Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 mėn.;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 mėn.;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 3 d. areštu 20 parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., bausmės subendrintos apimant bei iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėn., bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo elektroninę mokėjimo priemonę ir ją laikė, o būtent: 2009 m. rugsėjo 22 d. apie 10 val. 30 min. Mažeikių mieste, ties daugiabučiu namu, adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – banko mokėjimo kortelę ,,VISA ELEKTRON“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą AB banko „Hansabankas", priklausančią I. R., ir laikė ją su savimi iki 2009 m. rugsėjo 22 d. 10 val. 55 min., kol buvo sulaikytas parduotuvės pardavėjos V. D., pasikėsinant atlikti finansinę operaciją – perkant su minėta banko kortele prekes parduotuvėje, priklausančioje UAB (duomenys neskelbtini), esančioje adresu (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose.

Be to, A. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę pasikėsindamas apgaule savo naudai įgyti nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2009 m. rugsėjo 22 d. apie 10 val. 55 min. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, parduotuvėje, priklausančioje UAB (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – banko mokėjimo kortelę ,,VISA ELEKTRON" Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą AB banko „Hansabankas", priklausančią I. R., pateikdamas ją pardavėjai V. D., taip pasikėsindamas įsigyti prekių, priklausančių UAB (duomenys neskelbtini), už 138,68 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas parduotuvės pardavėjos V. D..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. P. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. P. kaltu neteisėtai įgijus, laikius, panaudojus svetimą elektroninę mokėjimo priemonę bei apgaulės būdu pasikėsinus įgyti nedidelės vertės svetimą turtą ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamas veikas pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 3 d.

Nuteistasis A. P. savo apeliaciniu skundu neneigia, jog byloje nustatytu laiku įgijo ir laikė svetimą, I. R. priklausančią, elektroninę mokėjimo priemonę – banko kortelę, neneigia, kad panaudojo tą banko kortelę finansinei operacijai inicijuoti, norėdamas parduotuvėje atsiskaityti už prekes. Visgi, apelianto nuomone, už tokį savo veikimą jis neturėjo būti nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nes apie tai, jog minėta banko kortelė yra pavogta, jis nežinojo.

Be kitų nusikalstamų veikų, BK 214 str. 1 d. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už nusikalstamą veikimą, pasireiškiantį vienos ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių neteisėtu įgijimu, laikymu, perdavimu ar realizavimu. Taigi, minėto straipsnio dispozicija nereikalauja, kad nusikaltimo dalykas – elektroninė mokėjimo priemonė, būtinai būtų pagrobta ir apie tai būtų žinoma nusikalstamos veikos subjektui. Konkrečiu atveju pakanka nustatyti vieną iš alternatyvių požymių, o būtent, kad elektroninė mokėjimo priemonė būtų netikra, suklastota ar svetima ją įgijusiam, laikiusiam asmeniui. Paprastai elektroninė mokėjimo priemonė (pvz., banko mokėjimo kortelė) nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai (konkrečiu atveju AB bankui „Hansabankas"), kuri pagal banko mokėjimo kortelės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui (konkrečiu atveju I. R.) suteikia teisę naudotis ja. Todėl kiekvienam trečiajam (kitam) asmeniui, taip pat ir apeliantui, ji yra svetima tiek BK 214 str., tiek BK 215 str. prasme.

Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad A. P. žinojo, jog nenustatyto asmens paduota banko mokėjimo kortelė jam (apeliantui) nepriklauso. Teisiamajame posėdyje apeliantas nurodė, jog ant banko mokėjimo kortelės, kurią gavo iš nenustatyto asmens (vyro), buvo užrašyta moters pavardė ir jam kilo abejonės, ar kortelė nėra vogta (b. l. 120). Vadinasi apeliantas suprato, kad tai yra svetima elektroninė mokėjimo priemonė ir valingai atliko veiksmus, kad pastarąją gauti. Taip nuteistasis įgijo svetimą banko mokėjimo kortelę ir tam tikrą laiką (nuo 10 val. 30 min. iki 10 val. 55 min.) ji buvo A. P. žinioje. Aptartos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės įgijimo ir laikymo objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 str. 1 d., požymius. Po to, kaip nustatyta byloje ir apeliaciniu skundu neginčijama, A. P. neteisėtai įgytą svetimą elektroninę mokėjimo priemonę panaudojo – inicijavo finansinę operaciją, norėdamas parduotuvėje atsiskaityti už prekes. Tai teisiamajame posėdyje pripažino ir pats nuteistasis (b. l. 120). Taigi, inicijuodamas finansinę operaciją ne su savo, o su svetima banko mokėjimo kortele, nuteistasis žinojo, kad tą operaciją atlieka kito asmens vardu ir aiškiai suvokė tokios savo veikos pavojingą pobūdį. Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad A. P. nusikalstamai veikdamas kėsinosi ne tik į finansų sistemą, tačiau ir į svetimą nuosavybę, kadangi neteisėtos finansinės operacijos inicijavimas buvo tiesiogiai susijęs su siekiu užvaldyti svetimą turtą. Tokiu būdu kolegijai nekyla abejonių, kad A. P. suvokė, jog svetimą turtą kėsinasi užvaldyti panaudodamas apgaulę, t. y. pasikėsino sukčiauti (BK 182 str. 3 d.), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes buvo sulaikytas parduotuvės darbuotojos.

Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. P. veikoje yra visi jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtims būtini tiek objektyviosios (aktyvūs veiksmai įgyjant, laikant, naudojant svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti ir kėsinantis įgyjant svetimą turtą), tiek subjektyviosios pusės (tiesioginės tyčios kaltės forma) požymiai. Todėl kolegija konstatuoja, kad apeliantas padarė tris nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose Baudžiamojo įstatymo straipsniuose, kurių dvi, kvalifikuotos pagal BK 215 str. 1 d. bei BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 3 d., sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmės apeliantui paskirtos nepažeidžiant minėto įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, BK 182 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos stadiją, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, į tai, kad nenustatyta apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir paskyrė A. P. beveik minimalias laisvės atėmimo bausmes, numatytas BK 214 str. 1 d. ir BK 215 str. 1 d. sankcijose (minimali laisvės atėmimo bausmė 3 mėnesiai), bei neviršijančią vidurkio dydžio arešto bausmę (vidurkis 27 paros; BK 49 str. 3 d.) pagal BK 182 str. 1 d.

Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė, jam paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, todėl švelninti A. P. paskirtų bausmių nėra teisinio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo A. P. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.