- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-12-11
- Bylos Nr.
- A-525-1598-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „Šilėja“, UAB „Sostinės vystymo grupė“, akcinei bendrovei „Ūkio bankas“
- Pareiškėjas
- M. L. K.
- Advokatai
- Eva Jankovska, Egidija Stauskienė
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Aušrai Gliebienei, atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovei Liudmilai Grigorjevai,
trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šilėja“ atstovams Ievai Kairiūkštytei ir advokatei Egidijai Stauskienei, trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Sostinės vystymo grupė“ atstovei advokatei Egidijai Stauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos, trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Šilėja“ apeliacinius skundus bei trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės vystymo grupė“ pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinių skundų dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. K. (M. L. K.) skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Šilėja“, uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės vystymo grupė“, akcinei bendrovei „Ūkio bankas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. L. K. skundu (b.l. 3–6, III tomas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) atsisakymą vykdyti pareiškėjo ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. birželio 4 d. rašte Nr.31/04/17-1838 „Dėl žemės sklypų ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pil. M. L. K.“ prašomus veiksmus; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Vilniaus AVA) atkurti nuosavybės teises į 0,6470 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas); įpareigoti Administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) I. K. (I. K. ) (duomenys neskelbtini) (dabar prie (duomenys neskelbtini)) turėtos 15,29 ha ploto žemės vietoje suformuoti pareiškėjui natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui.
Pareiškėjas nurodė, jog pareiškėjo tėvas I. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (dabar prie (duomenys neskelbtini)) turėjo 15,29 ha žemės, o pareiškėjas yra vienintelis pretendentas į tėvo žemę. Prašymą grąžinti žemę jis padavė 1991 m. spalio 28 d., tačiau nuosavybės teisės iki šio momento atkurtos nebuvo. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad buvusio savininko I. K. 0,6740 ha ploto Sklype yra automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje pagal VĮ Registrų centras pažymėjimą UAB „Šilėja“ vardu įregistruoti: pastatas – kontrolinė, pastatas – sandėlis ir kiemo statiniai – tvora, kiemo aikštelė, nesutiko su Vilniaus AVA atsakymu, kuriame nurodyta, jog buvusio savininko I. K. žemės užimta pastatais. Nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsakyme į pareiškėjo skundą nurodė, jog ne visa iki nacionalizacijos I. K. turėta žemė yra užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais bei kitos paskirties statiniais. Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi bei 12 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr.3K-7-658/2002), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 7 straipsnio 2 dalimi, faktu, jog Sklypo nuomos sutartis su UAB „Šilėja“ jau yra pasibaigusi, o Sklypo visuomeninio poreikio šiuo atveju nėra, nes ginčo teritorijoje yra kitos laisvos žemės, kurioje galimas automobilių aikštelės įrengimas, pabrėžė, jog jokių kliūčių atkurti nuosavybės teises natūra grąžinant Sklypą pareiškėjui nėra. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2001 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimu, faktu, jog konkrečios žemės nepaėmus iš piliečio neįmanoma tenkinti visuomenės ar jos dalies interesų, 2005 m. rugpjūčio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, pabrėžė, kad ginčo teritorijoje yra kitos laisvos žemės, kurioje galimas automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas, o konkretaus visuomeninio poreikio Sklypui nėra. Atsižvelgdamas į Sklypo planą, teismui pateiktą planšetę, pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė jokio detaliojo plano, kuriame suplanuota automobilių aikštelė Sklype, nepateikė, o suformuotas dvigubai didesnis nei reikalinga, t.y. 0,6740 ha, sklypas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b.l. 28–30, III tomas) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas, remdamasis 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 106 punktu, nurodė, jog nustatyti, ar piliečio pageidaujamas grąžinti natūra sklypas yra laisvas ir neužstatytas priskirta savivaldybės kompetencijai, todėl nesutiko su pareiškėjo nurodytu Nacionalinės žemės tarnybos teiginiu, kad ne visa iki nacionalizacijos I. K. turėta žemė yra užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais bei kitos paskirties pastatais. Atsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr.292 patvirtintą Vilniaus miesto bendrąjį planą, Administracijos direktoriaus 2004 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 30-1849 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintą detalųjį planą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 596 „Dėl savivaldybės viešųjų teritorijų nustatymo schemos, tikslinančios bendrojo plano sprendinius, tvirtinimo“ patvirtintą viešųjų teritorijų schemą, pažymėjo, kad pareiškėjo pretenduojamas susigrąžinti Sklypas pateko į valstybės išperkamų žemės sklypų kategoriją (Atkūrimo įstatymo 12 str.) ir natūra grąžintas negali būti. Nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės įpareigojimo būtų pagrįstas tik tuo atveju, jeigu žemė būtų laisva ir nesuplanuota. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsniu, pabrėžė, jog įrodinėdamas aplinkybę, susijusią su nuomos sutartimi, sudaryta su UAB „Šilėja“, bei tai, kad ginčo teritorijoje yra kitos laisvos žemės, pareiškėjas nepateikė įrodymų, todėl pareiškėjo teiginys, jog nebėra visuomenės poreikio ir nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos į Sklypą, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus AVA atsiliepimu į skundą (b.l. 35–36, III tomas) prašė skundo reikalavimą įpareigoti Vilniaus AVA atkurti nuosavybės teises į 0,6470 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atmesti, likusią skundo dalį spręsti teismo nuožiūra.
Remdamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir tuo faktu, jog Sklype yra UAB „Šilėja“ nuosavybės teise priklausantys pastatai ir statinys, bei tuo, kad Sutartis neginčijama, nurodė, kad Sklypas nelaikytinas laisvu.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šilėja“ atsiliepimu į skundą (b.l. 21–24, III tomas) prašė pareiškėjo skundo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,6740 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atmesti.
UAB „Šilėja“ nurodė, kad nuosavybės teisės į Sklypą negali būti atkurtos pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, kadangi Sklypas nėra laisvas. Sklype yra pastatyti ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre UAB „Šilėja“ nuosavybės teise priklausantys pastatai ir statinys. Remdamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 2 dalimi, nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog minėti pastatai ir statinys nėra savarankiškai funkcionuojantys. Sklypas išnuomotas šiuo metu galiojančia 1999 m. balandžio 30 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. 290 N01/99-220852 (toliau – ir Sutartis). Atsižvelgdamas į Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, pabrėžė, jog UAB „Šilėja“ priklausantys pastatai ir statinys neatitinka laikinųjų statinių sąvokos, todėl, remdamasis Sutarties 5 punktu, nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad, pasibaigus nuomos terminui ar nutraukus Sutartį, pastatai, kiti statiniai, inžineriniai įrenginiai bei komunikacijos nuomotojo likviduojami. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A6 – 64/2002 bei 2005 m. aprobuotas Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos), Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad Sklypas užstatytas UAB „Šilėja“ priklausančiais pastatais ir statiniu, nurodė, kad Sklypas priskirtinas valstybės išperkamiems sklypams, o pareiškėjo reikalavimas dėl nuosavybės teisių į Sklypą atkūrimo atmestinas. Vadovaudamasis detaliuoju planu ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 patvirtintais Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A11 – 263/2003), pabrėžė, jog Sklypo atžvilgiu egzistuoja visuomenės poreikis pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sostinės vystymo grupė“ atsiliepimu į skundą (b.l. 96–98, III tomas) prašė skundo reikalavimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,6740 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atmesti. Atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir nurodytieji UAB „Šilėja“ pateiktame atsiliepime į skundą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b.l. 45–52, IV tomas) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas pripažino nepagrįstu ir neteisėtu Administracijos atsisakymą vykdyti pareiškėjo ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. birželio 4 d. rašte Nr.31/04/17-1838 „Dėl žemės sklypų ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pil. M. L. K.“ prašomus veiksmus; įpareigojo Vilniaus AVA atkurti nuosavybės teises pareiškėjui į 0,6470 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); įpareigojo Administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) I. K. (duomenys neskelbtini) (dabar prie (duomenys neskelbtini)), turėtos 15,29 ha ploto žemės vietoje suformuoti pareiškėjui natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui.
Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčijama pareiškėjo nuosavybės atkūrimo teisė į jo tėvo I. K. valdytus 15,29 ha žemės, todėl šio klausimo nenagrinėjo. Vilniaus miesto valdybai pateiktame prašyme (b.l. 71, I tomas) pareiškėjas išreiškė norą grąžinti žemę ekvivalentine natūra. Vilniaus AVA Vilniaus miesto žemėvaldos skyriaus 2000 m. liepos 3 d. raštu Nr.31/00/20-644 „Dėl naujo žemės sklypo sudarymo“ pareiškėjui pasiūlytas naujas žemės sklypas individualaus namo statybai (duomenys neskelbtini). 2002 m. balandžio 12 d. prašymu pareiškėjas atsisakė pasiūlyto sklypo ir paprašė grąžinti žemę natūra. Remdamasis Vilniaus AVA 2002 m. gegužės 16 d. raštu Nr.31/02/22-1297 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, pareiškėjas kreipėsi su prašymu atlikti žemės sklypo kartografiją (duomenys neskelbtini). Atlikus žemės sklypo kartografiją, Vilniaus AVA 2004 m. birželio 4 d. raštu Nr.31/04/17-1838 „Dėl žemės sklypų ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo pil. M. L. K.“ kreipėsi į Administraciją informuodama, kad žemės sklypo kartografija yra atlikta ir pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą bei sudarytą kartografinę medžiagą buvusi žemėvalda yra ties (duomenys neskelbtini), taip pat, prašydamas nustatyti, ar ši žemė nėra priskirtina valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei suformuoti žemės sklypo ribas, per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengti žemės sklypo planą; pasiūlyti žemės sklypų specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas; pasiūlyti architektūrinius – urbanistinius apribojimus ir sąlygas; nustatyti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį ir kt. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2004 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr.51-10424-(3.6) Vilniaus AVA informavo, kad Sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes užstatytas daugiabučiais gyvenamaisiais namais bei kitos paskirties statiniais, todėl teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais. Pareiškėjas apie minėtas aplinkybes informuotas Vilniaus AVA 2004 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr.31/04/22-2924, kartu pareiškėjui pranešta, jog jam eilės tvarka bus siūlomi nauji žemės sklypai. Pareiškėjas su minėtu raštu nesutiko, todėl 2004 m. lapkričio 23 d. pakartotinai kreipėsi į Administraciją ir Vilniaus AVA, o Administracija 2005 m. sausio 14 d. raštu Nr.63-244-4329 informavo pareiškėją, jog Sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei.
Teismas, atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį bei 12 straipsnį, antstolės I.Beliačic ir antstolio V.Čegliko faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, Sutartį su UAB „Šilėja“, nurodė, jog svarbu nustatyti, ar Sklypas, kuriame yra automobilių saugojimo aikštelė su sargo nameliu, remiantis Atkūrimo įstatyme nustatytais požymiais, laikytinas užstatytu, todėl priskirtinas valstybės išperkamai žemei, kartu svarbu nustatyti, ar automobilių stovėjimo aikštelė su sargo nameliu atitinka pastato, statinio ar įrenginio apibūdinimą, numatytą Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika (civilinė byla Nr. 3K-7-658/2002), padarė išvadą, jog Sklypas yra užimtas įrenginio su statiniu, kaip jo priklausiniu. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 2 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros atliktos ekspertizės išvadomis (b. l. 136 – 139, III tomas) (toliau – ir Ekspertizės išvados), 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) 9 skyriumi, 2.2.6.5. skyriumi, tuo, jog teismas neturi duomenų, kad ginčo nagrinėjimo laikotarpiu būtų patvirtintas ir galiotų teritorijos, kuriame yra Sklypas, detalusis planas, konstatavo, jog Sklypas negali būti vertinamas kaip užstatytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, todėl Sklypas laikytinas laisvu ir neužstatytu ir į jį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Teismas, vadovaudamasis Ekspertizės išvadomis, faktu, jog teismui nepateikta konkrečių ir svarių įrodymų, kad Ekspertizės išvadose nurodyti laisvi žemės sklypai yra rezervuoti visuomenės poreikiams, neegzistuoja minėtų žemių detalieji planai, atmetė atsakovų argumentą dėl sklypų prikirtinumo visuomenės poreikiams dėl žemės, esančio (duomenys neskelbtini) gatvių ribose, ateityje planuojamai statyti Šiaurinei gatvei. Pabrėžė, kad teisme nebuvo surinkta įrodymų, jog kai kurie iš pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių sklypų rezervuotini visuomenės poreikiams dėl to, kad turėtų būti užstatyti žaidimo ir sporto aikštelėmis.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šilėja“ apeliaciniu skundu (b.l. 58–63, IV tomas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai UAB „Šilėja“ nuosavybės teise priklausančius pastatus (kontrolinę, sandėlį) priskyrė tik įrenginių bei statinių kategorijai, nes Sklype registruoti ne tik kiemo statiniai, bet ir pastatai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.19 straipsnio 1 dalimi, 4.13 straipsnio 1 dalimi, nurodo, jog jo nuosavybės teise valdomi pastatai priklausinio (antraeilio daikto) savybių neturi. Remdamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsniu, pabrėžia, jog pagal teismui pateiktą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2003 m. balandžio 17 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį registravimą nekilnojamojo turto registre Nr. 10/259399 nuorašą UAB „Šilėja“ Sklype valdo du pastatus ir kitus statinius, apie kurių, kaip priklausinių statusą, nenurodoma.
2. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo UAB „Šilėja“ priklausančio sandėlio teisinio statuso. Pabrėžia, jog Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-28 UAB „Šilėja“ paskirta 176 daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) mikrorajone patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore, taip pat UAB „Šilėja“ vykdo (duomenys neskelbtini) mikrorajono želdynų bei teritorijos priežiūros darbus. Pažymi, jog minėtai veiklai vykdyti naudojamas UAB „Šilėja“ nuosavybės teise priklausantis sandėlis, kuris neturi nuolatinio ryšio su automobilių saugojimo aikštele ir naudojamos savarankiškiems tikslams, todėl negali būti laikomas tarnaujančiu daiktu automobilių stovėjimo aikštelės atžvilgiu.
3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika, o nagrinėjamame ginče turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A6 – 64/2002, 2005 m. aprobuotas Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos).
4. Remiasi Parkavimo aikštelės plėtros pasiūlymais ir jų aiškinamąja dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A11 – 263/2003) ir nurodo, kad egzistuoja visuomenės poreikis dėl automobilių saugojimo aikštelės naudojimo, todėl Sklypas priskirtinas valstybės išperkamų sklypų kategorijai.
5. Nesutinka su teismo išvada, kad Sklypas detaliai nesuplanuotas. Vadovaujasi miesto plano ištrauka (1995 m. gegužės 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės potvarkis Nr. 1030V „Dėl nuomojamų žemės sklypų dydžio ir ribų nustatymo“), faktu, jog pažymint Sklypą atitinkamuose planuose Teritorijų planavimo įstatymas dar negaliojo, o pagal minėtą įstatymą detalusis planas Sklypui turėtų būti rengiamas tik siekiant pakeisti žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimą, duomenys apie Sklypą yra pažymėti suvestiniame skaitmeniniame plane, suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų plane, galiojančiame (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono detaliajame plane, Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2006 m. birželio 1 d. išrašu.
6. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių yra galimybė suprojektuoti laisvus žemės sklypus, nes Administracija pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvių užstatymą. Be to, pagal Administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 30-1744 „Dėl pavedimo organizuoti Šiaurinės gatvės detaliojo plano rengimą“ rengiamas Šiaurinės gatvės detalusis planas. Nurodo, kad į visą planuojamą Šiaurinės gatvės plotą pateks pareiškėjo prašomas atkurti natūra Sklypas.
Atsakovas Vilniaus AVA apeliaciniu skundu (b.l. 83–84, IV tomas) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti ir reikalavimus Vilniaus AVA atmesti kaip nepagrįstus.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir nepasisakė sprendime dėl to, jog Sutartis, sudaryta su UAB „Šilėja“, yra galiojanti ir nenuginčyta. Nesutinka su teismo argumentu, kad Sklypas nelaikytinas užstatytu, todėl gali būti grąžintas natūra pareiškėjui, kadangi teismas neatsižvelgė ir tai, kad Sklypas jau yra išnuomotas prie nuosavybės teise valdomų pastatų, t.y. išnuomotas kaip užstatytas žemės sklypas.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 89 – 92, IV tomas) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Remdamasis Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (toliau – ir Teismo ekspertizės įstatymas) 22 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 2 dalimi, 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 25 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika (byla Nr. 3K-3-587/2004), faktu, jog Ekspertizės išvadose neirtos aplinkybės, jog A, B, C, D sklypuose eina aukštos įtampos elektros linija, teritorijoje rengiamas detalusis planas ir planuojama gatvės statyba, nėra duomenų, jog ekspertai prisiekė teismui prieš ekspertizės atlikimą, pabrėžia, jog ekspertai netinkamai atliko ekspertizę, o pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai rėmėsi Ekspertizės išvadomis, kuriomis turėjo nesivadovauti (ABTĮ 62 str. 4 d.).
2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog nepateikta svarių įrodymų, kad Ekspertizės išvadose nurodyti laisvi žemės sklypai laikytini sklypais, rezervuotais visuomeniniams poreikiams, o pagrindo laikyti žemės rezervuota visuomenės poreikiams nėra tol, kol nėra parengti ir patvirtinti tokių žemių detalieji planai. Nurodo, kad, atsižvelgiant į Administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 30-1742 „Dėl pavedimo organizuoti šiaurinės gatvės detaliojo plano rengimą“, Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 596 „Dėl savivaldybės viešųjų teritorijų nustatymo schemos, tikslinančios bendrojo plano sprendinius, tvirtinimo“, (duomenys neskelbtini) mikrorajono planą, ištraukas iš Bendrojo plano, nurodo, jog teritorijoje, kurioje ekspertai pažymėjo, jog galima suformuoti A, B, C, D sklypus yra numatyta Šiaurinė gatvė. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų 9.1.2. punktas), pabrėžė, jog akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju visuomenės poreikis išreikštas tiek bendrajame, tiek specialiajame plane (Vilniaus mieto savivaldybės 2002 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 596 patvirtintoje schemoje), todėl nuosavybės teisių atkūrimas toje teritorijoje yra negalimas, kol nebus patvirtintas detalusis planas.
3. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono planu, Vilniaus miesto suvestinio skaitmeninio plano ištrauka, Bendrojo plano tekstinių reglamentų 15 punktu, nurodo, kad ginčo teritorijoje visi rajono plano sprendiniai realizuoti, todėl tokioje teritorijoje sklypai negali būti formuojami ir nuosavybės teisės neatkuriamos.
4. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, faktu, jog ginčo sklype pastatyti ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre UAB „Šilėja“ nuosavybės teise priklausantys statiniai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A6 – 64/2002), antstolės I.Beliačic faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, nurodo, jog nuosavybės teisės į Sklypą negali būti atkuriamos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sostinės vystymo grupė“ pareiškimu (b.l. 96 – 97, IV tomas) nurodė, kad prisideda prie Vilniaus AVA ir UAB „Šilėja“apeliacinių skundų.
Pareiškėjas M.L. K. atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimuose nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu, pabrėžia, jog valstybės išperkama žemė, t.y. tokia nuoroda detaliajame plane, nesukonkretinus visuomeninio poreikio į konkretų žemės sklypą, yra nepakankama, kad būtų galima tokį žemės sklypą automatiškai priskirti valstybės išperkamai žemei.
2. Sutinka su teismo išvada, kad sargo namelis pagal sumontavimo būdą ir naudojimą atitinka įrenginio sąvoką. Atsižvelgdamas į tai, kad Sklypas išnuomotas UAB „Šilėja“ iki jis bus reikalingas visuomenės poreikiams, bet ne ilgiau kaip dešimčiai metų, skaičiuojant nuo Sutarties pasirašymo dienos, į Sutartyje numatytą tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklype leidžiamos veiklos būdą – automobilių saugojimo aikštelei eksploatuoti, Sutarties 5 punktą, nurodo, jog UAB „Šilėja“ įpareigota likviduoti savo statinius, o statiniai nėra savarankiški. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai susiejo UAB „Šilėja“ teises į Sklypą su ūkine – komercine veikla, numatyta Sutartyje.
3. Nesutinka su UAB „Šilėja“ pateiktu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl sandėlio, kadangi apeliantas iškėlė pirmosios instancijos teisme nekeltus argumentus ir pateikė papildomus įrodymus, o faktas, jog sandėlyje laikomi daiktai, reikalingi daugiabučių namų tvarkymui, įtakos ginčui nedaro, kadangi Sklypas išnuomotas UAB „Šilėja“ automobilių saugojimui aikštelei, o ne sandėliui eksploatuoti. Pabrėžė, jog turėtų būti atsižvelgiama į Ekspertizės išvadų dalį, susijusią su automobilio aikštele (jos eksploatacija pažeidžia teisės aktų reikalavimus, o plotas turėtų būti sumažintas), taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad išduodant leidimą gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), statybai pažeistas įstatymas (namas pastatytas prie kontrolinės ir sandėlio sienos), nurodė, jog, išduodant leidimą minėto gyvenamojo namo statybai, buvo atsižvelgta į tai, kad kontrolinė ir sandėlis yra laikini statiniai, o Sutartis patvirtina, kad pasibaigus jos terminui statiniai turi būti likviduoti.
4. Vadovaudamasis 2006 m. birželio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 116-06-142 nuotraukomis Nr. 1 ir 2, Ekspertizės išvadų 12 priedu, faktu, jog minėtame priede matyti, kad aikštelėje stovi vienodo modelio ir markės automobiliai be valstybinių numerių (t.y. aikštelėje nėra laikomi (duomenys neskelbtini) mikrorajono gyventojų automobiliai, o UAB „Šilėja“ vykdo komercinę veiklą išnuomodama automobilių saugojimo aikštelę), o patvirtinus naują Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą Sklypui visuomenės poreikis nėra rezervuotas, nesutinka su teiginiais apie išreikštą ir konkretų visuomenės poreikį Sklypui.
5. Nesutinka su argumentu, kad teismas negalėjo įpareigoti atkurti nuosavybės teises į išnuomotą sklypą, kai yra galiojanti ir nenuginčyta Sutartis. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A10 – 640/2007), CK 4.165 straipsnio 3 dalimi. Taip pat pabrėžia, jog tai, ar žemė turi būti grąžinama natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detalaus plano buvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis konkrečiai žemei ir ar žemė yra laisva.
6. Nesutinka su Administracijos pateiktu argumentu, kad negalima vadovauti Ekspertizės išvadomis, nes jos neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 212 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika (byla Nr. 3K-3-452/2006), tuo, jog Administracijos atstovas teismo posėdžio metu kitos ekspertų įstaigos nesiūlė, teismas atsižvelgė į šalių siūlomus klausimus, užduotus ekspertams, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. nutarties dėl ekspertizės skyrimo šalys neskundė. Nesutinka su Administracijos teiginiu, jog Ekspertizės išvada negali būti tinkamu įrodymu, nes ekspertai pasisakė teisiniai klausimais. Nurodo, kad teisinį klausimų pobūdį lėmė pačios ekspertizės esmė, ekspertams pateiktų klausimų specifika, taip pat pabrėžia, jog ekspertai Sigitas Čereškevičius ir Laimutė Janulienė turi specialių žinių (kvalifikacijos atestatai Nr. 7360 ir Nr. 7670) atsakymams į teismo klausimus pateikti.
7. Atsižvelgdamas į Ekspertizės išvadas, kur buvo nagrinėjami apelianto nurodyti dokumentai - Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. 596 „Dėl savivaldybės viešųjų teritorijų nustatymo schemos, tikslinančios bendrojo plano sprendinius, tvirtinimo“, (duomenys neskelbtini) mikrorajono planas, ištraukos iš Bendrojo plano – ir konstatuota, kad minėtuose dokumentuose konkrečios rezervuojamos teritorijos nenurodomos, pabrėžia, kad minėtuose dokumentuose numatyta tiesti naują B1 kategorijos gatvę, tačiau neaišku, kokioje vietoje ši gatvė bus, o Administracija negalėjo pateikti dokumento, patvirtinančio, kad ginčo sklypai bus užimti nauja gatve.
8. Nesutinka su apelianto argumentu, kad sklype E, F yra stadionas bei sporto aikštelė. Remiasi Vilniaus miesto suvestinio skaitmeninio plano ištrauka, Ekspertizės išvadomis, Bendrojo plano sprendinių 5 skyriumi ir 5.1 brėžiniu (10 priedas), tuo, jog šalia sklypų E ir F yra įrengta sporto aikštelė ir vaikų žaidimo aikštelė, o patys sklypai kvartalo gyventojų nenaudojami, eksploatacijai netinkami, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A7 – 276/2004).
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Ūkio bankas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais.
IV.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės ir nutarta iki kito teismo posėdžio iš Vilniaus AVA išreikalauti buvusio savininko I. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 115 (teismui apžiūrai pateikti bylos originalą) ir iš VĮ Registrų centras išreikalauti statinių, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis.
2008 m. spalio 2 d. raštu Nr. RA(5.1.32)-36915 VĮ Registrų centras Vilniaus filialas pateikė teismui Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą bei kadastro ir registro bylos kopiją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Nuosavybės teisių atkūrimo į žemė tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas) bei jį lydinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 09 29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).
Nuosavybės teisės į žemę atkuriamos Įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims, pagal jų pateiktus prašymus bei šiuose prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (Įstatymo 10 straipsnis, 16 straipsnis, Tvarkos 2, 5, 6 punktai). Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (Tvarkos 10 punktas) suteikė teisę piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.
Nagrinėjamoje byloje įvertinus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pateiktoje originalioje pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 115 esančius pareiškėjo prašymus nustatyta, kad pareiškėjas pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 10 28 ir šiame prašyme nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra (NTA byla b.l. 12). 2002 04 12 pareiškėjas pateikė papildomą prašymą, iš kurio turinio darytina išvada, jog pareiškėjas pakeitė savo valią ir paprašė žemę grąžinti natūra (NTA byla b.l. 17).
Tačiau 2003m. vasario 28 dieną pareiškėjas pateikė dar vieną savo prašymą, kuriuo dar kartą pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nurodė, kad jis pageidauja gauti 20 arų žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o už likusius 15,09 ha piniginę kompensaciją pagal rinkos kainą arba lygiavertį 15,09 ha žemės sklypą (NTA byla b.l. 27). Vėliau, jau pasibaigus Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytam terminui, pareiškėjas 2004 11 04 raštu patikslino savo 2003 02 28 prašymą ir nurodė, kad jis už 15,09 ha žemės pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą Vilniaus rajone (NTA byla b.l. 45).
Dar vėliau, t.y. 2004 11 23 raštu pareiškėjas vėl nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę natūra (NTA byla b.l. 57).
Kaip jau minėta anksčiau, įstatymo leidėjas Įstatymu bei Tvarka sureglamentavo nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei nustatė, kad asmuo turi teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą iki 2003 04 01 (Įstatymo 21 straipsnio 23 dalis). Paskutinis iki Įstatymo ir Tvarkos nustatytos datos buvo pareiškėjo 2003 02 28 prašymas, kuriame jis išreiškė valią gauti 20 arų žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o už likusius 15,09 ha piniginę kompensaciją pagal rinkos kainą arba lygiavertį 15,09 ha žemės sklypą. Šis pareiškėjo valios pareiškimas pateiktas Įstatymo bei Tvarkos nustatyta tvarka ir terminais, teismine ar administracine nėra pripažintas negaliojančiu ar panaikintas, todėl juo privalu vadovautis nuosavybės teisių atkūrimo procese. Visi kiti vėlesni pareiškėjo prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo paduoti pasibaigus Įstatymo bei Tvarkos nustatytam terminui, todėl teisinių pasekmių nesukelia ir nesuteikia teisės pareiškėjui reikalauti šių prašymų įgyvendinimo.
Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. K. iki nacionalizacijos turėtą žemę natūra, nes Įstatymo ir Tvarkos nustatyta tvarka yra išreiškęs kitokią valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, dėl ko jo skundo reikalavimai, susiję su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu natūra, negalėjo būti patenkinti. Pareiškėjas turi teisę reikalauti jo 2003 02 28 prašyme išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo įvykdymo. Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai tvirtina, jog 2003 02 28 prašyme išdėstyta valia yra vykdoma, nes Vilniaus apskrities viršininko 2007 12 29 sprendimu Nr. 2.4-01-5476 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 0,1467 ha žemės, suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje (NTA byla b.l. 91).
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas.
Teismo kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
UAB „Šilėja“, Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliacinius skundus patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. L. K. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.