis S. G. tyrimo metu kreipėsi į prokuratūrą dėl S. Ž. ir R. M. grasinimais susidorojimu jam daromo poveikio. Analizuojant S. G. teisiamojo posėdžio metu S. Ž. atžvilgiu duotus parodymus (b.l. 180-181) matyti, jog šie parodymai iš esmės neprieštarauja aukščiau išanalizuotoms bylos aplinkybėms – D. Š. sudavė S. Ž. ir šis nugriuvo, o jis toliau aiškinosi su R. M.. Kadangi nukentėjusiojo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, iš esmės skiriasi nuo jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų tik R. M. atžvilgiu, o skundo dėl R. M. veikos kvalifikacijos byloje nėra, kolegija šiuo aspektu nukentėjusiojo parodymų neanalizuoja ir jų nevertina. Dėl tos pačios priežasties neanalizuojama ir nevertinama prokuroro skunde nurodyta aplinkybė, jog nukentėjusiajam buvo daromas poveikis, kadangi išsamiai išanalizavus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktą medžiagą, kolegija neįžvelgia S. Ž. kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu priimant nuosprendį, kad teismas turi teisę remtis tik teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Tačiau apylinkės teismas nepagrįstai nelaikė įrodymu, nors juos ištyrė ir analizavo, ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui (tyrėjui) duotų parodymų. Teismas privalo ištirti visus byloje surinktus įrodymus ir vertinti juos bendrame kitų įrodymų kontekste nustatydamas, kiek ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tyrėjui patvirtina kiti bylos įrodymai ir faktinės aplinkybės. Kaip matyti iš šių parodymų ir įrodymų visumos, jie labai prieštaringai aiškina įvykio aplinkybes ir ypatingai S. Ž. veiksmus, kas jau yra aptarta anksčiau, todėl nenuneigia tų aplinkybių, kurios buvo pagrindu priimti išteisinamąjį teismo nuosprendį S. Ž. atžvilgiu.

Todėl kolegija pasikartoja, kad nenustačius, jog S. Ž. veiksmais (šlapinimusi viešoje vietoje) būtų itin grubiai pažeista viešoji tvarka, sutrikdyta kitų asmenų rimtis, kad jo tyčia tokiais veiksmai buvo nukreipta tik įžūliai ir ciniškai pažeisti viešąją tvarką, o nebuvo sąlygota kitų paskatų, taip pat nenustačius, kad S. Ž. atliko kokius nors kitus veiksmus, jo veiksmus kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką pagrindo nėra. Teismas pagrįstai nurodė, kad tokie veiksmai visiškai atitinka Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio dispozicijoje nurodytų veiksmų požymius.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 332 straipsniu,

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo netenkinti.