Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-27 · Administracinė byla Nr. A-502-1922-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-27
Bylos Nr.
A-502-1922-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
G. P.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Administracinė byla Nr. A502-1922/2008Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant pareiškėjai G. P.,pareiškėjos atstovui adv. Kęstučiui Virbickui,atsakovo atstovei J. O.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja G. P. (toliau – ir pareiškėja; apeliantė) su skundu kreipėsi į Į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-77 „Dėl antstolės G. P. įgaliojimų pasibaigimo” (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-77).

Skunde pareiškėja nurodė, kad Įsakymu Nr. 7P-77 pareiškėja nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolio pareigų ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, nes neįgijo įstatyme nustatyto išsilavinimo. Paaiškino, kad antstole dirba nuo 1983 m. Nurodė, kad 2002 m. ji įstojo į Baltijos rusų institutą, dabartinę Baltijos tarptautinę akademiją, teisės specialybę. Pažymėjo, kad tais pačiais metais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje (toliau – ir Ministerija; atsakovas) išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, o 2003 m. buvo įrašyta į Lietuvos antstolių sąrašą. Atkreipė dėmesį į tai, jog, įrašant pareiškėją į antstolių rezervą, ji Ministerijai pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji siekia atitinkamo išsilavinimo. Baltijos tarptautinė akademija teisininko kvalifikaciją patvirtinantį diplomą pareiškėjai išdavė 2005 m. liepos 9 d., tačiau galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka ir pripažinimo proceso eiga nesudarė realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinius egzaminus.

Akcentavo, kad Įsakyme Nr. 7P-77 remiamasi tik Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) nuostatomis, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymui, kuriame įtvirtintas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindų sąrašas, kuriame sąlygos, kad antstolis atleidžiamas iš pareigų, jeigu neįgyja aukštojo išsilavinimo, nėra.

Pažymėjo, kad teisės vykdyti antstolio veiklą įgijimas siejamas su Antstolių įstatyme nustatytais reikalavimais, kuriuos pareiškėja įvykdė (yra apsidraudusi civilinės atsakomybės draudimu, įkūrusi antstolio kontorą, įsigijusi materialinę bazę, priėmė dirbti samdomus darbuotojus).

Manė, kad Įsakymas Nr. 7P-77 buvo priimtas pažeidžiant teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalį, t. y. jis neteisėtas dėl to, kad savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Šalies argumentai

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.

Atsiliepimas

Atsakovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo (aukštasis teisinis universitetinis) reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, Ministro įsakymu (Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalis) atleidžiamas iš antstolio pareigų. Nurodė, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolio pareigų pagrindas, kuris negali būti vertintinas kaip prieštaraujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.

Pažymėjo, kad, vadovaujantis Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 42 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60, kuriuo buvo patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), 2.2 punktu, dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuris liudija, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Taigi, kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Akcentavo, jog, pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybe. Nurodė, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. Ministerijai nepateikė tokio įsakymo, o ir iš jos skundo turinio matyti, kad toks įsakymas dar nėra priimtas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtino antstoliui pareigą įgyti atitinkamą išsilavinimą iki nustatyto termino ir šios pareigos nevykdymo teisines pasekmes. Taigi Ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolio pareigų.

Pažymėjo, kad iš esmės visi pareiškėjos skundo argumentai yra susiję su užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimu ir pripažinimu, Nnuostatų turiniu ir Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir Centras) veiksmais, ir vertino, kad šie argumentai laikytini nesusiję su byla.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos skunde nėra pateikti argumentai, dėl ko, jos nuomone, Įsakymas 7P-77 prieštarauja Konstitucijos 29 ir 41 straipsniams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą bei prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmėtė kaip nepagrįstus, taip pat panaikino byloje pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Antstolių įstatymo 4 straispnio 1 dalimi, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

Pažymėjo, kad dar 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad per įstatymo nustatytą laikotarpį (septynerius metus) antstoliai, neįgiję būtino išsilavinimo, bus atleidžiami iš einamų antstolio pareigų. Padarė išvadą, kad pareiškėja žinojo, o jei nežinojo, privalėjo žinoti, kad būtiną išsilavinimą privalo įgyti per 7 m., t. y. iki įstatyme nurodytos datos. Be to, šiuo įstatymu pareiškėja buvo įspėta ne tik apie pareigos įvykdymo terminą, bet ir apie galimas šios įstatymo nuostatos nevykdymo pasekmes. Verrtino, kad pareiškėja, pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, privalėjo pasidomėti ne tik galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis. Pabrėžė, jog Aukštojo mokslo įstatymas bei Nuostatai galioja visiems užsienyje išsilavinimą įgijusiems asmenims, yra viešai paskelbti ir žinomi.

Nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėja Baltijos tarptautinėje akademijoje 2005 m. liepos 9 d. gavo diplomą, kuris yra valstybinis aukštojo mokslo dokumentas. Rėmėsi Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.2 punktu ir Nuostatų 21, 22, 23 punktais ir padarė išvadą, jog dokumentais, įrodančiais asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete (diplomas), ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją teikiamą Lietuvos Respublikoje.

Pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos esančios medžiagos, pareiškėja dėl kvalifikacijos vertinimo į Centrą kreipėsi tik 2007 m. rugpjūčio 8 d. Pabrėžė, jog byloje nėra dokumentų, nurodančių priežastis, kodėl pareiškėja nuo 2005 m. liepos 9 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. delsė pateikti dokumentus Centrui, dėl ko iki 2007 m. spalio 1 d. negalėjo būti pripažintas užsienyje įgytas jos išsilavinimas. Nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjos kvalifikacijos vertinimas yra atliktas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iki įstatymo nustatytos datos pareiškėja pateikė tik užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą), liudijantį įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, o švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuris patvirtina, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, nepateikė, todėl neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), kurį pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį turėjo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d.

Nukreipė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44, kuriame buvo išaiškinta, kad ,,<…> Darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančio darbuotojo kvalifikaciją <…>“. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja buvo atleista iš antstolio pareigų ne dėl kvalifikacijos stokos ar dėl profesinių gebėjimų, o dėl atitinkamo išsimokslinimo stokos (neįgijus būtino išsilavinimo).

Pažymėjo, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateiktas antstolių atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas, tuo tarpu Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatytas reikalavimas teismo antstoliams iki 2007 m. spalio 1 d. įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatytą išsilavinimą ir šio reikalavimų neįvykdymo pasekmė, t. y. atleidimas iš antstolių. Vertino, kad paminėtos įstatymų nuostatos nėra konkuruojančios, jose yra nustatomi reikalavimai dviem skirtingoms asmenų grupėms: teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą, ir antstoliams, kurie pradėjo veiklą įsigaliojus Antstolių įstatymui ir atitiko visus antstoliams keliamus reikalavimus, taip pat ir išsilavinimo reikalavimą. Laikėsi pozicijos, kad tuo atveju, jeigu teismas remtųsi pareiškėjos argumentu dėl įstatymų prieštaravimo, tada teismo antstoliai, kurie pradėjo dirbti prieš priimant minėtus įstatymus, turėtų teisę dirbti neribotą laiką neįgiję reikalaujamo išsilavinimo.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad abejonių, jog pareiškėjos nurodyti įstatymai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams, nėra, dėl ko jos prašymas buvo atmetas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas ir prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą būtų patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimais ir teigia, kad pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo atmestas nemotyvuotai.

2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog, atsižvelgiant į antstolio atliekamų funkcijų pobūdį ir reikšmę, yra pagrįsta tokiam asmeniui nustatyti tam tikrus profesinius, kvalifikacinius ir kitus reikalavimus, taip pat ir reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, neįsigilino į bylos esmę, nes pareiškėja to neneigia.

3. Remiasi ABTĮ 105 straipsniu ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė minėtas nuostatas, o kartu – ir pareiškėjos procesines teises.

4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas asmenų lygiateisiškumo principą, neatsižvelgė į tai, jog antstolių teisinis statutas, nustatytas Teismo antstolių įstatymu, įsigaliojus Antstolių įstatymui, pasikeitė.

5. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos argumentų, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas, priklausomai nuo asmens siekiamo tikslo (dirbti ar mokytis), gali būti dviejų tipų, t. y. profesinis ir akademinis. Taip pat nevertino, kodėl pareiškėja, siekdama tęsti anstolio veiklą, vadovaudamasi Nuostatais, privalo atlikti akademinį užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą, bei nemotyvuotai atmėtė pareiškėjos argumentą, kad jos profesinis pripažinimas buvo atliktas anksčiau.

6. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas dėl antrojo pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą apskritai nepasisakė.

7. Prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir dalys neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.

Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jos skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas teigia, kad ABTĮ nenumato, jog dėl teismo nutarties atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą galima paduoti atskirąjį skundą. Mano, jog ta aplinkybė, jog skundžiamame sprendime nurodoma, kad buvo išnagrinėtas prašymas, o ne prašymai, savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir antrojo pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Remiasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjos teisė reikšti prašymus nėra absoliuti. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad objektyviai pateisinama yra situacija, kai skirtingų kategorijų asmenims diferencijuotas teisinis reguliavimas nėra uždraustas ir tai negali būti laikoma diskriminacija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nurodo, kad pareiškėjos argumentas, jog ji dėl užsienyje įgyto išsilavinimo yra faktiškai diskriminuojama, yra nepagrįsta.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo Nr. 7P-77, kuriuo pareiškėja, remiantis Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Anstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolių ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pareiškėjos atstovas pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas dėl Tvarkos 3 ir 4 punktų ta apimtimi, kiek jie neužtikrina išieškotojų teisės pasirinkti antstolį bei antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos, atitikties Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Konstitucijos 29 straipsniui ir 46 straipsnio 3 ir 4 dalims bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėja jokių reikalavimų dėl Ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-105 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės G. P. įgaliojimams” (b. l. 30) nepareiškė, todėl pareiškėjos atstovo prašymas atmestinas.

Dėl įsakymo Nr. 7P-77 teisėtumo ir pagrįstumo

Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.

Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.

Pareiškėja teigia, kad ji teismo antstolio (vėliau – antstolio) pareigas eina nuo 1983 m. spalio mėnesio, Ministro 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 pareiškėja buvo įrašyta į Lietuvos antstolių sąrašą, yra įsteigusi antstolio kontorą (skundas pirmosios instancijos teismui, b. l. 3-6). Byloje nustatyta, kad 2006 m. balandžio 27 d. pareiškėja buvo atestuota su sąlyga, jog pateiks informaciją (iki 2006 m. gruodžio 31 d.) apie teisės studijų eigą, įrodančią, kad antstoliui nustatytas išsilavinimas gali būti įgytas iki 2007 m. spalio 1 d. (b. l. 51-52).

Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).

Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2002 m. pareiškėja buvo Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto teisės ir valdymo programos bakalauro studijų I kurso neakivaizdinių studijų studentė (2002 m. rugpjūčio 6 d. pažymas apie studijas Nr. 1785). 2002 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėja ir švietimo įstaiga „Baltijos humanitarinis centras” pasirašė sutartį dėl neformaliojo švietimo sąlygų Nr. 02/047/1/K (b. l. 8-9), tą pačią dieną pareiškėja su Baltijos rusų institutu (vėliau – Baltijos tarptautinė akademija) pasirašė sutartį dėl tikslinio specialisto ruošimo pagal aukštojo profesinio mokymo programą Nr. K₃-213047 (b. l. 10-12; 85-90). 2005 m. birželio 18 d. pareiškėjai buvo išduotas Baltijos tarptautinės akademijos diplomas PDA Nr. 2961, kurį ji nurodo gavusi 2005 m. liepos 9 d. (b. l. 14-18; 81-84; 91-98). Pareiškėjos prašymas ir dokumentai dėl kvalifikacijos vertinimo Centre buvo gauti 2007 m. rugpjūčio 8 d. (b. l. 19). Centras 2007 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. 4-2157 informavo pareiškėją, kad jos kvalifikacijos vertinimui reikalingi papildomi dokumentai (b. l. 21). 2008 m. vasario 8 d. raštu Nr. 4-452 Centras pareiškėjai nurodė, kad ji vis dar nėra pateikusi visų reikalingų dokumentų (b. l. 134), o 2008 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 4-1686 informavo pareiškėją, jog buvo priimtas sprendimas dar kartą sudaryti ekspertų grupę, kad ši atliktų Baltijos tarptautinės akademijos teisės studijų programos, baigtos 2001-2007 m., ekspertinį vertinimą bei kad pareiškėja nėra pateikusi visų reikalaujamų dokumentų (b. l. 135). 2008 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. 4-2681 Centras pareiškėjos paprašė papildomų dokumentų (b. l. 136).

Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3 dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas.

Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse, jog ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva ir jog jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai, o Švietimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalis numato, kad užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui bei Lietuvoje įgyto išsilavinimo patvirtinimą vykstantiems į užsienį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Pagal šio įstatymo 56 straipsnio 11 punktą, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje.

Iš pirmiau pacituotų Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos (Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija buvo paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą). Aukštojo išsilavinimo (tiek universitetinio, tiek ir neuniversitetinio) pripažinimo tvarką ir formą nustato Aukštojo mokslo įstatymas ir Nuostatai.

Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai.

Nuostatų 2 punkte numatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, o šių nuostatų 5 punktas apibrėžia, jog akademinis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra šių nuostatų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, liudijantis, kad ši kvalifikacija atitinka reikalavimus, nustatytus kvalifikacijai, kurią įgiję asmenys Lietuvos Respublikoje turi teisę studijuoti, verstis profesine veikla ar dirbti pagal profesiją, kai teisė verstis ja ar darbas pagal ją nėra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės aktais. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) žodį „profesija” paaiškina kaip specialaus pasirengimo reikalaujantį užsiėmimą, verslą (p. 623), o žodį „specialybė” – kaip specialaus pasirengimo reikalaujančią darbo sritį (p. 722). Taigi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, yra reikalavimai specialybei, o ne profesijai (nagrinėjamu atveju profesija būtų teisininkas), todėl pareiškėjos teiginys, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti atliktas profesinis, o ne akademinis pareiškėjos užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimas, yra nepagrįstas.

Nuostatų 5 punkte taip pat apibrėžta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija – tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą, šiame Nuostatų punkte taip pat detalizuota, kad išsilavinimo dokumentas – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą. Pagal Nuostatų 23 punktą, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Centrui. Taigi, sistemiškai aiškinant pirmiau paminėtas Nuostatų nuostatas, akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėja) įgijo aukštąjį išsilavinimą (nagrinėjamu atveju – aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą) yra išsilavinimo dokumentas (nagrinėjamu atveju – Baltijos tarptautinės akademijos diplomas) ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.

Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo nustatytas pernelyg trumpas užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo terminas.

Kaip jau buvo minėta, pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo Teismo antstolių ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimo, t. y. 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja Baltijos tarptautinės akademijos diplomą gavo 2005 m. liepos 9 d. (taip nurodo pareiškėja), tačiau jo vertinimo ir pripažinimo procedūrą inicijavo tik 2007 m. rugpjūčio 8 d. Pareiškėja nenurodė, dėl kokių priežasčių ji daugiau kaip 2 metus nesiėmė jokių veiksmų šiuo klausimu. Byloje yra 2007 m. rugpjūčio 3 d. išduotas pareiškėjos sutuoktinio K. P. mirties liudijimas AA Nr. 394419 (b. l. 120), kuriame nurodoma, jog jis mirė 2002 m. birželio 27 d., taip pat 2008 m. vasario 13 d. išduota pareiškėjos darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0171547, iš kurios matyti, jog pareiškėjai nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2009 m. vasario 11 d. buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, tačiau šie dokumentai nėra susiję su laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 9 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d.

Nuostatų 10.2 punkte nustatyta, jog pareiškėjas arba jo įgaliotas asmuo Centrui pateikia išsilavinimo dokumentą arba nustatytąja tvarka patvirtintą išsilavinimo dokumento kopiją. Pagal Nuostatų 13 punktą, vertinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo visų dokumentų, numatytų šių Nuostatų 10 punkte, pateikimo dienos. Tuo atveju, jeigu Centras priima sprendimą, numatytą 14 straipsnio 14.2 punkte (vertinti užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus)), kvalifikacinį egzaminą, pagal Centro direktoriaus 2005 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtinto Kvalifikacinių egzaminų asmenims, siekiantiems užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, ar aukštojo mokslo kvalifikacijų akademinio pripažinimo Lietuvoje, organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktą, galima laikyti ne anksčiau kaip antrą mėnesį skaičiuojant nuo Centro pažymos gavimo dienos, jei yra parengta kvalifikacinio egzamino programa ir nustatyti vertinimo matricos svertiniai koeficientai. Pažymėtina, kad teisės kvalifikacinių egzaminų programos (tiek 01S1-UP, tiek 02S1-Vn) buvo patvirtintos Centro direktoriaus 2004 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 1-6 (www.skvc.lt/egzaminas). Nuostatų 20 punkte numatyta, jog tais atvejais, kai pareiškėjas siekia užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, Centras per 5 darbo dienas nuo sprendimo dėl vertinimo priėmimo persiunčia Švietimo ir mokslo ministerijai pažymos apie užsienyje įgytos kvalifikacijos įvertinimą kopiją, dokumentus, nurodytus šių nuostatų 10 punkte, ir dokumentus, patvirtinančius papildomų reikalavimų įvykdymą. Nuostatų 21 punkte įtvirtinta, jog sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo turi būti priimamas per mėnesį nuo tos dienos, kai Švietimo ir mokslo ministerija gauna dokumentus, nurodytus šių Nuostatų 20 punkte (į šį laiką neįskaitomas laikotarpis, kai nagrinėjama apeliacija dėl vertinimo šių Nuostatų 25 ir 26 punktuose nustatyta tvarka). Tais atvejais, kai trūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją arba kai sprendimui dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo priimti reikia papildomų dokumentų apie pripažįstamą kvalifikaciją, Nuostatų 13 ir 21 punktuose nustatyti terminai Centro vadovo arba švietimo ir mokslo ministro sprendimu gali būti pratęsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, pagal Nuostatų 13 punktą, pirmiau aprašyta vertinimo procedūra Centro vadovo sprendimu gali būti atlikta ir skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu to pageidauja pareiškėjas ir jei netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją.

Pažymėtina, jog byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjos atžvilgiu būtų buvus pažeista pirmiau nurodyta užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūra, nėra, be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip matyti iš pirmiau minėtų Centro raštų pareiškėjai, ji Centrui vis nepateikdavo visų reikalaujamų papildomų dokumentų, dėl kurių Centras negalėjo užbaigti Baltijos tarptautinėje akademijoje jos įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūros.

Taigi nagrinėjamoje byloje teisės aktų nustatyta tvarka nėra patvirtinta, kad pareiškėja yra įgijusi reikiamą antstoliui išsilavinimą (duomenų apie tai, kad dėl pareiškėjos Baltijos tarptautinėje akademijoje įgyto aukštojo išsilavinimo būtų priimtas Nuostatų 23 punkte nurodytas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, byloje nėra). Vien ta aplinkybė, jog jai buvo išduotas Baltijos tarptautinės akademijos diplomas, nėra laikytina pagrindu teisėjų kolegijai padaryti išvadą, jog pareiškėjos minėtoje užsienio mokymo įstaigoje įgytas aukštasis išsilavinimas yra tinkamas antstolio pareigoms eiti, nes tokį faktą konstatuoti gali tik tam įgaliotas subjektas, vadovaudamasis teisės aktais nustatyta specialia tvarka. Darytina išvada, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.

Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas, kaip teisingai nurodo pareiškėja, yra baigtinis. Tačiau pažymėtina, jog Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo teismo antstoliams terminas ir teisinės pasekmės jam pasibaigus. Taigi minėtame Įgyvendinimo įstatymo straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą bei Lietuvos antstolių sąrašą, t. y. šių asmenų atžvilgiu buvo nustatyta išlyga, jog jie, kaip jau buvo konstatuota, iki 2007 m. spalio 31 d. galėjo dirbti antstoliais, nors ir neturėjo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Tuo atveju, jeigu asmuo iki 2007 m. spalio 31 d. neįgijo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, laikytina, jog jis neatitinka antstolio pareigybei keliamų reikalavimų, dėl ko jis, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, turi būti atleidžiamas iš antstolių. Teisėjų kolegijos nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl pareiškėjos argumentas, kad minėtos nuostatos prieštarauja Antstolių įstatymui, nepagrįstas. Ministras, priimdamas ginčijamą įsakymą Nr. 7P-77, vadovavosi tinkamomis teisės normomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėja įstojo į užsienio aukštąją mokyklą, yra jos pačios apsisprendimas, ką patvirtina ir Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjos studijų Baltijos tarptautinės akademijos pradžios metu (2002 m. įstojo į minėtą universitetą) galiojęs Aukštojo mokslo įstatymas numatė, jog užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka (3 straipsnio 3 dalis), o užsienio valstybėse suteiktų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo Lietuvos Respublikoje tvarką nustatė tuo metu galioję Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1460 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo nuostatai. Pažymėtina, jog minėti teisės aktai buvo paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, taigi pareiškėja galėjo ir turėjo žinoti minėtas nuostatas.

Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėja, žinodamas, iki kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgytų tokį išsilavinimą, todėl jos neveikimas ir iš to jai kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjos, jos teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d. ar kad užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo nereikės pripažinti Lietuvoje, negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai, kad tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais ir kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise.

Pažymėtina, jog pareiškėjos teisėtas lūkestis, kad ji iki 2007 m. spalio 1 d., nors ir neįgijo reikiamo antstoliui išsilavinimo, galės eiti antstolio pareigas, nebuvo pažeistas, tačiau buvo pažeistas jos teisėtas lūkestis šias pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, eiti iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjos Baltijos tarptautinėje akademijoje įgytas aukštasis išsilavinimas nei iki 2007 m. spalio 31 d., nei vėliau, jau teisminio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, daro išvadą, kad ginčijamas įsakymas Nr. 7P-77 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikytina, kad pareiškėja iš antstolių buvo atleista nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalis ir 1.119 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo

Pareiškėja laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime, pažeidė pareiškėjos procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą bei ABTĮ 105 straipsnį.

ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

ABTĮ 4 straipsnis inter alia numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jos buvo pažeista jos procesinė teisė nagrinėjamu klausimu paduoti atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį, juo labiau – kad dėl to buvo pažeistos jos procesinės teisės. Kaip jau buvo konstatuota, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties ji nebūtų galėjusi paduoti atskirojo skundo. Tuo tarpu apeliacinio skundo pagalba pareiškėja galėjo apskųsti ir tą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog jose nebuvo numatytos išimtys, suteikiančios teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ir pan.) pratęsti nustatytą 7 metų pereinamojo laikotarpio terminą, pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. lapkričio 1 d., o jis Įgyvendinimo įstatyme buvo vienu mėnesiu sutrumpintas, pareinamasis laikotarpis buvo nepakankamas, kad asmenys, tuo pačiu metu dirbantys specifinį darbą, galėtų įgyti reikiamią antstoliui išsilavinimą, be to, reikalavimas dėl tokio išsilavinimo buvo įtvirtintas tik 2000 m.

Pareiškėja pakartotinai pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 135 straipsnio 1 daliai ištyrimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.

Pažymėtina, jog pareiškėjos argumentai dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai iš esmės yra susiję su teisės aktų, reglamentuojančių užsienyje įgytų aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje, nuostatų atitiktimi 1997 m. Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Eurospos regiono valstybėse konvencijai (1998 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Eurospos regiono valstybėse konvencijos ratifikavimo”) bei 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvai 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų bent po trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nereguliuoja klausimų, susijusių asmens įgytos kvalifikacijos vertinimu ar pripažinimu, todėl šiuo aspektu pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, atsakingo valdymo ir asmenų lygiateisiškumo principams.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendims yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė