- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-28
- Bylos Nr.
- I-132-739/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02197-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos administraciniam teismui
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. (buvusi pavardė – B.) skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo solidariai priteisti 4 342,81 Eur (14 994,86 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. (toliau – ginčo laikotarpis), taip pat, tą dalį, kuri susidarys iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 2010 m. kovo 24 d. dirba Vilniaus apygardos administraciniame teisme teisėjo padėjėja (karjeros valstybės tarnautoja, A lygis 12 kategorija). Paaiškino, kad pagal 2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnį, valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis) 2009 m. sausio 1 d – 2009 m. liepos 31 d. laikotarpiu buvo sumažintas nuo 490 Lt iki 475 Lt, o pagal 2009 m. liepos 17 d. šio įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą, bazinis dydis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas iki 450 Lt. Toks bazinis dydis buvo taikomas ir 2010-2013 m. laikotarpiu. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į sunkią valstybės ekonominę ir finansinę padėtį bazinis dydis 2009 metais iki 475 Lt galėjo būti sumažintas, tačiau nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. valstybės tarnautojų atlyginimas ir toliau turėjo būti apskaičiuojamas taikant tą patį bazinį dydį – 475 Lt ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais. Be to, pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kurio 3 straipsniu sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases. Taip pat pareiškėja nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 3 priede (2008-12-09 įstatymo Nr. XI-53 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 13 d.) buvo numatyta, kad teisėjo padėjėjo pareigybės mažiausia kategorija prasideda nuo A 13, o nuo 2010 m. – A 14, tačiau ši įstatymo nuostata neįsigaliojo, 2009 m. gruodžio 2 d. Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo pakeitimo įstatymu Nr. IX-512 Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedas dar kartą buvo pakeistas, nustatant teisėjo padėjėjo pareigybės mažiausią kategoriją nuo A 12. Pareiškėjos nuomone, teisės aktai, kurių pagrindu jai buvo sumažintas darbo užmokestis, priimti nepagrįstai, todėl netekta pareiginės algos dalis dėl bazinio dydžio sumažinimo, aukštesnės pareigybės kategorijos netaikymo, neteisėto pareiginės algos koeficiento sumažinimo jai turi būti priteista iš atsakovų.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė sprendimą dėl pareiškėjos skundo priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjai darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir išmokamas vadovaujantis galiojančiomis Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, kurių atsakovas neturėjo teisės kvestionuoti.
Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, remdamasi 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 2 punktu, nurodė, kad byloje tinkamu Lietuvos valstybės atstovu byloje yra Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas - dirbo Vilniaus apygardos administraciniame teisme – nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2011 m. kovo 21 d. teisėjo padėjėja (pakaitinė valstybės tarnautoja, A lygis, 12 kategorija); nuo 2011 m. kovo 22 d. priimta į karjeros valstybės tarnautojos – teismo posėdžių sekretorės (B lygis, 5 kategorija) pareigas; nuo 2011 m. kovo 22 d. laikinai perkelta į teisėjo padėjėjos (A lygio, 12 kategorijos) pareigas; 2012 m. vasario 29 d. grąžinta į posėdžių sekretorės pareigas, o nuo 2012 m. kovo 1 d. perkelta į teisėjo padėjėjos (A lygio, 12 kategorijos) pareigas.
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisinius santykius reguliuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.
Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurio vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis. Bazinis dydis nustatomas ateinantiems metams, tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės blogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Pagal 2007 m. liepos 4 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinio dydžio, taikomo 2008 metais, įstatymo 3 straipsnį, bazinis dydis 2008 metams buvo 490 Lt, pagal 2008 m. gruodžio 19 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnį, bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo 475 Lt, o pagal 2009 m. liepos 17 d. šio įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. bazinis dydis yra 450 Lt.
Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. Įstatymų leidėjas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11-os ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu nebuvo mažinami. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniais pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį (įsigaliojo atitinkamai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d.), joje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo taikoma papildoma valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonė – priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas.
Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XI-944; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatyme Nr. XI-1721; 2012 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d.
Sprendžiant dėl pareiškėjos argumentų, kuriais grindžiamas jos reikalavimas priteisti darbo užmokesčio dalį, negautą dėl to, kad apskaičiuojant pareiškėjai mokamą darbo užmokestį, buvo taikomos 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos, nustatančios kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis yra 450 Lt, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau - 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) pateiktais išaiškinimais. Konstitucinis Teismas šiame nutarime inter alia pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis tiek, kiek jame nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 Lt bazinis dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nurodė, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas buvo parengtas, atsižvelgiant į sunkėjančią valstybės ekonominę, finansinę padėtį, kai nebuvo surenkamos lėšos valstybės biudžeto įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti. Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2009 metais taikytas bazinis dydis laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. buvo sumažintas nuo 475 Lt iki 450 Lt, ir palyginęs šį bazinį dydį su nustatytuoju 2008 metams, t. y. iki valstybėje susiklostant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai (490 Lt), konstatavo, kad jis yra mažesnis 40 Lt, ir kad šiuo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. valstybės politikų, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų pareiginės algos, Konstitucinio Teismo teisėjų atlyginimai ir karių tarnybiniai atlyginimai, vertinant procentais, sumažinti vienodu mastu (proporcingai) ir tam pačiam laikotarpiui. Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo pateiktą Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatų, taikomų apskaičiuojant teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimui, aiškinimą, teismas neturi pagrindo abejoti dėl jo taikymo ir kitiems valstybės tarnautojams. Nurodytas teisės aktas ar atskiros jo dalys nustatyta tvarka nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis buvo neteisėtai taikomas.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio dalį, negautą dėl bazinio dydžio sumažinimo, atmetamas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl nenustatytos aukštesnės pareigybės kategorijos. Pareiškėja šį reikalavimą grindžia negaliojančiomis (neįsigaliojusiomis) teisės normomis, be to, ji niekada nebuvo priimta į A 13 ar aukštesnės kategorijos pareigybę, todėl teisėtų lūkesčių neįgijo, ir jie negalėjo būti pažeisti. Pareiškėjai darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas taikant teisės aktais numatytą jos užimamos pareigybės kategorijos koeficientą. Be to, pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar 2008 m. gruodžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-119 1 straipsnio ir 2009 m. gruodžio 2 d. Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-512 1 straipsnio nuostatos, kuriomis 2009-2013 metais II grupės valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų teisėjo padėjėjo pareigybės mažiausia kategorija prasideda nuo A 12, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir stabilumo principams. Pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009; 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009). Nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl 2008 m. gruodžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-119 1 straipsnio ir 2009 m. gruodžio 2 d. Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-512 1 straipsnio nuostatų konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjos prašymas šiuo atveju dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu be kita ko, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjai, kaip valstybės tarnautojai (A lygio, 12 kategorijos), dalies darbo užmokesčio neišmokėjo, kadangi taikė sumažintą pareiginės algos koeficientą.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat konstatavo, kad 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Kad būtų užtikrintas deramas 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. vasario 15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-669/2016; 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Be to, pažymėtina, kad pareiškėja prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau atsižvelgus į tai, kad 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009 m. gegužės 1 d., ir pareiškėjai neįrodžius, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir po šio įstatymo įsigaliojimo mokėjo jai sumažintą darbo užmokestį, šis jos skundo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje, pareiškėja skundą pareiškė dviem atsakovams: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010; 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1984/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1788/2013). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tinkamas atsakovas pagal pareiškėjos skundą yra Vilniaus apygardos administracinis teismas, o ne Lietuvos valstybė.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, pareiškėjos skundo reikalavimai atmetami visiškai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.