- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-06
- Bylos Nr.
- 1A-3-134-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Ričardas Gilys, Arnoldas Šukaitis
- Nuteistasis
- G. K.
- Advokatai
- Vytautas Kazlauskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
prokurorams: Jolantai Činčikienei, Edgarui Baltrimavičiui, Audriui Leonavičiui, Nidai Grunskienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas:
– pagal BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams;
– pagal BK 146 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;
– pagal BK 150 str. 1 d. – laisvės atėmimu 5 metams;
– pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, G. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams.
Priteista iš G. K. I. K. 799 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 89,5 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2008 m. lapkričio 11 d., apie 00 val. 30 min., rajone esančiame miškelyje, automobilyje „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neteisėtai, tyčia pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją I. K., tai yra tyčia suduodamas rankomis du smūgius nukentėjusiajai I. K. į veidą ir nugarą, vieną smūgį alkūne į galvą, surakino antrankiais jai rankas už nugaros, siekdamas užkirsti kelią galimam nukentėjusiosios pabėgimui, išsuko automobilio durelių užrakinimo mygtukus, gabeno nukentėjusiąją prieš jos valią į miestą automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kelionės metu mušė nukentėjusiąją, t. y. tyčia spyrė kojomis ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajai į nugarą ir šonus, sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis į veido ir galvos sritį, ne mažiau kaip tris kartus tampė nukentėjusiąją už plaukų ir rovė juos, ne mažiau kaip du kartus smaugė nukentėjusiąją rankomis, prieš nukentėjusiosios valią sugirdė jai nenustatytos kilmės ir nenustatytą kiekį tablečių, nuo kurių nukentėjusiajai svaigo galva, ji prastai orientavosi aplinkoje, taip sukeldamas pavojų I. K. sveikatai ir gyvybei, siekdamas užkirsti kelią pabėgimui pririšo nukentėjusiąją virve sau prie kojos, grasindamas nukentėjusiajai susidorojimu, jeigu ji bandytų pabėgti ar šauktis pagalbos, nuvežė nukentėjusiąją prieš jos valią į miestą, kur nuo 2008 m. lapkričio 11 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo bei teismo metu nenustatytos valandos, iki 2008 m. lapkričio 11 d., 19 val., laikė ją uždarytą bute, esančiame, po to tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku nuvežė nukentėjusiąją į rajone, tiksliai ikiteisminio tyrimo bei teismo metu nenustatytą vietą, kurioje, išvilkęs nukentėjusiąją I. K. iš automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tyčia sudavė du smūgius rąstu nukentėjusiajai į veidą, po to rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajai į veidą, šonus, nugarą ir galvos sritį, tokiais bendrais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajai I. K. dešinės pusės devinto šonkaulio lūžį, dešinio skruostikaulio lūžį, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, dešiniajame skruoste, kakle, krūtinėje, dešinėje ir kairėje šlaunyse, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kakle, kraujosruvas po dešinės akies jungine, nuskeldamas viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties vidinį kraštą, išraudamas plaukus viršugalvio, dešinio smilkinio ir pakaušio srityse, taip sukėlė nukentėjusiajai I. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to nuvežė nukentėjusiąją į rajoną, kur uždarė ir paliko nukentėjusiąją namelyje ant ratų „Adria“, valstybinis numeris kuriame ji prabuvo iki 2008-11-15 17 val., kuomet nukentėjusioji buvo rasta ir išlaisvinta policijos pareigūnų, tai yra laikė nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas;
laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 11 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytos valandos, iki 2008 m. lapkričio 14 d., 23 val. 20 min., įvairiose ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytose vietose, esančiose kelyje bei rajone, savo automobilyje „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pasinaudodamas dėl neteisėto nukentėjusiosios I. K. laisvės atėmimo palaužta jos valia ir iš nukentėjusiosios atimta galimybe priešintis bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios I. K. būkle dėl fizinio išsekimo ir dėl prieš nukentėjusiosios valią sugirdytų jai nenustatytos kilmės ir nenustatyto kiekio tablečių, nuo kurių nukentėjusiajai svaigo galva, sutriko orientacija aplinkoje, ne mažiau kaip du kartus tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja I. K. prieš jos valią, versdamas ją tenkinti jo lytinę aistrą analiniu būdu, tai yra kaišiojant jam į jo išeinamąją angą trijų skirtingų diametrų atsuktuvų rankenas, be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką nurodytu laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo bei teismo metu nenustatytu laiku ir vietoje, automobilyje „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) surakindamas nukentėjusiosios rankas už nugaros antrankiais ir tokiu būdu atėmęs iš nukentėjusiosios galimybę priešintis, bei grasindamas pavartoti nukentėjusiosios I. K. atžvilgiu fizinį smurtą, tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja I. K. prieš jos valią analiniu būdu, tai yra kaišiodamas stiklinį vibratorių nukentėjusiajai I. K. į išeinamąją angą;
laikotarpiu nuo 2008-11-11, tiksliai tyrimo ir teismo metu nenustatytu laiku, iki 2008-11-14 23 val. 20 min., kaime esančioje sodų bendrijoje „, atvirai pagrobė I. K. priklausantį turtą – rūbus: 130 Lt vertės džinsinį paltą, 30 Lt vertės kelnes, 20 Lt vertės golfą, 10 Lt vertės megztinį, 100 Lt vertės batus, 10 Lt vertės liemenėlę, 4 Lt vertės kelnaites, 5 Lt vertės pėdkelnes, bei daiktus: 30 Lt vertės rankinę, 15 Lt vertės piniginę, 30 Lt vertės auskarą, 50 litų, 5 Lt vertės rankinę su joje buvusiais 400 Lt vertės sidabro papuošalais, 15 Lt vertės sidabrinę grandinėlę, 30 Lt bendros vertės du sidabrinius žiedus, 4 Lt vertės plaukų šepetį, 3 Lt vertės dokumentų knygutę, 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2600“, 5 Lt vertės SIM kortelę „Pildyk“, 16 Lt vertės blakstienų tušą, 20 Lt bendros vertės 2 vnt. lūpdažių, 18 Lt vertės veido pudrą, 4 Lt bendros vertės 3 vnt. kosmetinius pieštukus, 5 Lt vertės „Norfos“ nuolaidų kortelę, iš viso pagrobė turtą bendros 1059 Lt vertės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. K. prašo jį išteisinti pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, nes šių nusikaltimų jis nepadarė.
Apeliantas tvirtina nukentėjusiosios I. K. seksualiai neprievartavęs. Teigia, kad tą patvirtino ir nukentėjusioji savo apklausose: 2008-11-17 apklausoje (4 lapas) ji nurodė: „Šis vyriškis manęs neprievartavo, aš buvau tik sumušta“, o 2008-12-04 apklausoje (2 lapas) ji pakartotinai pareiškė: ,,Šis vyriškis tikrai manęs neprievartavo. Aš nepamenu, kad vyriškis ką nors būtų daręs su manimi“. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį pradedamas tik pagal nukentėjusiojo asmens skundą, tačiau nukentėjusioji I. K. tokio noro nepareiškė. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, kuomet nukentėjusiosios sutikimas nereikalingas, o užbaigus ikiteisminį tyrimą, jam buvo pareikšti įtarimai ir pagal BK 150 straipsnio 1 dalį.
Apelianto nuomone, I. K. parodymų dėl seksualinio prievartavimo nebūtų davusi, jei jos nebūtų išprovokavusi tyrėja G. G., kuri nukentėjusiajai parodė vaizdus iš tyrėjos turimo disko, kuriame buvo sumontuoti vaizdai iš DVD kasečių. Tyrėja nukentėjusiosios apklausos protokoluose įrašė pačios tyrėjos sugalvotus žodžius „liepė tenkinti lytinę aistrą“. Nukentėjusiosios nenorą atlikti tyrimą rodo ir aplinkybės, kad ji slėpė nuo tyrimo tai, kad filmavosi, apie vibratorių, apie tai, kad buvo įvairiose vietose, bendravo su daugeliu žmonių ir apie tai jiems nieko nesakė. Tik teisme ji patikslino savo parodymus, kad G. K. ją prievartavo nenatūraliu būdu, kaišiodamas vibratorių, surakinęs rankas ir filmuodamas. Nukentėjusioji I. K. į teismo posėdį atvyko ne savo noru, o buvo atvesdinta policijos pareigūnų, posėdyje laikoma iki pabaigos, todėl policijos pareigūnai jai darė įtaką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai patikėjo tik nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes teisme ji atsisakė duoti parodymus, jų neprisiminė. Teisme nukentėjusioji nebuvo apklausta apie lankymąsi parduotuvėje, viešbutyje, telefoninius pokalbius, apie tai, kad buvo jo namuose. Teismas paskelbė nukentėjusiosios parodymus, nenurodydamas motyvų ir pagrindų, taip darydamas įtaką nukentėjusiajai duoti analogiškus parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl nukentėjusiosios parodymai nėra duoti laisva valia. Nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra neteisėti, nes tuo metu nukentėjusioji buvo abstinencijos būsenoje, apklausoje nedalyvavo jo gynėjas. Be to, teismas nepagrįstai paskelbė nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia neatėmęs laisvės I. K. ir prievarta jos nesivežęs į Panevėžį. Tą patvirtina vaizdo įrašas degalinėje „L. B.“, kuriame jis buvo užfiksuotas su nukentėjusiąja automobilyje „VW Golf“. Šiame įraše užfiksuota, kad nukentėjusioji buvo atrakintame automobilyje be antrankių, laisvai elgėsi, laukė, kol jis įsipylė kuro ir nusipirko maisto. Apelianto teigimu, šis vaizdas yra specialiai patamsintas pareigūnų, kad nesimatytų, jog I. K. automobilyje elgiasi laisvai, nusirašinėja narkologinių dispanserių adresus iš telefonų katalogo knygos, pats apeliantas buvo išlipęs iš automobilio ir, palikęs neužrakintas duris, nuėjęs į degalinę, o tuo metu nukentėjusioji nerakintame automobilyje ramiai jo laukė. Pareigūnai patamsino ir filmuotos medžiagos vaizdą „“ degalinėje, į kurią jis su nukentėjusiąja buvo užsukęs ir pylėsi dujas. Jie perrašė filmuotą vaizdą į savo kompiuterį, jį patamsino ir pateikė teismui, kuris šiuos duomenis laikė įrodymais. Šioje degalinėje nukentėjusioji buvo išlipusi iš automobilio, tačiau šios filmuotos medžiagos dalies pareigūnai įvykio vietoje nepaėmė. Apeliantas teigia, kad nepagrįstai atmestas jo prašymas DVD perduoti apžiūrėti Vilniaus specialistams, nes, jo nuomone, Panevėžio specialistai ištrynė tas vietas, kurios patvirtina jo nurodytas aplinkybes. Teismas negalėjo remtis DVD įrašu, nepatikrinęs, ar jis nėra suklastotas. Teisminio nagrinėjimo metu jis nebuvo supažindintas su kasetėje užfiksuotu vaizdu ir pokalbio stenograma, tebuvo supažindintas su tyrėjos daryta įrašo kopija.
Apeliantas teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu nepagrįstai nebuvo apklausta nukentėjusiosios draugė A. B., kuri galėtų patvirtinti aplinkybes, rodančias, jog nukentėjusioji į Panevėžį nebuvo gabenama prievarta, t. y. kad jis kartu su nukentėjusiąja lankėsi tabore ir įsigijo heroino, jie susitarė, kad nukentėjusioji su juo „pabus“ už 200 litų, kartu vartos narkotikus. Tyrimo metu nebuvo gauti jo ir nukentėjusiosios telefoninių pokalbių išklotinių duomenys, kurie patvirtintų jų buvimo vietas ir asmenis, su kuriais jie bendravo 2008-11-10–2008-11-15 laikotarpiu, aplinkybę, jog buvo svečiuose pas asmenį, pravarde „Storas“, kad lankėsi jo (apelianto) namuose, degalinėse.
Apeliantas teigia esąs nepagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 138 str. 1 d. Ligoninės 2008-11-15 dokumentuose nukentėjusiajai nekonstatuoti šonkaulių lūžiai, o teismo medicinos specialisto išvada dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto neobjektyvi, todėl būtina išreikalauti medicininius dokumentus ir atlikti naują teismo medicininę ekspertizę.
Apeliantas skunde nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismo posėdyje neatsisakė duoti parodymų, buvo nepagrįstai pašalintas iš posėdžių salės ir neapklaustas, taip suvaržant jo teises duoti parodymus, be to, medikai jam suleido vaistų, sulėtinusių reakciją. Jam paprašius motyvuoti tokį sprendimą, prokuroras paprašė jį pašalinti iš salės, o teismas jo prašymą patenkino. Jis apskundė šią nutartį BPK X dalies tvarka, tačiau apylinkės teismas nepersiuntė jo skundo Panevėžio apygardos teismui. Gynėjas R. K. jo negynė, o posėdžio sekretorė klastojo protokolą, į jį neįrašydama jo prašymų.
Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nesubendrino skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtų bausmių ir į bausmės laiką neįskaitė viso suėmime išbūto laiko.
Apeliantas nurodo, kad byloje yra specialisto išvada, kad jam nustatytas emociškai nestabilios asmenybės tipo sutrikimas, kodėl jo prašymu teismas turėjo paskirti psichiatrinę ekspertizę, tačiau to nepadarė.
Apeliantas nurodo ir kitus teisminio nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus: teisėja nepatenkino jo prašymo nusišalinti tuo pagrindu, kad ji atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje, byla nepagrįstai buvo nagrinėjama neviešame teismo posėdyje, teismas nepagarsino posėdžio parengiamoje dalyje jo prašymų ir skundų, apklausiant liudytojus, nukentėjusioji I. K. nebuvo pašalinta iš salės, teismas netyrė jo skundo dėl prokuroro E. Baltrimavičiaus neteisėtų veiksmų ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusioji I. K. nedalyvavo baigiamosiose kalbose ir daiktinių įrodymų apžiūroje, teismas neišsiaiškino jos nedalyvavimo priežasčių, neapklausė proceso dalyvių dėl tolimesnio teismo posėdžio tęsimo nedalyvaujant nukentėjusiajai, nepranešė nukentėjusiajai apie nuosprendžio skelbimo laiką ir neišaiškino apskundimo tvarkos. Be to, teismas jam laiku neleido susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu, todėl jis protokolą perskaitė tik likus 3 dienoms iki apeliacinio skundo padavimo, nenagrinėjo jo 11 prašymų, gautų iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, motyvuodamas, tuo, kad jie yra anoniminiai, pasirašyti Jėzaus Kristaus. Mano, kad sulaikymo metu iš jo paimti 5100 litų neteisėtai buvo laikomi Panevėžio apskrities VPK sąskaitoje, nes jie nėra daiktiniai įrodymai, o priklauso jo tėvui J. K., todėl turėjo būti grąžinti ne jam, o J. K..
Apeliantas teigia nesutinkantis su iš jo nukentėjusiajai priteistos atlyginti 799 litų turtinės ir 10 000 litų neturtinės žalos dydžiais. Be to, nuosprendyje nenurodyta, kuo remiantis priteistos proceso išlaidos. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad sidabro gaminiai, kurie buvo paimti iš jo automobilyje buvusio nukentėjusiosios krepšio, yra vogti. Kadangi nukentėjusioji jų nepirko, todėl civilinis ieškinys dėl 400 litų vertės sidabro gaminių yra nepagrįstas, be to, šie dirbiniai buvo jo automobilyje ir jis jų nepavogė, tą patvirtino ir nukentėjusioji, 2008-12-04 apklausoje nurodžiusi, kad krepšys su daiktais liko G. K. automobilyje ir nebuvo pavogtas. Teismas neapklausė nukentėjusiosios sugyventinio liudytojo S. V., kuris būtų patvirtinęs, kad sidabro gaminiai nukentėjusiajai buvo perduoti pardavimui ir nebuvo jos nuosavybė. Nukentėjusioji nurodė, kad jos drabužius jis paėmė išskalbti, todėl jie nebuvo pavogti. Jis negalėjo nukentėjusiajai grąžinti daiktų, nes 2008-11-14 buvo suimtas. Automobilis, kuriame buvo likę nukentėjusiosios daiktai, 2008-11-14 buvo paimtas ir pastatytas į policijos komisariato aikštelę. Automobilyje buvę daiktai, tarp jų ir priklausantys nukentėjusiajai, paimti. Tačiau nutarimas padaryti poėmį priimtas tik 2008-11-18, taip pažeidžiant BPK nuostatas, todėl poėmis yra neteisėtas. Poėmio protokole neteisingai nurodyta, kad automobilis buvo paimtas iš G. K., nes jis paimtas iš policijos garažo, neteisingai pažymėta, kad jis atsisakė pasirašyti ant automobilio plombavimo juostos bei poėmio protokole. Apelianto teigimu, automobilyje esantys daiktai galėjo būti paimti, tik gavus ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimą.
Apeliantas skunde nurodo, kad šioje byloje yra pažeisti BPK 1, 3 str. 1 d. 6 p., 6, 7, 9, 10, 11, 20 str., 21–23 str., 28–32 str., 36 str., 37 str., 44 str. 5, 6, 7, 8, 9 d., 45 str., 48 str. 1, 2 d., 49–52 str., 57–60 str., 62–65 str., 89–99 str., 101 str., 110 str. 3 d., 112 str. 3 d., 113 str., 115 str., 119 str., 122 str., 123 str., 125 str., 142 str. 1 d., 145–147 str., 149 str., 155 str., 166 str., 167 str., 173 str. 1 d. 3 p., 2 d., 177 str., 178 str. 2, 3, 4, 6 d., 179–184 str., 187–189 str., 191 str., 193–196 str., 205–207 str., 218–220 str., 231–233 str., 237 str., 238 str., 241 str. 1, 2, 3 d., 242 str. 1 d., 2, 3 d., 246 str., 248 str. 1 d., 250 str. 2 d., 252 str. 1, 2 d., 253 str., 255 str. 2 d., 256 str. 1, 2 d., 259 str., 260 str. 1, 2, 3 d., 261 str., 265 str., 266 str., 268 str., 270–272 str., 275 str., 276 str., 279 str. 1, 2, 3, 4 d., 287 str. 1 d., 289 str. 1 d., 290–299 str., 301–308 str., 310 str., 313 str. 6 d., 439–442 str. reikalavimai. Be to, nuosprendyje netinkamai taikyti ir bendrosios dalies reikalavimai, numatyti BPK 1 str. 2 d. 1, 2, 3 p., 2 str. 2 d., 14 str., 15 str., 16–19 str., 27 str. 1 d., 31 str., 59 str., 61 str., 63 str. 5 d., 66 straipsniuose.
Apeliantas nesutinka su jam paskirta kardomąja priemone – suėmimu, nes nuosprendyje nenurodyti suėmimo pagrindai ir motyvai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl G. K. nuteisimo pagal BK 150 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Apklaustas apeliacinio teismo posėdyje G. K. parodė, kad seksualiai nukentėjusiosios I. K. neprievartavęs. Tą patvirtino ir nukentėjusioji savo apklausose: 2008-11-17 apklausoje (4 lapas) ji nurodė: „Šis vyriškis manęs neprievartavo, aš buvau tik sumušta“, o 2008-12-04 apklausoje (2 lapas) ji pakartotinai pareiškė: „Šis vyriškis tikrai manęs neprievartavo. Aš nepamenu, kad vyriškis ką nors būtų daręs su manimi“. Be to, ikiteisminis tyrimas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį pradedamas tik pagal nukentėjusiojo asmens skundą, tačiau nukentėjusioji I. K. tokio noro nepareiškė. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, kuomet nukentėjusiosios sutikimas nereikalingas, o užbaigus ikiteisminį tyrimą, G. K. buvo pareikšti įtarimai ir pagal BK 150 straipsnio 1 dalį.
BK 150 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika įeina į BPK 167 str. 1 d. išvardytų nusikalstamų veikų sąrašą, dėl kurių baudžiamasis procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą. Analogiška nuostata dėl proceso pradėjimo įtvirtinta ir BK 150 str. 5 d. Taigi iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 150 str. 1 d. pirmiausia priklauso nukentėjusiajam. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., gavus nukentėjusiosios pareiškimą. Šiame pareiškime nukentėjusioji gana išsamiai išdėstė apelianto prieš ją atliktus nusikalstamus veiksmus, tačiau apie seksualinį prievartavimą teužsiminė labai trumpai, nurodydama, kad jai atsisakius tenkinti apelianto seksualinę aistrą panaudojant atsuktuvus, jis ją ėmė mušti (1 t., 11 b. l.). Nei šiame pareiškime, nei vėlesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji, nors ir išsamiau pasakodama apie apelianto prieš ją įvykdytus seksualinės prievartos veiksmus, neišreiškė savo valios, kad būtų pradėtas apelianto baudžiamasis persekiojimas ir dėl BK 150 str. 1 d. numatytos veikos. Ikiteisminio tyrimo metu negautas ir prokuroro reikalavimas inicijuoti šį procesą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką nukentėjusysis ar prokuroras tokį reikalavimą gali pareikšti ir teisminio nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010-06-07 apžvalgos ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, nustatančias aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas“ išvadų 5.4. p.). Pirmosios instancijos teisme nei nukentėjusioji, nei prokuroras reikalavimo tęsti procesą pagal BK 150 str. 1 d. neišdėstė. Nukentėjusioji buvo kviečiama į apeliacinės instancijos teismo posėdžius, tačiau juose nedalyvavo dėl objektyvių priežasčių – nenustačius jos buvimo vietos, jai neįteikti šaukimai (4 t., 161 b. l.; 5 t., 87 b. l.), todėl jos pozicijos dėl proceso pagal BK 150 str. 1 d. išklausyti nebuvo galimybės.
Apibendrinant daroma išvada, kad baudžiamasis procesas prieš G. K. dėl BK 150 str. 1 d. numatytos veikos pradėtas, nesant subjektų, kuriems įstatymas numato teisę inicijuoti šį procesą, reikalavimo, o tai yra BPK 3 str. 1 d. 6 p. numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, todėl šiuo pagrindu baudžiamoji byla apeliantui pagal BK 150 str. 1 d. nutrauktina.
Dėl G. K. nuteisimo pagal BK 178 str. 2 d.
Apklaustas apeliacinio teismo posėdyje G. K. kaltu dėl nukentėjusiosios daiktų vagystės neprisipažino ir paaiškino, kad nukentėjusiosios daiktų jis nepasisavino, o rankinę su daiktais į jo automobilį įdėjo pati nukentėjusioji, kai jie susitarė dėl lytinio santykiavimo ir narkotikų vartojimo. Jis kartu su I. K. jo vairuojamu automobiliu nuvažiavo į Naujininkų rajoną Vilniaus mieste ir, įvažiavę į gatvę netoli pagrindinės gatvės, automobilyje buvo iki ryto, po to, automobiliu atvyko į Panevėžį, kur lankėsi jo tėvų namuose, pas įvairius pažįstamus asmenis. Vėliau jis nukentėjusiąją paliko savo tėvų sodo namelyje, kur I. K. persirengė, o jos drabužius, kuriais ji buvo apsirengusi, jis paėmė, norėdamas išplauti namuose. Tą patvirtino ir nukentėjusioji, nurodydama, kad ji laukė, kol jai atveš drabužius. 2009-11-14 jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų už kitą nusikaltimą, todėl nesuspėjo nukentėjusiajai grąžinti drabužių, kurie jam nebuvo reikalingi. Sulaikymo metu iš jo automobilio buvo paimta I. K. rankinė su jos daiktais, kurią ji pati ten buvo padėjusi, ir jai policijos pareigūnų sugrąžinta, o jis apkaltintas jos daiktų vagyste. Nukentėjusiajai nebuvo grąžinta SIM kortelė, kurią ji įvertino 5 litais, tačiau ji buvo paimta tyrėjos kartu su kitomis 4 kortelėmis. Jis būtų grąžinęs nukentėjusiosios daiktus, jeigu nebūtų sulaikytas policijos pareigūnų.
Apylinkės teismas nuosprendyje nemotyvavo apelianto kaltės dėl nukentėjusiosios turto – drabužių ir rankinėje buvusių daiktų – atvirosios vagystės, apsiribodamas konstatavimu, kad apeliantas padarė šią nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad du pagrindiniai įrodymų šaltiniai, susiję su šia nusikalstama veika, yra nukentėjusiosios parodymai ir dalies daiktų radimo apelianto automobilyje faktas. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jos krepšys su daiktais: sidabriniais papuošalais, telefonu, kosmetika, liko apelianto automobilyje, jis šio krepšio iš jos neatėmė, tačiau ji, prievarta laikoma namelyje ant ratų, neturėjo galimybės atsiimti šį krepšį. Be to, apeliantas namelyje atėmė jos drabužius, pažadėjęs juos išskalbti (1 t., 82; 85 b. l.). Apeliantą sulaikius, atlikus automobilio poėmį ir apžiūrėjus jame esančius daiktus, tarp jų rasti ir nukentėjusiosios nurodyti sidabriniai papuošalai, dalis jos asmeninių daiktų, nerastas nė vienas jai priklausantis drabužis (28–41 b. l.). Tačiau dalies nukentėjusiosios daiktų radimas pas apeliantą nesuteikia pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą apie šių daiktų vagystę. Subjektyvioji vagystės pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas turi suvokti, jog turtas yra svetimas, jį pagrobia ir nori užvaldyti. G. K. neabejotinai suprato, kad nukentėjusiosios daiktai jam nepriklauso. Tačiau iš jau aptartų nukentėjusios parodymų matyti, kad apeliantas neatliko jokių aktyvių veiksmų, kuriais jis būtų siekęs pasisavinti nukentėjusios daiktus, nes šie daiktai tiesiog buvo palikti automobilyje, kuriuo jis važinėjo. Byloje nustatyta, kad G. K. nukentėjusiąją į namelį ant ratų uždarė po 2008-11-11 19 val., vėliau, palikęs nukentėjusiąją, išvyko iš namelio ir buvo sulaikytas 2008-11-14, o nukentėjusiąją iš namelio policijos pareigūnai išlaisvino kitą dieną – 2008-11-15. Šios aplinkybės rodo, kad apelianto daroma nusikalstama veika – neteisėtas nukentėjusiosios laisvės atėmimas – buvo nutraukta policijos pareigūnų. Esant tokiai įvykių eigai, lieka nenustatyta, kaip apeliantas toliau būtų elgęsis su nukentėjusiosios daiktais ir drabužiais, kuriuos, pagal jo nepaneigtą versiją, teigė išskalbsiąs – būtų juos pasisavinęs ar, vėliau grįžęs į namelį, jai grąžinęs. Įvertinus išdėstytus įrodymus, negalima daryti kategoriškos išvados, kad nuteistasis, vežiodamasis nukentėjusios daiktus automobilyje ir paimdamas jos rūbus, norėjo juos neatlygintinai užvaldyti ir padaryti žalą nukentėjusiajai, t. y. veikė tiesiogine tyčia, o visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra vertinamos kaltininko naudai. Nenustačius G. K. veikoje būtino vagystės subjektyviosios pusės požymio – kaltės, jis dėl veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Išteisinus apeliantą, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, nukentėjusiosios I. K. civilinis ieškinys dėl 799 Lt turtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Dėl G. K. nuteisimo pagal BK 138 str. 1 d.
Apklaustas apeliacinio teismo posėdyje G. K. kaltu neprisipažino ir parodė, kad veikos, už kurią numatyta atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą, jis nepadarė, nukentėjusiosios nemušė, nebuvo prirakinęs antrankiais, neišpešė iš jos galvos plaukų, nenuskėlė danties. Apeliantas nurodo, jog specialistas konstatavo apie nukentėjusiajai padarytus šonkaulio ir skruostikaulio lūžius, tačiau nepaaiškino, kada jie padaryti, todėl nesant nenuginčijamų duomenų apie šių sužalojimų padarymo laiką, nėra pagrindo jį apkaltinti padarius šiuos sužalojimus, tuo labiau kad 2009-11-15 ligoninės priėmimo skyriuje nukentėjusiąją apžiūrėjęs gydytojas Stirblys šonkaulio lūžio nenustatė. Nukentėjusiosios kortelėje gydytojo padaryti įrašai apie skruostikaulio lūžimą galėjo būti parašyti tik kaip prielaida, nes toliau ši diagnozė nebuvo tikslinama, gydymas nebuvo paskirtas, o nukentėjusioji su šiuo sužalojimu negalėjo būti išleista iš ligoninės. Kitus nukentėjusiajai padarytus sužalojimus specialistas įvertino kaip nežymius, tai atitinka BK 140 straipsnį, šių sužalojimų jis neginčija, tačiau už tai jis negali būti nuteistas, nes dėl to nėra paduoto nukentėjusiosios skundo privataus kaltinimo tvarka. Tai, kad I. K. buvo nesurakinta patvirtina iš degalinės „L. B.“ paimta filmuota medžiaga, kurioje matyti, kad 2008-11-11 apie 8 val. ji sėdi jo automobilyje nesurakinta antrankiais. Automobilio apžiūros metu buvo paimta DVD kasetė, iš kurios padaryta garso ir vaizdo įrašo kopija į CD laikmeną, o garso įrašas iššifruotas, padarant jo stenogramą, ir šie duomenys pridėti prie bylos. Šiais įrodymais teismas negali remtis, nes kopija suklastota, joje nėra žodžių, kurie yra DVD kasetėje.
Apeliantas skunde savo kaltę dėl nesunkaus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo ginčija tuo požiūriu, kad nukentėjusiosios pirminės medicininės apžiūros VšĮ Panevėžio apskrities ligoninėje metu jai nenustatytas šonkaulio lūžis, kuris diagnozuotas vėliau VšĮ Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje, be to, kaukolės rentgenogramoje nesimato lūžių, o galvos kompiuterinėje tomogramoje matomas lūžęs dešinysis skruostikaulis. Šios aplinkybės dėl nukentėjusiajai iš karto po įvykio nenustatyto šonkaulio lūžio ir skruostikaulio lūžio fiksavimo skirtinguose tyrimuose išsiaiškintos, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme.
Specialisto 2008-11-19 išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad iš Panevėžio ligoninės asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje kortelės matyti, jog I. K. į skyrių kreipėsi 2008-11-15, jai atliktose kaukolės ir krūtinės ląstos rentgenogramose lūžių nematyti, galvos kompiuterinėje tomogramoje matomas dešiniojo skruostikaulio lūžis, galvos, veido, nosies sumušimas. Iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės gydymo stacionare istorijos matyti, kad nukentėjusiosios 2008-12-01 rentgenogramoje matomas dešinės pusės 9-to šonkaulio lūžis (1 t., 104 b. l.). Iš specialisto išvadų ir šią išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto N. Ratkaus paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad dėl nukentėjusiajai nustatyto dešinės pusės 9-to šonkaulio lūžio ir dešiniojo skruostikaulio lūžio jos sveikata sutrikdyta nesunkiai, o dėl kitų sužalojimų: poodinių kraujosruvų abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, kakle, krūtinėje, dešinėje ir kairėje šlaunyse, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimų kakle, kraujosruvos po dešinės akies jungine, nuskelto viršutinio žandikaulio kairės pusės pirmo danties, išrautų plaukų viršugalvio, dešinio smilkinio ir pakaušio srityse – nežymiai. Kadangi nuteistojo veikos kvalifikavimą pagal BK 138 str. 1 d. lėmė sunkiausios pasekmės – nukentėjusiajai padaryti šonkaulio ir žandikaulio lūžiai – įrodymų tyrimo metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas būtent šių sužalojimų diagnozavimo aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismui išsireikalavus iš medicinos įstaigų nukentėjusiosios medicininius dokumentus, jai atliktas rentgeno nuotraukas ir galvos smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimo duomenis, gydytojų rentgenologų konsiliumas pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad pirmojoje, 2008-11-15, nukentėjusiajai atliktos rentgenogramos apimtoje dalyje lūžimų nematyti, o 2008-12-01 rentgenogramoje matomas dešinės pusės 9-to šonkaulio skersinis lūžimas ties vidurine pažastine linija su nežymiu poslinkiu į plotį, lūžimas nustatytas patikimai (5 t., 31 b. l.). Teismo posėdyje viena iš išvadą pateikusių specialisčių – S. Latožienė, plačiau paaiškindama šią išvadą ir atsakydama į pateiktus klausimus nurodė, kad pirmojoje rentgenogramoje Nr. 22432, atliktoje 2008-11-15 Panevėžio ligoninės priėmimo skyriuje, matomas nepilnas nukentėjusiosios įkvėpimas, nes yra pakelta pečių linija, I. K. užsikniaubusi. Esant tokiai būklei, rentgenogramoje 9-tas šonkaulis neužfiksuotas nuotraukoje, jis būtų apie 1 cm žemiau nuotraukos krašto. Lūžio nesimato ne todėl, kad jo nėra, o todėl, kad neužfiksuota ta šonkaulio vieta. Žiegždrių psichiatrinės ligoninės 2008-12-01 rentgenogramoje Nr. 1130 matomas gilus nukentėjusiosios įkvėpimas, nuotrauka yra didesnė ir pagal visus techninius parametrus matyti, kad techniniai parametrai buvo skirti akcentuoti šonkauliams, todėl nuotraukoje aiškiai matomas šonkaulio lūžimas. 9-to šonkaulio lūžimas neturi ypatingų klinikinių simptomų, pacientas iš karto išleidžiamas namo, rekomenduojant išgerti nuskausminančius.
Skruostikaulio lūžimas nustatomas rentgenograma arba tikslesniu tyrimu – galvos kompiuterine tomograma. Rentgenogramose skruostikaulio lūžis gali būti neužfiksuotas dėl veido kaulų anatominių savybių, o kompiuterinės tomografijos tyrimas yra daug informatyvesnis, nes audinių vaizdas sluoksninis, daugiaplanis.
Šie papildomai ištirti įrodymai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad VšĮ Panevėžio apskrities ligoninėje 2008-11-15 padarytoje nukentėjusiosios krūtinės ląstos ir kaukolės rentgenogramose jos 9-to dešiniojo šonkaulio ir dešiniojo skruostikaulio lūžiai neužfiksuoti dėl objektyvių priežasčių – dėl nukentėjusiosios kūno padėties lūžęs šonkaulis į nuotraukos plotą nepateko, o skruostikaulio lūžio nesimato dėl nepakankamai informatyvaus rentgenogramos vaizdo. Tačiau 2008-11-21 VšĮ Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje darytos nukentėjusiosios krūtinės ląstos rentgenogramoje ir 2008-11-15 VšĮ Panevėžio apskrities ligoninėje nukentėjusiosios galvos kompiuterinėje tomogramoje užfiksuoti dešinės pusės 9-to šonkaulio ir dešiniojo skruostikaulio lūžiai nekelia abejonių. Nukentėjusiosios nuoseklūs parodymai bei veido įrašo stenogramoje užfiksuoto pokalbio tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios turinys (1 t., 42–46 b. l.) patvirtina, kad nukentėjusiąją sumušė ir visus jai nustatytus sužalojimus padarė nuteistasis. Apeliacinio teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja tyrėja G. G. patvirtino, kad po įvykio apklausinėjo nukentėjusiąją I. K. ir matė jos galvoje vietą, kurioje buvo išpešti plaukai, matė burnoje tarpą tarp dantų. Ji parodė, kad peržiūrint iš nuteistojo automobilio paimtos DVD kasetės vaizdo ir garso įrašą dalyvaujant nukentėjusiajai, ši pareiškė, kad vaizdo įrašo juostoje nuoga su surakintomis už nugaros rankomis, yra užfiksuota ji. Taigi apelianto kaltė dėl BK 138 str. 1 d. numatytos veikos pagrįsta nurodytų bylos įrodymų visuma, todėl jo prašymas išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo atmestinas.
Dėl G. K. nuteisimo pagal BK 146 str. 2 d.
G. K. kaltu dėl neteisėto I. K. laisvės atėmimo neprisipažino ir paaiškino, kad I. K. laisvės jis neatėmė ir prievarta jos nelaikė, o ji savo noru buvo su juo, jie kartu vartojo narkotikus. Jis parodė, kad į Vilnių automobiliu atvažiavo 2008 m. lapkričio 10 d. iš vakaro, kad galėtų patekti į gydymo įstaigą dėl narkotikų detoksikacijos. Kadangi iki ryto buvo laiko, tai jis nutarė nuvažiuoti į Stoties rajoną pasiteirauti sutiktų asmenų apie detoksikacijos centrus, be to, reikėjo, kad kas nors suleistų narkotikų, nes jis pats nemokėjo jų susileisti. Jis užkalbino merginą vardu A, kuri jį nuvedė prie I. K., sakė, kad jai reikia sekso, pinigų o už laiko praleidimą reikia mokėti 200 litų už valandą arba duoti narkotikų. I. K. sutiko pabūti su juo iki ryto ir kartu vartoti narkotikus. Nusipirkę čigonų tabore narkotikų automobiliu nuvyko į Naujininkų rajoną, kur sustojo ant kelio, apie 10–20 metrų nuo pagrindinės gatvės. I. K. susileido narkotikus, seksualiai prie jo priekabiavo. Ryte 9 val. jis turėjo dalyvauti teismo posėdyje P, todėl norėjo suspėti į teismo posėdį, liepė I. K. išlipti iš automobilio, bet ji sakė, kad neturi, kur gyventi ir nori pabūti su juo. Jie išvažiavo kartu į Panevėžį. Jo savijauta buvo bloga, jis negalėjo dalyvauti teismo posėdyje dėl sveikatos, todėl jam reikėjo surasti kliniką, į kurią jis galėtų atsigulti dėl detoksikacijos, kartu būtų galėjęs pateisinti ir neatvykimą į teismo posėdį, todėl degalinėse jis pirko telefonų papildymus, kad galėtų paskambinti į detoksikacijos skyrius, įsipylė kuro. Tuo metu I. K. iš adresų knygos nurašinėjo detoksikacijos centrų telefonų numerius, buvo išlipusi iš automobilio, padėjo jam įsipilti kuro. Tai matyti ir filmuotoje medžiagoje, paimtoje iš degalinių. Į Panevėžį jie atvyko apie 11 val. P jis skambino pažįstamam ir su I. K. lankėsi jo namuose, iš jo skambino 3–4 pažįstamiems, buvo užsukę į „Maximos“ parduotuvę, lankėsi jo namuose, kur I. K. žiūrėjo televizorių, buvo tualete, vėliau apie 14 val. lankėsi pas pažįstamą Ingą, gyvenančią gatvėje, buvo centriniame turguje, kur I. K. liko automobilyje, o jis nuėjo į „Maximą“ ir sugrįžęs su 3–4 pažįstamais prie automobilio kalbėjosi, davė I. K. pinigų ir ji nusipirko cigarečių, lankėsi viešbutyje, pas pažįstamą „Storą“, kur I. K. susileido narkotikus. I. K., būdama su juo buvo laisva, galėjo bet kuriuo momentu pasišalinti ar apie jos sulaikymą pranešti pašaliniams asmenims, bet to nepadarė savo laisva valia.
BK 146 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą laisvės atėmimą žmogui, esant trims alternatyviems šią veiką kvalifikuojantiems požymiams: smurto pavartojimui arba nukentėjusiojo laikymui ilgiau nei 48 valandas arba pavojaus nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai sukėlimui. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino apeliantą kaltu dėl nukentėjusiosios neteisėto laisvės atėmimo, esant dviem pirmiesiems veiką kvalifikuojantiems požymiams. Apelianto kaltę pirmiausia patvirtina nukentėjusiosios parodymai apie apelianto prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes. Nukentėjusioji nurodė įvykių seką, paaiškino, kuo pasireiškė apelianto prieš ją vartotas psichinis smurtas ir kokius fizinio smurto veiksmus jis atliko. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojų B. K., D. G., K. Ž. parodymai, kad nukentėjusioji, būdama uždaryta namelyje ant ratų, šaukėsi pagalbos, teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų pobūdis, lokalizacija atitinka jos parodymus apie apelianto jai į įvairias kūno vietas suduotus smūgius (1 t., 104 b. l.), vaizdajuostėje girdimo įrašo, kuriame nukentėjusioji prašo apelianto jos nemušti, stenograma (1 t., 42–46 b. l.). Apelianto skunde plačiai aptariami įrodymai – vaizdo įrašų duomenys, kuriuose matyti, kad nukentėjusioji apelianto automobilyje, stovinčiame degalinėse, sėdi be antrankių, su apeliantu išlipa iš automobilio ir apsipirkinėja, pačios nukentėjusiosios parodymai, kad ją apeliantas pakeliui į sodus buvo nuvežęs į savo namus, kuriais apeliantas grindžia savo teiginius, kad jis nukentėjusiajai laisvės neatėmė ir ji galėjo laisvai judėti, priešingai nei tvirtinama skunde, nesuteikia jokio pagrindo teigti, kad jis nepadarė šio nusikaltimo. Šie įrodymai apima tik labai trumpą veikos laiką ir visiškai nepaneigia kitų aptartų įrodymų, iš kurių matyti, kad apeliantas su nukentėjusiąja susitarė dėl vienkartinių lytinių santykių kaip nukentėjusiosios atsilyginimo už jai nupirktą heroiną, tačiau jų tolesnis bendravimas vyko prieš nukentėjusiosios valią. Apeliantas nukentėjusiąją kelionės iš Vilniaus į Panevėžį metu periodiškai mušė, grasino susidorojimu, jei ji bandytų pabėgti. Tokiais veiksmais apeliantas įbaugino nukentėjusiąją ir palaužė jos valią jam priešintis, todėl akivaizdu, kad nukentėjusioji netgi tuo metu, kai apeliantas prieš ją nesmurtavo, neturėjo jokios galimybės elgtis savo nuožiūra ir pabėgti nuo savo pagrobėjo. Apeliantas, naudodamas prieš nukentėjusiąją fizinę, psichinę privartą, neabejotinai suprato atėmęs galimybę nukentėjusiajai laisvai pasirinkti savo buvimo vietą ir to siekė, taigi veikė tiesiogine tyčia.
Apeliantas skunde ginčija nukentėjusiosios parodymų leistinumą ir patikimumą, teigdamas, kad teismas nepagrįstai paskelbė jos ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus, kurie gauti neteisėtai. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Teismų praktikoje asmens parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-06-28 apžvalgos „Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ išvadų 4 p.). Nukentėjusioji, apklausiama teismo posėdyje, buvo sunkios emocinės būklės, todėl trumpai išdėstė apelianto prieš ją įvykdytų nusikalstamų veikų aplinkybes, teigė neprisimenanti visų detalių ir paprašė remtis jos ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, kurie ir buvo paskelbti (1 t., 167–180 b. l.). Nors šios apklausos metu nedalyvavo tuo metu įtariamuoju buvusio G. K. gynėjas, tačiau apelianto teisės į gynybą nebuvo suvaržytos, nes gynėjui apie apklausą buvo tinkamai pranešta (1 t., 66 b. l.), apeliantas nereikalavo, kad apklausoje dalyvautų jo gynėjas, apeliantui buvo suteiktos visos teisės pateikti klausimus nukentėjusiajai ir jis jomis aktyviai naudojosi. Apelianto teiginys, kad apklausiama nukentėjusioji buvo abstinencijos būklės, yra deklaratyvus, todėl atmestinas. Nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, yra įrodymų šaltinis, atitinkantis įrodymams keliamus leistinumo ir patikimumo kriterijus, nes gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir patikrinti, palyginus juos su kitais įrodymais.
Be to, teismui paskelbus nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, ji patvirtino jų teisingumą. Apeliantas iš esmės teisus teigdamas, kad šie parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tačiau teismų praktikoje tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinė nutartis Nr. 2K-206/2008). Šioje byloje nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vertinant juos kitų bylos įrodymų kontekste, neturėjo lemiamos reikšmės teismo išvadoms, be to, teismas šiuos parodymus vertino kartu su kitais bylos įrodymais.
Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad apelianto veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 146 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl šio nusikaltimo. Tačiau kolegija laiko neįrodyta aplinkybę, kad nuteistasis nukentėjusiajai sugirdė nenustatytos kilmės ir nenustatytą kiekį tablečių. Bylos tyrimo metu šios tabletės nerastos. Nukentėjusiosios teigimu, po nusikaltimo „Caritas“ darbuotojai jai skyrė tabletes „Relanium“, o iš toksikologijos specialisto išvados ir jos patikslinimo matyti, kad nukentėjusiosios organizme rasti tik šio vaisto skilimo produktai (1 t., 119 b. l.; 4 t., 211 b. l.). Tokios išvados rodo tik tai, kad nukentėjusioji vartojo jai paskirtus psichotropinius vaistus, ir nesuteikia jokios informacijos apie kitokių psichiką veikiančių medžiagų buvimą jos organizme, todėl, nesant jokių kitų įrodymų apie apelianto nukentėjusiajai sugirdytas tabletes, iš nuosprendžio nustatomosios dalies šalintini su šia aplinkybe susiję teiginiai. Šis faktinių aplinkybių pakeitimas nėra esminis, neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui, nei bausmės dydžiui, todėl apelianto teisės į gynybą nepažeidžia.
Dėl apeliaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų ir kitų nuosprendžio klausimų išsprendimo
Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai pašalino iš posėdžių salės ir bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant. BPK 259 str. 1 d. numato, jog kaltinamasis, kuris po teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, teismo nutartimi gali būti laikinai ar visam laikui pašalintas iš posėdžių salės. Teisiamojo posėdžio protokolas, kuriame užfiksuotas G. K. elgesys teismo posėdžio metu ir teismo jam pareikšti įspėjimai, patvirtina, jog teismas turėjo pagrindą jį pašalinti iš posėdžių salės ir šį klausimą teisingai išsprendė 2009-11-05 nutartimi (3 t., 159 b. l.). Pažymėtina, kad, atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, apeliantas dalyvavo teismo posėdžiuose, davė parodymus ir naudojosi visomis BPK 22 str., 272 str. numatytomis teisėmis. Byloje esantys dokumentai paneigia apelianto teiginius, kad bylą nagrinėjusi teisėja šioje byloje atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, todėl negalėjo nagrinėti šios bylos. Pažymėtina, kad šis klausimas išspręstas teismo 2009-11-05 nutartimi (3 t., 158 b. l.).
Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-02-30 nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs (įsiteisėjo Panevėžio apygardos teismo 2010-01-14 nutartimi), todėl teismas neturėjo pagrindo subendrinti šiuo ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių. Nagrinėjamoje byloje G. K. suėmimas iki nuosprendžio paskelbimo nebuvo paskirtas, tai buvo padaryta kitoje byloje, todėl įskaityti suėmimo laiką į bausmę nebuvo pagrindo. Apelianto teiginys, kad teismas neargumentavo sprendimo priimant nuosprendį skirti suėmimą, atitinka bylos medžiagą. Tačiau tai nėra BPK reikalavimų pažeidimas, nes nuosprendžio aprašomosios dalies turinį reglamentuojančiame BPK 305 str. nėra imperatyvios nuostatos, jog aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti išdėstyti teismo motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl kardomosios priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-29/2011).
Apeliantas skunde ginčija 2008-11-18 automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir jame buvusių daiktų poėmio teisėtumą, teigdamas, kad pažeista šio tyrimo veiksmo atlikimo tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. K. sulaikius 2008-11-14, automobilis, dalyvaujant apeliantui, užplombuotas ir saugumui užtikrinti pristatytas Panevėžio apskrities VPK garaže. Apeliantui leista iš automobilio pasiimti kelis asmeninius daiktus, jokie kiti tyrimo veiksmai su automobiliu ir jame buvusiais daiktais nebuvo atliekami (1 t., 162–166 b. l.). 2008-11-18 tyrėjos nutarimu, kurio teisėtumą kitą dieną patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėja, atliktas automobilio poėmis, kuriame dalyvavęs apeliantas atsisakė pasirašyti poėmio protokole, 2008-11-19 atlikta automobilio apžiūra, kurioje, be policijos pareigūnų, dalyvavo apeliantas ir jo tėvas J. K., kuris yra automobilio savininkas (1 t., 28–35 b. l.). Šį tyrimo veiksmą atlikusi tyrėja apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad apeliantas ir J. K. atsisakė pasirašyti apžiūros protokole, todėl jų parašų nėra. Esant tokiems duomenims, daroma išvada, kad BPK 147 str. numatyta poėmio tvarka nebuvo pažeista, todėl šio tyrimo veiksmo atlikimo metu gauti duomenys atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus ir teismas jais pagrįstai rėmėsi, įrodinėdamas apelianto kaltę.
Apelianto skunde daromos prielaidos, kad kasetėse buvę vaizdo įrašai iš degalinių „L. B.“ ir „– N. S.“ bei paimta iš jo automobilio, perrašant į kompaktinį diską, yra suklastoti, taip pat suklastota girdimo pokalbio stenograma, nepagrįstos jokiais konkrečiais duomenimis. Iš degalinių paimta filmuota vaizdo medžiaga apžiūrėta ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 141–142; 148–149 b. l.) ir peržiūrėta teismo posėdyje, joje užfiksuotas vaizdas matomas gerai ir nekelia jokių abejonių dėl jame esančių asmenų tapatybės ir jų veiksmų. Vaizdo kasetė paimta, atliekant automobilio „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) poėmį, apžiūrėta, joje girdimas pokalbis iššifruotas ir padaryta pokalbio stenograma (1 t., 29; 38; 42–46 b. l.). Apeliacinio teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja tyrėja G. G., kuri patvirtino, kokiomis aplinkybėmis buvo padarytos minėtų įrašų kopijos ir nurodė, kad ji pati padarė tos dalies, kuri buvo susijusi su byla, įrašo kopiją, perrašydama jį į CD diską, o kita įrašo dalis nebuvo susijusi su byla, todėl ir nebuvo įrašyta. Ji padarė ir užfiksuoto minimos DVD kasetės dalies garso įrašo stenogramą. Visi šie įrodymai gauti teisėtais būdais ir atitinka leistinumo reikalavimus. Pats apeliantas neginčija kasečių paėmimo nei pokalbio turinio, nurodydamas dėl jų suklastojimo tik bendro pobūdžio frazes, todėl abejoti jų turinio autentiškumu ir perduoti iššifruoti kitam specialistui nėra pagrindo.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tenkintas apelianto prašymas jam skirti teismo stacionarinę psichiatrinę ekspertizę, kuri nebuvo paskirta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šios ekspertizės išvadose konstatuota, kad nėra objektyvių medicininių duomenų, jog G. K. nusikalstamų veikų padarymo metu sirgtų lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, jis galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; jam konstatuojama atskirų psichikos sutrikimų simuliacija, šiuo metu jo psichikos būklė tokia pati ir jam priverčiamųjų medicinos priemonių taikyti nereikia.
Apeliantas savo skunde išvardija visą eilę BPK pažeidimų, kurie, jo teigimu, padaryti bylos pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjimo metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad didelę dalį skunde nurodomų pažeidimų apeliantas, susipažinęs su teismo posėdžio protokolu, išdėstė savo pastabose skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui. Teismas jas apsvarstė ir 2009-12-14 nutartimi pripažino, kad visi reikšmingi posėdžio eigai klausimai bei apelianto pareikši prašymai buvo išspręsti ir tai užfiksuota protokole. Teismo posėdis buvo neviešas, nes byloje buvo vienas iš BPK 9 str. 2 d. numatytų pagrindų – nagrinėjamas nusikaltimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei. Apelianto skundai dėl kaltinimą palaikiusio prokuroro veiksmų buvo išnagrinėti proceso metu ir motyvuotai atmesti. Apelianto skundo pabaigoje išvardyti BPK straipsniai, kurių nuostatos, apelianto teigimu, buvo pažeistos, nėra susieti su konkrečiais pažeidimais ir neargumentuoti, todėl vertintini kaip deklaratyvūs, kurių negalima išnagrinėti. Apibendrinus daroma išvada, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje, esminių BPK pažeidimų nepadaryta: teismo pasinaudojimas BPK 259 str. numatyta teise pašalinti apeliantą iš posėdžių salės buvo būtina priemonė normaliam bylos išnagrinėjimui, kaltinamajam buvo užtikrintos visos teisės į gynybą, kurias jis gali realizuoti būdamas pašalintas iš posėdžio. Šiame sprendime jau nurodyta, kad apeliantas dalyvavo visuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Apeliaciniame procese jam buvo suteikta galimybė susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga, duoti parodymus, išnagrinėta keliasdešimt jo prašymų, iš kurių dalis išdėstyti ir apeliaciniame skunde. Atliekant įrodymų tyrimą, dalis šių prašymų patenkinti, kiti motyvuotai atmesti. Šie klausimai išspręsti protokolinėmis nutartimis, todėl šiame sprendime plačiau neaptarinėjami.
Nuteistąjį G. K. išteisinus pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 d. ir 178 straipsnio 2 d., mažintinas ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas neteisingai išsprendė iš apelianto paimtų pinigų grąžinimo klausimus.
Iš bylos medžiagos – apelianto tėvo prašymo (3 t., 118 b. l.) ir paties apelianto parodymų matyti, kad jo kratos metu paimti 5160 Lt priklauso ne apeliantui, o jo tėvui J. K., todėl šie pinigai grąžintini šiam asmeniui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 2 p., 4 d., 327 str. 1 p., 328 str. 3 p., 4 p., 329 str. 1 p.,
nusprendė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. K. nuteistas pagal BK 150 str. 1 d., ir šią bylos dalį prieš jį nutraukti, nes nėra nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą (BPK 3 str. 1 d. 6 p.).
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. K. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: G. K. pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turtinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Panaikinti pagal BK 178 str. 2 d. ir 150 str. 1 d. paskirtų bausmių subendrinimą su kitomis nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., prie bausmės, paskirtos pagal BK 146 str. 2 d., pridėjus dalį bausmės, paskirtos pagal BK 138 str. 1 d., G. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginius, kad G. K. prieš nukentėjusiosios valią sugirdė jai nenustatytos kilmės ir nenustatytą kiekį tablečių, nuo kurių nukentėjusiajai svaigo galva, ji prastai orientavosi aplinkoje, taip sukeldamas pavojų I. K. sveikatai ir gyvybei.
I. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą, o civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo sumažinti iki 5000 Lt.
Pinigus – 5160 Lt, paimtus iš G. K. asmens kratos metu, grąžinti J. K..
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.