Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, dalyvaujant atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) 1432,15 Lt negauto darbo užmokesčio.

Skunde paaiškina, kad, vadovaudamasis Darbo kodekso 208 straipsnio 2 dalimi, 298 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, 2010-02-10 padavė Vilniaus apskr. VPK prašymą išmokėti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, o nesant galimybių grąžinti, išduoti atitinkamą pažymą. Atsakovas atsiuntė 2007 m. ir 2008 m. asmens kortelių kopijas, tuo atsisakydamas išmokėti jam teisėtai priklausančią, bet iki šiol neišmokėtą atlyginimo dalį. Atsakovo pateiktos uždarbio kortelės patvirtina, kad pareiškėjui 2007-2008 metais neišmokėta 1432,15 Lt darbo užmokesčio.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko. Apie posėdį pareiškėjui pranešta tinkamai. Gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 70).

Paaiškina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5-264/2003. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikta tik Konstituciniam Teismui. Todėl tol, kol Konstitucinis Teismas nenustatė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokami priedai ir priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, Vilniaus apskr. VPK privalėjo vykdyti šio įstatymo reikalavimus. Todėl atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai. Darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, todėl už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Net ir esant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl priedų apribojimo, darbdavys galėjo taip organizuoti darbą, kad pareiškėjai neturėtų atlikti darbų, už kuriuos negalima apmokėti. Tai galėjo būti ne tik kompensavimas, bet ir laisvų dienų suteikimas, apmokamų atostogų pailginimas. Mano, kad tinkamu atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Aiškina, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Nėra Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Kadangi teismas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo pasekmių išaiškinimo yra kreipęsis į Konstitucinį Teismą, prašo šios bylos nagrinėjimą sustabdyti, kol Konstitucinis Teismas išspręs prašymus Nr. Nr. 35/2010, Nr. 36/2010, Nr. 39/2010 ir Nr. 40/2010. Prašo skundą atmesti.

Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2007-2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Faktinės bylos aplinkybės yra tokios, kad dėl priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui nebuvo išmokėta 1432,15 Lt darbo užmokesčio (b. l. 3-5, 18-19).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas, dirbo Vilniaus apskr. VPK Ukmergės rajono PK. Ginčo dėl to nėra. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 straipsnio 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

VTĮ 23 straipsnio 2 dalis papildyta 2007-06-07 įstatymu Nr. X-1175 ir nurodyta, kad „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.“

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas (2008-12-09 įstatymas Nr. XI-53). Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas bei papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Dėl to nepagrįstai atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir aiškina, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta (taip pat ir jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), kad sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pateiktais išaiškinimai nesivadovautina, nes ši byla tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal keliamų reikalavimų pobūdį ir skirtingas teisines aplinkybes nėra analogiška darbo ginčo byloms.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (minėtos teismo nutartys), teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Remiantis į bylą pateiktomis asmens kortelėmis (b. l. 3-5), pareiškėjui priedų ir priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių viršijant nustatytą darbo trukmę atlikimą ribojimas buvo taikomas nuo 2007 metų liepos mėnesio. Apie ribojimo taikymą pareiškėjas galėjo sužinoti tik gavęs atsiskaitymo lapelį. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010-06-03. Taigi pareiškėjas reikalavimui priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų sumą nepraleido senaties termino.

Iš byloje esančių asmens kortelių (b. l. 3-5) matyti, koks darbo užmokestis pareiškėjui buvo priskaičiuotas, konkrečiai nurodoma, kokios sumos priskaičiuotos už stažą, už kategoriją, už laipsnį, už darbą naktį, švenčių dienomis, viršvalandžius. Iš šių asmens kortelių matyti, kad 2007–2008 m. jose nurodytais mėnesiais pareiškėjui taikytas ribojimas, dėl kurio pareiškėjui nebuvo išmokėta 1432,15 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų atsakovas neginčija, patvirtina ją esant teisinga (b. l. 12, 18-19). Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo (pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose esantį suskirstymą grafoje „faktiškai dirbta valandų“) atitinkamais metais ir mėnesiais naktį, viršvalandžius, poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 52, 62, 68-69). Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtuose ir patvirtintuose dokumentuose pateikta informacija.

Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas priteisti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų suma priteistina iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Taigi Vilniaus apskr. VPK atsiliepimo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti, o pareiškėjas teisingai reikalauja neišmokėtą darbo užmokestį priteisti iš Vilniaus apskr. VPK.

Atsakovo atstovė prašė atidėti sprendimo vykdymą. Prašymą motyvavo sunkia turtine padėtimi, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą sumą, reikšmingai paveiks atsakovo dabartinę turtinę padėtį. Teismas įvertina darbo užmokesčio nepriemokos ir reikalavimo senumą (pareiškėjas nepriemoką patyrė 2007-2008 metais, skundas teismui pateiktas 2010 m. birželio mėnesį, byla išnagrinėta praėjus 1,5 metų), todėl sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011, 2011-09-15 nutartis administracinėj byloje Nr. A261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas daro išvadą, kad atsakovo atstovės prašymas atidėti sprendimo vykdymą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

pareiškėjo R. M. skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato R. M. naudai 1432,15 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt du litus 15 centų).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.