- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-26
- Bylos Nr.
- I-1524-402/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-8, 13-16) nurodė, jog jis nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 23 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos, o kameroje esantys baldai, sanitarinis mazgas dar labiau mažino plotą. Pažymėjo, kad pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per parą, pasivaikščiojimo kiemeliai maži, trūko ploto. Atvykstant ir išvykstant etapu darant asmens ir daiktų apžiūrą, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta pareiškėjui neturtinė žala, kuri pasireiškė diskomfortu, emocine depresija, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 23-25) nurodė, jog pareiškėjui būnant Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) buvo užtikrintas teisės aktų normomis nustatyta asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma. Kauno TI kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Pareiškėjas nesiskundė dėl kamerų higieninių sąlygų nei administracijai, nei Kauno visuomenės sveikatos centrui. Atvykus į Kauno TI asmenų krata ir daiktų apžiūra atliekama Kauno TI priėmimo paskirstymo skyriuje. Atliekant kratas daiktai dedami ant stalų, patalpos yra šildomos ir reguliariai valomos. Jei, kaip pareiškėjas teigia, jo teisės buvo pažeistos, jis galėjo imtis tam tikrų veiksmų, kad neteisėtas elgesys būtų pašalintas. Tačiau pareiškėjas nesikreipė į Kauno TI atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad kalinamas buvo kankinamas, tačiau nepateikė įrodymų, kuo kankinimas pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta. Mano, kad Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas netenkintinas.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo kalinamas perpildytose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjo asmens įskaitos kortelės, kameros kortelės (b. l. 27) bei atsakovo parengtos pažymos apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 28-30) duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno TI kamerose Nr. 334, 242, 217, 215, 236, 165, 207, 205 buvo laikomas nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 25 d. ir nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 23 d.
Iš teismui pateiktos Kauno TI pažymos apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo laikomas sąlygomis, kurios atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Pareiškėjo laikymo Kauno TI metu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nuo 3,90 kv. m. iki 9,28 kv. m., todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo argumentais, kad vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Nors pareiškėjas nurodo, kad realiai gyvenamojoje patalpoje gyveno daugiau nuteistųjų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į gyvenamųjų patalpų plotą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamas plotas, be to vienam asmeniui teko 0,30 kv. m. daugiau nei numatyta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkte, todėl pareiškėjo argumentai dėl jaučiamo diskomforto susijusio su ploto normos neužtikrinimu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, jog jis dėl ploto trūkumo buvo priverstas gulėti arba sėdėti..
Byloje pateiktas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) patvirtina, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 10 val. iki 16.30 val. ir nuo 17 val. iki 21 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. suteikta galimybė lankytis sporto kambaryje ir kompiuterių klasėje (Aprašo 4 p.), o suimtiesiems ir nuteistiesiems darbo dienomis nuo 16.30 val. iki 21 val., savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 9 val. iki 15.30 val. sudaryta galimybė sportuoti ir mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose su sportine įranga (Aprašo 5 p.) (b. l. 54-56). Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašu sudaryta galimybė įstaigoje suimtiesiems ir nuteistiesiems sportuoti ir mankštintis, gerinant jų fizinę ir sveikatos būklę (b. l. 53-69). Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog būtent jo kalinimo Kauno TI metu atsakovas pažeidė minėtų tvarkų aprašų nuostatas ir tuo pačiu pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, jog dėl jo pažeistos teisės pajudėti (sportuoti) jis kreipėsi į Kauno TI administraciją, todėl pareiškėjo skundo aplinkybės dėl nesuteiktos galimybės pajudėti (sportuoti) pripažintinos nepagrįstomis (ABTĮ 56 str. 1 d.).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad patalpoje, kur atliekamos kratos, buvo šalta ir purvina, dėžės į kurias buvo dedami daiktai buvo nešvarios, tačiau į bylą nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo atstovas į bylą pateikė kratų patalpos nuotraukas (b. l. 39-41), iš kurių galima spręsti, kad patalpos pakankamai tvarkingos, uždaros. Nors nei pareiškėjas nei atsakovo atstovas į bylą nepateikė įrodymų apie kratų patalpos temperatūrą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėtos patalpos nėra gyvenamosios patalpos, o kratos procedūros trunka neilgai, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo esant kratų patalpos žemai temperatūrai ir nešvarai yra deklaratyvūs, dėl to atmestini.
Pareiškėjas teismui nurodė, kad į pasivaikščiojimo kiemelius buvo išvedamas tik vienai valandai, o patys pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži.
Suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemuose vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimo, atmestini kaip nepagrįsti, nes nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose, reglamentuojančiuose pasivaikščiojimo kiemų įrengimą, nei Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio d. įsakymu Nr. V-908 vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra nustatyta.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti pripažinti kalinimo Kauno TI pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Taip pat akcentuotina, kad nenustačius dviejų iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1197/2014, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas Konvencijos 3 straipsnio, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu yra nepagrįstas (vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma ir kitos pareiškėjo apibūdintos gyvenimo sąlygos gyvenamosiose patalpose (kamerose), kuriose jis atliko bausmę ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus) ir negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovo atstovas su pareiškėju elgėsi ne taip, kaip jis turėjo elgtis vykdydamas įstatymus, t. y., kad elgėsi kankinančiai, žiauriai ar žeminančiai jo orumą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie patirtos žalos faktą, teismas tokio fakto taip pat nenustatė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.