Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-06 · Administracinė byla Nr. P-261-39-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-06
Bylos Nr.
P-261-39-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
J. A., J. A. K.
Trečiasis asmuo
Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P(261)– 39/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2009 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Laimučio Alechnavičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-556-234-2008 pagal pareiškėjo J. A. K. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. A. K. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 3-8) kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jo tėvas J. K. (miręs 1974 m. liepos 31 d.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 45,15 ha žemės sklypą Būtingės kaime, Darbėnų vals., Kretingos raj. Pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikė Šventosios savivaldybei 1992 m. sausio 31 d. Prie pareiškimo pridėjo dokumentus, patvirtinančius apie pareiškėjo tėvo nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Pareiškėjo pateiktas prašymas patvirtina tai, kad jis siekė atkurti nuosavybės teises į nusavintą tėvų turtą bei išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 1999 m. balandžio 12 d. pareiškėjas gavo raštą Nr. 106 iš Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus, kuriame buvo nurodyta, jog nustatytas dokumentų, patvirtinančių piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą ir giminystės ryšį su išlikusio nekilnojamo turto savininku, pateikimo terminas iki 1999 m. gegužės 1 d. Pareiškėjui iš minėto rašto buvo sunku suprasti, ką reiškia giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Paskambinus į Palangos miesto žemėtvarkos skyrių, žodžiu buvo paaiškinta, kad pareiškėjo pareiškimas gautas, jokių dokumentų netrūksta, klausimas bus svarstomas. 2003 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas gavo pažymą iš Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus, kurioje buvo nurodyta iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti trūkstamus dokumentus, tai: tėvo J. K. mirties liudijimą; pareiškėjo gimimo liudijimą; LR pilietybę įrodantį dokumentą. Trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai rodo, kad Žemėtvarkos skyrius neatliko tinkamai jo kompetencijai priskirtų veiksmų, pažeidė gero administravimo principus, kadangi delsė ir laiku neinformavo apie trūkstamus dokumentus, o tik likus 20 dienų iki dokumentų pateikimo termino pabaigos informavo pareiškėją. Per tokį trumpą laiką fiziškai buvo neįmanoma surinkti nurodytų dokumentų, todėl viena iš termino praleidimo priežasčių - pavėluotas valstybinės institucijos pranešimas apie trūkstamų dokumentų pateikimą. Kita priežastis, jog labai ilgai užtruko gimimo liudijimo paieškos, nes jo tėvai gyveno Lietuvoje, Būtingės kaime, o mama gimdė Latvijoje, todėl ir gimimas buvo įregistruotas Latvijoje. Buvo kreiptasi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Latvijos Respublikos Liepojos civilinės metrikacijos skyrius 2005 m. rugpjūčio 31 d. išdavė pareiškėjui gimimo liudijimą. Atlikus dokumentų legalizavimą bei vertimus, 2005 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos ambasadai Švedijoje pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Kadangi ambasada dokumentus siunčia tik diplomatiniu paštu per Užsienio reikalų ministeriją, todėl dokumentų pateikimo laikas Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriui užtruko. Lietuvos Respublikos pasas pareiškėjui buvo išduotas 2007 m. vasario 21 d. Išvardintos priežastys yra nepriklausančios nuo pareiškėjo valios, todėl svarbios. Pareiškėjo neveikimo nebuvo, jis aktyviai siekė atkurti nuosavybę į tėvo žemę, jo veiksmai atitinka protingo ir sąžiningo elgesio kriterijus.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į prašymą (b. l. 71-72) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad visi dokumentai, kurie laikomi giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 14 punkte. 2003 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. IX-1634 pratęsė minėtų dokumentų pateikimo terminą iki 2003 m. gruodžio 31 d. Atlikus išsamią analizę, buvo nustatyta, kad J. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje trūksta dokumentų, būtinų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai vykdyti. Pareiškėjas Palangos miesto žemėtvarkos skyrių informavo apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, tačiau trūkstamų Lietuvos Respublikos pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nei 1999 m., nei 2003 m. nepateikė.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 18 d. sprendimu (b. l. 96-99) patenkino pareiškėjo prašymą, atnaujino praleistą įstatymo nustatytą terminą pilietybę bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą.

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog Palangos miesto žemėtvarkos skyrius 1999 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 106 pareiškėją informavo, kad nustatytas dokumentų, patvirtinančių piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su išlikusio nekilnojamojo turto savininku, pateikimo terminas iki 1999 m. gegužės 1 d. (b. l. 76). Palangos miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 11 d. išsiuntė kitą raštą Nr. 204 pareiškėjui, jog būtina pristatyti trūkstamus dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir išvardino reikalingus pateikti dokumentus (b. l. 78). Nurodytais raštais dėl trūkstamų dokumentų pateikimo institucija pareiškėją informavo likus vos 18-20 dienų iki nustatyto termino pabaigos, kai asmuo gyvena kitoje valstybėje - Švedijoje. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas su pareiškimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi 1992 m. sausio 31 d., tačiau iki 1999 m. balandžio 12 d. institucija nei karto asmens neinformavo apie trūkstamus dokumentus J. K. žemės atkūrimo byloje, o pirmuoju raštu nurodė tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, pagal kurį buvo pratęstas dokumentų pateikimo terminas, todėl tikėtina, kad pareiškėjas galėjo nesuprasti, ko iš jo reikalaujama, nes nuo 1944 m. gyveno Švedijoje. Pareiškėjas 2000 m. Palangos miesto žemėtvarkos skyrių informavo apie pasikeitusią gyvenamąją vietą (b. l. 77). Institucija tik po trijų metų pakartotinai informavo, jog būtina pateikti trūkstamus dokumentus, šiuo atveju juos išvardindama. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas gimė Latvijos Respublikoje, gimimo liudijimas jam išduotas 2005 m. rugpjūčio 31 d. Liepojos miesto civilinės registracijos aktų skyriuje (b. l. 13-16). Tėvų mirties pažymėjimas išduotas 2005 m. spalio 26 d. (b. l. 19-21), sprendimas dėl pilietybės priimtas 2006 m. spalio 13 d. ir Lietuvos Respublikos piliečio pasas išduotas 2007 m. vasario 21 d. (b. l. 11, 25, 85). Pareiškėjas rinkdamas duomenis dėl gimimo liudijimo, kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos centinį valstybės archyvą bei rinko informaciją Latvijos valstybėje (b. l. 5, 30-32). Pateikti dokumentai yra legalizuoti (apostilizuoti), o ši procedūra taip pat užtrunka laiko. Teismas, įvertinęs rašytinių įrodymų ir bylos aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjas, gimęs 1929 m., būdamas garbaus amžiaus ir nuo 1944 m. visą laiką gyvendamas Švedijoje, veikė sąžiningai ir pakankamai per protingą laiką surinko nurodytus trūkstamus dokumentus. Pareikėjo nurodytos termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis.

III.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu (b. l. 102-105) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują - pareiškėjo prašymą atmesti.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 20 d. sprendimu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą patenkino panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –J. A. K. prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl procesinės apskrities viršininko administracijos, ar žemėtvarkos skyriaus padėties bylose, kai yra nagrinėjami prašymai atnaujinti terminus prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti ir (ar) pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, yra pažymėjęs, kad tokiose administracinėse bylose, kuriose sprendžiama tik dėl terminų paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir (ar) pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį proceso šalys turėtų būti pareiškėjas (prašymą padavęs subjektas) ir tretieji suinteresuoti asmenys (t.y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendino tvarkos 6, 98, 100 punktais, trečiuoju suinteresuotu asmeniu šios kategorijos bylose turi būti apskrities viršininko administracija.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikdamas prašymą minėtų taisyklių paisė, trečiuoju suinteresuotu asmeniu į procesą įtraukdamas Klaipėdos apskrities viršininko administraciją.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje pasisakyta, kad apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai. Administracinės bylos proceso dalyviais laikomi inter alia proceso šalys. Proceso šalys yra pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t.y. tie, kurių teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos ( Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str. 2 ir 3 d.)). Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu patraukta Klaipėdos apskrities viršininko administracija yra tinkamas proceso dalyvis ir tas asmuo, kurio teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos, todėl nėra teisinio pagrindo teigi, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisė paduoti apeliacinį skundą paneigiama.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą - asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.

Sistemiškai aiškindamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, teismas padarė išvadą, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 1403/2006).

Nuo 1997 m. liepos 16 d. iki 2003 m. sausio 1 d. (2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) pilietybės klausimus reglamentavo Pilietybės įstatymo 1997 m. liepos 2 d. redakcija (Nr. VIII-391), todėl tapimo Lietuvos Respublikos piliečiu klausimas ar pilietybės išsaugojimas turėjo būti sprendžiami vadovaujantis būtent Pilietybės įstatymo 1997 m. liepos 2 d. redakcija (Nr. VIII-391). Taigi, pareiškėjas, siekdamas realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo atitikti vieną iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prielaidų – būti Lietuvos Respublikos piliečiu pagal tas taisykles, kurios buvo apibrėžtos Pilietybės įstatymo 1997 m. liepos 2 d. redakcija. Pagal pastarojo teisės akto 17 straipsnį, siekiant tapti Lietuvos Respublikos piliečiu pilietybės išsaugojimo būdu (minimas straipsnis, kaip reglamentuojantis teisę į pilietybės išsaugojimą, taikytinas atsižvelgiant į tą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas 1944 metais kartu su savo tėvais išvyko į Švediją ir ten iki šiol gyvena) buvo būtina įvykdyti 17 straipsnyje numatytas sąlygas, apie kurias pasisakyta Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ką tik paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai turi būti aiškinami sistemiškai, viso šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste. Tuomet matyti, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege - kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme nustatytus reikalavimus. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija – iš esmės tokia pati redakcija galiojo ir 2001 m. gruodžio 31 d., tik buvo praplėstas nerepatrijavusių asmenų sąrašas) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie iš šiame punkte nurodytų asmenų, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie užsienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija; – tokia pat redakcija buvo ir 1997 m. liepos 2 d. Pilietybės įstatyme).

Asmenų, siekiančių tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, aiški valinė išraiška numatyta ir dabar galinčiame Pilietybės įstatyme, kurio 17 straipsnio 2 dalyje pasisakyta, jog asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.

Teismas konstatavo, kad pagal Pilietybės įstatymo paskutinę redakciją galiojusią 2001 m. gruodžio 31 d. (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.) pareiškėjas turėjo pateikti kompetentingai institucijai prašymą, išreiškiantį jo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir dėl tokio prašymo turėjo būti priimtas vidaus reikalų ministro sprendimas, kaip ir buvo numatyta pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 2 dalį bei 31 straipsnio 2 dalį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 1403/2006).

Tačiau, kaip matyti iš administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų, tik po Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2003 m. gruodžio 11 d. pažymos „Dėl nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų“ gavimo pareiškėjas pradėjo aktyvius veiksmus, siekdamas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, ką expressis verbis patvirtino pateiktame teismui prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą (b.l. 3-8). Tai reiškia, kad pareiškėjas J. A. K. iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą.

Remiantis išdėstytų teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog pareiškėjas yra aptariamo teisinio santykio subjektas ir negalėjo spręsti termino atnaujinimo klausimo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį.

V.

Pareiškėjas J. A. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. kovo 14 d. padavė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-556-234/2008.

Pareiškėjas paršo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu.

Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismo sprendimas laikytinas sprendimu be motyvų (LR ABTĮ 153 str. 2 d.8 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime neanalizavo pareiškėjo prašyme, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendime ir apeliaciniame skunde iškeltų argumentų ir teiginių. ABTĮ nustato, kad motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi. Motyvų nebuvimas turi būti suprantamas plačiai, tai ne tik motyvų nebuvimas apskirtai, bet motyvų nebuvimu laikoma, kai pateikti nepakankamai aiškus, su byla nesusiję motyvai bei neišsamūs motyvai. Nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas yra pagrindas jį naikinti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nepakankamas teismo sprendimo argumentavimas reiškia, jog jis yra nemotyvuotas (LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 22 d. nutartis Nr. 3K-3-454/1999). Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra motyvų, susijusių su bylos faktinėmis aplinkybėmis, argumentais bei įrodymais, kurie nurodyti pareiškėjo prašyme, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendime bei apeliaciniame skunde. Teismo sprendimo motyvai turi būti susiję su kiekvienos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nekvalifikavo konkrečių teisinių santykių, o esantys motyvai nesusiję su konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismas priėmė sprendimą tenkinti apeliacinį skundą, tačiau motyvuojamoje dalyje neįvertinta bylos faktinė situacija. Esminės faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas laiku buvo pateikęs prašymą t. y. 1992 metais, kad iki 2001 metų institucija jo nė karto neinformavo tinkamai, kad reikia pateikti LR piliečio pasą kad jei pareiškėjas būtų laiku ir tinkamai informuotas, jis būtų laiku pateikęs pasą motyvuojamoje sprendimo dalyje buvo neįvertintos. Teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje neanalizavo bei neįvertino, dėl kokių priežasčių pareiškėjas iki 2001 metų neįgijo LR paso.

2. Teismas padarė esminį proceso teisės pažeidimą išeidamas už bylos ribų (dalyko ir pagrindo).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 25 d. nutartimi (adm. byla Nr. A4-1736/2006) pasisakė, kad teismo veiklos ribas apibrėžia skundo reikalavimai ir motyvai, todėl nagrinėdamas bylą teismas privalo įsigilinti į reikalavimą, ginčo dalyką, pagrindą ir neperžengti reikalavimo ribų. Tai įpareigoja Administracinių bylų teisenos įstatymo normų visetas (5 str. 1 d., 22 str.l d., 23 str. 2 d. 5, 6 ir 7 p.,57 str. 1 d., 68 str. 1 d. 1 p. ir 2 p., 69 str., 71, 72 str., 79 str. 1 d., 82 str. 6 p., 86 str. 2 d., 87 str. 2 d. 4 p., 5 d. 1 p. ir t. t.). Nors ABTĮ 136 straipsnis numato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, tačiau teismas vis tiek negali peržengti dalyko ir pagrindo, numatyto pareiškėjo prašyme ribų. Kitoks įstatymo aiškinimas reikštų visuotinai pripažinto proceso principo, draudžiančio teismui peržengti pareiškėjo nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, pažeidimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime (byla Nr. 35/03-11/06) suformavo teiginį, kad CPK 320 straipsnyje „Bylos nagrinėjimo ribos“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas išreiškia ir įtvirtina visuotinai pripažintą civilinio proceso teisės principą, kad apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą ir motyvuojamoje dalyje argumentavo įrodymais, kurie nebuvo tirti pirmos instancijos teismo, jis rėmėsi motyvais ir argumentais, kurių nebuvo ne tik apeliaciniame skunde, bet ir pačiame pareiškime bei atsiliepime.

3. Teismas atliko ne teisingumo, o valstybinėms viešojo administravimo institucijoms priskirtas administracinės valdžios funkcijas, kuomet iškeldamas subjektiškumo klausimą peržengė pareiškime nurodytas ribas ir atmetė patį pareiškimą, nors pati Institucija, priėmusi pareiškėjo prašymą, niekada nebuvo kėlusi pareiškėjo subjektiškumo klausimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis atriboja administracinio teismo ir viešojo administravimo subjekto kompetencijas, nurodydamas, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės ir nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl teismas nepriima viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų aktų, o tik juos tikrina pagal bylos apibrėžtas ribas. Bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, teismas negali pasisakyti dėl reikalavimų, kurių šalys neiškėlė. Teismas peržengė pareiškėjo pateiktame prašyme pareikštų reikalavimų ribas ir įgyvendino viešojo administravimo subjekto funkcijas.

Visų pirma teismas byloje konstatuoja, kokios bylai reikšmingos ir įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios aplinkybės yra laikomos nustatytomis, kokios nenustatytomis. Antra, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių teismas turi pagrįsti byloje surinktų, ištirtų ir teismo įvertintų įrodymų visumos analize. Remdamasis byloje esančių įrodymų vertinimu, teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodo, kodėl vienas ar kitas bylos aplinkybes laiko nustatytomis. Teismas negali peržengti pareiškime nustatytų ribų, nes ši taisyklė padeda užtikrinti individo, ypač privataus asmens autonomiją teismui vykdant teisingumą, taip pat tai, kad nebus paneigti asmens teisėti lūkesčiai ir interesai. Nuo pareiškėjo prašymo 1992 metais institucija niekada nepareiškė pareiškėjui, kad yra netinkamas subjektas. Todėl subjektiškumo klausimas turėjo būti sprendžiamas pačios institucijos, o ne teismo, nagrinėjančio bylą dėl termino atnaujinimo apeliacine tvarka.

4. Teismas padarė esminį proceso pažeidimą - atėmė pareiškėjui teise būti išklausytam, nes sprendimu išėjo už prašymo atnaujinti terminą bei apeliaciniame skunde apibrėžtų ir keltų reikalavimų bei motyvų ribų, tuo atimdamas pareiškėjui teisę argumentuotai pareikšti savo nuomonę, atsikirtimus ir pateikti įrodymus dėl galimo subjektiškumo nebuvimo.

Pareiškėjas negalėjo tinkamai ir laiku pareikšti savo nuomonės svarstant klausimus dėl jo subjektiškumo, nes šis klausimas nebuvo nagrinėjamas nei Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, nei keliamas apeliaciniame skunde. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl jis neįgijo LR paso, kokios yra LR paso negavimo priežastys. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytam ginčo klausimu, todėl procesas šioje byloje turi būti atnaujintas.

Tuo būdu buvo pažeistas ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis, įtvirtinęs teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nekaltumo prezumpcijos principą bei procesines garantijas, kuris yra laikomas vienu iš esminių Konvencijos straipsnių. Konvencijos 6 straipsnyje numatyta, kad nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Šiame straipsnyje vartojama sąvoka teisė į teisingą teismą yra laikoma teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnyje, sudėtine teise, susidedančia iš šių elementų: teisės į teismą, lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų, teisės būti išklausytam, teisės tylėti, teisės nebūti verčiamam duoti parodymus prieš save, teisės bendrauti su savo advokatu, teisės asmeniškai ir efektyviai dalyvauti teismo procese bei teisės į pagrįstą teismo sprendimą. Todėl teismui išėjus už pareiškime nustatytų ribų, buvo grubiai pažeista žmogaus teisė į teisingą procesą ir teismą. Teisė būti išklausytam reiškia, kad teisminiame procese turi būti užtikrinta galimybė atsiliepti, atsikirsti ir pateikti savo nuomonę visais ginčo klausimais, kurių išsprendimas liečia pareiškėjo teises. Šiuo atveju, byloje nei pirmoje instancijoje, nei apeliacinėje instancijoje neanalizavus subjektiškumo teisinio klausimo, jis buvo teismo iniciatyva išspręstas tik galutiniame sprendime. Taigi, tokiu būdu buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, turėjęs įtakos neteisingam teismo sprendimui.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kuris, galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p. ).

Teismas neteisingai pritaikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymą. Pareiškėjas buvo pateikęs prašymą laiku ir iki įstatyme nustatyto termino pabaigos buvo laikomas išlaikiusiu teisę į pilietybę. Teismas vertindamas pareiškėjo subjektiškumą neįvertino esminės aplinkybės, kad pareiškėjo pateiktas ir institucijos priimtas prašymas įrodo, kad institucijai pareiškėjo subjektiškumas nekėlė abejonių. Institucija, priimdama prašymą, patvirtino, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas ir jo neinformavo apie galimai neturimą subjektiškumą. Institucija 1999 metais net neinformavo pareiškėjo, kad reikia pateikti LR pilietybę patvirtinantį dokumentą, tuo labiau apie patį pilietybės turėjimo reikalavimą. Institucijos turi veikti tinkamai. Pareiškėjas pateikė prašymą atkurti nuosavybę 1992 metais, ir jei institucija būtų laiku ir tinkamai informavusi, pareiškėjas būtų laiku gavęs LR pasą. Pareiškėjas pateikė prašymą ir dar turėjo pakankamai laiko susitvarkyti dokumentus. Byloje surinkti faktai rodo, kad pareiškėjas per tris metus gavo gimimo liudijimą ir pasą, vadinasi jei būtų informuotas dar nepasibaigus terminui būtų suspėjęs laiku ir nepraradęs subjektiškumo. Dėl valstybės institucijos kaltės pareiškėjas galimai prarado subjektiškumą. Institucija tik 2003 metais informuoja, kad reikia pateikti pasą. Pareiškėjui buvo atimta teisė realizuoti savo teises dėl institucijos kaltės. Vadinasi pati institucija klaidino pareiškėją, todėl negalima atimti pareiškėjui teisės, jei jis jos nerealizavo dėl valstybinės institucijos aplaidumo. Taip taikydamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymą, teismas padarė esminį materialinės teisės pažeidimą. Institucijos neveikimas ir yra svarbi priežastis atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas taikė teisę atgaline tvarka, tuo padarydamas esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kuris taip pat galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

Konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. išaiškinimas, kuriuo buvo papildytas Pilietybės įstatymo reikalavimas dėl piliečių sąrašo, t. y., kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie, iš šiame punkte nurodytų asmenų, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie užsienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija), gali būti taikomas tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos - 2006 m. lapkričio 13 d. Todėl tiek pareiškėjo kreipimosi dėl nuosavybės atkūrimo, tiek pilietybės dokumento gavimo metu negalima atgaline tvarka taikyti minėto LR Konstitucinio teismo išaiškinimo, nes tuo metu galiojęs LR Pilietybės įstatymas numatė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę. Todėl tiek institucija, atsakinga už atkūrimo procesą, tiek pats pareiškėjas pagrįstai rėmėsi minėta Pilietybės įstatymo nuostata ir nekėlė abejonių dėl pareiškėjo subjektiškumo nebuvimo.

7. Būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (153 str. 12 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. spalio 6 d. nutartyje (adm. byla Nr. A11- 831/2003) konstatavo, kad pagal 1992 01 31 galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 2 straipsnį nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atstatoma buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, o jam mirus - jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Tokia nuostata galiojo visą Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo galiojimo laiką, įsigaliojus Atkūrimo įstatymui (1997 m. liepos 9 d.) ją pakeitė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostata, pagal kurią nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Turinčių teisę į nuosavybės teisės atkūrimą piliečių ratas Atkūrimo įstatymo (palyginus su Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymu) yra praplėstas. Nors nurodytoje byloje nei pareiškėjas, nei jo motina minėto 1992 m. sausio 31 d. prašymo padavimo metu Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo taikymo prasme neturėjo Lietuvos pilietybės patvirtinančio dokumento, todėl tuo metu nepateko į šio įstatymo 2 straipsnio nustatytą piliečių ratą, bet teismas konstatavo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra pakankama (pilietybės aspektu) sąlyga turėti teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Teismas laikė, kad Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu (1997 m. liepos 9 d.) pareiškėjas jau buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnis, 1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1053 redakcijoje), nors ir neišdavus paso, todėl buvo konstatuota, kad savarankiška teisė į nuosavybės teisės atkūrimą pareiškėjui atsirado įsigaliojus naujos redakcijos Atkūrimo įstatymui. Šioje byloje sprendimas yra nesuderintas su teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis a.b. Nr. A3-839-03 ir Nr. P8-22-04)

8. Teismas šioje byloje pritaikė konkrečius teismo precedentus bei teismų praktikos apibendrinimus nors šios bylos faktinė fabula neturi esminio panašumo su bylomis, kurias nagrinėjant buvo suformuoti, tie precedentai. Teismo sprendime pateikiamas teisės normos aiškinimas turi būti susijęs su konkrečios bylos fabula. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Teismas šioje byloje be pagrindo pritaikė teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijas (publikuota: 2006 m. „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8), taip pritaikė konkretų teismo precedentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A8-313/2007, bei Nr. A8-1403/2006, publikuota: 2007 m. „Administracinių teismų praktika“ Nr. 10), nors šį byla neturėjo esminio panašumo su bylomis, kurias nagrinėjant buvo suformuoti tie precedentai. Taikyti šiuos precedentus reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši teisės norma nereguliuoja. Šioje administracinėje byloje faktinė situacija skiriasi nuo teismų sprendimų bylose, kur teismai konstatavo, kad pareiškėjai neturi subjektiškumo. Pažymėtina, kad šios bylos ratio decidendi esminiai skiriasi nuo kitų bylų, kuriose priimti teismo sprendimai dėl pareiškėjo subjektiškumo nebuvimo, t.y. teismas, priimdamas tokį sprendimą tinkamai neįvertino esminiai skirtingų šios bylos faktinių aplinkybių.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti Klaipėdos apskrities viršininko administracijai pareiškėjui grąžintiną sklypą perleisti trečiųjų asmenų nuosavybėn, perduoti sklypą naudojimui tretiesiems asmenis bei uždrausti grąžintiname sklype atlikti planavimo, matavimo bei statybos darbus.

Paaiškino, kad teismui 2008 vasario 20 d. priėmus sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą, pasibaigė ginčas tarp pareiškėjo ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracija gali žemę, laikyti laisvu žemės fondu ir atlikti skirstymo, planavimo darbus bei perleisti tą sklypą kitų asmenų nuosavybėn. Teismui patenkinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujino ir išsprendus bylą kitaip t. y. atnaujinus terminą pareiškėjui pateikti trūkstamus dokumentus, gali susidaryti situacija, kad nebus galimybės įvykdyti galimą būsimą teismo sprendimą, nes gali nebelikti galimybės atkurti nuosavybę natūra, nes žemė gali būti perleista.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujintas jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pareiškėjas prašydamas šiuo pagrindu atnaujinti procesą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo prašyme, Klaipėdos apygardos administracinio teismo ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų ir teiginių.

ABTĮ 133 straipsnis numato, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, todėl sprendžiant klausimą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, reikia remtis ABTĮ 86 straipsniu. Šis straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimas atitinka teismo nutarčiai keliamus reikalavimus, nes buvo atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms atnaujinti procesą remiantis tuo pagrindu, kad teismo nutartis yra be motyvų nėra pagrindo. Šioje dalyje prašymas netenkintinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuriuo nustatyta, kad procesas atnaujinamas kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš prašymo turinio, pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, ginčija ne konkrečios įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o tai kad pareiškėjui teisė realizuoti savo teisę buvo atimta dėl institucijos kaltės, kadangi institucija 1999 metais priimdama pareiškėjo prašymą atkurti nuosavybė teises, neinformavo, kad kartu turi būti pateikiamas ir pilietybę patvirtinantis dokumentas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu turi būti atnaujintas, nes teismas nepagrįstai taikė teisę atgaline tvarka, kai tuo tarpu Konstitucinio teismo nutarimas gali būti taikomas tik nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A556-234/2008 taikė Pilietybės įstatymo 17 straipsnio nuostatas. Taikydamas šią normą teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. išaiškinimu dėl minėtos normos taikymo. Pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau ši nuostata netaikoma teisės aiškinimui ir ja galima remtis aiškinant iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams.

Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį šios normos pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais, tįsėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą taip pat pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą teigdamas, jog šioje administracinėje byloje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas prieštarauja šio teismo analogiškoje byloje priimtam sprendimui, kadangi administracinėje byloje Nr. A11-831/2003 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra pakankama (pilietybės aspektu) sąlyga turėti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Minėtoje byloje teismas laikė, kad Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu (1997 m. liepos 9 d.) pareiškėjas jau buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnis, 1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1053 redakcijoje), nors ir neišdavus paso, todėl buvo konstatuota, kad savarankiška teisė į nuosavybės teisės atkūrimą pareiškėjui atsirado įsigaliojus naujos redakcijos Atkūrimo įstatymui.

Kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A11-831/2003 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Minėtoje byloje pareiškėjas pagal 1992 m. sausio 31 d. prašymo padavimo metu galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo taikymo prasme neturėjo Lietuvos pilietybę patvirtinančio dokumento, todėl tuo metu nepateko į šio įstatymo 2 straipsnio nustatytą piliečių ratą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas yra pakankama (pilietybės aspektu) sąlyga turėti teisę į nuosavybės atkūrimą. padarė išvadą, kad Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo metu (1997 m. liepos 9 d.) pareiškėjas jau buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, pasas jam buvo išduotas 1999 m. birželio 4 d.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iki įstatymo nustatytos datos 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės ir tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą.

Taigi, pareiškėjo nurodyta administracinė byla ir ši byla pagal faktines aplinkybes nėra tapačios (analogiškos).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas nagrinėdamas administracinę bylą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A8-313/2007 ir Nr. A8-1403/2006 (Administracinių teismų praktika Nr. 10, b.l. 189-190). Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis numato, kad nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo nutartis bei Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek administracinėse bylose Nr. A8-313/2007 ir Nr. A8-1403/2006 pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybės neįgijo, t. y. netapo tinkamu nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu teisinių santykių subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagrįstai rėmėsi suformuota Lietuvos vyriausiojo teismo praktika analogiškose bylose.

Dėl išdėstytų argumentų nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Dėl kitų prašymo atnaujinti procesą argumentų.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato pagrindus, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą tuo pagrindu, kad teismas padarė esminį proceso normų pažeidimą, t. y. išėjo už prašymo atnaujinti terminą bei apeliaciniame skunde apibrėžtų ribų, atėmė pareiškėjui teisę argumentuotai pareikšti savo nuomonę tais klausimais. Tačiau toks proceso atnaujinimo pagrindas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatytas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 136 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad teismo nesaisto skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Pareiškėjas turėjo teisę pats dalyvauti administracinės bylos nagrinėjime ir duoti paaiškinimus. Ši teisė pareiškėjui nebuvo apribota.

Kadangi kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Neatnaujinus proceso administracinėje Nr. A-556-234-2008, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nuta r i a:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal J. A. K. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Roma Sabina Alimienė Stasys Gagys