Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-31 · Administracinė byla Nr. A-575-2014-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-31
Bylos Nr.
A-575-2014-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Atsakovas
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Alytaus
Pareiškėjas
K. A., A. J., S. M.
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-2014/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. A., A. J. ir S. M. skundą atsakovams Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai K. A., A. J. ir S. M. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 2-4), kurį tikslino (b. l. 49-53, 68-72), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės jiems neišmokėtą darbo užmokestį, t. y. K. A. – 319,29 Lt, A. J. – 3 069,03 Lt, S. M. – 1 146,67 Lt, įpareigoti Lietuvos valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti policijos finansų asignavimų valdytojui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas, įpareigoti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatą (toliau – ir Institucija) išmokėti negautą priteistą darbo užmokestį bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad K. A. dirba Varėnos rajono policijos komisariate Viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio specialistu, A. J. nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirba Varėnos rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus areštinės ir konvojaus grupės postiniu, nuo 2006 m. kovo 10 d. – Varėnos rajono policijos komisariato Viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio postiniu, S. M. – Varėnos rajono policijos komisariato Viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio postiniu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje buvo konstatuota, kad būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Teigė, kad pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis jie negavo priklausančios darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, atsakovams atsirado pareiga jiems išmokėti negautą prašomą priteisti darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu buvo patraukta tiesiogiai jiems darbo užmokestį mokėjusi Institucija, tačiau bendrąja prasme jų (ir visų valstybės tarnautojų) darbdaviu laikytina Lietuvos valstybė. Todėl atsakovu taip pat trauktina Lietuvos valstybė, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.273 straipsnio analogiją atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Atsiliepimas

Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 12-13, 117-119) pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Analizuodamas Konstitucijos 6, 7 ir 102 straipsnius darė išvadą, kad kol nustatyta tvarka nepripažinta, jog VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ši nuostata yra teisėta ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Institucija, skaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjams neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pabrėžė, kad pagal CK nuostatas, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl teigė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas ir tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 100-102) pateikė tuo pačius argumentus kaip ir atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savo atsiliepime.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 112-115) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, t. y. iš atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisė K. A. – 319,29 Lt, A. J. – 3 069,03 Lt, S. M. – 1 146,67 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė. Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX?856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams darbo užmokesčio dalis buvo neišmokama nuo 2004 metų liepos 1 d. iki 2007 m. kovo 9 d., t. y. per laikotarpį, neviršijantį 3 metų (Darbo kodekso 298 str.), todėl patenkino pareiškėjų prašymą priteisti prašomas sumas iš Institucijos. Teismas įvertino, kad pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Institucija, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pagal CK 6.271 straipsnį, valstybei kyla pareiga atlyginti žalą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, tačiau byloje nenustatyta, kad Institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas pabrėžė, kad reikalavimas dėl įpareigojimo skirti iš valstybės biudžeto ir įpareigoti išmokėti pareiškėjams priteistas darbo užmokesčio sumas yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu. Pareiškėjai nepateikė jų turėtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas paliko nenagrinėtu.

III.

Atsakovas Institucija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124-126), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad vertinant pareiškėjo skundų reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia buvo būtina išsiaiškinti pareiškėjo dirbto darbo pobūdį, pareigas, kurias pareiškėjas privalėjo atlikti, koks buvo jo darbo ir poilsio režimas. Nesutinka, jog Institucija nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pažymi, kad įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Analizuodamas Konstitucijos 6, 7 ir 102 straipsnius daro išvadą, kad kol nustatyta tvarka nepripažinta, jog VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ši nuostata yra teisėta ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Nurodo, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Institucija, skaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pabrėžia, kad Institucija negaudavo iš valstybės papildomų asignavimų mokėti didesnes priemokas negu buvo nustatyta teisės aktais.

Atsiliepimas

Pareiškėjai K. A., A. J. ir S. M. atsiliepimu (b. l. 135-136) prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Institucija nekėlė klausimo dėl jų darbo pobūdžio, pareigų, darbo ir poilsio rėžimo įvertinimo, be to, nenurodo, kodėl šios aplinkybės yra reikšmingos ir galėtų lemti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą. Pažymi, kad apeliaciniame skunde nepateikti konkretūs materialinių ar procesinių teisės normų pažeidimai, ir/ar kiti pagrindai, darantys skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą. Teigia, kad Institucija prašo ne panaikinti, o pakeisti teismo sprendimą, t. y. ginčas kyla tik dėl to, kuriam iš atsakovų tenka pareiga išmokėti jiems neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą atsakovą, kuriam kyla pareiga atlyginti neteisėtai negautą darbo užmokestį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas atsiliepimu (b. l. 130-132) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Savo atsiliepime iš esmės sutinka su atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2004-2007 metus pareiškėjams K. A., A. J. ir S. M. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad Institucija, skaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjams, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktomis pažymomis apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 73-96), darytina išvada, jog pareiškėjams priteistina suma apskaičiuota teisingai. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius