Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, Audronei Stankevičiūtei, Vidai Butiškienei, Aidai Gaučienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, 163 straipsnį ir nuteista:

pagal BK 163 straipsnį – 1 metų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir skirta galutinė subendrinta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dirbti arba būti registruotai darbo biržoje, būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., kiek tai nėra susiję su darbu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. S. nuteista už tai, kad būdama mažamečių L. S., gim. 2005 m., ir E. S., gim. 2008 m., motina ir atsakinga už mažamečių dukterų auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jų sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama mergaitėms sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad jos būtų parengtos savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdama užtikrinti dukterų teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, t. y., sudaryti tinkamas sąlygas L. S. ir E. S., gyventi ir augti, sudaryti joms sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jų protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo savo teisėmis ir pareigomis, o būtent:

1.1. laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio iki 2015 m. liepos 22 d., tikslesnis laikas nenustatytas, kartu su dukterimis gyvendama R. S. namuose, (duomenys neskelbtini), ir laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2017 m. vasario 22 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), supykusi ant savo mažamečių dukterų dėl jų nepaklusnumo, vadindavo dukteris necenzūriniais žodžiais, sistemingai, ne mažiau kaip septynis kartus, bet tiksliau nenustatytą skaičių kartų, taikydama fizines bausmes už tariamą L. S. ir E. S. nepaklusnumą, nuolat jas mušdavo suduodama rankomis, šluota, telefono įkroviklio laidu, į nugaros, veido, kojų sritis, mesdavo lėkštes į mažametes, o tiksliau:

1.2. 2014 m. mokslo metų laikotarpiu nuo rugsėjo iki birželio mėnesio, tiksliau nenustatytu laiku, R. S. namuose, (duomenys neskelbtini), mušė savo mažametę dukrą E. S. – telefono įkroviklio laidu sudavė ne mažiau kaip 2 smūgius jai į veido sritį, dėl ko ši jautė fizinį skausmą ir patyrė dvasinį sukrėtimą;

1.3. laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio iki 2015 m. liepos 22 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tvarte, mušė mažametę dukrą E. S., suduodama ne mažiau kaip 1 smūgį kumščiu į nugaros sritį, dėl ko ši jautė fizinį skausmą ir patyrė dvasinį sukrėtimą;

1.4. laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio iki 2015 m. liepos 22 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), mušė savo mažametę dukrą L. S., suduodama rankos kumščiu ne mažiau kaip 1 kartą į veido sritį prakirsdama lūpą, dėl ko ši jautė fizinį skausmą ir patyrė dvasinį sukrėtimą;

1.5. laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2017 m. vasario 22 d., tiksliau nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), metė lėkštę į mažametę E. S., pataikydama mažametei į koją, dėl ko ši jautė fizinį skausmą ir patyrė dvasinį sukrėtimą;

1.6. laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2017 m. vasario 22 d. tiksliau nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), už mergaitės nepaklusnumą sudavė ne mažiau kaip 1 smūgį šluotos mediniu galu E. S. per kojas, dėl ko ši jautė fizinį skausmą ir patyrė dvasinį sukrėtimą;

1.7. laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2017 m. vasario 22 d., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), rankomis sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių, tačiau ne mažiau kaip 1 kartą L. S. per šios rankas, dėl ko ši jautė fizinį skausmą ir patyrė dvasinį sukrėtimą;

1.8. laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2017 m. vasario 22 d., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau kaip 1 kartą E. S. į nugaros sritį, dėl ko ši jautė fizinį skausmą ir patyrė dvasinį sukrėtimą, tokiu būdu psichiškai ir fiziškai gniuždydama savo mažametes dukras L. S. ir E. S., piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis ir sukėlė mažametėms fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios K. S. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistoji grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, atlikus įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad K. S. psichiškai ir fiziškai gniuždydama savo mažametes dukras L. S. ir E. S. piktnaudžiavo savo kaip motinos teisėmis ir pareigomis ir sukėlė joms fizinį skausmą.

7. Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

8. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu ,,in dubio pro reo“ (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

10. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad K. S. kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai, susiję su mažamečių nukentėjusiųjų apklausos ypatumais ir teismas privalėjo jas apklausti teisiamajame posėdyje. Vis dėlto, apygardos teismas pašalino šiuos baudžiamojo proceso pažeidimus, atlikdamas įrodymų tyrimą ir apklausdamas mažametes nukentėjusiąsias L. S. ir E. S., kadangi jos, pažeidžiant BPK normas, buvo apklaustos ne pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o ikiteisminio tyrimo tyrėjos, taip neužtikrinant tiek pačių mažamečių nukentėjusiųjų teisių, kaip labiau pažeidžiamų dėl savo amžiaus bei nuteistosios teisės į rungtyniškumą ir nesuteikiant teisės užduoti klausimų nukentėjusiosioms. Apygardos teismas, apklausęs mažametes nukentėjusiąsias ir gavęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvadas nustatė, kad nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės pasitvirtino ir apeliacinėje instancijoje, kadangi jos patvirtino daugkartinį smurto naudojimo faktą, aplinkybes ir jų parodymus patvirtina bylos medžiaga. Be to, pirmosios instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai nelaikytini esminiais, kadangi esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą galima konstatuoti tik tada, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp padaryto baudžiamojo proceso teisės pažeidimo ir neteisingo teismo sprendimo priėmimo (neteisingo bylos išnagrinėjimo). BPK 369 straipsnio 3 dalies prasme baudžiamojo proceso teisės pažeidimas trukdo priimti teisingą sprendimą, t. y. priežastinis ryšys tarp baudžiamojo proceso teisės pažeidimo ir neteisingo teismo sprendimo priėmimo (neteisingo bylos išnagrinėjimo) yra tada, kai negalima atmesti galimybės, kad, nepadarius baudžiamojo proceso teisės pažeidimo, byla būtų išnagrinėta kitaip. Priežastinio ryšio tarp baudžiamojo proceso teisės pažeidimo ir neteisingo teismo sprendimo priėmimo nėra tada, kai yra visiškai akivaizdu, kad baudžiamojo proceso teisės pažeidimas neturėjo jokios įtakos teismo sprendimui. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistosios K. S. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo tvirtinti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, lėmę, kad ji buvo pripažinta kalta dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo ir nuteista nepagrįstai.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

12. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisme išklausius proceso dalyvių prašymų bei, kaip minėta, atsižvelgusi į bylos nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu padarytus procesinius pažeidimus, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklausti mažamečiai nukentėjusieji E. S., L. S. bei liudytojas E. S., atliktos mažamečių nukentėjusiųjų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės.

15. Apklausiamas apygardos teisme liudytojas E. S. parodė, kad sesės E. ir L. su juo negyvena, jos gyvena pas močiutę. Buvo atvejis, kad namuose dingo pinigai. Mama jį, L. ir E. nusivedė į kambarį ir klausė, ar ėmė pinigus. Jie sakė, kad neėmė. L. su E. kažko apsiverkė, paskui atėjo močiutė. Dėl ko apsiverkė sesės, nežino, gal bijojo mamos. Sesės sakė močiutei, kad mama rėkė ant jų, bet mama nieko joms nedarė. Su močiute nebendrauja, o daugiau bendrauja su mama. Nebuvo taip, kad mama suduotų jam ar sesėms. Sesės nėra jam sakiusios apie tai, kad mama jas mušė. Nėra taip buvę, kad mestų lėkštę ar suduotų laidu. Bausmė būna tokia, kad neleidžia būti prie kompiuterio, imti telefono. Nebuvo tokio atvejo, kad sesės prasikalto, o mama jas vedėsi į kluoną ir ten mušė. Žino, kad sesės rašė laišką seniūnijai, sakė L.. Sakė, kad ji rašė laišką, kad mama jas muša. Ant L. ir E. nematė sužalojimų, mėlynių. Teisėjų kolegija šiuos liudytojo parodymus vertina kritiškai, kaip siekį padėti savo mamai K. S. išvengti atsakomybės, kadangi neatmetama galimybė, jog vaikui gali būti daromas poveikis arba jis labiau prisirišęs prie mamos, kadangi su ja gyvena ir bijo ją prarasti, yra prisirišęs.

16. Mažamečių nukentėjusiųjų E. S. ir L. S. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojos R. S. parodymai, kad mergaitės L. S. ir E. S. jai telefonu sakydavo, kad mama jas skriaudžia. L. S. jai sakė, kad nusikeikė ir už tai jai mama trenkė, buvo trūkusi lūpa. Dar yra buvęs konfliktas dėl pinigų, kai atvažiavusiam į svečius sūnui dingo pinigai, o K. S. uždarė visus vaikus kambaryje. Tai išgirdusi, ji atėjo į kambarį ir pamatė, kad nuteistoji rankose laiko laidą. Ką su laidu ji darė, nežino, bet E. S. verkė. E. S. jai sakė, kad su tuo laidu mama davė per veidą. Kaltinimą pagrindžia ir liudytojos D. S. parodymai, kad yra mačiusi kaip L. S. nusikeikė ir gavo į lūpą, jai bėgo kraujas. Taip pat yra mačiusi kaip nuteistoji malkinėje mušė E. S..

17. Liudytoja V. S. parodė, kad 2017 m. vasario mėnesį seniūnė supažindino su į pastarosios el. paštą atsiųstu el. laišku, kurį rašė L. S.. Jame buvo rašoma, kad mama jos nemyli, smurtauja, liepia mažus broliukus ir sesutes saugoti. Prie bendruomenės namų sutikus E. S., L. S. ir G. Š., visą situaciją, kuri aprašyta el. laiške, kaip iš popieriaus dėstė L. S., o E. S. tik verkė. Liudytoja J. J. parodė, kad L. S. jai pasakojo, kad mama muša su šluotos kotu, o jei nevalgo, tai meta maistą į vaikus. E. S. yra pasakojusi, kad mama jai yra trenkusi su pakrovėjo laidu per veidą. Taigi, priešingai, nei skunde nurodo nuteistoji, jos kaltė yra grindžiama ne tik mažamečių nukentėjusiųjų E. S. ir L. S. parodymais, o priešingai – įrodymų visuma, t. y. ir kitų liudytojų, tiesiogiai mačiusi smurto jų atžvilgiu panaudojimo atvejus – t. y. liudytojos R. S. ir D. S. parodymais, netiesioginiai liudytojų V. S. ir J. J. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

18. Teismas, pripažindamas nuteistąją K. S. kalta, taip pat pagrįstai rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais objektyviais įrodymais - rašytiniais byloje surinktais duomenimis. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešime užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) seniūnija informavo apie galimai K. S. šeimoje vartojamą smurtą mažamečių E. S. ir L. S. atžvilgiu. (t. 1, b. l. 1). (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė G. S. pateikė informaciją, kad 2017 m. vasario 20 d. į (duomenys neskelbtini) seniūnijos elektroninį paštą gavo L. S. vardu pasirašyta laišką. Apie šį laišką informavo Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus socialinio darbo organizatorę V. S. ir socialinę darbuotoją I. J.. Darbuotojos lankėsi šeimoje, kalbėjo su motina K. S., motina neigė bet kokį smurtą vaikų atžvilgiu. L. S. socialinei darbuotojai pasakojo, kad mama jos ir E. nemyli, L. S. patvirtino, kad laiško turinys teisingas (t. 1, b. l. 2).

Laiške, adresuotame (duomenys neskelbtini) seniūnijai nuo (duomenys neskelbtini), užfiksuota informacija, kad rašo asmuo, prisistatęs L. S.. Laiške teigiama, kad jos mama nemyli, grįžusiai iš mokyklos liepia dirbti sunkius darbus, t. y. plauti indus, tvarkyti namus, atlikti kitus ruošos darbus, saugoti mažesnes seses, o pati nieko neveikia, mergaitė nespėja paruošti pamokų. Jeigu blogai atlieka kokį darbą, vartojamas smurtas, mušama per nugarą taip stipriai, kad net apsiverkia. Mažesnę seserį E. S. mama nusivedusi į tvartą suspardė. Anksčiau ji ir sesė gyveno pas močiutę R. S., buvo laimingos, jų neskriaudė. O mama nesuvaldžiusi pykčio į jas meta lėkštes su maistu, po to liepia tvarkytis, muša su šluotos galu, liepia niekam nesiskųsti. Mama jai ir sesei duoda valgyti tik 2 arba 3 kartus per dieną, jeigu eina į mokyklą, pusryčių neduoda, sako, kad maisto neužtenka, vadina storulėmis. Sako, kad nori gyventi pas J. ir A. J.. Jos sesuo E. nori gyventi su močiute. Močiutė jas abi labai myli. Laiške prašoma apie nurodytas aplinkybes nepasakoti mamai, nes ji rėks ir vėl smurtaus. Šias aplinkybes gali patvirtinti močiutė, (duomenys neskelbtini) seniūnijos socialinė darbuotoja ir teta D. (t. 1, b. l. 3). Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte užfiksuota informacija, kad 2017 m. vasario 22 d. nepilnametės E. S. ir L. S. buvo paimtos iš šeimos. Šeima nuo 2017 m. vasario 23 d. įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. 2017 m. vasario 21 d. šeimoje lankėsi specialistas ir socialinė darbuotoja. Motina K. S. tvirtino niekada nevartojusi smurto savo vaikų atžvilgiu. Mergaitės specialistui nurodė, kad mama jų atžvilgiu smurtavo, tačiau namų aplinkoje buvo nedrąsios. 2017 m. vasario 22 d. su mergaitėmis specialistas kalbėjosi mokykloje, jos, kaip smurtaujantį asmenį, įvardijo tik motiną K. S., nurodė, kad mama jas paskutinį kartą mušė prieš dvi savaites suduodama su šluota per nugarą ir kojas (t. 1, b. l. 32-33). (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte užfiksuota informacija, kad nuo 2010 m. sausio 7 d. K. S. šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos. Motina K. S. daug laiko leisdavo užsienyje, vaikus palikdavo savo motinai R. S. (t. 1, b. l. 45). Apygardos teismo vertinimu, nuteistosios K. S. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad K. S. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.

19. Apeliaciniame skunde ginčijamas vieno iš rašytinių įrodymų – L. S. el. laiško, siųsto seniūnijai, patikimumas, nurodant, kad šis surašytas tikėtina įtakojant liudytojai J. J.. Siekdamas pašalinti byloje kilusias abejones dėl L. S. ir E. S. galimybės melagingai nurodyti įvykio faktines aplinkybes, suvokti nusikalstamų veiksmų esmę bei gebėjimą savarankiškai surašyti el. laišką seniūnijai, apeliacinės instancijos teisme buvo paskirtos mažamečių nukentėjusiųjų E. S. ir L. S. teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės. 2019 m. balandžio 9 d. – gegužės 29 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. S. nenustatyta tokių individualių ypatumų (padidinto fantazavimo ar padidinto įtaigumo), kurie bendrai trukdytų jai duoti adekvačius parodymus. Nagrinėjamų įvykių metu E. S., atsižvelgiant į jos amžių ir pažintinių gebėjimų lygį, galėjo adekvačiai suvokti pagrindines faktines aplinkybes ir jas įsiminti, jos socialinė branda atitinka amžių (t. 2 b. l. 144-150). 2019 m. balandžio 9 d. – gegužės 29 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad nagrinėjamų įvykių metu L. S., atsižvelgiant į jos amžių ir pažintinių gebėjimų lygį, galėjo suprasti fizinio smurto esmę. L. S. nenustatyta tokių individualių ypatumų (padidinto fantazavimo ar padidinto įtaigumo), kurie bendrai trukdytų jai duoti adekvačius parodymus. Nagrinėjamų įvykių metu L. S., atsižvelgiant į jos amžių ir pažintinių gebėjimų lygį, galėjo adekvačiai suvokti faktines aplinkybes ir jas įsiminti, jos socialinė branda atitinka amžių. Atsižvelgiant į 2017 m. vasario 18 d. laiško (duomenys neskelbtini) seniūnijai turinį, konkretumą, išsamumą, leksiką, sakinių struktūrą, loginę argumentaciją, vaiko globos tvarkymo ir teisingumo procedūrų išmanymą, 2017 m. vasario 18 d. laiško (duomenys neskelbtini) seniūnijai L. S. neparašė savarankiškai (t. 2 b. l. 135-143). Remiantis aukščiau išdėstytu ir atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kolegija pažymi, kad, nors ir, kaip pažymėta ekspertizės akte, rašant laišką seniūnijai, L. S. galimai buvo padėta jį surašyti, tačiau el. laiške nurodomos aplinkybės atitinka bylos faktinių aplinkybių esmę, o apklausiama apygardos teisme ši mažametė liudytoja patvirtino, kad el. laiške buvo nurodomos teisingos aplinkybės ir jas savarankiškai apklausiama pati išdėstė ir davė nuoseklius, neprieštaringus parodymus, kuriuos patvirtina ir bylos medžiaga.

Dėl BK 163 straipsnyje numatytos veikos padarymo

20. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto (VTAPĮ 49 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai (VTAPĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

21. BK 163 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Šioje normoje nurodyti specifiniai teisiniai požymiai, pabrėžiantys jos paskirtį: jos apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialus subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimu paprastai pripažintini nevienkartinio pobūdžio tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016). Įrodinėjant šioje specialioje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį. Tokiais atvejais, net ir nenustačius BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, pvz., nesant tokių veiksmų tęstinumo, svarstytinas klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už fizinio skausmo ar sunkesnių padarinių sveikatai sukėlimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

22. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015).

23. Nuteistoji K. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę, padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas, neigė, tačiau baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistoji sistemingai, panaudodama fizinę ir psichinę prievartą, baugino mažametes nukentėjusiąsias E. S. ir L. S. ir būdama jų mama, atsakinga už vaikų auklėjimą, vystymąsi, privalėdama rūpintis jų sveikata, ugdymu, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiavo savo, kaip motinos, teisėmis ir pareigomis, sistemingai panaudodama fizinę ir psichinę prievartą, sukėlė joms fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai nuteistosios K. S. veiksmus vertino kaip pavojingą ir ilgai trukusį psichinį ir fizinį poveikį nukentėjusiosioms, kurios dėl to gyveno nuolatinėje baimėje, bet ne kaip šeiminio konflikto įkarštyje pasakytus žodžius ar vaikų auklėjimą.

24. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl K. S. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 163 straipsnyje. Kolegijos vertinimu, nuteistosios kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudarė nenuginčijamą pagrindą apylinkės teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį K. S. atžvilgiu dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo.

25. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra pakankamai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.