- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-04
- Bylos Nr.
- e2S-3052-640/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34685-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- Ž. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Ž. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žemės sklypo pirkimo, tretieji asmenys byloje – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo leisti ieškovei išpirkti jos teisėtai daugiau nei 10 metų valdomą valstybinį žemės sklypo plotą bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2018 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. PN-74(23.29) ir 2018 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. RE-276(23.51) vykdymą iki kol bus išnagrinėta civilinė byla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.
3. Nustatė, kad iš ieškovės pateikto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė iš esmės nesutinka su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 24 d. raštu, kuriuo atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą organizuoti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštas būtų nuginčytas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektams. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Ieškovės keliamas ginčas savo esme patenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžiamą sritį ir nėra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjai nesutinkant su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 24 d. raštu, ji turi teisę teikti skundą šiame rašte nurodyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo teisiniuose santykiuose atsakovė veikia kaip viešojo administravimo subjektas, o pareiškėjos skundas yra susijęs su viešojo administravimo procedūrų vykdymu ir nors iš dalies susijęs ir su civilinio teisinio pobūdžio valstybinės žemės pirkimo–pardavimo klausimu, tačiau iš esmės siejamas su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos – viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumu, todėl yra administracinio teisinio pobūdžio. Vien ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ji valdo siekiamo išsipirkti valstybinės žemės sklypo dalį daugiau nei 10 metų ir todėl turi teisę išpirkti šį sklypą pagal įgyjamąją senatį, nepakeičia administracinių teisinių santykių pobūdžio ir nesudaro pagrindo bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalimi įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Teismas darė išvadą, kad ieškinyje formuluojamas prašymas leisti ieškovei išpirkti valstybinį žemės sklypo plotą, tačiau viešojo administravimo subjektų aktai, kuriais ieškovės prašymai netenkinti, nebuvo (nėra) skundžiami, yra galiojantys. Dėl šios priežasties net tuo atveju, jei ieškinys būtų patenkintas, taip, kaip jis yra formuluojami jo reikalavimai, toks teismo sprendimas ieškovei nesukeltų teisinių padarinių, nes valstybinės žemės sklypai kitų asmenų nuosavybėn perleidžiami teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybinės žemės įsigijimą, nustatyta tvarka, teisės aktuose nurodytų konkrečių subjektų ir kai tenkinamos teisės aktuose nustatytos sąlygos. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos keliamas ginčas nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Apeliantė Ž. S. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį ir grąžinti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
5. Nurodė, kad po 2017m. liepos 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rašto, 2017 m. liepos 31 d. UAB „Geo planum“ patikslino ieškovės žemės sklypo planą, su patikslinimu sutiko Pavilnių ir Verkių regioninių parku direkcija, planas suderintas su visomis kitomis institucijomis. 2018 m. sausio 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 49SK-23-(14.49.109.) patvirtinta ieškovės žemės sklypo kadastro duomenų, nustatytų pagal UAB „ Geo planum“ 2017 m. liepos 31 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. 2018 m. sausio 19 d. kadastro duomenys įregistruoti VĮ „Registrų centras“. Žemės sklypo dalis buvo ieškovei skirta statybai dar 1992 m., buvo atmatuota, vėliau privatizavus sklypą padidėjo, keitėsi konfigūracija, matininkai apmatavo ir pagal jų matavimus buvo pastatyta tvora. Todėl iš esmės ieškovės ginčas nėra vien tik dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų (t.y. rašto), tačiau liečia ir tvoros klausimą. Ieškovės nuomonė, faktas, jog jau po 2017 m. liepos 24 d. buvo patikslinti jos žemės sklypo ribos ir kadastriniai matavimai įregistruoti VĮ „ Registrų centras“ rodo, kad visas aplinkybes dėl žemės sklypo skyrimo, vėliau privatizavimo ir tvoros galima išaiškinti tik bendros kompetencijos teisme. Ieškovės nuomone, tuo metu, kai jai buvo skiriamas žemės sklypas statyboms, o vėliau ji privatizavo žemės sklypą, ji pagal sklypo ribas, statė tvorą, kad į šį sklypą įsiterpusį žemės sklypo dalį valdė nuo 1992 m., dėl ko ir pasisako dėl įgyjamosios senaties. Ieškovė nesutiko, kad jos ieškinys patenka į LR administracinių bylų teisenos įstatymų nustatytą nagrinėjimų bylų sritį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos jai pateikto rašto, kad negalima išpirkti žemės sklypo dalies, negalima laikyti administraciniu aktu , atliktu veiksmu ar individualiu aktu. Ieškovės nuomonė, teismas netinkamai sprendė jos ieškinio teismingumo klausimą ir 2018m. lapkričio 7d. nutartis turi būti panaikinta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
7. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
8. Apeliacinės instancijos teismas nustatyti, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė leisti išpirkti valstybinės žemės sklypo plotą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti tokį ieškinį, nes ieškinys nenagrinėtinas teisme.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šias konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai įstatymai, kuriuose nurodyta teisės kreiptis į teismą realizavimo tvarka. Taigi CK 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių gynimą ir civilinių teisių gynimo būdus, o CPK normos – teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo procesinę tvarką.
10. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi asmens kreipimosi į teismą teisė turi būti realizuojama įstatymų nustatyta tvarka, kitaip tariant besikreipiančiam į teismą asmeniui egzistuoja pareiga paisyti įstatymais nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos inter alia (be kita ko) turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
11. CPK 137 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, kuriems egzistuojant teismas atsisako priimti ieškinį, tarp jų – jei ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (1 p.) ir ieškinys neteismingas tam teismui (2 p.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas šiuo pagrindu atsisakė priimti apeliantės reiškiamą reikalavimą leisti išpirkti valstybės žemės sklypo plotą. Apeliantė, kvestionuodama skundžiamą nutartį, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priimti jos ieškinį, nes įstatymai nenumato draudimo išpirkti žemės sklypus priklausančius valstybei, o ieškinyje keliami reikalavimai gali būti nagrinėjami ne tik administracinės teisenos tvarka, bet ir bendrosios kompetencijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu pareiškėjos argumentu.
12. Pagal CPK 22 straipsnį, bendrosios kompetencijos teismams nagrinėti CPK nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Tuo tarpu pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje. Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Viešojo administravimo subjektai – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Ginčus dėl valstybinio administravimo subjektų, viešųjų įstaigų, valstybės ar savivaldybės įmonių ir asociacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus bei žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis) sprendžia administraciniai teismai (ABTĮ 17 str. 1 dalies 1, 3, 10 punktai).
13. Šiuo atveju, ieškovės ieškinyje keliamas reikalavimas leisti išpirkti valstybės žemės sklypo plotą yra analogiškas jos Vilniaus miesto savivaldybei administracijai reikštam reikalavimui. Vilniaus miesto savivaldybės administraciją tokį ieškovės prašymą tenkinti atsisakė, jam tenkinti neturėdama teisinio pagrindo, tačiau atsakovė šio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo neskundė administracinės teisenos tvarka. Vis gi, ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, jog savivaldybės administracija netinkamai taikė teisinį reglamentavimą ginčo atveju ir iš esmės prašoma priimti priešingą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimat teisės aktui, sprendimą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, kad iš pateikto bendrosios kompetencijos teisme ieškinio turinio, matyti, jog ieškovė iš esmės nesutinka su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 24 d. raštu, kuriuo atsisakyta organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą ir įsigyti žemės sklypą. Taip pat, ieškovė byloje atsakove nurodo būtent Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, t.y. juridinį asmenį pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtiną viešojo administravimo subjektams. Taigi, ieškovės ieškinio reikalavimas ir jo argumentavimas, vertintini kaip kylantys viešojo administravimo srityje, todėl nėra nagrinėtini teisme civilinio proceso tvarka.
14. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį byloje tinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias įstatymo normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina nepakeista. Šiuo atveju, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti, todėl jie atmestini.
Rezoliucinė dalis
teismas nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.