Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. B. ir Trakų rajono prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 16 straipsnio 2 dalį ir 105 straipsnio 2, 4, 8 ir 10 punktus (1991-12-03 įstatymo redakcija), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Baudžiamasis procesas, kaltinant D. S. padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 234 straipsnio 1 dalyje (1991-12-03 įstatymo redakcija) ir 131 straipsnio 1 dalyje (1961-06-26 įstatymo redakcija) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiojo V. B. ir Trakų vyriausiojo prokuroro civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas kartu su pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo D. A. , nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatytų asmenų, be atitinkamo leidimo, neteisėtai įgijo ir nešiojo šaunamąjį ginklą - 1974 m. pavyzdžio „Kalašnikovo“ konstrukcijos automatą bei ne mažiau 7 vnt. 5,45 kalibro šaudmenų, kuriuos 1993-08-17, apie 11.40 val., automobiliu VAZ 2105, v/n E5453HX neteisėtai atgabeno į Liepkalnio g., šalia namo Nr. 92, Vilniuje.

Šiais savo veiksmais D. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 234 str. 1 d. (1991-12-03 įstatymo redakcija).

Be to, D. S. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu D. A. , 1993-08-17, apie 11.40 val., Liepkalnio g., šalia namo Nr.92, Vilniuje, pasikėsino tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudyti V. B. , t. y. važiuodamas automobiliu VAZ 2105, v/n E5453HX, panaudodamas šaunamąjį ginklą – „Kalašnikovo“ konstrukcijos automatą bei pavartodamas smurtą, užpuolė V. B. . D. A. įrėmus šaunamąjį ginklą V. B. į galvą, D. S. sudavė jam smūgius į krūtinės sritį. Nukentėjusiajam iššokus iš automobilio ir bandant pabėgti, D. S. kartu su D. A. jį pasivijo, sudavė rankomis ir kojomis daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas – galvą, krūtinę, D. A. automato buože sudavė V. B. du smūgius į galvą, krūtinę. Po suduotų smūgių, turėdamas tikslą pasisavinti V. B. priklausantį 40000 Lt vertės „Rolex“ laikrodį, D. A. šovė į nukentėjusįjį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios - V. B. išsisukus nuo šūvio, D. A. į jį nepataikė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, D. S. kartu su D. A. pasivijo V. B. ir, panaudodami fizinį smurtą bei šaunamąjį ginklą, pagrobė svetimą turtą – D. A. nuplėšė nukentėjusiajam nuo rankos 40000 Lt vertės laikrodį „Rolex“. Po to, D. S. privairavus automobilį prie nukentėjusiojo, o D. A. grasinant pastarajam šaunamuoju ginklu – „Kalašnikovo“ konstrukcijos automatu, abu paėmė V. B. už rankų ir kojų ir prievarta įsodino jį į automobilį VAZ 2105. D. S. ir D. A. nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios – jie buvo užklupti į įvykio vietą atvykusių žmonių, todėl pasišalino, be to, V. B. aktyviai priešinosi ir pabėgo.

Be to, ten pat, tuo pačiu metu, D. S. , veikdamas kartu su D. A. , pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu, ryšium su nukentėjusiųjų vykdymu savo valstybinės ir pilietinės pareigos pasikėsino nužudyti du ir daugiau asmenų, t. y. prieš įsodinant V. B. į minėtą automobilį, į įvykio vietą atvyko šalia buvę Lietuvos Kariuomenės bataliono „Geležinis Vilkas“ kariai Ž. J. , I. K. , S. K. . Jiems bandant apginti V. B. ir sulaikyti D. S. ir D. A. , apsupant D. A. vairuojamą automobilį, pastarasis pradėjo į juos šaudyti iš „Kalašnikovo“ konstrukcijos automato, padarydamas Ž. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio peties šautinio kiauriniu sužalojimu ir aklo krūtinės ląstos kairės pusės pažeidimu; I. K. – nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešinės šlaunies šautine žaizda su svetimkūniais sąvaržos srityje ir dešinėje šlaunyje; S. K. – nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio antakio skeveldros muštine žaizda ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu; šalia įvykio vietos autobuse „Ikarus“ 3376, v/n 6922 LIS sėdinčiam R. V. – sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį krūtinės ląstos, dešinės pusės priekinio paviršiaus kiauriniu aklu šautiniu sužalojimu su plaučių pažeidimu. D. S. nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi į įvykio vietą iš šalia esančių vietovių atvyko daugiau žmonių, kurie galėjo jį ir D. A. sulaikyti.

Šiais savo veiksmais D. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 105 straipsnio 2 , 4, 8 bei 10 punktuose (1991-12-03 įstatymo redakcija).

Be to, D. S. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe su D. A. , 1993-08-17, tarp 11.40 val. ir 11.50 val., iškart po to, kai pasikėsino nužudyti V. B. , Liepkalnio gatvėje, šalia namo Nr. 92, Vilniuje, D. A. grasinant šaunamuoju ginklu – „Kalašnikovo“ konstrukcijos automatu, nurodė V. B. sėstis į automobilį VAZ 2105, v/n E5453HX. Pastarajam atsisakius tai padaryti, D. S. kartu su D. A. paėmė V. B. už rankų ir kojų bei prievarta įsodino jį į automobilį, neteisėtai atimdamas nukentėjusiajam laisvę iki tol, kol jis iš važiuojančio automobilio iššoko.

Šiais veiksmais D. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 131 straipsnio 1 dalyje (1961-06-26 įstatymo redakcija).

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 dalį ir 105 straipsnio 2, 4, 8 ir 10 punktus (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija), nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad tarp D. A. ir D. S. buvo koks nors susitarimas nužudyti V. B. , objektyvieji D. A. veiksmai taip pat neduoda pagrindo taip teigti. Turint tikslą nužudyti V. B. visos galimybės buvo, tačiau D. A. šaudė į viršų, V. B. prie kojų, taip jį gąsdindamas, liepdamas lipti į automobilį, nors turėdamas tikslą nužudyti turėjo visas galimybes tai padaryti, tačiau tikslas buvo kitoks, kurio teisiamajame posėdyje nustatyti nepavyko. Prievarta įsodinus D. B. į automobilį ir automobiliui pradėjus judėti, D. A. pradėjo šaudyti į automobilį apsupusius kareivius, padarydamas I. K. , S. K. ir Ž. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, o autobuse sėdėjusiam R. V. sunkų sveikatos sutrikdymą. Toks D. A. elgesys buvo vykdytojo ekscesas, kaltinamajam D. S. visiškai netikėtas veiksmas. Nėra jokių įrodymų ir dėl bendrininkavimo pagrobiant V. B. priklausantį laikrodį, pats nukentėjusysis parodė, kad D. A. tempdamas jį į automobilį nuo rankos nuplėšė laikrodį, o kur tas laikrodis vėliau buvo ir ar nusikaltimo padarymo metu apskritai buvo, nenustatyta. Be to, byloje nustatyta, kokius konkrečius veiksmus atliko D. S. ir nuo teismo pasislėpęs D. A. , tačiau nėra jokios galimybės nustatyti nei jo, nei kito asmens tyčios turinio, veikos motyvų. Ikiteisminio tyrimo metu nusikalstamos veikos tyčia ir motyvai nenustatyti, teisiamajame posėdyje tai padaryti neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad esant byloje surinktiems įrodymams, teismas negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio ir D. S. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 dalį ir 105 straipsnio 2, 4, 8, 10 punktus (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija), todėl D. S. dėl šios jam inkriminuotos veikos išteisinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu (neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veikią).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas teisingai konstatavo, jog nukentėjusiojo V. B. parodymai, duoti 1993-08-17 bei 2008-02-12, skiriasi. Apklaustas iš karto po įvykio nukentėjusysis parodė, kad, jo manymu, nusikaltimo tikslas buvo pinigų prievartavimas, o 2008-02-12 teigė, kad taip buvo pasielgta norint pagrobti jo laikrodį „Rolex“. Apeliantas teigia, kad šiuose parodymuose papasakotos esminės nusikaltimo padarymo aplinkybės sutampa, todėl vien tai, kad nurodytas skirtingas nusikaltimo padarymo tikslas, nėra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio nusikaltimo padarymo aplinkybes, be pagrindo neatsižvelgė ir nesivadovavo liudytojų E. B. bei D. Ž. parodymais.

Apeliantas pažymi, kad išteisintasis D. S. kartu su D. A. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. S. žinojo ir matė, kad D. A. turi šaunamąjį ginklą, kuriuo neteisėtai naudojasi prieš nukentėjusiuosius, pritarė pastarojo veiksmams, t. y. D. S. , neprašomas D. A. ir turėdamas galimybę išvengti neigiamų pasekmių, automobiliu privažiavo prie namo, esančio Liepkalnio g. 92, Vilniuje, naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį V. B. . Apeliantas teigia, kad D. S. parodymai apie tai, kad jo neteisėtus veiksmus nulėmė D. A. panaudotas smurtas, nes pastarasis laikė nukreipęs į jį ginklą, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad sužalojimai nukentėjusiesiems I. K. ir R. V. padaryti šaunant į juos iš arti, pataikant į gyvybiškai svarbias kūno vietas – krūtinę, galvą, plaučius. Pažymėtina, kad I. K. šautinė žaizda į koją buvo padaryta pastarajam stengiantis išvengti sužalojimo taip pat į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę. Kad D. S. bei D. A. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia patvirtina ir tai, kad D. A. į karius šaudė ne pavieniais šūviais, o serijomis. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad D. S. bei D. A. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir taip norėjo veikti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, todėl D. S. veika turėtų būti kvalifikuota kaip tyčinis nusikaltimas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad apžiūrint automobilį „VAZ 2105", v/n dm (duomenys neskelbtini), kuriuo darydami nusikalstamas veikas atvyko ir naudojosi D. S. ir D. A. , buvo nustatyta, kad šio automobilio priekiniame stikle yra penkios skylės, aplink kurias matosi stiklo įtrūkimai. Automobilio stoge (šaudant į viršų) sugadinimų nenustatyta. Teismo padarytos išvados šiuo klausimu prieštarauja apžiūros protokole nustatytoms aplinkybėms, kad D. A. su D. S. šaunamąjį ginklą naudojo turėdami tikslą patalpinti V. B. į automobilį, D. A. šaudant tik į orą, šalia V. B. kojų.

Pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 1 dalį, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams, praėjo 10 metų. Apeliantas nurodo, kad už nusikaltimą, kurios padarymu buvo kaltinamas D. S. , senaties terminas yra 10 metų. D. S. negali būti taikoma 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio nuostata (klausimo dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama mirties bausmė, sprendimas), kadangi už jo padarytą veiką negali būti skiriama mirties bausmė ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė (1961 m. Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad D. S. nuo 1993 m. iki 2007 m. buvo pasislėpęs nuo tardymo ir ikiteisminio tyrimo. Remiantis 1961 m. Lietuvos Respublikos BPK 49 straipsnio 3 dalimi, senaties eiga sustojo ir atsinaujino tik D. S. sulaikius. Tačiau net ir šiuo atveju jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo daugiau nei 15 metų (1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 3 dalis). Esant šioms aplinkybėms, apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis D. S. negali būti priimtas, o baudžiamasis procesas, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi būti nutrauktas.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad byloje apklaustų nukentėjusiųjų I. K. , S. K. , R. V. , Ž. J. bei liudytojų S. T. ir A. J. parodymai paneigia D. S. parodymus apie tai, kad šiam D. A. veiksmai buvo netikėti, jis (D. S. ) smurto prieš nukentėjusįjį V. B. nevartojo, o tik pastarojo prašomas, padėjo jam atsistoti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyti nusikalstamos veikos padarymo motyvai, yra taip pat nepagrįsta. Apeliantas mano, kad remiantis jo parodymais bei D. S. ir D. A. veiksmų seka, turėtų būti padaryta neginčytina išvada, jog nusikalstama veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų. D. S. melagingai nurodė, kad jis (V. B. ) ginčijosi su D. A. dėl neatsiskaitymo už butą. Nukentėjusysis V. B. nurodo, kad jokių buto pirkimo - pardavimo sandorių su D. A. nebuvo sudaręs, su tuo susijusių klausimų su juo nesprendė, niekam nebuvo skolingas. Pažymėtina, kad teismas tokios D. S. nurodytos aplinkybės iš esmės net netyrė, nors buto pirkimo - pardavimo sandorio tyrimas galimas ir be D. A. , kuris šiame sandoryje nedalyvavo, o pripažinęs, jog buvo kilęs konfliktas, negalėjo nurodyti tokio konflikto priežasties.

Teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, jog „nepaneigta kaltinamojo versija, kad D. A. buvo prisiėmęs kaltę dėl V. B. priklausančių ginklų laikymo ir už tai buvo nuteistas, kaip žadėjo V. B. , ne realia laisvės atėmimo bausme, tačiau šis nuosprendis buvo panaikintas“. Šiuo atveju teismo nuosprendyje išdėstytų D. A. baudžiamosios bylos nagrinėjimo eigos datų sugretinimai su įvykio data tėra prielaida, kuria negalima grįsti išteisinamojo nuosprendžio.

Išdėstytos aplinkybės bei BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai, apelianto manymu, leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas - apkaltinamasis nuosprendis

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Veikų, kurių padarymu nukentėjusysis prašo D. S. pripažinti kaltu, padarymo metu (1993-08-17) galiojęs 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnis numatė, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, suėjo dešimt metų, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams. Šiame straipsnyje numatyta ir tai, kad „klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama mirties bausmė, sprendžia teismas. Jeigu teismas nepripažįsta esant galima taikyti senatį, mirties bausmė negali būti skiriama, ir ji pakeičiama laisvės atėmimu“.

Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnyje buvo numatyta, kad mirties bausmė gali būti skiriama tik už pabaigtą tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.

D. S. nebuvo ir nėra kaltinamas pabaigto tyčinio nužudymo padarymu.

Veikų, kurių padarymu nukentėjusysis prašo D. S. pripažinti kaltu, padarymo metu (1993-08-17) galiojusio 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 3 dalis numatė, kad senaties eiga sustoja, jeigu padaręs nusikaltimą asmuo pasislepia nuo tardymo ar teismo. Šiais atvejais senaties eiga atsinaujina nuo to momento, kai asmuo sulaikomas arba kai jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.

Skundžiamas nuosprendis priimtas 2008-12-30, t. y. praėjus daugiau kaip 15 metų nuo 1993-08-17. Byloje nėra duomenų, kad nuo 1993-08-17 D. S. būtų padaręs naują nusikaltimą. Apklausiamas 2009-05-20 teismo posėdyje nukentėjusysis V. B. parodė, kad jo manymu D. S. už neteisėtą ginklo laikymą ar kitus nusikaltimus yra teistas Ukrainoje, kur slapstėsi K. pavarde (b. l. 174, t. 5).

Tačiau iš dokumentų, gautų iš Ukrainos generalinės prokuratūros, matyti, kad duomenų apie D. S. teistumą tiek D. S. , tiek ir K. K. pavarde (šia pavarde, kaip matyti iš D. S. parodymų, jis buvo įdarbintas, tačiau jokių dokumentų šia pavarde neturėjo), nėra (b. l. 173-174, 182-204, t. 5). Kitokių duomenų apie tai, kad laikotarpiu nuo 1993-08-17 D. S. būtų padaręs naują nusikaltimą, taip pat nėra. Taigi, jam senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 13 punkte išaiškinta, kad įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, grįžtamosios galios neturi. Šiame punkte nurodoma, kad prie tokių kitaip sunkinančių veiką padariusio asmens teisinę padėtį, priskiriamas ir įstatymas, kuriuo pailginami senaties terminai.

Nuo 1993-08-17 iki bylos nagrinėjimo senaties terminai už nužudymus pailgėjo, tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 3 punktu, taip pat ir minėtu Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimu, jie D. S. netaikytini.

Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

Todėl jau vien dėl senaties nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas priimti D. S. apkaltinamąjį nuosprendį negali būti patenkintas.

Nėra pagrindo sutikti ir su nukentėjusiojo bei prokuroro apeliaciniuose skunduose išdėstytais teiginiais, kad D. S. , veikdamas bendrai grupe su R. A. , dėl savanaudiškų paskatų, pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu pasikėsino nužudyti V. B. bei du ir daugiau valstybinę ir pilietinę pareigą vykdžiusių asmenų.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes, nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišsamiai, paviršutiniškai bei šališkai atliko byloje esančių įrodymų vertinimą. Teismo išvados dėl D. S. nekaltumo, pasak nukentėjusiojo, grindžiamos ne byloje nustatytų aplinkybių vertinimu, o nutylėjimais, prielaidomis ir abejonėmis, pripažįstant prieštaringus D. S. parodymus, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Su tokiais teiginiais sutikti nėra pagrindo. Kolegija nenustatė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų šališkas. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu juos traktuoja pats nukentėjusysis, o pastarojo parodymus motyvuotai vertino kaip nenuoseklius, nelaikoma teismo šališkumu. Apie D. S. veiksmų apimtį pirmosios instancijos teismas išvadas darė remdamasis ne nutylėjimais, prielaidomis ir abejonėmis, ir D. S. parodymais, o remiantis įrodymų visumos į kurią įėjo ne tik D. S. parodymai, tačiau ir įvykį mačiusių nukentėjusiųjų (įskaitant ir apeliantą), liudytojų parodymai, analize.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ištirtais įrodymais, išsamiai motyvavo, kad nėra pagrindo apkaltinti D. S. padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 105 straipsnio 2, 4, 8 bei 10 punktuose, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad tarp D. A. ir D. S. buvo koks nors susitarimas nužudyti V. B. , objektyvieji D. A. veiksmai taip pat neduoda pagrindo taip teigti. Be to, D. A. elgesys, šaudant į automobilį apsupusius kareivius, D. S. buvo netikėtas veiksmas, vertinamas kaip vykdytojo ekscesas. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų ir dėl bendrininkavimo pagrobiant V. B. priklausantį laikrodį.

Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad D. S. neteisėtai vežiojo automobilyje šaunamąjį ginklą, taip pat ir tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. A. , 1993 08 17, 11.40 val. – 11.50 val. laikotarpiu, Liepkalnio gatvėje, šalia namo Nr. 92, Vilniuje, D. A. grasinant šaunamuoju ginklu – „Kalašnikovo“ konstrukcijos automatu, nurodė V. B. sėstis į automobilį VAZ 2105, v/n E5453HX. Jam atsisakius, kartu su D. A. , panaudojo smurtą – paėmė V. B. už rankų, kojų bei prievarta V. B. įsodino į automobilį, taip neteisėtai atimdamas nukentėjusiajam laisvę kol nukentėjęs V. B. iš važiuojančio automobilio iššoko.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir kad D. S. veikė turėdamas tikslą atimti laisvę V. B. ir jį kažkur išgabenti nenustatytu tikslu.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad D. S. turėjo kitokią tyčią, t. y. kad jis veikdamas kartu su D. A. turėjo tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti. Tokį vertinimą prokuroras grindžia tuo, kad D. S. žinojo ir matė, kad D. A. turi šaunamąjį ginklą, kuriuo neteisėtai naudojasi prieš nukentėjusiuosius, pritarė pastarojo veiksmams, t. y. D. S. , neprašomas D. A. ir turėdamas galimybę išvengti neigiamų pasekmių, automobiliu privažiavo prie namo, esančio Vilniuje, Liepkalnio g. 92, naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį V. B. . Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog D. S. būtų nesutikęs ar prieštaravęs D. A. veiksmams, o atvirkščiai, esant galimybei jis prisidėdavo prie D. A. veiksmų.

Tačiau tokie D. S. veiksmai niekaip neįrodo, kad jo tyčia buvo nukreipta į padarymą sunkesnių nusikaltimų negu tikslas atimti laisvę V. B. ir jį kažkur išgabenti. Kaip matyti iš specialistų išvadų, V. B. padaryta muštinė žaizda kaktoje, kraujosruva kairiajame paakyje, nubrozdinimai dešinėje alkūnėje ir kairės plaštakos penktame piršte. Įvykio metu toks sužalojimas buvo vertinamas kaip lengvas, nesukėlęs trumpalaikio sveikatos sutrikimo, šiuo metu, pasikeitus vertinimo taisyklėms - kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 22-25, t. 1).

Toks sužalojimų mastas, ypač atsižvelgiant į tai, kad dalis šių sužalojimų galėjo gautis V. B. iššokant iš važiuojančio automobilio, o dalis galėjo būti padaryta ne D. S. , bet kitam asmeniui daužant automato buože nukentėjusįjį per galvą, nepatvirtina, kad D. S. turėjo tyčią nužudyti nukentėjusįjį.

Iš nukentėjusiojo parodymų seka, kad kai jis iššoko iš automobilio ir bėgo, jį pasiviję mušė ir spardė dviese - D. S. ir D. A. . Pastarasis, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, tuo metu turėjo ir automatinį ginklą, kuriuo ir mušė jį per galvą. Iš tos situacijos galima padaryti išvadą, kad kaltininkai tikrai turėjo galimybę atimti nukentėjusiajam gyvybę, tai buvo galima padaryti ne suduodant automato buože per galvą, o paleidžiant šūvius į gulintį ant žemės nukentėjusįjį. Iš kitų nukentėjusiųjų ir įvykį mačiusių asmenų - I. K. , S. K. , R. V. , S. T. parodymų žinoma, kad po to D. A. dar šaudė – tai patvirtina, kad tiek veikiantis ginklas, tiek šaudmenys, tiek galimybė šaudyti buvo, o nukentėjusysis nušautas nebuvo.

Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. A. į jį iš automato paleido du pavienius šūvius, tačiau jam pavyko išsisukti nuo pasekmių (b. l. 12-17, t. 1). Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad, jo nuomone, D. A. į jį šaudė serijomis (b. l. 99, t. 5). Nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kaip atsitiko, kad D. A. į jį nepataikė.

Kolegijos nuomone, negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad nukentėjusysis liko nesužeistas ir nenušautas dėl to, kad „V. B. išsisuko nuo šūvio“, kaip tai nurodyta tiek prokuroro, tiek nukentėjusiojo pareikštuose įtarimuose. Atsižvelgiant į tai, kad D. A. turėjo automatinį galingą ginklą, o atstumas tarp D. A. ir V. B. buvo mažas, negalima sutikti su tokiu įvykių traktavimu, kad nukentėjusysis išsisuko nuo šūvių. Jei būtų tyčia nužudyti nukentėjusįjį, ji galėjo būti realizuota. Kad tokios tyčios nebuvo, matyti ir iš kitų aplinkybių.

Iš V. B. parodymų matyti, kad D. S. ir D. A. pradėjo tempti jį atgal į automobilį. Tai taip pat patvirtina, kad jie siekė ne nužudyti nukentėjusįjį, bet atimti jam laisvę ir kažkur išvežti. Apie tokio tikslo buvimą parodė ir pats nukentėjusysis, teigdamas pirmosios instancijos teisme, kad „jų tikslas buvo įsodinti mane į mašiną ir kažkur išvežti“ (b. l. 99, t. 5). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoja V. B. parodė, jog iš nukentėjusiojo pasakojimo ji žinojo, kad jos vyras V. B. buvo užpultas D. S. ir D. A. , tačiau ji nurodė, kad užpuolimo priežasties nežino. Tai leidžia teigti, kad nukentėjusysis jai nesakė, jog buvo pasikėsinta jį nužudyti.

Pažymėtina ir tai, kad įvykio metu D. S. ginklo savo rankose neturėjo ir juo nešaudė. Nukentėjusysis nenurodė aplinkybių, kurios leistų teigti, kad D. S. būtų skatinęs ar kitaip bandęs paveikti ginklą turėjusį D. A. , kad šis šaudytų, o nukentėjusiojo apeliaciniame skunde minimas „neprieštaravimas“ D. A. veiksmams negali būti laikomas bendrininkavimu dėl tokios apimties veiksmų, kuriuos atliko D. A. . Manymas, kad buvo išankstinis susitarimas tarp D. S. ir D. A. dėl nužudymo nėra įrodytas, tai gali būti tik spėjimas. Tokio susitarimo buvimą paneigia ir toks faktas, kad, kaip jau minėta, galimybė realiai panaudoti ginklą atimant nukentėjusiojo gyvybę ir nebuvo panaudota. Nėra įrodyta ir tai, kad D. S. buvo susitaręs ir kaip nors prisidėjo prie nukentėjusiojo laikrodžio pagrobimo. Prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų E. B. ir D. Ž. parodymų. Tačiau šių liudytojų parodymai patvirtina tik faktą, kad V. B. buvo įsigijęs laikrodį „Rolex“. Ar jis tą laikrodį turėjo su savim užpuolimo metu, liudytojos nežinojo (b. l. 102-103, t. 5). Taigi, jų parodymai nieko nepatvirtina, kad 1993-08-17, apie 11.40 val., Liepkalnio g. iš V. B. buvo pagrobtas minėtas laikrodis. Iš nukentėjusiojo parodymų seka, kad laikrodį pagrobė D. A. , apie tai, kad D. S. kaip nors prisidėjo prie šio veiksmo (laikrodžio pagrobimo, o ne prie neteisėto laisvės atėmimo), nukentėjusysis neparodė, kiti bylos duomenys to taip pat nepatvirtina. Nenustačius, kad D. S. turėjo tyčią nužudyti, galimi ir kiti tokios tyčios motyvai, apie kuriuos nurodoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, nėra reikšmingi, todėl pirmosios instancijos teismas nepadarė įstatymo pažeidimo, netirdamas aplinkybių apie neatsiskaitymą už butą. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad teiginiai apie D. A. svetimos kaltės už ginklo laikymą prisiėmimą yra tik prielaida, tačiau ne ji, o objektyviai nustatytos aplinkybės, kurios nepatvirtino, jog D. S. pasikėsino nužudyti, nulėmė išteisinamojo nuosprendžio priėmimą D. S. .

Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. A. šaudymas į bandžiusius juos sulaikyti kareivius ar į jų pusę buvo jo (D. A. ) ekscesas. Kaip matyti iš įvykį mačiusių asmenų – I. K. , S. K. , R. V. bei S. T. parodymų, D. S. tuo metu buvo už automobilio vairo, o ginklu disponavo D. A. , kuris ir šaudė. Teiginys, kad D. A. šaudė susitaręs tai padaryti su D. S. , nėra įrodytas, toks manymas gali būti tik spėjimas.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis I. K. parodė, kad į jį šovė ne D. S. , o kitas asmuo (b. l. 101, t. 5).

Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nukentėjusiojo S. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 102, t. 5). Jis parodė, kad iš karto po įvykio geriau prisiminė, kas vyko, ir tuo metu papasakojo viską, ką matė. Ikiteisminio tyrimo metu šis nukentėjusysis teigė, kad į jį šovė ne ilgaplaukis vaikinas (D. S. ), o kitas vaikinas (b. l. 52, t. 4).

Nukentėjusysis R. V. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 102, t. 5), kur jis teigė, kad važiuodamas autobusu jis matė, kaip vienas vaikinas, dėvintis trumpas kelnes, odinę striukę, jūreiviškus marškinėlius bei mėlyno spalvos kepuraitę, laikė klūpantį kitą vaikiną. Po to automobiliu privažiavo ilgaplaukis vaikinas, kuris padėjo į automobilį įtempti klūpantį vaikiną. Po to vaikinas, dėvintis trumpas kelnes, išsitraukė automatą ir 2-3 kartus iššovė į žemę bei kartu su kitu, ilgaplaukiu vaikinu, sudavė smūgius kojomis, rankomis bei automato buože klūpinčiam vaikinui, kad galėtų šį įtempti į automobilį. Vaikinas, dėvintis trumpas kelnes, dar 3-4 kartus iššovė į orą. Įkėlus nukentėjusįjį į automobilį, pasirodė kareiviai. Vienam iš jų pripuolus prie automobilio, vaikinas, kuris turėjo automatą, šovė į tą kareivį (b. l. 66, t. 4).

Liudytojas S. T. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei parodymų patikrinimo vietoje duotus parodymus (b. l. 104-105, t. 5). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad vaikinas, dėvintis šortus, ėmė šaudyti į šonus, į žemę, į viršų, o vėliau iš automobilio jis šaudė į kareivius (b. l. 65-66, t. 1). Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas S. T. parodė, kad įvykio metu šaudė D. A. (b. l. 74, t. 1).

Taigi nei vieno iš šių asmenų parodymuose nėra duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad D. A. veiksmai, šaudant į kareivius, buvo suderinti, skatinami ar kaip nors palaikomi D. S. .

Prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad iš byloje esančios įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automobilio VAZ-2105, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), priekiniame stikle yra nustatytos 5 skylės, aplink kurias stiklas yra suaižėjęs. Automobilio stoge sugadinimų nenustatyta (b. l. 1-3, t. 4). Aukščiau minėti liudytojai taip pat patvirtino, kad įvykio metu buvo šaudyta per priekinį automobilio stiklą. Tačiau ir šie duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, nes įvykio vietoje šaudė ne D. S. , o D. A. , o jo (D. A. , net ne D. S. ) šaudymo kryptis neįrodo, kad tarp pastarųjų buvo koks nors išankstinis susitarimas šaudyti. Taigi, keisti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl D. S. nusikalstamos veikos apimties, panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo išteisinimo ir šią bylos dalį nutraukti kitu pagrindu – dėl senaties, nėra pagrindo.

Netenkintinas prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas patenkinti civilinį ieškinį dėl proceso išlaidų (3705,80 Lt), susijusių su D. S. ekstradicija iš Ukrainos. Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 1 ir 2 dalis numato, kad proceso išlaidų išieškojimas galimas iš nuteistojo bei iš kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta. Skundžiamu nuosprendžiu D. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 dalį ir 105 straipsnio 2, 4, 8 ir 10 punktus yra išteisintas, o baudžiamasis procesas, kaltinant jį padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 234 straipsnio 1 dalyje (1991-12-03 įstatymo redakcija) ir 131 straipsnio 1 dalyje (1961-06-26 įstatymo redakcija), yra nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Todėl vadovaujantis minėto straipsnio 5 dalimi, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutari a:

nukentėjusiojo V. B. ir Trakų rajono prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.