Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2012-04-11 · Civilinė byla Nr. 2A-994/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Data
2012-04-11
Bylos Nr.
2A-994/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Marytė Mitkuvienė, Rimvydas Norkus
Atsakovas
R. D.
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-994/2012Procesinio sprendimo kategorija 35.3.6; 35.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5347-520/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Vilsis“ ieškinį atsakovui R. D. (R. D.) dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi UAB „Baltic Vilsis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė jam iš atsakovo R. D. priteisti 37200 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2007-12-03 su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. 1, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti UAB „Baltic Vilsis“ direktoriumi. Jam (atsakovui) buvo nustatytas minimalus valandinis atlygis, kuris 2009-06-01 buvo pakeistas į 3500 Lt mėnesinį atlyginimą. Pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius atsakovas visas darbo dienas nuo 2009-01-01 iki 2009-04-30 dirbo įmonėje, į komandiruotes nevažiavo. Darbo laiko apskaitos žiniaraščių nuo 2009-05-01 įmonėje nėra, įsakymų apie atsakovo komandiruotes taip pat nėra, tačiau nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30 atsakovas, kaip direktorius, sau avansu išsimokėjo 37200 Lt sumą komandiruočių išlaidoms padengti. Įmonėje šias išlaidas patvirtinančių dokumentų nėra. Kadangi nėra įrodymų, kad atsakovas būtų išvykęs į komandiruotes, jis nepateikė ieškovui komandiruočių išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl darytina išvada, kad atsakovas neturėjo teisės pasilikti avansu jam išmokėtų komandiruotpinigių. Atsakovui 2009-01-02, 2009-02-09, 2009-03-11, 2009-04-05, 2009-04-25 ir 2009-06-01 pinigų priėmimo kvitais išmokėtos sumos yra įgytos be pagrindo, neturint teisės jų gauti ir tuo pažeidžiant kreditorių interesus bei sumažinant ieškovo turtą. Ieškovas savo reikalavimus grindžia CK 6.242 str. 1 d. pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas R. D. atsiliepimu į ieškinį prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2009 m. sutrikus atsiskaitymams už 2008 m. atliktus darbus bei iš statybos rinkos pasitraukus kreditų draudimo kompanijai, medžiagų tiekėjai pradėjo reikalauti išankstinio apmokėjimo už medžiagas. Tiekimo kompanijos nelaikė atsargų vietiniuose sandėliuose, medžiagas reikėdavo užsakinėti iš anksto, reikėdavo laukti 3-4 savaites. Šios priežastys privedė įmonę prie neefektyvaus ir nepelningo darbo, todėl buvo priimtas sprendimas užmegzti tiesioginius komercinius ryšius su užsienio gamintojais. Jo komandiruotės buvo trumpalaikės, iki 10 dienų, todėl įsakymų dėl jo pavadavimo nebuvo. Šiuolaikinės technologijos leidžia palaikyti ryšį iš bet kurios Europos valstybės, todėl darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose dienos, kai jis buvo išvykęs iš Lietuvos, buvo žymimos kaip darbo dienos. Visus įmonės dokumentus, įskaitant ir įsakymus ir kitus dokumentus, susijusius su komandiruotėmis, jis perdavė ieškovui dokumentų perdavimo-priėmimo aktais. Dėl šių priežasčių ieškovo argumentai, kad nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2009 m. rugsėjo mėn. jam išmokėtos lėšos neteisėtai, yra nepagrįsti. 2009-12-08 atleidžiant jį iš darbo jokių pretenzijų nebuvo pareikšta. Įmonei bankroto byla iškelta 2009-09-03, o į komandiruotes jis vyko 2009 m. sausio- birželio mėn., siekdamas pagerinti įmonės darbą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškovo BUAB „Baltic Vilsis“ ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo R. D. ieškovui BUAB „Baltic Vilsis“ 37200 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2010-05-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat priteisė valstybei iš atsakovo R. D. 1116 Lt žyminio mokesčio ir 8,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiami šalių reikalavimai ir atsikirtimai, pateiktus įrodymus, vadovaudamasis CPK 12, 176-185 str., kasacinio teismo suformuota praktika, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus todėl teismas priėjo išvados, kad ieškovo reikalavimas dėl nuotolių atlyginimo priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas, nes byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas be teisėto pagrindo sau išsimokėjo 37200 Lt, todėl privalo atlyginti ieškovui nuostolius. Teismas nurodė, kad CK 6.241 str. 1 d. 4 p. numato, jog sumos, išmokėtos be pagrindo kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai ir nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos, negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas turtas. Nagrinėjamoje byloje ši nuostata netaikoma, nes byloje esantys įrodymai tvirtina, kad atsakovas, išsimokėdamas sau komandiruočių išlaidas, veikė nesąžiningai, t. y. atsakovas neįrodė aplinkybės, kad jis vyko į komandiruotes, patyrė 37200 Lt dydžio išlaidas ir dėl to pagrįstai ir teisėtai išsimokėjo sau šią pinigų sumą, atsakovas byloje nevertintinas kaip silpnesnioji darbo sutarties šalis, nes atsakovas pinigus išsimokėjo sau, būdamas įmonės direktoriumi, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas turėjo įrodyti, kad jis sau išsimokėjo 37200 Lt esant teisėtam pagrindui, tačiau atsakovo pateikti įrodymai visiškai neįrodo jo nurodomų aplinkybių apie tai, kad jis vyko į jo nurodytas komandiruotes ir patyrė 37200 Lt dydžio išlaidas, kurias sau išsimokėjo. Byloje atsakovo pateiktos įsakymų kopijos, kurias patvirtino pats atsakovas, neįrodo, kad jis vyko į komandiruotes, nes byloje nebuvo pateikti įsakymų originalai. Šių įsakymų originalų nėra įmonėje, įsakymų originalai nebuvo perduoti administratoriui 2009-12-01, 2009-12-03, 2009-18 dokumentų perdavimo-priėmimo aktais. Atsakovas nurodė, kad įsakymus perdavė administratoriui ir jie buvo segtuvuose, tačiau tokie įrodymai nepateikti, o 2009-12-03 akte nurodyta, kad segtuvuose buvo pirkimų bylos, pardavimų bylos, banko išrašai, darbo sutartys. Atsakovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad rašytinių įrodymų originalai nėra išlikę. Jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad atsakovo įsakymų originalai buvo tuo metu, kai atsakovas sau išsimokėjo pinigus. Dėl to teismas priėjo išvados, kad atsakovo pateiktos įsakymų kopijos nepatvirtina, jog atsakovas vyko į komandiruotes įsakymuose nurodytu laikotarpiu (CPK 202 str.).

Atsakovui, kuris buvo įmonės vadovas, turėjo būti žinoma komandiruočių įforminimo tvarka nes komandiruočių išlaidų apmokėjimas yra susijęs su mokesčių apskaičiavimu ir jų mokėjimu. Atsakovo argumentus apie tai, kad jis vyko į komandiruotes, paneigia atsakovo pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuose nurodoma, kad atsakovas dirbo, t. y. jokių nuorodų apie tai, kad jis buvo komandiruotėje nėra. Liudytojui, kuris nurodė, kad vyko kartu su atsakovu į komandiruotes, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėtos pravaikštos. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jo nurodytose komandiruotėse jis patyrė 37200 Lt išlaidų, t. y. nepateikė atitinkamų dokumentų apie komandiruotėje patirtas faktines išlaidas. Atsakovas teismui pateikė savo atliktus apskaičiavimus apie jam priklausančius dienpinigius ir nuompinigius, tačiau šie atsakovo apskaičiavimai nepatvirtina, kad jis pagrįstai ir teisėtai išsimokėjo sau už jo nurodomas komandiruotes dienpinigių ir nuompinigių už 37200 Lt pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-28 nutarimu Nr. 99. Atsakovas procesiniuose dokumentuose savo argumentus grindė Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo aktu, kuris buvo išreikalautas iš ieškovo. Šis aktas nepatvirtina, kad atsakovas esant teisėtam pagrindui išsimokėjo 37200 Lt, nes iš patikrinimo akto matyti, kad patikrinimo metu buvo vertinamos ir tiriamos aplinkybės, susijusios tik su PVM apskaičiavimu ir mokėjimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas R. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Komandiruočių faktą, patvirtina UAB „Baltic Vilsis“ direktoriaus įsakymai 2009-01-02 Nr. 09-01/2; 2009-02-09 Nr. 09-02/2; 2009-03-11 Nr. 09-03/2; 2009- 04-05 Nr. 09-04/2; 2009-04-25 Nr. 09-03/4; 2009-06-01 Nr. 09-06/2, bei UAB „Baltic Vilsis“ direktoriaus pateiktos atskaitos apie komandiruotes. Minėti direktoriaus įsakymai yra nepanaikinti, nenuginčyti ar kitaip nepripažinti negaliojančiais, todėl jie yra teisinis pagrindas komandiruotpinigiams išmokėti.

2. Esant tokiai situacijai, kai komandiruočių ataskaitos nėra išlikę, spręstinas klausimas ar atsakovui priklauso dienpinigiai už komandiruotėse atliktas užduotis. Šiuo atveju dienpinigiai priklauso atsakovui ir jie turėjo būti jam mokami, nepriklausomai ar buvo kitos komandiruočių išlaidos.

3. Šiam ginčui, kilusiam dėl ieškovo patirtų nuostolių, atlyginimo, dėl nepagrįsto dienpinigių ar kitų komandiruočių išlaidų išmokėjimo turi būti taikomos Darbo kodekso normos, reglamentuojančios darbuotojų materialinę atsakomybę. DK 253 str. numato darbuotojų materialinės atsakomybės atvejus, o 254 str. darbuotojų materialinės atsakomybės ribas, kurios šiuo atveju yra ribojamos trim vidutiniais darbo užmokesčio dydžiais. Šis ribojimas turėtų būti taikomas ir nagrinėjamu atveju.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškinio pagrįstumą ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl avansu išmokėtų komandiruočių išlaidų pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas laikotarpiu nuo 2009-01-02 iki 2009-06-30 išsimokėjo sau avansu komandiruočių išlaidoms padengti 37200 Lt. Apeliantas dirbo direktoriumi UAB ,,Baltic Vilsis“ (byloje ieškovas).

Vilniaus apygardos teismo 2009-09-03 nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, patikrinęs jam perduotus įmonės dokumentus, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009-01-02 iki 2009-06-30 apeliantas dirbo įmonėje, nebuvo išvykęs į komandiruotes. Todėl prašė teismo nepagrįstai apeliantui išmokėtą avansą komandiruočių išlaidoms padengti, išieškoti iš apelianto.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad apeliantas be teisėto pagrindo sau išsimokėjo 37200 Lt, todėl ieškinį tenkino.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas nebuvo išvykęs į komandiruotes. Jo teigimu komandiruočių faktą patvirtina direktoriaus įsakymai. Taip pat nurodo, kad šio ginčo atveju, dėl patirtų nuostolių atlyginimo turėjo būti taikomos DK normos (DK 253 str., 254 str.).

Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais bei išvadomis, negali sutikti su apelianto apeliacinio skundo motyvais.

Apelianto pateiktos įsakymų dėl komandiruočių kopijos (57-62 b. l.) nėra pakankamas įrodymas, kad apeliantas faktiškai buvo išvykęs į komandiruotes. Be nurodytų įsakymų kopijų apeliantas jokių kitų įrodymų, kad buvo išvykęs į užsienio komandiruotes nepateikė (bilietų ir pan.). Be to, ir įsakymų originalų įmonėje nebuvo, nes jų neperdavė nei administratoriui (63-72 b. l.), bei nėra pateikta į bylą. Byloje esančiuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėta, kad apeliantas jo nurodytais komandiruočių laikotarpiais dirbo įmonėje (17-24 b. l.). Šiuos žiniaraščius pasirašė apeliantas. Apeliantas negalėjo tuo pat metu ir dirbti įmonėje ir būti komandiruotėje užsienyje. Faktą apie apelianto buvimą užsienio komandiruotėje turėjo įrodyti jis pats, t. y. paneigti ieškovo reikalavimą. Tačiau apeliantas įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie sau išmokėtų komandiruotės išlaidų pagrįstumą, nepateikė, t. y. neįrodė aplinkybės, kad jis vyko į komandiruotes ir patyrė 37200 Lt išlaidas. Nesant tokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad išmokėdamas sau komandiruočių išlaidas, apeliantas veikė nesąžiningai, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir tenkino ieškinį.

Nėra pagrįstas ir apelianto argumentas dėl DK normų, reglamentuojančių darbuotojų materialinę atsakomybę taikymo šiam ginčui. Apeliantas bendrovėje buvo direktoriumi. Juridinio asmens vadovo statusas yra specifinis. Bendrovę ir jos vadovą sieja pasitikėjimo santykiai. Nuo bendrovės vadovo veiklos, jo kompetencijos priklauso bendrovės rezultatai. Vadovui yra suteikti platūs įgaliojimai veikti bendrovės vardu. Pagal ABĮ 37 straipsnį bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą. Vadovas privalo veikti rūpestingai ir sąžiningai. Atsižvelgiant į vadovo specifinį statusą bendrovės atžvilgiu, bei juos siejančius pasitikėjimo santykius, vadovas jo padarytą bendrovei žalą turi atlyginti pilnai, jam netaikoma DK 224 str., 254 str. numatyti apribojimai, o taikytina civilinė atsakomybė.

Apeliantas neįrodė, kad jis 37200 Lt sau išsimokėjo pagrįstai, t. y. esant teisėtam pagrindui. Be to, nurodyta pinigų suma nelaikytina darbo užmokesčiu, nes ji kaip darbo užmokestis nėra pagrįsta jokiais įrodymais.

Dėl apelianto teiginių apie bankroto administratorių, teisėjų kolegija nepasisako, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p,.

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai: Marytė MitkuvienėRimvydas NorkusDonatas Šernas