- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-09
- Bylos Nr.
- 2-1474/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00570-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- A. B., Z. B.
- Atsakovas
- M. J.
- Trečiasis asmuo
- A. N., R. J., uždaroji akcinė bendrovė „Ekožidinys“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. B. ir Z. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atsakovo prašymu ieškovų turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-479-567/2014 pagal ieškovų A. B. ir Z. B. ieškinį atsakovui M. J. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu bei pagal atsakovo M. J. priešieškinį ieškovams Z. B. ir A. B. dėl pinigų pagal vekselį priteisimo, tretieji asmenys A. N., R. J., uždaroji akcinė bendrovė „Ekožidinys“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. B. ir Z. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2012 m. kovo 28 d. ginčijamą vekselį ir priteisti iš atsakovo visas ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovai 2012 m. kovo 23 d. akcijų pirkimo - paradavimo sutartimi iš M. J. nuosavybės teise įgijo 50 vnt. paprastųjų vardinių, 300 Lt nominalios vertės, UAB „Ekožidinys“ akcijų. Ieškovai yra sumokėję visą perkamų akcijų pirkimo kainą pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta tvarka. 2012 m. kovo 28 d. ieškovams buvo pateiktas pasirašyti paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuriuo ieškovai, kaip vekselio davėjai, įsipareigoja atsakovui kaip vekselio gavėjui 2013 m. kovo 22 d. sumokėti vekselio gavėjui sumą, lygią 154 000 Lt. Šiame vekselyje numatyta suma turi būti sumokėta į A. N. banko sąskaitą.
Ieškovų teigimu, tarp ieškovų ir atsakovo bei A. N. neegzistuoja jokios prievolės, kurios galėtų būti laikomos pagrindu ginčijamo vekselio išdavimui, todėl vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu.
Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovui imtis priverstinio išieškojimo pagal ginčijamą vekselį veiksmų.
Šalies argumentai
Ieškovai nurodė, jog mokėjimo pagal ginčijamą vekselį diena yra 2013 m. kovo 22 d., todėl nuo šios dienos atsakovas gali pradėti reikalavimo pagal ginčijamą vekselį vykdymo procedūras ir pradėti priverstinį sumos išieškojimą iš ieškovų. Vykdymo procese išieškojimas gali būti nukreiptas į ieškovų turtą bei lėšas, todėl ieškovai praras galimybę susigrąžinti šį turtą iš varžytynių jį įgijusių sąžiningų asmenų. Restitucija pinigais taip pat reikštų žymų teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimą, nes atsakovas, ieškovų duomenimis, neturi turto, kurio vertė siektų 154 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovų prašymo pagrįstumą, 2013 m. kovo 19 d. priėmė nutartį, kuria tenkino ieškovų prašymą ir uždraudė atsakovui M. J. imtis priverstinio išieškojimo veiksmų pagal 2012 m. kovo 28 d. vekselį iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje.
Šalies argumentai
Atsakovas M. J. pateikė priešieškinį, prašydamas priteisti iš ieškovų solidariai vekselio pagrindu mokėtiną 154 000 Lt dydžio pinigų sumą, 8 775,89 Lt dydžio palūkanas, skaičiuotinas už praleistą apmokėti vekselį terminą iki kreipimosi pateikimo teismui dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą pinigų sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovas su savo tėvu R. J. radę nekilnojamojo turto objektą, nusprendė vystyti projektą bei 2011 m. rugsėjo mėn. sukūrė UAB „Ekožidinys“. 2011 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas pardavė A. N. 50 proc. UAB „Ekožidionys“ akcijų. 2011 m. spalio 19 d. paskolos sutartimi A. N. suteikė UAB „Ekožidinys“ 275 000 Lt paskolą. Pažymėjo, kad 2011 m. spalio 19 d. datuotos paskolos sutarties rašytinis variantas de facto buvo parengtas 2012 m. kovo mėn., o sutarties tekstas derinamas, dalyvaujant A. B.. Analogiškai dalyvaujant A. B., R. J. ir A. N. buvo derinamas 308 000 Lt dydžio vertės paprastojo neprotestuotino vekselio turinys, todėl ieškovui buvo žinoma apie R. J. A. N. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį. 2012 m. kovo mėn. A. N. pasitraukė iš projekto vystymo ir 2012 m. kovo 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė atsakovui 50 proc. UAB „Ekožidinys“ akcijų, o 2012 m. kovo 23 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas minėtas akcijas pardavė ieškovams. Apmokėjimą už akcijas ieškovai atliko, išrašydami atsakovui 15 000 Lt vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurį vėliau ieškovai apmokėjo, sumokėdami vekselyje nurodytą pinigų sumą A. N.. 2012 m. kovo 28 d. atsakovas R. J., užtikrindamas jo A. N. išduoto vekselio įvykdymą ir kartu UAB „Ekožidinys“ paskolos grąžinimą, išdavė A. N. 308 000 Lt vertės paprastąjį neprotestuotiną vekselį, atitinkamai ieškovai, būdami ½ dalies UAB „Ekožidinys“ akcijų savininkais, išdavė atsakovui vekselį. Vekselio apmokėjimo terminas suėjo 2013 m. kovo 22 d., todėl reiškiamas ieškinys dėl skolos iš ieškovų priteisimo.
Priešieškiniu atsakovas M. J. taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: ieškovų kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei piniginių lėšų ar turtinių teisių, esančių pas ieškovus ar trečiuosius asmenis areštą 162 775,89 Lt dydžio pinigų sumai;
Nurodė, kad atsakovams ieškinio suma, t. y. 162 775,89 Lt, yra didelė, galinti objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi prašymą tenkino ir atsakovo reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo M. J. reikalavimams užtikrinti areštavo bendrai 162 775,89 Lt sumai ieškovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esančius pas ieškovus ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, įkeisti, juo garantuoti, laiduoti už savo ar kitų asmenų prievoles ar kitaip jį apsunkinti, leidžiant ieškovams gauti pinigines lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas, ir disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, gaunant 1 MMA dydžio pinigines lėšas pragyvenimui, bei atlikti atsiskaitymus su paslaugų teikėjais už komunalines ir komunikacijų paslaugas, ir su atsakovu M. J.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju didelė ieškinio suma sudaro pagrindą ją laikyti realia grėsme, padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai A. B. ir Z. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir netenkinti atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Motyvuojamoji dalis
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė neįvertinęs priešieškinio pagrįstumo. Remiantis bylos medžiaga matyti, jog atsakovas neturi ieškovams galiojančios reikalavimo teisės, todėl jo reikalavimai nepagrįstai užtikrinti ieškovų turto areštu.
2. Skundžiama nutartis priimta ieškovams nepranešus apie prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nesuteikus galimybės pasisakyti dėl prašymo pagrįstumo.
3. Ieškovų finansinė padėtis yra gera ir panaikina grėsmę galimam ieškinio reikalavimų neįvykdymui.
Atsiliepimu į ieškovų atskirąjį skundą atsakovas M. J. prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį nepakeistą.
Atsakovo vertinimu, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones kaip ir priešieškinis yra pagrįstas, ieškovų finansinė padėtis, priešingai nei teigia jie patys, nėra gera, todėl nėra pagrindo naikinti taikomas laikinąsias apsaugos priemones.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Skundu visų pirma pažymima, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs ieškovams, nesuteikus jiems galimybių pasisakyti sprendžiamu klausimu, kas įtakojo nutarties neteisėtumą. Teismas pažymi, kad CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, o apie tokio prašymo nagrinėjimą teismas atsakovui praneša tik tokiu atveju, kai mano, jog tai yra būtina. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo, teismas nėra saistomas šalių prašymo, o turi teisę pats, nesant šalies prašymo, pasirinkti klausimo nagrinėjimo būdą. Ar informuoti šalį apie paduotą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas sprendžia kiekvienu atveju įvertinęs faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir nusprendęs, kad jų pakanka klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti, priėmė apeliantų ginčijamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nuomone, nėra pagrindo manyti, kad toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apribojo ieškovų teises pateikti atsikirtimus ir įrodymus nagrinėjamu klausimu, kadangi jiems įstatymu yra užtikrinta teisė, nesutinkant su teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tokią nutartį apskųsti ir pateikti savo argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus. Minėta teise ieškovai pasinaudojo, pateikė skundą kartu su įrodymais, pagrindžiančiais jų turtinę padėtį, kuriuos apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina kartu su kitais įrodymais, pasisakydamas dėl atskirojo skundo argumentų, nagrinėdamas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų - ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas.
Apeliantų manymu šiuo atveju teismas neįvertino priešieškinio tikėtino pagrįstumo, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neturi reikalavimo teisės ieškovams, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
Įstatymas įpareigoja teismą, nagrinėjantį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įsitikinti ieškovo (nagrinėjamu atveju atsakovo) reikalavimo pagrįstumu, tačiau ar ieškovo (nagrinėjamu atveju atsakovo) materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tiek 2012 m. kovo 28 d. vekselio, kurio pagrindu atsakovas kildina reikalavimus ieškovams, galiojimo, tiek ir reikalavimo teisės pagal jį įgyvendinimo klausimai, todėl į klausimą ar atsakovas turi reikalavimo teisę ieškovams, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės, kurie sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą nevertinami. Apeliantai taip pat mano, jog teismas visai neatliko preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, dėl ko skundžiama nutartis turi būti naikinama. Apeliaciniam teismui susipažinus su skundžiama nutartimi, matyti, jog teismas tokį vertinimą atliko, be to, jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad atsakovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Tai, kad ieškovai turi kitą nuomonę dėl priešieškinio pagrįstumo ir atsakovui, tikėtina, palankaus teismo sprendimo priėmimo galimybės, nesudaro pagrindo teigti, jog priešieškinio reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti, todėl apeliantų teiginiai dėl to, jog atsakovas neįrodė priešieškinio pagrįstumo, atmestini.
Antra sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs priešieškinio argumentus ir reikalavimus, skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nusprendęs, jog ieškinio suma (162 775,89 Lt) sudaro grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą suponavo didelė ieškinio reikalavimų suma, todėl ieškovams nesutinkant su teismo nuomone, jog tai gali apsunkinti teismo sprendimo vykdymą, tenka pareiga įrodyti priešingas aplinkybes, kadangi civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas įpareigoja kiekvieną šalį įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Atsakovas, teikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti galimo, atsakovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškovams siekiant įrodyti, kad atsakovo pareikštas reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad jų finansinė padėtis yra gera ir tai pašalina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Teismų praktikoje laikoma, jog 162 775,89 Lt ieškinio suma fiziniam asmeniui, laikytina pakankamai reikšminga, tačiau ji (reikalavimo suma) nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi asmeniui, kurio turtui ketinama taikyti, ar taikomi, turto disponavimo suvaržymai įrodžius, jog ieškinio (nagrinėjamu atveju priešieškinio) suma jam nėra didelė – teismas netaiko laikinųjų apsaugos priemonių, o taikomas panaikina. Tačiau tam, kad teismas galėtų įvertinti asmens, kurio atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turtinę padėtį, kaip pagrindą panaikinti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, teismui turėtų būti pateikta įrodymų, pagrindžiančių jo finansinę padėtį, visuma, t. y. duomenys apie ieškovų vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jam taikomus disponavimo apribojimus, ieškovams suteiktus kreditus ir jų mokėjimo tvarką, duomenis apie ieškovų vardu bankuose ir kitose finansų įstaigose esančias lėšas, gaunamas pajamas bei kitus duomenis, kuriuos įvertinus teismas turėtų galimybę susidaryti nuomonę apie ieškovų galimybę įvykdyti teismo sprendimą.
Šiuo atveju ieškovai ginčydami teismo nutartį, kuria pripažinta jog priešieškinio reikalavimų suma sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pateikė teismui tik įrodymus apie jų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą ir ieškovės Z. B. turimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų vertę (b. l. 205-206, 208-209). Apeliacinio teismo vertinimu, minėti duomenys nėra pakankami, jog teismas galėtų visapusiškai įvertinti ieškovų turtinę padėtį. Be to, atsakovui teigiant, jog ir duomenys apie ieškovų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą nesudaro pagrindo naikinti laikinųjų apsaugos priemonių, apeliacinės instancijos teismas vertino VĮ Registrų centras duomenis (CPK 179 str. 3 d.) ir nustatė, jog ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso tik dalys žemės sklypo ir automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), t. y. 1/112 dalis stovėjimo aikštelės, ir 1709/170000 dalys žemės sklypo (b. l. 213-244). Atsakovų vardu registruotas butas bei automobilių stovėjimo aikštelė, esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra įkeisti, todėl bet kokiu atveju pirmenybės teisė išieškoti iš šio turto būtų suteikta hipotekos kreditoriui (b. l. 227, 245). Ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei ieškovės vardu registruoto buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nėra didelės ir nepagrindžia skundo teiginių, jog ieškovų turimo turto vertė būtų pakankama priešieškinio reikalavimams įvykdyti (b. l. 211-212).
Duomenys apie ieškovės vardu įsigytas akcijas ir jų vertę, nustatyti pačios ieškovės (b. l. 208), todėl vertintini kritiškai. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, akcijų kaip vertybinių popierių vertei pagrįsti turėtų būti atlikta turto vertinimo ekspertizė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju ji neatlikta. Pagal ieškovės pateiktus duomenis, nepateikus įmonės finansinės apskaitos dokumentų (balanso, pelno nuostolių ataskaitos), nenurodant kokiais duomenimis ir vertinimo metodais buvo nustatyta tokia ieškovės įsigytų akcijų vertė, nėra pagrindo teigti, jog jie yra realūs ir gali būti vertinami nustatant ieškovų turtinę padėtį. Be to, akcijų vertė pateikiama 2013 metų pabaigai, o ne aktualiu bylos nagrinėjimo metu.
Apeliacinio teismo vertinimu, nesant visumos duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių apeliantų finansinę padėtį, nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, kadangi grėsmė būsimo, galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nepaneigta. Nustatęs, jog egzistuoja visos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo prašymą ir ieškovų turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.