- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-01
- Bylos Nr.
- I1-3316-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00455-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. vasario 20 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 3300 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2018 m. balandžio 17 d.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 2), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 39) nurodė, kad atliko bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau – Kybartų PN) bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas. Kamerose, kuriose turėjo gyventi po du asmenis, buvo apgyvendinti 3 asmenys. Dalį ploto užėmė baldai ir sanitariniai mazgai. Dėl vietos trūkumo bei netinkamo gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sutriko sveikata, kentėjo.
Nurodė, jog kamerose Nr. 1, 2, 4, 6 nebuvo iškvietimo mygtuko, kameros tarybinių laikų, medinės išklerusios grindys, lentos išpuvusios, per jas landžiojo pelės, nebuvo ventiliacijos, pasivaikščioti vesdavo 1 valandą į nušiurusį kiemelį.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 9–13) nurodė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. tekęs gyvenamasis plotas nebuvo per mažas, todėl jo skundas atmestinas. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN (juridinis asmuo Kybartų PN pasibaigė po reorganizavimo) nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2018 m. balandžio 17 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Kybartų PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 9–11, 14–33), kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas 2 būrio 205 gyvenamojoje patalpoje bei kamerų tipo patalpose Nr. 1, 3, 4, 6. Bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 4,5 kv. m iki 6 kv. m gyvenamojo ploto, kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 4,02 kv. m iki 12,08 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodė jog kamerose buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei nurodo atsakovas, taip pat teigė, jog atsakovas neteisingai nurodo kamerų plotus, tačiau nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais aiškiais ir detaliais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma ir nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodo, kad kamerose Nr. 1, 2, 4, 6 nebuvo iškvietimo mygtuko, kameros tarybinių laikų, medinės išklerusios grindys, lentos išpuvusios, per jas landžiojo pelės, nebuvo ventiliacijos, pasivaikščioti vesdavo 1 valandą į nušiurusį kiemelį (b. l. 39), tačiau nenurodo, kad dėl šių aplinkybių patyrė neturtinę žalą ar jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės. Pažymėtina, jog skunde (b. l. 2) pareiškėjas konkrečiai nurodo, jog dvasinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimus, kančias patyrė būtent dėl vietos trūkumo ir netinkamo gyvenamojo ploto bei įvertino patirtą žalą 3 300 Eur. Atsikirtime nurodomos aplinkybės dėl netinkamo kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir pasivaikščiojimo trukmės nesusijusios su pareiškėjo skundo argumentais dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo. Pareiškėjas tik konstatavo, kokios sąlygos buvo kamerų tipo patalpose, neteigdamas, jog dėl šių sąlygų patyrė neturtinę žalą, neįvardindamas žalos dydžio, todėl atsikirtime nurodyti argumentai, jog kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko, kameros tarybinių laikų, medinės išklerusios grindys, lentos išpuvusios, per jas landžiojo pelės, nebuvo ventiliacijos, pasivaikščioti vesdavo 1 valandą į nušiurusį kiemelį, atmestini.
Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą taip pat reiškia prašymus išreikalauti iš atsakovo kamerų planus, bei nuotraukas (esant padarytam remontui), taip pat išreikalauti, kada buvo padarytas kosmetinis remontas bei išreikalauti iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenis apie Kybartų PN kamerų tipo patalpų patikrinimus su nuotraukomis (lentelėmis) laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 20 iki 2018 m. balandžio 17 d. (b. l. 39).
Prašymas dėl kamerų planų išreikalavimo netenkintinas, kadangi kamerų plotai yra nurodyti atsakovo atstovo pateiktoje 2020 m. kovo 17 d. pažymoje Nr. 14/07K-546 (b. l. 33). Minėtos pažymos duomenimis teismas neturi pagrindo abejoti ir jais vadovavosi vertindamas dėl pareiškėjui tekusio ploto kamerų tipo patalpose.
Prašymas dėl kamerų nuotraukų, duomenų apie atliktą remontą bei duomenų apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimus išreikalavimo taip pat atmetamas, kadangi pareiškėjas nenurodo, jog patyrė neturtinę žalą dėl netinkamo kamerų įrengimo ar higienos normų neatitinkančių kalinimo sąlygų.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.