- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-06-04
- Bylos Nr.
- A-469-572-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Algirdas Taminskas
- Pareiškėjas
- Pasvalio rajono apylinkės vyriausiosios
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- V.D.S., L.B., J.P., K.S., V.S.
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Pasvalio rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Pasvalio rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės pareiškimą atsakovei Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl sprendimų panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys V.D.S., L.B., J.P., K.S., V.S.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja, gindama viešąjį interesą, kreipėsi su pareiškimu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. liepos 9 d. sprendimą Nr.22-47469-8226, kuriuo V.D.S. atkurtos nuosavybės teisės į 3,52 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Tauprių kaime, 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr.22-98054-18458, kuriuo V.D.S. atkurtos nuosavybės teisės į 2,18 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Kiemėnų kaime, ir 2005 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr.22-100535-18704, kuriuo V.D.S. atkurtos nuosavybės teisės į 6,53 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Gineikių kaime, bei 4,20 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Ratkūnų kaime. Pareiškėja nurodė, kad minėti sprendimai yra naikintini, nes jie neteisėti, priimti atsižvelgiant į neteisingai Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriaus specialistų surašytas pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir jų pagrindu Panevėžio apskrities viršininko administracijoje priimtas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos O.P. (M.) vardu ir tik tada perduotos V.D.S.). Pareiškėja pažymėjo, jog visuomenė suinteresuota, kad nuosavybės teisių atkūrimas vyktų pagal įstatymą, priimant teisėtus aktus ir laikantis nustatytų procedūrų, tokį viešąjį interesą ji ir gina.
Atsiliepimas
Atsakovės Panevėžio apskrities viršininko administracijos atstovė nurodė su pareiškimu sutinkanti. Ji paaiškino, jog apskrities viršininko administracija pati inicijavo aktų panaikinimą, kreipdamasi į prokuratūrą, nes atkuriant nuosavybės teises, buvo padarytos klaidos, parengtos netinkamos pažymos ir išvados, kurios turėtų būti ištaisytos ir nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos iš naujo.
Tretysis suinteresuotas asmuo V.D.S. su pareiškimu nesutiko, nurodydama, kad sprendimais jokia žala niekam nepadaryta, kad panaikinus sprendimus, reikės iš naujo pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, įrašyti žemės savininke jau mirusią O.P. (M.), o vėliau tą pačią žemę vėl įforminti jos vardu, kadangi daugiau pretendentų į minėtą žemę nėra. Jos teigimu, įstatymai buvo pažeisti tik formaliai.
Tretieji suinteresuotieji asmenys L.B., J.P., K.S. ir V.S. prašė pareiškimo netenkinti, paaiškindami, kad jie kaip sąžiningi įgijėjai teisėtai įsigijo iš V.D.S. žemės sklypus, kad sprendimų panaikinimas sukeltų jiems daug nepatogumų ir padarytų materialinės žalos.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 5 d. Pasvalio rajono žemėtvarkos skyrius gavo O.P. (M.) prašymą atkurti nuosavybės teises į Pasvalio rajone, Kiemėnų kaime, esantį 9,56 ha B.U. valdytą žemės sklypą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas nebuvo pradėtas, kadangi O.P. (M.) nebuvo pateikusi giminystės ryšį su B.U. patvirtinančių dokumentų. 1993 m. lapkričio 8 d. O.P. (M.) mirė. Jos turtą paveldėjo dukra V.D.S., kuri toliau tvarkė ir nuosavybės teisių atkūrimo reikalus. 2002 m. vasario 20 d. Pasvalio rajono apylinkės teismas sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad B.U. nuo 1925 m. faktiškai buvo įsivaikinęs J.M. – O.P. (M.) vyrą. Kadangi O.P. (M.) prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę padavė įstatymo nustatytu terminu, o dokumentai, patvirtinantys jos giminystės ryšį su B.U., buvo pateikti taip pat laiku (iki 2003 m. gruodžio 31 d.), nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą turėjo būti atkurtos O.P. (M.) vardu ir perduotos V.D.S. Nepaisant to, 2002 m. kovo 8 d. žemėtvarkos tarnyboje buvo priimtas V.D.S. – O.P. (M.) ir J.M. dukros - prašymas atkurti nuosavybės teises į B.U. turėtą 12,56 ha žemės sklypą. Šio prašymo pagrindu 2002 m. balandžio 16 d. paruošta Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr.12355, kurioje nurodyta, jog V.D.S. turi teisę į B.U. valdytus 12,56 ha žemės. Remiantis šia pažyma, 2002 m. liepos 2 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijoje priimta išvada Nr.26321/15-7246. Pagal minėtus dokumentus Panevėžio apskrities viršininkas 2004 m. rugsėjo 27 d. priėmė sprendimą Nr.22-98054-18458 ir 2005 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr.22-100535-18704 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo V.D.S. kaimo vietovėje. Be to, 1991 m. spalio 28 d. į Pasvalio rajono žemėtvarkos skyrių kreipėsi A.M. su prašymu atkurti nuosavybės teises į J.S. valdytus 10,92 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Tauprių kaime. Prašyme A.M. nurodė V.D.S. kaip pretendentę, turinčią teisę į šios žemės sugrąžinimą, tačiau ji pati tokio prašymo nepadavė. Nustatyta, jog 1993 m. liepos 27 d. buvo sudarytas notaro patvirtintas susitarimas tarp A.M. ir O.P. (M.) atstatyti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą po lygiai, t.y. po 5,46 ha. Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriuje 1994 m. lapkričio 23 d. paruošta pažyma Nr.3360, kurioje nurodyta, kad pretendentai į Pasvalio rajone, Tauprių kaime, esančią J.S. valdytą žemę (10,92 ha) yra A.M. ir V.D.S. 1994 m. lapkričio 9 d. Pasvalio rajono Saločių apylinkės agrarinės reformos tarnybos vadovė priėmė išvadą, kurioje nurodė, kad tikslinga atkurti V.D.S. nuosavybės teises į 5,46 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Tauprių kaime. Šiuo pagrindu 1998 m. liepos 9 d. Panevėžio apskrities viršininkas priėmė sprendimą Nr.22-47469-8226, kuriuo V.D.S. atkūrė nuosavybės teisės į 3,52 ha žemės, nurodydamas, kad nuosavybės teisės į kitą žemės dalį bus atkurtos vėliau. Panevėžio apskrities viršininko administracijoje 2004 m. lapkričio 3 d. parengta išvada Nr.28544/15-7340 dėl nuosavybės teisių atkūrimo V.D.S. į 1,94 ha žemės. Ši išvada iki šiol nerealizuota.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neginčija materialinės V.D.S. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, perduodant nuosavybėn ginčo žemės sklypus, tik nurodo, kad ši teisė turėtų būti išvestinė iš O.P. (M.) teisių. Nagrinėjant nuosavybės teisių atkūrimo į J.S. valdytą žemę procesą, pažymėta, kad V.D.S. ne tik buvo įrašyta į pirminį A.M. prašymą kaip pretendentė, bet ir 1994 m. gegužės 18 d. Pasvalio rajono Saločių apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo parašiusi prašymą, prašydama atstatyti nuosavybės teises į 5,46 ha žemės. Ji yra žemės savininko anūkė, pristatė visus giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Todėl teismas konstatavo, kad V.D.S. buvo išreiškusi savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tai padarė įstatymo nustatytu terminu, todėl jai nuosavybės teisės į J.S. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurtos teisėtai ir pagrįstai, ginčijamo 1998 m. liepos 9 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimo Nr.22-47469-8226 naikinti ar keisti nėra pagrindo. Tačiau, kaip nurodyta teismo sprendime, Panevėžio apskrities viršininkas, priimdamas 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr.22-98054-18458 ir 2005 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr.22-100535-18704, formaliai pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies bei 10 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas konstatavo, jog kadangi V.D.S. buvo O.P. (M.) teisių perėmėja ir iki 2001 m. gruodžio 31 d. savarankiško prašymo nepateikė, įstatymo nustatyta tvarka nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos O.P. vardu ir perduotos V.D.S.
Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta principine procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisykle, pagal kurią skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Tačiau teismas nurodė, jog ne kiekvienas procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Pareiškėja neteigė, kad skundžiami atsakovo sprendimai yra nepagrįsti, t.y. kad V.D.S. neturėjo teisės gauti ginčo žemės sklypų arba kad atkuriant nuosavybės teises buvo pažeisti kitų asmenų teisėti interesai į ginčo žemės sklypus. Ji ir atsakovė neginčijo ir aplinkybės, kad nuosavybės teisės į byloje minimus žemės sklypus (iš naujo įstatymo nustatyta tvarka atkūrus nuosavybės teises) teisėtai ir pagrįstai priklausytų V.D.S. Todėl, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo situacijoje, nesant pagrindo manyti, kad priimant skundžiamus sprendimus buvo pažeisti konkrečių subjektų teisėti interesai į ginčo žemės sklypus, ar kad ginčo žemės sklypai buvo suteikti neturinčiam teisės juos gauti asmeniui, nėra viešojo intereso, gintino teisme. Teismas nurodė, jog tinkamas įstatymų taikymas yra vienas iš teisinės visuomenės interesų, tačiau šio intereso pažeidimas, pasireiškęs vien nustatytų procedūrų pažeidimu, neįtakojusiu priimto administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, negali būti ginamas teisminiu būdu (iškeliant šį interesą konkrečioje situacijoje aukščiau kitų, būtų pažeisti kiti viešieji interesai - nuosavybės santykių stabilumas, spartesnis žemės reformos vykdymas ir pan.). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ginčijami sprendimai buvo priimti ne pačiai V.D.S. suteikus klaidingą informaciją ar suklastojus dokumentus, tačiau žemėtvarkos pareigūnams netinkamai pritaikius teisės normas. Teismas nurodė, jog kiti tretieji suinteresuoti asmenys šioje byloje yra sąžiningi įgijėjai ir pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnį žemės sklypai iš jų negali būti išreikalaujami, restitucija negalima arba būtų susijusi su neproporcingomis tiek valstybės, tiek ir privačių asmenų išlaidomis, galimu valstybės pareigūnų padarytos žalos atlyginimu.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Apeliantės manymu, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėja nurodo, jog kadangi O. P. (M.) prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Pasvalio rajone, Kiemėnų kaime, pateikė iki įstatymo nustatyto termino, o dokumentai, patvirtinantys jos giminystės ryšį su B. U., buvo pateikti taip pat laiku, t. y. iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyto termino, ji buvo asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu. O. P. (M.) 1993 m. lapkričio 8 d. mirė, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo dokumentai turėjo būti išduoti O.P. (M.) vardu. Pareiškėja pažymi, jog 2002 m. kovo 8 d. prašymas atkurti nuosavybės teises į B.U. turėtą 12,56 ha žemės sklypą V.D.S. buvo paduotas praleidus galiojusios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos (10 str. 1 d.) nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminą. Todėl, vadovaujantis Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime (toliau - LVAT nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas), ji neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nors nuosavybės teisės į turtą, į kurį ji pretendavo, nebuvo atkurtos kitiems asmenims. Pareiškėjos teigimu, kadangi 2002 m. balandžio 16 d. Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 12355, nurodanti, jog pagal įstatymą V. D. S. turi teisę į 12,56 ha žemės, valdytos B.U., buvo paruošta pagal minėtą V. D. S. prašymą, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, patvirtinančius, kad nuosavybės teisės į B. U. valdytą žemės sklypą turėjo būti atkuriamos O. P. (M.) vardu, ji yra neteisėta (Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriaus vyresnioji specialistė V. Kavaliauskienė 2006 m. balandžio 8 d. paaiškinime Panevėžio apskrities viršininkei nurodė minėtą pažymą paruošusi neįsigilinus į galiojusius įstatymus). Pareiškėja paaiškina, jog pagal neteisėtą pažymą 2002 m. liepos 2 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijoje buvo priimta išvada Nr. 26321/15-7246 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad V. D. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 12,56 ha žemės sklypą (lygiavertį tam, kurį valdė B. U.). Vadovaudamasis šiais neteisėtais ir nepagrįstais dokumentais ir jų pagrindu parengtais žemėtvarkos projektais, Panevėžio apskrities viršininkas priėmė 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 22-98054-18458, 2005 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 22-100535-18704.
Apeliantė nurodo, jog pagal A. M. prašymą Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriuje 1994 m. lapkričio 23 d. buvo paruošta pažyma Nr. 3360, kurioje nurodyta, kad pretendentai į Pasvalio rajone, Tauprių kaime, esančią J.S. valdytą žemę (10,92 ha) yra prašymą parašęs A.M. ir jame nurodyta V. D. S., neatsižvelgiant į tai, kad galiojo notaro patvirtintas 1993 m. liepos 27 d. A. M. ir O. P. susitarimas atstatyti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą po lygiai, t. y. po 5,46 ha. Be to, Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriui nebuvo pateiktas V. D. S. prašymas atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą. Apeliantė pažymi, jog pagal LVAT nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimą norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal 2006 m. kovo 14 d. Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriaus teikimą, esantį administracinėje byloje Nr. I-782-552-2006, 1991 m. spalio 28 d. A. M. prašyme nėra V. D. S. parašo bei nėra paduoto atskiro jos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Apeliantė pažymi, jog specialiai Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriuje sudaryta komisija, 2006 m. kovo 14 d. tyrusi nuosavybės teisių atkūrimo V. D. S. proceso teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, jog jokio prašymo atkurti nuosavybės teises į Tauprių kaime esantį žemės sklypą V. D. S. nepateikė.
Apeliantė teigia, jog konkrečiu atveju tik atkurtas O. P. nuosavybės teises paveldėjimo santykių pagrindu galėjo perimti V. D. S., kadangi nuosavybės teisių į minėtus žemės sklypus įgijimas, jas atkuriant, V. D. S. nebuvo galimas dėl teisės aktų nesilaikymo. Apeliantė nesutinka su teismo pozicija dėl ginčo situacijos nepriskirtinumo viešojo intereso, gintino teisme, sričiai. Apeliantė pažymi, jog pagal Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką tinkamas įstatymų taikymas yra vienas iš teisinės visuomenės interesų. Ginčo atveju prokurorės pareiškime nurodyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padaryti pažeidimai, pagrįsti byloje esančiais įrodymais, negali būti traktuojami kaip formalūs ir neesminiai. Šių procedūros pažeidimų pasekmė - priimti neteisėti ir nepagrįsti Panevėžio apskrities viršininko sprendimai, kuriais suteiktos nuosavybės teisės į žemę asmeniui, neturėjusiam tokių teisių. Apeliantė remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimu ir nurodo, jog kadangi ginčo atveju vienintelei O. P. pagal teisės aktų nuostatas galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, atkūrus jas kitam asmeniui ir palikus tokius neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus galioti, būtų pažeistos nuosavybės teisės atkūrimo proceso esminės nuostatos, sumenkinta šios rūšies administracinių teisės aktų juridinė reikšmė, tiesiogiai suteiktos savininko teisės asmeniui, kuriam jos konkrečiu atveju pagal įstatymą nepriklausė, pažeistas teisinės visuomenės principas. Apeliantė nurodo, jog teismas neteisingai interpretavo prokurorės poziciją dėl sprendimų pripažinimo neteisėtais ir nepagrįstais, konstatuodamas, kad prokuroras neteigia, jog skundžiami sprendimai nepagrįsti, kad V. D S. neturėjo teisės gauti ginčo žemės sklypų - susipažinus su pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, akivaizdi prokurorės pozicija, jog nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus turėjo būti atkurtos tik O. P.
Atsakovė Panevėžio apskrities viršininko administracija prašo pareiškėjos prašymą patenkinti. Atsakovė teigia, jog vadovaudamasis klaidingai parengtais dokumentais, Panevėžio apskrities viršininkas 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 22-98054-18458 bei 2005 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 22-100535-18704 atkūrė nuosavybės teises į 12,56 ha B. U. žemės V.D.S. Tokiu būdu, nesivadovauta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią nuosavybės teisių į žemės sklypą Pasvalio rajone, Kiemėnų kaime, atkūrimo dokumentai turėjo būti išduoti ne V.D.S., o O.P. (M.) vardu. Atsakovės manymu, Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. 22-47469-8226 taip pat yra naikintinas, nes V.D.S. prašymo atkurti nuosavybės teises į Pasvalio rajone, Tauprių kaime, esantį žemės sklypą nepateikė. Atsakovė pažymi, kad 2004 m. lapkričio 18 d. V.D.S. pateikė prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn 2 ha žemės sklypą Kiemėnų I kadastro vietovėje už paveldimą žemę ir išvados kopiją, nuosavybės teisės nuo 2004 m. gegužės 28 d. jai buvo atkuriamos neturint išvados originalo, pažeidžiant Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, nuostatas.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys V.D.S., L.B., J.P., K.S., V.I.S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Jų teigimu, apeliaciniame skunde pripažįstama, kad nuosavybės teisės įpėdiniams į buvusio savininko J.S. žemę atstatytos iš esmės teisingai, nes nors ir reikėjo jas atstatyti mirusiosios O. P. vardu, nuosavybės teisės po jos mirties atkurtos įstatyminei O. P. teisių perėmėjai V.D.S. Atsiliepime pažymima, jog iš esmės valstybės institucija įvykdė įstatymu nustatytą pareigą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir turtą gavo asmuo, turintis tam įstatyminę teisę (jokių kitų asmenų, pretenduojančių į buvusio žemės savininko J. S. žemę, nėra), apskrities viršininko sprendimų panaikinimas nepasiektų realiai jokių teisinių tikslų, nes atkurtos teisės vėl būtų suteiktos V.D.S. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, nuosavybės teisių panaikinimas formaliu pagrindu prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir nuosavybės neliečiamumo principui (Konstitucijos 23 str.). Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, teismas teisingai nustatė, kad valstybės institucijų padarytas formalus pažeidimas negali būti pagrindu naikinti iš esmės teisingą sprendimą, atsižvelgė į ekonomiškumo ir protingumo principus. Jų manymu, šiuo atveju laikytina, kad nuosavybės teisės atkurtos asmeniui, kuris įgijo teisę atkurti nuosavybės teises iš mirusio asmens.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymai nustato specialų bendrųjų civilinės teisės įstatymų, reglamentuojančių nuosavybės teisinius santykius, atžvilgiu reguliavimą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) (toliau- ir Įstatymas) numatyta ribota restitucija pasireiškia ir tuo, kad šiuo įstatymu yra numatytas specialus nuosavybės teisių subjektų, galinčių įgyti nuosavybės teisę atkūrimo būdu – ,,pretendentų“- ratas.
Įstatymo 2 straipsnio ,,Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą“ 1 dalyje (2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-708, 2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1157, 2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) yra apibrėžtas galimų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą ratas:
,,Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams:
1) turto savininkui;
2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams;
3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.“
To paties straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi teisės norma, taikytina nagrinėjamam ginčui, kurioje nustatyta:
,,Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.“. Toks teisinis reguliavimas išliko nepakitęs visą Įstatymo galiojimo laikotarpį.
Mirusiojo pretendento vardu atkurtų nuosavybės teisių perdavimo įpėdiniams nuosavybės teisių atkūrimo įstatymai nereglamentuoja, tokiu atveju susiklostę paveldėjimo teisiniai santykiai yra privatinės paveldėjimo teisės reguliavimo sritis.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prašymus atkurti nuosavybės teises buvo padavusi O.P. (M.), mirusi iki sprendimų dėl nuosavybės teisų atkūrimo priėmimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje byloje esanti V.D.S. yra jos dukra. Pagal pirmiau cituotą aktualų teisinį reguliavimą V.D.S. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nebuvo pripažįstama pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl jos vardu nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos; teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą ji galėjo įgyti tik paveldėjimo būdu, kaip O.P. (M.) įpėdinė.
Imperatyvios Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normos pažeidimas pirmosios instancijos teismo nepagrįstai traktuojamas kaip formalus ir nesukeliantis teisinių pasekmių.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgijimas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu ir Civilinio kodekso normų, reguliuojančių paveldėjimo teisinius santykius, būdu skiriasi įstatymine šių teisių realizavimo tvarka, subjektų, galinčių nuosavybės teisę, įgyti ratu bei teisinėmis pasekmėmis. Tiek viešojoje, tiek civilinėje teisėje galiojančiame teisiniame reguliavime galimos situacijos, kai įgytas nuosavybės teisių atkūrimo būdu ir paveldėtas turtas yra traktuojami skirtingai. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007) nekilnojamasis daiktas, susigrąžintas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nelaikomas gyventojo pajamomis; pagal paveldėjimo teisę nekilnojamasis turtas, į kurį mirusiojo asmens vardu atkurtos nuosavybės teisės, patenka į to asmens palikimo masę, į jį gali būti nukreiptas mirusiojo skolų išieškojimas, taigi nuosavybės teisių atkūrimas įpėdinių vardu, apeinant paveldėjimo institutą, gali pažeisti trečiųjų asmenų teises.
Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra neteisėti iš esmės, kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą neteisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą, todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas, kuriuo prokurorės prašymas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pasvalio rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą patenkinti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. liepos 9 d. sprendimą Nr.22-47469-8226, kuriuo V.D.S. atkurtos nuosavybės teisės į 3,52 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Tauprių kaime.
Panaikinti 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr.22-98054-18458, kuriuo V.D.S. atkurtos nuosavybės teisės į 2,18 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Kiemėnų kaime.
Panaikinti 2005 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr.22-100535-18704, kuriuo V.D.S. atkurtos nuosavybės teisės į 6,53 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Gineikių kaime, bei 4,20 ha žemės, esančios Pasvalio rajone, Ratkūnų kaime.
Sprendimas neskundžiamas.