Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Gyčio Večersko, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui Valdui Venckūnui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. N. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo I. N. nuteistas:

pagal LR BK 286 str. dėl pasipriešinimo G. G. – laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant ir skirta galutinė subendrinta bausmė- laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. N. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent:

2008 m. gegužės 6 d. apie 10 val. 45 min. Alytaus pataisos namų, esančių Alytaus m. Ulonų g. 8 A, nuteistųjų 1 lokalinio sektoriaus kieme, kaltinamasis, nepaklusdamas Alytaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko J. J. nurodymui eiti į kontrolinį praleidimo postą Nr. 4 pasiaiškinti dėl grubaus elgesio, tyčia sudavė vieną smūgį dešinės rankos kumščiu J. J. į veido sritį, tuo padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą;

be to, kaltinamasis 2008 m. gegužės 6 d. apie 10 val. 50 min., po to kai buvo pareigūnų sulaikytas dėl pasipriešinimo būrio viršininkui J. J., Alytaus pataisos namų, esančių Ulonų g. 8 A, Alytaus m., uždarosios zonos kratų patalpoje, nepaklusdamas Alytaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo G. G. teisėtiems reikalavimams nusiraminti, pastarojo atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą-smogė ranka jam į veidą ir į kairę ranką, taip padarė nukentėjusiajam G. G. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą atmesti, nuteistasis ir jo advokatas prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai I. N. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 286 str. ir paskyrė jam bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK Specialiosios dalies straipsnių sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies nuostatų.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nesivadovavo BPK 1 str. 1 d. reikalavimais ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kadangi nesilaikė asmens teisių apsaugos principų baudžiamojo proceso metu. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla, joje priimtu nuosprendžiu ir apeliacinio skundo argumentais, nenustatė, jog pirmos instancijos teismas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl I. N. padarytos nusikalstamos veikos, būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatyme numatytų reikalavimų pažeidimus. Apelianto skunde nurodytas argumentas, jog jis nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą, ir galimybė naudotis jam vertėjo paslaugomis buvo suteikta tik bylą nagrinėjant teisme, atmestinas. Valstybinės kalbos principas, įtvirtintas LR Konstitucijos 117 str. 2 d., BPK 8 str. įpareigoja visus procesinius veiksmus atlikti bei veiksmų rezultatus atlikti valstybine – lietuvių – kalba. LR Konstitucijos 117 str. 3 d. nustatyta, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat supažindinami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka. Tokių proceso dalyvių prašymai turi būti pateikti raštu. Byloje yra rašytinis įtariamojo I. N. pasirašytas prašymas susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 74). Byloje prašymų dėl vertėjo pagalbos ikiteisminio tyrimo metu pateikta nėra. Iš byloje esančio nuteistojo I. N. prašymo matyti, jog nuteistasis valstybinę lietuvių kalbą moka (t. 1, b. l. 128-129). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamasis teisminio nagrinėjimo metu paprašė vertėjo, ir nurodė, jog jis anksčiau nedavė jokių parodymų, kadangi nebuvo vertėjo ir parodymus sutiko duoti tik teisme (t. 1, b. l. 92-93). Teisiamojo posėdžio metu I. N. teisė turėti vertėją buvo užtikrinta, ir toliau teisiamasis posėdis vyko dalyvaujant vertėjui (t. 1, b. l. 102-103). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, jog I. N. buvo pažeista teisė naudotis vertėjo paslaugomis.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, vertindamas nukentėjusiųjų G. G. ir J. J. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad asmeniui atvykus pranešti apie nusikalstamą veiką turi būti surašomas protokolas – pareiškimas, kuriame asmuo turi būti pasirašytinai įspėtas apie esamą atsakomybę pagal BK 236 str. dėl melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, ir nei vienas iš nukentėjusiųjų dėl atsakomybės pagal BK 236 str. raštu neįspėti. Kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, o rėmėsi tik teisiamojo posėdžio metu pateiktais ir patikrintais įrodymais. Nukentėjusieji teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai apklausti. Iš byloje esančių vertėjo (t. 1, b. l. 110), nukentėjusiųjų (t. 1, b. l. 111), liudytojų (t. 1, b. l. 112) priesaikų bei teisiamojo posėdžio protokolo (t. 1, b. l. 113-121) matyti, kad minėti proceso dalyviai teismo buvo apklausti, prieš tai juos įspėjus dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Taip pat atmestinas argumentas, jog ikiteisminis tyrimas neobjektyvus, kadangi liudytojai teisme pateikė prieštaringus parodymus, nebuvo apklausti kiti nuteistieji, matę įvykį. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 3 d. nustato, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, vadovaujasi tik įstatymais. BPK 20 str. nustato, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma, kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato ribų įrodymams rinkti. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Įvertinus bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad pirmos instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas įrodymus, nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Pirmos instancijos teismas ištyrė ir įvertino teisiamajame posėdyje pateiktus įrodymus, nustatė, jog įrodymai yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, juos patikrino ir priėmė jų pagrindu teisingą ir pagrįstą sprendimą pripažinti I. N. kaltu, jog jis tyčia pasipriešino Alytaus pataisos namų pareigūnams J. J. ir G. G., kurie yra statutiniai valstybės tarnautojai, turintys administracinius įgaliojimus. Nuteistojo pasipriešinimas buvo susijęs su nukentėjusiųjų tarnybinių funkcijų atlikimu, pasipriešinimas padarytas panaudojant fizinį smurtą.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog I. N. J. J. smūgius sudavė gindamasis nuo jo ir kitų pataisos namų darbuotojų fizinių veiksmų, tuo įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį. Pagal BK 28 str. asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog būtinoji gintis bus aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei atitiks ginties teisėtumo sąlygas – kėsinimosi ir gynybos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sąlygų, būtinų būtinajai ginčiai, nenustatė. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė I. N. paaiškinimus, kad jis pareigūnams nesipriešino, tik gynėsi nuo jų smurtinių veiksmų, vertindamas kaip gynybinius, ir pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų, kitų liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis pasipriešino teisėtiems pareigūnų reikalavimams.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas I. N. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai, pagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal LR BK 286 str. Pirmos instancijos teismo nurodyti argumentai abejonių nekelia. Teismas įvertino bei atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas teismą įpareigoja.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. N. apeliacinį skundą atmesti.