Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-04-03 · Administracinė byla Nr. P-261-71-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-03
Bylos Nr.
P-261-71-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
V. S., T. S., G. M., L. J. S.
Atsakovas
Vilniaus apskrities
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P(261)– 71/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. S., T. S. ir G. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje A502-57/2008 pagal pareiškėjo L. J. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininkui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu (1 t., l. 3-9, 86-89) prašė įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant jam natūra 1 ha ploto žemės sklypą pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimą Nr.467V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“. Teismo posėdyje jis šį reikalavimą papildė žodžiais „namų valdai“ (1 t., l. 131-144).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 467V buvo patvirtintos individualios namų valdos (duomenys neskelbtini) 1000 m² žemės sklypo ribos, miesto plano ištraukoje pažymėtos raudonomis linijomis ir skaičiais 1-17, šio sklypo naudojimo teisės apribojimai ir sąlygos (2 t, 1. 175-180). Minėtą administracinį aktą Vilniaus miesto savivaldybės valdyba priėmė išnagrinėjusi Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymus (2001 m. liepos 19 d. Nr.31/01-17-1919, 2001 m. rugpjūčio 16 d.) parengti L. J. S. suteiktino naudojamo namų valdos žemės sklypo planą (ne didesnį kaip 1 ha), 2001 metų kartografijos medžiagą dėl S. S. turėtos žemės ribų ir dokumentus apie namų valdą (duomenys neskelbtini), Vilniuje (2 t., l.256-257, 249-253). Minėtuose prašymuose Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pateikė savivaldybei informaciją apie tai, kad L. J. S. bus atkuriama nuosavybės teisė į 1 ha žemės, suteikiant naudojamą namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (prie statinių (duomenys neskelbtini) naudojamas žemės sklypas ir laisvos (neužstatytos) žemės plotas yra nuosavybės teise turėtos žemės vietoje). Byloje nustatyta, kad atsakovas neginčija pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teisę į jam tenkančią S. S. turėtos žemės dalį. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. liepos 17 d. pažymomis Nr.979, Nr.980 (t.1, l. 247-248) patvirtino, kad pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo jo sesuo A. K. pagal pateiktus nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus turi teisę atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančias lygias jų tėvo S. S. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis - po 1 ha kiekvienas. Atsakovas neatsisako priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę pareiškėjui ir grąžinti jam atitinkamą S. S. turėtos žemės dalį, tačiau aiškina negalįs priimti sprendimo pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V patvirtintą žemės sklypo planą, kadangi, priimdamas tokį administracinį aktą, pažeistų Atkūrimo įstatymo, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas ir trečiųjų suinteresuotų asmenų teises, todėl yra būtina minėtą savivaldybės valdybos sprendimą pakeisti.

Teismas vadovavosi 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 17 straipsnio 1 dalimi, Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau -Tvarka) 106 punktu. Teismas nurodė, jog nors Tvarkos 106 punkto redakcija keitėsi, nepakito esminės nuostatos, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į miesto žemę (iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) nagrinėja turto buvimo vietos miesto žemėtvarkos skyriai, o sprendimą atkurti nuosavybės teises priima apskrities viršininkas, gavęs atitinkamo savivaldybės administravimo subjekto sprendimu patvirtintus žemės sklypų planus ir kitus dokumentus. Todėl nagrinėjant skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko vilkinimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į 1 ha individualios namų valdos žemės sklypą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V, teismo konstatavimu, būtina nustatyti ir įvertinti priežastis, dėl kurių atsakovas nepriėmė sprendimo. Teismas nurodė, jog minėto savivaldybės valdybos sprendimo priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo (2002 m. sausio 15 d. įstatymas Nr. IX-708) 18 straipsnio 1 dalies ir Tvarkos 111 punkto redakcija nustatė, kad institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų Atkūrimo įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui gavus Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimą Nr.467V galiojęs Tvarkos 106 punktas (2001 m. lapkričio 14 d. Vyriausybės nutarimas Nr.1347) nustatė, kad piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miestuose esančius žemę ir mišką nagrinėja miestų, rajonų žemėtvarkos skyriai, vadovaudamies šios Tvarkos 12 punkte nurodytais dokumentais, patvirtinančiais nuosavybės teisę į žemę, Valstybinio žemės kadastro duomenų registro informacija apie piliečiams, pageidaujantiems atkurti nuosavybės teises į žemę ar mišką, nustatyta tvarka suteiktus ir naudojamus žemės sklypus miestuose, kai šie piliečiai prašo perduoti sklypus nuosavybėn neatlygintinai. Taip pat buvo nustatyta, kad apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs miesto (rajono) mero (valdybos) pasiūlymą dėl piliečiui suteikiamo žemės sklypo ploto ir ribų. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pareiškėjas buvo pateikęs iki Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimo Nr.467V priėmimo ir pateikimo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, teismo konstatavimu, atsakovas pagal minėtą teisinį reglamentavimą sprendimo priėmimo klausimą turėjo spręsti 2002 metų rugsėjo mėnesį.

Nuosavybės teisių į S. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę atkūrimo byloje Nr. 5392 (2 t., 1. 1-327) esantys dokumentai patvirtino, kad 2002 metų kovo mėnesį pareiškėjas ir žemėtvarkos skyriaus specialistai suderino grąžintino sklypo planą (2 t., l.236-237). Teismo konstatavimu, nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybė, kad laikotarpiu, per kurį atsakovas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus turėjo išspręsti sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo pareiškėjui priėmimo klausimą, buvo pakeistos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimą. Iki 2002 m. balandžio 19 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą, jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 ha, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn jam galėjo būti perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas (kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, jiems pageidaujant, neatlygintinai bendron arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas), nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje. Remiantis šia įstatymo nuostata, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V pareiškėjui suformuotas individualios namų valdos 1000 m2 žemės sklypas (2 t., l.175-180). Teismas pažymėjo, jog nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusios redakcijos Atkūrimo įstatymas (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr.IX-832 redakcija) laisvos (neužstatytos) miesto žemės turėtoje vietoje natūra grąžinimo nebesieja su gyvenamųjų namų ar kitų pastatų šioje žemėje turėjimu. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą galimybė grąžinti laisvą, (neužstatytą) miesto žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu. Minėtos redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis dėl žemės grąžinimo turėtoje vietoje nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvų (neužstatytų) žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į minėtus pakeitimus, Vyriausybė 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 atitinkamai pakeitė kai kurias Tvarkos 34, 106 punktų nuostatas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į miesto žemę sąlygų ir tvarkos. Tvarkos 34 punktas nustatė, kad kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, jų pageidavimu, neatlygintinai bendrojon arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas. Grąžinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais žemės sklypais, turinčiais pagal miestų teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus nustatytą teritorijos tvarkymo režimą. Suprojektuotų grąžinti natūra žemės sklypų vieta ir ribos, formuojant racionalias žemės sklypų ribas, gali iki 20 procentų neatitikti turėto žemės sklypo vietos, nekeičiant galimo grąžinti natūra žemės sklypo ploto. Konstatuota, kad atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pagrįstai vadovavosi minėtais Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatų pakeitimais ir apie tai informavo pareiškėją (2002 m. birželio 26 d. raštas Nr.20-01/31/2002/4-510, 2002 m. spalio 24 d. raštas Nr.31/02/22-2521,21., l.234, 236).

Byloje ištirti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad atkurti nuosavybės teisę natūra į S. S. turėtą žemę nuo 1991 metų pretenduoja ne tik pareiškėjas (2 t.,l. 43-44, 50-54, 70-72, 96, 172-173, 285, 290), bet ir tretysis suinteresuotas asmuo A. K. (2 t., l. 190, 213, 225, 232, 292, 293). Nustatyta, jog 1995 m. birželio 23 d. Vilniaus miesto valdyba buvo priėmusi sprendimą Nr.1226V (2 t., l. 305-307) atkurti jiems nuosavybės teisę į žemę natūra, perduodant nuosavybėn neatlygintinai po 0,20 ha žemės sklypus prie L. J. S. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau šie sprendimai nebuvo įvykdyti. Iš nuosavybės teisės atkūrimo bylos dokumentų nustatyta, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius buvo parengęs Vilniaus apskrities viršininko sprendimo projektą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui L. J. S.“, kuriuo numatė atkurti nuosavybės teisę į jam tenkančią buvusio savininko S. S. valdyto nekilnojamojo turto dalį - 1 ha žemės sklypą, grąžinant natūra naudojamą 1 ha žemės sklypą namų valdai (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b.l.21-22). Šio sprendimo projekto derinimo lape (2 t., 1.206-207) esantys Vilniaus apskrities viršininko administracijos specialistų įrašai leido daryti išvadą, kad jis buvo parengtas nepažeidžiant 6 mėnesių termino, kadangi 2002 m. gegužės 28 d. Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas pareiškė pastabas dėl sprendimo, atkreipdamas dėmesį į teisės aktų pakeitimus bei aplinkybę, kad į S. S. turėtos žemės dalį pretenduoja ir A. K.. Nustatyta, kad 2003 m. sausio 13 d. tretysis suinteresuotas asmuo A. K. parašė notariškai patvirtintą pareiškimą, kad ji sutinka, jog vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V, būtų suformuotas L. J. S. 1 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (2 t., 1.229). Kiti artimu šiai datai laiku (2002 m. lapkričio 13 d., 2003 m. vasario 12 d., 2003 m. vasario 18 d., 2003 m. kovo 7 d.) rašyti A. K. prašymai patvirtino, kad 2003 m. sausio 13 d. pareiškimas buvo rašytas kartu pretenduojant, kad šalia L. J. S. suformuoto 1 ha žemės sklypo jai būtų suformuotas grąžinimui natūra analogiško ploto žemės sklypas (2 t., 190, 213, 225, 232). Įrašai sprendimo projekto derinimo lape patvirtino, kad 2003 metų sausio mėnesį sprendimo atkurti pareiškėjui nuosavybės teisę į žemę projektas buvo antrą kartą pateiktas apskrities viršininko administracijai. 2003 m. sausio 21 d. Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas pakartotinai atkreipė dėmesį į tai (2 t., l.207), kad A. K. yra pretendentė susigrąžinti žemę natūra ir 2003 m. sausio 1 d. pareiškimu nėra atsisakiusi suformuoto žemės sklypo dalies, pavesdamas specialistams išsiaiškinti, kaip bus išspręstas A. K. 2002 m. lapkričio 13 d. prašymas grąžinti jai žemę natūra prie (duomenys neskelbtini) ir atlikti žemės sklypo kartografiją (2 t., 1.232). Teismo konstatavimu, minėta pastaba yra teisinga ir tai patvirtina 1999 m. liepos 11 d., 2000 m. sausio 5 d., 2002 m. lapkričio 13 d., 2003 m. vasario 12 d., 2003 m. vasario 18 d., 2003 m. kovo 7 d. A. K. prašymai (2 t., l. 190, 213, 225, 232, 292, 293), kadangi ji nebuvo ir nėra pakeitusi savo valios dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo ir prašo grąžinti žemę natūra. Šią aplinkybę patvirtina ir nuosavybės teisės atkūrimo byloje esantis 2005 m. birželio 20 d. notariškai patvirtintas A. K. įgaliotos atstovės pareiškimas, kuriuo pareikšta, kad ji sutinka, jog vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V, L. J. S. ir A. K. būtų suformuotas 1 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame į 0,7430 ha ploto dalį nuosavybės teisės jiems būtų atkurtos lygiomis dalimis, o 0,2313 ha žemės ploto dalis, esanti minėtame žemės sklype, būtų Lietuvos Respublikos nuosavybėje (2 t., 1.162). Kadangi pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo A. K. yra lygūs pretendentai į S. S. turėtą žemę ir abu prašo grąžinti žemę natūra, teismo konstatavimu, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 metų gegužės ir 2003 metų sausio mėnesį pareikšta pozicija, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo L. J. S. turi būti atsižvelgiama ir į kitos pretendentės pageidavimą gauti žemę natūra, atitiko Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Tvarkos 34 punkto nuostatas. Teismas nurodė, jog teisinis reglamentavimas, kad laisva (neužstatyta) žemė turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams grąžinama bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, grąžinamas jo naudojamas teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypas, yra nepakitusios iki šiol. Todėl atsakovas pagrįstai teigia, kad atkurdamas L. J. S. nuosavybės teisę į žemę, jis turi priimti tokį sprendimą, kuris nepažeistų trečiojo suinteresuoto asmens A. K. interesų. Nustatyta, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į A. K. 2002 m. lapkričio 13 d. prašymą (2 t., l. 232), 2003 m. kovo 13 d. kartografavo iki nacionalizacijos S. S. turėtos žemės sklypą (2 t., l. 211-212) ir, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatomis, 2003 m. balandžio 2 d. raštu Nr.31/03/17-825 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžintina, o esant galimybei, suformuoti A. K. grąžinamo natūra žemės sklypo ribas (2 t., l.209-210). Atsakydama į šį prašymą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2003 m. birželio 11 d. raštu Nr.01-34-1008-(3.6) informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad parengtoje kartografinėje medžiagoje žemės sklypo ribos neatitinka 1938 metų Vilniaus miesto plane nurodytų S. S. turėto žemės sklypo ribų bei Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo pateiktų dokumentų, ir paprašė patikslinti S. S. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribas (2 t., l.192,193). 2004 m. balandžio 15 d. buvo atlikta iki nacionalizacijos gretimai buvusios S. S. ir J. S. turėtos žemės, į kurią pretenduoja tretieji suinteresuoti asmenys M. S., E. S., Z. K., kartografija (b.l.72-73, 2 t., l.56, 57). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, išanalizavęs 2004 m. balandžio 15 d. patikslintas S. S. ir J. S. iki nacionalizacijos turėtų žemėvaldų ribas, nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 467V suformuotame 1 ha žemės sklype tik 0,3430 ha yra buvusio savininko S. S. turėtos žemės vietoje, į minėtu sprendimu patvirtinto ploto ir ribų žemės sklypą patenka 0,0257 ha J. S. turėtos žemės, o 0,6313 ha yra teritorijoje, kurioje nėra pretendentų dėl nuosavybės teisės atkūrimo į miesto žemę (2 t., l.198). 2004 m. gegužės 28 d. raštu Nr.31/04/17-1764 (2 t., l.199-200) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2004 m. balandžio 15 d. kartografinę medžiagą ir, vadovaudamasis Tvarkos 106 punktu, paprašė nustatyti, ar S. S. turėta žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžintina, esant galimybei, suformuojant žemės sklypo ribas ir atliekant kitus Tvarkos 106 punktu savivaldybės kompetencijai priskirtus veiksmus dėl žemės grąžinimo natūra L. J. S. ir A. K.. Byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atliko Tvarkos 106 punktu jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir įvykdė šį Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus prašymą. Po to Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. liepos 15 d. raštu Nr.31/04/22-2249 (2 t., l.196-197) pasiūlė pretendentams į S. S. turėtą žemę L. J. S. ir A. K. atkurti nuosavybės teises į 0,7430 ha žemės sklypo plotą, esantį 1 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), suformuotame 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V, atsižvelgiant į Tvarkos 34 punkto 8 pastraipos nuostatą, kad suprojektuotų grąžinti natūra žemės sklypų vieta ir ribos, formuojant racionalias ribas, gali iki 20 procentų neatitikti turėto žemės sklypo vietos, nekeičiant galimo grąžinti žemės sklypo ploto, numatant, kad 0,2313 ha žemės ploto dalis 1 ha žemės sklype bus Lietuvos Respublikos nuosavybėje (2 t., l.162). Pretendentams į J. S. žemę dėl 0,0257 ha ploto pasiūlyta atkurti nuosavybės teises į šį plotą 1 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Byloje ištirti įrodymai patvirtino, kad su 2004 m. liepos 15 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pasiūlymu sutiko tik A. K., tačiau apie savo sutikimą pareiškė beveik po metų, t.y. 2005 m. birželio 20 d. (2 t., l.162). Byloje ištirti įrodymai taip pat patvirtino, kad 2005 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, pateikdamas informaciją, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V suformuotas 1 ha žemės sklypas yra dviejų buvusių savininkų (S. S. ir J. S.) žemėvaldose, į kurias pretenduoja buvusių savininkų įpėdiniai, o namų valda (duomenys neskelbtini) yra tik vieno pretendento - L. J. S. - nuosavybė. Tuo remdamasis, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui prašymą peržiūrėti 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V suformuoto žemės sklypo ribas ir suformuoti naudojamą namų valdos žemės sklypą, o likusią natūra grąžinamą žemę suformuoti atskirais žemės sklypais S. S. ir J. S. turėtose žemėvaldose (2 t., l.189). 2005 m. balandžio 12 d. savivaldybės administracija atsisakė tenkinti šį prašymą (2 t., l. 165). Teismo konstatavimu, iš atsakymo turinio akivaizdu, kad jis yra formalus, pateiktas neįvertinus po šio sprendimo priėmimo paaiškėjusių aplinkybių ir prieštarauja 2003 m. birželio 11 d. rašte Nr.01-34-1008-(3.6) pareikštai nuomonei dėl 2001 metais parengtos kartografinės medžiagos, kuria remiantis buvo priimtas minėtas sprendimas, žemės sklypo ribų neatitikimo 1938 metų Vilniaus miesto plane nurodytoms S. S. turėto žemės sklypo riboms bei Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo pateiktiems dokumentams, reikalingumo patikslinti S. S. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribas (2 t., l.192,193). Byloje ištirti įrodymai patvirtino, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. sausio 21 d. prašymą dėl 2002 m. vasario 28 d. sprendimo Nr.467V peržiūrėjimo pateikė po to, kai 2004 m. balandžio 15 d. atliko iki nacionalizacijos gretimai buvusios S. S. ir J. S. turėtos žemės kartografiją ir nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2003 m. birželio 11 d. rašte Nr.01-34-1008-(3.6) pateikta informacija yra teisinga, o pretendentai nepareiškė, kad sutinka dėl nuosavybės teisės atkūrimo 2004 m. liepos 15 d. rašte Nr.31/04/22-2249 (2 t., l.196-197) pasiūlytu būdu. Padaryta išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2005 m. balandžio 12 d. atsisakymas (2 t., l. 165) buvo parengtas neįvertinus duomenų apie savivaldybės 2003 m. birželio 11 d. prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui patikslinti 1938 metų Vilniaus miesto planui neatitinkančią S. S. turėtos žemėvaldos kartografiją.

Šalies argumentai

Nustatyta, kad 2005 m. liepos 15 d. skundu L. J. S. kreipėsi į atsakovą (2 t., 1. 97-101), prašydamas pakartotinai prašyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pagal patikslintą kartografinę medžiagą ir jo skundu išreikštą valią per 30 dienų suformuoti prie (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėms atkurti 11343 m2 bendro ploto grąžintinus žemės sklypus, organizuoti kadastrinius matavimus, atlikti kitus Tvarkos 106 punkte savivaldybės administracijos kompetencijai priskirtus veiksmus. Iš minėto pareiškėjo skundo turinio nustatyta, jog pats pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatsakė į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. gegužės 28 d. prašymą Nr.31/04/17-1764 (t.2, l.199-200) dėl žemės sklypų formavimo ir neatliko Tvarkos 106 punktu jos kompetencijai priskirtų veiksmų, t.y. sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, jog nuosavybės teisė į žemę turėtų būti atkurta ne pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V patvirtintą žemės sklypo planą, tačiau, atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 15 d. kartografiją, turi būti parengtas ir patvirtintas naujas sklypo planas. Iš pareiškėjo 2005 m. liepos 15 d. skundo turinio nustatyta, kad pareiškėjas prašo atkurti jam nuosavybės teisę į žemę, atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 15 d. kartografiją, kurią atlikus nustatyta, kad S. S. pagal 1938 metų Vilniaus miesto plane pažymėtas ribas priklausė didesnio ploto žemės sklypas (2,36 ha, 2 t., l.57), negu nustatyta pagal iki šios kartografijos turėtus archyvinius dokumentus (2 ha). Pareiškėjas, atsižvelgdamas į minėtą kartografiją, kartu su 2005 m. liepos 15 d. skundu pateikė atsakovui 2005 metų birželio mėnesį M.Misiuko geodezinių darbų įmonės parengtą S. S. turėtos žemės 22685 m2 ploto žemės sklypo planą (2 t., l. 113). Skunde jis pareiškė pageidaująs, jog jam būtų atkurta nuosavybės teisė į 11343 m2 žemės plotą, grąžinant jam plane pažymėtus žemės sklypus Nr.2 (3682 m2), Nr.5 (1345 m2), 1004 m2 ir 996 m2 dalį žemės sklypo Nr. 010100120293, likusią dalį suformuojant sklype Nr.1. 2005 m. liepos 22 d. raštu Nr.S20-148-819 Vilniaus apskrities viršininko administracija persiuntė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai L. J. S. 2005 m. liepos 15 d. skundą ir pateiktą medžiagą, prašydama įvertinti žemės sklypų suformavimo galimybes pagal jo pateiktą prašymą (2 t., l.121). Pareiškėjas šį atsakovo veiksmą apskundė Administracinių ginčų komisijai (2 t, l. 92, 93, administracinė byla Nr.I-2390-18-2005, l. 5-6,7, 46-49, 67-70). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. rugpjūčio 26 d. raštas Nr.A51-10279-(2.5-MPD) Vilniaus miesto apskrities viršininko administracijai ir pareiškėjui (2 t., 1. 115-116) patvirtino, kad savivaldybės administracija, išanalizavusi ir įvertinusi 2004 m. balandžio 15 d. kartografinę medžiagą, inventorines bylas ir kitus dokumentus, nustatė, jog 2004 m. balandžio 15 d. patikslinta kartografinė medžiaga žymiai skiriasi nuo tos, kuri buvo pateikta savivaldybei 2001 metais ir kuria remiantis, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimas Nr.467V. Minėtame rašte savivaldybės administracija nurodė, kad atsižvelgdama į prašymus suformuoti naudojamą namų valdos žemės sklypą, o likusią natūra grąžintiną žemę suformuoti atskirais žemės sklypais, artimiausiu metu parengs (duomenys neskelbtini) naudojamos namų valdos ir laisvos natūra grąžintinos žemės buvusio savininko S. S. turėtos žemės vietoje planus, atliks šių sklypų kadastrinius matavimus, o Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimas Nr.467V bus pripažintas netekusiu galios. Byloje nustatyta, kad tretysis suinteresuotas asmuo iki šiol nėra atlikęs Tvarkos 106 punktu jo kompetencijai priskirtų veiksmų ir nėra nustatęs, kokio ploto žemės sklypai gali būti grąžinti natūra pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K., nėra patvirtinęs šių sklypų planų, nėra pakeitęs ar panaikinęs savo 2002 m. vasario 28 d. sprendimo Nr.467V (2 t., 1. 12). Pareiškėjas minėto savivaldybės neveikimo neskundė. 2005 m. spalio 11 d. pareiškimu jis prašė Vilniaus apskrities viršininką imtis veiksmų, kad būtų pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimas Nr.467V ir priimtas sprendimas atkurti jam nuosavybės teisę į 1,1343 ha ploto žemės sklypą (2 t., l.50-53, 46-48). Atsakovas 2005 m. lapkričio 11 d. raštu Nr.(30)-1.2-4044-(3.31) pranešė pareiškėjui pagal savo kompetenciją negalintis revizuoti savivaldybės administracijos priimtų sprendimų. Pareiškėjo 2005 m. spalio 14 d. pareiškimas Vilniaus apskrities viršininkui ir 2005 m. spalio 20 d. šio pareiškimo papildymas (2 t., l.26-27,43-44) patvirtino, kad pareiškėjas pakeitė savo nuomonę dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 2 d. sprendimo Nr.467V ir vėl pretenduoja, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę, grąžinant minėtu sprendimu suformuotą žemės sklypą. Byloje ištirtų įrodymų pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjo pozicija dėl grąžinamos žemės ploto ir ribų yra nenuosekli ir prieštaringa. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimo Nr.467V pagrįstumas ir teisėtumas yra ne šio ginčo dalykas, kolegija nurodė neturinti pagrindo vertinti jo pagrįstumo ir teisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad atsakovas, gavęs šį sprendimą ir turėdamas pareiškėjo nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus, pagal galiojusio Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį ir Tvarkos 111 punktą per nustatytą 6 mėnesių terminą nepriėmė sprendimo atkurti nuosavybės teises į minėtu sprendimu suformuotą 1 ha žemės sklypą, tačiau, remiantis byloje ištirtais įrodymais ir išdėstytais motyvais, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas vilkino sprendimo priėmimą. Teismas pažymėjo, jog viešojo administravimo institucija, priimdama atitinkamą administracinį aktą, yra atsakinga už jo pagrįstumą bei teisėtumą. Todėl atsakovas, įgaliotas priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, nustatęs aplinkybes, kad priimamas sprendimas pažeistų įstatymus, kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, negalėjo priimti sprendimo ir turėjo imtis veiksmų teisės aktais nustatyta tvarka pašalinti kliūtis, kad per kaip įmanoma trumpesnį laiką būtų priimtas atitinkantis įstatymus ir nepažeidžiantis trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų sprendimas. Byloje ištirti įrodymai patvirtino, kad per sprendimo priėmimui nustatytą 6 mėnesių laikotarpį buvo teisingai nustatytos aplinkybės, jog parengto sprendimo priėmimas pažeistų A. K. teises ir teisėtus interesus (1 t., l. 21-22, 2 t., 1. 206-207, 190, 213, 225, 232, 292, 293). Po to buvo nustatytos kitos sprendimo priėmimui reikšmingos aplinkybės, t.y. 2001 metais atliktos kartografijos, kuria remiantis buvo suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V patvirtintas 1 ha žemės sklypo planas, ir būtinumas ją patikslinti, o atlikus papildomą kartografiją, nustatytos naujos aukščiau minėtos faktinės aplinkybės, sąlygojančios būtinumą atitinkamai koreguoti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimą Nr.467V (1 t, 1. 68, 72-74, 2 t., l. 56-57, 115-116), kad atkuriant pareiškėjui nuosavybės teisę į žemę nebūtų pažeistos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Tvarkos 34 punkto nuostatos, trečiojo suinteresuoto asmens A. K., o taip pat pretendentų į J. S. žemę M. S., E. S., Z. K. teisės ir teisėti interesai. Teismo konstatavimu, nuosavybės teisės į žemę pareiškėjui atkūrimas pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimą Nr.467V pažeistų minėtus norminius teisės aktus, trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus. Todėl pareiškėjo skundas dėl atsakovo įpareigojimo atkurti jam nuosavybės teisę į žemę pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimą Nr.467V atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas nurodė, jog žemės sklypo pareiškėjui suformavimo klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo, atsižvelgiant ir į trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę. Iš trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo į skundą (1 t., 1. 64-65), 2006 m. kovo 3 d. rašto Nr.A63-1100-(8761)-(4.4-PD-4) ir kitų bylos dokumentų (1 t., 1. 29-36, 40-42) nustatyta, kad tretysis suinteresuotas asmuo nepakeitė savo 2002 m. vasario 28 d. sprendimo Nr.467V dėl tos priežasties, jog šiuo metu vyksta ginčas administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. S., Z. K. dėl įpareigojimo suformuoti jiems žemės sklypus J. S. turėtos žemės vietoje ir 2005 m. rugpjūčio 26 d. teismo nutartimi byloje yra pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuria savivaldybei uždrausta atlikti bet kokius veiksmus ir priimti sprendimus dėl J. S. turėtos žemės, kurios dalis patenka į Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr.467V suformuotą žemės sklypą. Kadangi atsakovas pagal savo kompetenciją sprendimą atkurti nuosavybės teisę į miesto žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali priimti tik gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintą grąžintinio žemės sklypo planą (Tvarkos 106 punktas) ir nėra gavęs iš kompetentingo savivaldybės administravimo subjekto žemės sklypo plano, parengto atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias reikšmingas aplinkybes, teismo konstatavimu, nėra pagrindo pripažinti, kad jis vilkina priimti sprendimą. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjo skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu, atmestas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas skundžia atsakovo vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtą veiksmą - priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo - o vilkinimas priimti sprendimą yra skundžiamas tiesiogiai teismui (tokio pobūdžio ginčams privalomoji ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka netaikytina).

II.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisės į žemę pareiškėjui atkūrimas pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 467V pažeistų norminius teisės aktus, trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. liepos 17 d. pažymomis Nr. 979, Nr.980 patvirtinta, jog pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo jo sesuo A. K. pagal pateiktus nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus turi teisę atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančias lygias jų tėvo S. S. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis - po 1 ha kiekvienas.

1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnio 1 dalies, Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog apskričių viršininkai kompetentingi priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę.

Teismas nurodė, kad pagal Tvarkos 106 punktą piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į miesto žemę (iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) nagrinėja turto buvimo vietos miesto žemėtvarkos skyriai, o sprendimą atkurti nuosavybės teises priima apskrities viršininkas, gavęs atitinkamo savivaldybės administravimo subjekto sprendimu patvirtintus žemės sklypų planus ir kitus dokumentus.

Teismas nustatė, jog 1995 m. birželio 23 d. Vilniaus miesto valdyba buvo priėmusi sprendimą Nr.1226V atkurti pareiškėjui ir jo seseriai nuosavybės teisę į žemę natūra, perduodant nuosavybėn neatlygintinai po 0,20 ha žemės sklypus prie L. J. S. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau šie sprendimai nebuvo įvykdyti. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 467V buvo patvirtintos individualios namų valdos (duomenys neskelbtini) 1000 m² žemės sklypo ribos, miesto plano ištraukoje pažymėtos raudonomis linijomis ir skaičiais 1-17, šio sklypo naudojimo teisės apribojimai ir sąlygos (2 t, 1. 175-180), t. y. priimtas aktas, reikalingas nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Iš nuosavybės teisės atkūrimo bylos dokumentų nustatyta, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius buvo parengęs Vilniaus apskrities viršininko sprendimo projektą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui L. J. S.“, kuriuo numatė atkurti nuosavybės teisę į jam tenkančią buvusio savininko S. S. valdyto nekilnojamojo turto dalį - 1 ha žemės sklypą, grąžinant natūra naudojamą 1 ha žemės sklypą namų valdai (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b.l. 21-22). Šio sprendimo projekto derinimo etape Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas pareiškė pastabas dėl sprendimo, atkreipdamas dėmesį į teisės aktų pakeitimus bei aplinkybę, kad į S. S. turėtos žemės dalį pretenduoja ir A. K..

Atitinkamos redakcijos Tvarkos 34 punktas nustatė, kad kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip 0,2 arba 0,3 hektaro, piliečio pageidavimu jam grąžinamas natūra šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas. Kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, jų pageidavimu, neatlygintinai bendrojon arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas. Grąžinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais žemės sklypais, turinčiais pagal miestų teritorijų bendruosius planus nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus nustatytą teritorijos tvarkymo režimą. Suprojektuotų grąžinti natūra žemės sklypų vieta ir ribos, formuojant racionalias žemės sklypų ribas, gali iki 20 procentų neatitikti turėto žemės sklypo vietos, nekeičiant galimo grąžinti natūra žemės sklypo ploto. Konstatuota, kad atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pagrįstai vadovavosi atitinkamais Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatų pakeitimais ir apie tai informavo pareiškėją (2002 m. birželio 26 d. raštas Nr.20-01/31/2002/4-510, 2002 m. spalio 24 d. raštas Nr.31/02/22-2521,21., l.234, 236).

Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad per sprendimo priėmimui nustatytą 6 mėnesių laikotarpį buvo teisingai nustatytos aplinkybės, jog parengto sprendimo priėmimas pažeistų Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Tvarkos 34 punkto nuostatas, A. K., o taip pat pretendentų į J. S. žemę M. S., E. S., Z. K. teises ir teisėtus interesus. Taigi, tol, kol trečiojo suinteresuoto asmens nebus parengtas ir patvirtintas kitas, atitinkantis teisės normų reikalavimus ir nepažeidžiantis kitų asmenų teisių ar interesų žemės sklypo planas, reikalingas sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsakovas neturi pareigos priimti tokio sprendimo pagal pareiškėjo prašymą.

III.

Pareiškėjo L. J. S. teisių perėmėjai V. S., T. S. ir G. M. (toliau – ir pareiškėjai) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. birželio 9 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-57/2008.

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų spendimai priimti padarius esminį Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 3 punkto (red. 2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-708) pažeidimą.

2. Teismai nukrypo nuo vienodos teismų praktikos, kadangi adm. byloje Nr. A10-318/2007, kurioje pagrindinės bylos aplinkybės yra panašios, teismas 2007 m. kovo 23 d. nutartimi patenkino analogišką pareiškėjo prašymą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog atsakovo priimtas sprendimas pažeistų Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau tokios teisės normos nėra.

Iš teismo nutarties nėra aišku, kurį įstatymo punktą ir kurią redakciją teismas turėjo taikė. Nesant tokių esminių duomenų nutarties motyvuojamojoje dalyje, klaida nėra vien tik rašymo apsirikimas. Teismo nutartis nepagrįsta.

4. Teismų sprendimo ir nutarties motyvuojamosiose dalyse yra viena kitai prieštaraujančios išvados.

Viena vertus, teismai pagrįstai konstatavo, kad administracinis ginčas kilęs dėl administravimo subjekto Vilniaus apskrities viršininko vilkinimo atlikti jo kompetencijai norminiais aktais priskirtus veiksmus (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Teismai konstatavo, jog atsakovas vilkina atkurti nuosavybės teises į savivaldybės sprendimu suformuotą žemės sklypą. Kita vertus, konstatuota, kad pareiškėjo reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas, nes žemės sklypo pareiškėjui suformavimo klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo, atsižvelgiant ir į trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę.

Teismams pagrįstai pripažinus, jog Vilniaus apskrities viršininkas vilkino atlikti jo kompetencijai norminiais aktais priskirtą veiksmą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo grąžinant L. J. S. suformuotą 1,000 ha ploto žemės sklypą pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-02-28 patvirtintą sprendimą „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo" Nr.467V, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas.

5. Teismai nenustatė jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis galima būtų padaryti išvadą dėl Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 467V neteisėtumo. Šis sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant tuo metu galiojusių Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų (red. 1999 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. VIII-I 181) ir Tvarkos 34 punkte nustatytų normų. Suformavimas ir grąžinimas vienam pretendentui namų valdos, naudojamą ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikusį turėtą laisvą (neužstatytą) žemės sklypo plotą, teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimas yra teisėtas, nenuginčytas, nepanaikintas ir galiojantis, todėl turi būti vykdomas. Atsakovas šį savivaldybės sprendimą taip pat laikė teisėtu, nes nuo 2002 metų kovo mėnesio turėdamas pagal LR Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies normas iniciatyvos teisę ginčyti jį teismine tvarka, jo neginčijo, o atsakovo susirašinėjimas šiuo klausimu su savivaldybe, traktuotinas kaip vilkinimas.

6. Nesant teisiniam pagrindui ginčyti savivaldybės sprendimą, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog „tol, kol trečiojo suinteresuoto asmens nebus parengtas ir patvirtintas kitas, atitinkantis teisės normų reikalavimus ir nepažeidžiantis kitų asmenų teisių ar interesų žemės sklypo planas, reikalingas sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsakovas neturi pareigos priimti tokio sprendimo pagal pareiškėjo prašymą“. Toks teismo sprendimas prieštarauja ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies nuostatoms, nėra teisėtas ir nėra pagrįstas.

7. Galiojant savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimui Nr.467V, teismas iš esmės negalėjo „rekomenduoti“ atsakovui nevykdyti Atkūrimo įstatymo nuostatų ir neatkurti pareiškėjui nuosavybės teisių pagal galiojantį savivaldybės sprendimą, o trečiajam asmeniui, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, teismas nepagrįstai rekomendavo suformuoti kitą žemės sklypą, atsižvelgiant ir į trečiųjų asmenų teises ir interesus.

8. Byloje nustatyta, kad A. K. apie savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimą sužinojo po jo priėmimo, bet ne vėliau 2002 m. spalio 25 d. Sužinojusi apie savivaldybės priimtą sprendimą, A. K. ne tik nesikreipė į teismą dėl jo panaikinimo, bet nuvyko pas notarą ir aiškiai išreiškė bei notariškai patvirtino savo valią, kad į suformuotą savivaldybės sprendimu 1 ha žemės sklypą ji nereiškia jokių pretenzijų, o šį notarinį dokumentą pateikė žemėtvarkos skyriui. Todėl nėra teisinga teismo išvada, jog A. K. teisės gali būti pažeidžiamos patenkinus pareiškėjo skundą.

9. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Tvarkos 34 punkto normas, nepagrįstai netaikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto normos.

10. Nuosekliai išanalizavus Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, Tvarkos 34 punktą ir 2002-jų metų laikotarpiui Atkūrimo įstatymo galiojusias redakcijas, nustatančias A. K. teises, darytina išvada, jog A. K. teisės ir teisėti interesai, patenkinus pareiškėjo reikalavimą, nėra ir nebus pažeidžiami.

11. Byloje nebuvo nustatyta teisingų ir teisėtų įrodymų, jog A. K. turi gyvenamąjį namą ar kitus pastatus S. S. iki nacionalizacijos turėtos žemės prie (duomenys neskelbtini) namo ar gretimoje teritorijoje. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (red. 1999 m. graižės 13 d. Nr.VIII-I 181) nuostatas iki šios įstatymo redakcijos galiojimo, t. y. iki 2002 m. balandžio 19 d. A. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises natūra miesto žemėje tik į 0,20 ha ploto. Nors ši Atkūrimo įstatymo redakcija ir numatė esant atitinkamoms sąlygoms, t.y. esant statinių savininko sutikimui (pageidavimui), galimybę suformuoti ir grąžinti prie statinių naudojamą ir išlikusį laisvos (neužstatytos) žemės sklypą iki 1 ha, keliems piliečiams, tačiau byloje tokių aplinkybių nustatyta nebuvo.

12. 1 ha sklypą Vilniaus miesto valdyba pagal Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2001 m. liepos 19 d. raštą Nr. 31/01/17-1919 ir 2001 m. rugpjūčio 16 d. raštą Nr.31/01/17-2180, pagrįstai suformavo tik L.J. S., kaip atitinkantį Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir Tvarkos 34 punkto nuostatas dėl privalomo gyvenamojo namo ar kitų statinių turėjimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų yra valstybės išperkama. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 467V 2 punktu sklypas pareiškėjui buvo suformuotas pagal LR Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 nustatytą tvarką ir tokiu būdu atitiko Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą.

13. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu darytina išvada, kad A. K. teisės ir teisėti interesai nėra pažeidžiami kadangi Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 467V suformuotas L.J. S. žemės sklypas A. K. atžvilgiu yra valstybės išperkama žemė, todėl negali būti jai grąžinama natūra, taip pat dėl to, jog A. K. 2003 m. sausio 13 d. notariškai patvirtintą pareiškimą ( 2 t., 1. 229) teismas turėjo vertinti kaip išreikštą jos valią, atitinkančią Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

14. A. K. žinojo, jog į savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu suformuotą 1 ha ploto žemės sklypą patenka (duomenys neskelbtini) gyvenamasis namas bei kiti pastatai ir statiniai, kuriuos pareiškėjas teisėtai paveldėjo iš savo tėvo S. S., todėl neprieštaravo, kad tokiu būdu suformuotas žemės sklypas atitektų pareiškėjui ir kaip (duomenys neskelbtini) namo teisėtam savininkui. Jeigu aptariamas Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. 467V nepažeidė A. K. ir kitų trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų 2002, 2003 ar 2004 metais, nėra pagrindo teigti, jog atkūrus pareiškėjui nuosavybės teises pagal minėtą savivaldybės sprendimą, ateityje būtų pažeistos šių asmenų teisės.

15. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų M. S., E. S. ir Z. K. teisės ir teisėti interesai taip pat nėra ir nebus pažeidžiami patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir įpareigojus atsakovą priimti sprendimą pareiškėjo nurodytu būdu, nes kaip jau paminėta aukščiau, pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatą nuosavybės teisės į žemę (...) atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje (...) išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Todėl patenkanti į pareiškėjui suformuotą žemės sklypą dalis, yra pripažįstama valstybės išperkama žemė ir pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą suinteresuotiems asmenims natūra negrąžinama. Be to, byloje yra nustatyta, jog tretieji suinteresuoti asmenys M. S., E. S. ir Z. K. yra kreipęsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (adm.bylą Nr.I-2082-18/2005) dėl Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 467V panaikinimo, tačiau teismas 2005 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atsisakė priimti skundą šioje dalyje dėl praleistų skundo padavimo terminų.

16. Pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas, todėl įpareigojus atsakovą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises L.J. S. pagal Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 467V patvirtintą žemės sklypą toks sprendimas nepažeistų trečiųjų suinteresuotų asmenų A. K. ir pretendentų į J. S. turėtąją žemę M. S., E. S. ir Z. K. teisių ar teisėtų interesų, nes pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio 3 punkto nuostatas pareiškėjui suformuota grąžinimui žemė yra laikytina valstybės išperkama ir natūra kitiems asmenims negrąžinama.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuriuo nustatyta, kad procesas atnaujinamas kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodo, kad teismas nutarties motyvuojamoje dalyje nurodė, jog atsakovo priimtas sprendimas pažeistų Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau tokios teisės normos nėra. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutarties motyvų darytina išvada, kad atsakovo priimtas sprendimas pažeistų Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcija). Tai laikytina rašymo apsirikimu ir tai nėra pagrindas atnaujinti procesą dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatymo redakcijos nenurodymas nagrinėjamu atveju nėra materialinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu ginčija ne konkrečios įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o nesutinka su teismo aplinkybių vertinimu ir nurodo savo faktinių aplinkybių vertinimą, tačiau tai nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu.

Kadangi pareiškėjai nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį šios normos pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą taip pat pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą teigdamas, jog šioje administracinėje byloje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas prieštarauja šio teismo analogiškoje byloje priimtam sprendimui, kadangi administracinėje byloje Nr. A10-318/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė priešingą sprendimą.

Kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A10-318/2007 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimas Nr. 467V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“, t. y. aktas kurio pagrindu priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, priimtas 2002 m. vasario 28 d. Minėtas sprendimas priimtas galiojant Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto 1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcijai, bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 34 punkto 2001 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1347 redakcijai. Priėmus šį sprendimą nuosavybės teisės pareiškėjui turėjo būti atkurtos per 6 mėnesius. Tačiau per šį laikotarpį 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. IX-832 buvo pakeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių nuostatos. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi ir nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimas remiantis pagal buvusį iki 2002 m. balandžio 2 d. teisinį reglamentavimą priimtą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 467V pažeistų Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 pakeistas ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 34 punktas. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A10-318/2007 žemės sklypo planai, reikalingi nuosavybės teisių atkūrimui patvirtinti jau galiojant naujoms Atkūrimo įstatymo 5, 12 straipsnių ir Tvarkos 34 punkto redakcijoms. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo teisių perėmėjų nurodytos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

V. S., T. S. ir G. M. įrodymų, kad yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme nenurodė ir nepateikė, todėl prašymas atnaujinti procesą byloje šiuo pagrindu, atmestinas.

Kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjai nenurodė, todėl darytina išvada, jog jų prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal V. S., T. S. ir G. M. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRoma Sabina AlimienėStasys Gagys Romanas Klišauskas