- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- I-3004-505/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02266-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- M. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui M. J., atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovams,
rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, ir Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos solidariai 253,55 Eur turtinės ir 21400 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 1-14).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2015 m. vasario 5 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kamerose, kurių plotas mažas, t. y. buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, sanitariniai mazgai įrengti ne atskiroje patalpoje, o tiesiog gyvenamojoje patalpoje, sanitariniuose mazguose ir kamerose nebuvo veidrodžių, neįrengtos oro šalinimo, mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos. Kamerų viduje įrengtos papildomos grotos, tokiu būdu negalima pasiketi lango, todėl vasarą nebuvo galimybių vėdinti patalpas per langus, o šaltuoju metų laiku nebuvo galimybių langus užsandarinti. Gyvenamosiose patalpose šiltuoju metų laku būdavo tvanku ir karšta, o šaltuoju – nepakeliamai šalta ir drėgna. Gyvenamosios patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nuo lubų krisdavo tinkas, kalkės, dažų atplaišos, gyvenamųjų kamerų grindys buvo suirusio ir išdaužyto betono, todėl nuo grindų pastoviai kildavo cemento dulkės. Kamerų sienos buvo paveiktos pelėsio, o valymo ir dezinfekavimo priemonės nebuvo išduodamos. Visose gyvenamosiose patalpose įsiveisę tarakonai. Pareiškėjas pažymėjo, kad kalinamų asmenų sveikata nėra tikrinama, karantine nėra mažiausios galimybės išsikviesti gydytoją. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nėra sanitarinės švaryklos, sudaryta tik formali galimybė pasinaudoti dušu, tačiau nei muilas, nei rankšluosčiai neišduodami, dušuose nėra atitvertos dalies, kur būtų galima pasidėti daiktus ar pakabinti rūbus – visus daiktus tekdavo dėti ant grindų, t. y. ten, kur nuteko dušo vanduo. Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime kalinamiems asmenims nemoka pašalpų iš socialinės paramos fondų, nesilaikoma materialinio aprūpinimo normų reikalavimo – neišduodami dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, priemonės indams plauti, tualetinis popierius, čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be užvalkalų, minkštasis lovos inventorius purvinas, blizgantis nuo įsigėrusių į medžiagą kūno riebalų ir prakaito, rūbai neskalbiami.
Pareiškėjo nuomone, atsakovai nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti, neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti. Kalinimas nežmoniškose sąlygose, dėl kurių jis patyrė dvasinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, pareiškėjui sukėlė neturtinę žalą, todėl tarp atsakovų veiksmų (neveikimo) ir jam padarytos neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Žala pareiškėjui padaryta tyčine kaltės forma. Neturtinės žalos dydį pareiškėjas vertina 21400 Eur suma, kurią prašo priteisti solidariai iš atsakovų.
Dėl patirtos turtinės žalos pareiškėjas nurodė, jog jam 55 kartus (kai ėjo į dušą) nebuvo išduota privaloma 30 g tualetinio muilo norma, per visą kalinimo laikotarpį neskirta pašalpa ar parama, nei karto neišduotos skutimosi priemonės, dantų pasta, dantų šepetėliai, priemonės indams plauti, kamerose neįrengti veidrodžiai, neįrengtos spintelės, neišduota tvarkinga patalynė, todėl jis patyrė 253,55 Eur turtinę žalą, kurią prašo solidariai priteisti iš atsakovų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, atsiliepime į skundą (b.l. 23-31) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime buvo kalinamas nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. vasario 11 d. ir nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 4 d. Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas pripažįsta, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, taip pat visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose įstaiga yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlieka vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Akcentavo, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Pažymėjo, kad naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi. Atsakovas nurodė, jog pagal patvirtintas normas įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį taip pat pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems visada atliekama pirminė apžiūra, kurios metu visi duomenys surašomi į specialų blanką, kuris įklijuojamas į Asmens sveikatos istoriją. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), atsiliepime į skundą (b.l. 74-78) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde teismui nurodytų aplinkybių į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip ji konkrečiai pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniai įrodymais. Pažymėjo, jog pareiškėjas deklaratyviai išvardijo kokios higienos priemonės jam nebuvo išduotos ir kokia tuo padaryta žala. Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam šios higienos priemonės nebuvo išduodamos, taip pat nenurodė, kokių ėmėsi aktyvių veiksmų, kad jam galimai nekiltų žala. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamai neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (toliau – Konvencija), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat nurodė, kad kamerose tualetai įrengti gyvenamosiose patalpose, o ne atskirose patalpose, nebuvo kamerose veidrodžių, nebuvo oro šalinimo, mechaninės patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistemų, nuo lubų krito tinkas, kalkės, dažai, ant sienų susidaręs pelėsis, neišduodamos valymo priemonės, gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, netikrinama laikomų asmenų sveikata, neišduodamos higienos priemonės, nemokamos pašalpos, čiužiniai ir antklodės be užvalkalų ir nešvarūs, rūbai neskalbiami.
Atsiliepimo į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. vasario 11 d. ir nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 4 d. (b.l. 23-26, 32-33).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
Pareiškėjas nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo mažai vietos, t. y. trūko ploto.
Atsakovo atsiliepimo (b.l. 23-26) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. vasario 11 d. ir nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 4 d. buvo laikomas kamerose Nr. 189, 116, 169, 160, 163, 279, 255, 117, 313, 257, 254, 312. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau pažymėjo, kad įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai (b.l. 27).
Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 370 parų, iš kurių 182 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,9 kv. m iki 3,5 kv. m., t. y. pareiškėjui trūko nuo 1,7 kv. m. iki 0,1 kv. m. kameros ploto. Atsakovas neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Pažymėtina, kad 188 paras vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Byloje esantys duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kaip minėta, atsakovas taip pat neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. M. J. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teismas taip pat konstatuoja, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 7,86 kv. m., 3,93 kv.m., 7,49 kv.m., 3,78 kv.m., 4,1 kv.m., 4,9 kv.m., 3,8 kv.m., 4,3 kv.m., 5,8 kv.m., 8,1 kv.m. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog kamerose tualetai įrengti gyvenamosiose patalpose, o ne atskirose patalpose, nėra kamerose veidrodžių, nebuvo oro šalinimo, mechaninės patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistemų, nuo lubų krito tinkas, kalkės, dažai, ant sienų susidaręs pelėsis, neišduodamos valymo priemonės, gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, netikrinama laikomų asmenų sveikata, neišduodamos higienos priemonės, nemokamos pašalpos, čiužiniai ir antklodės be užvalkalų ir nešvarūs, rūbai neskalbiami.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su kalinimo patalpų temperatūra, ventiliacija, higiena, inventoriaus neišdavimo pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.
Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kalinimo patalpų Nr. 189, 116, 169, 160, 163, 279, 255, 117, 313, 257, 254, 312 temperatūros, ventiliacijos, higienos, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros, apšvietimo ir ventiliacijos, rūkymo kalinimo įstaigos bendrose patalpose arba kameroje, maitinimo, higienos, galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamo aprūpinimo įranga ir kitais daiktais, temperatūros ir ventiliacijos, higienos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo įranga ir kitais daiktais, temperatūros, ventiliacijos, higienos normų neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje nenustatyta ir tai ir tai, kad atsakovai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog byloje nustačius aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atlyginimo priteisimui.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K ar kalėjimų departamento administracijoms ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovai būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1090 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, o kita reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos netenkintina, nes pareiškėjas neįrodė šios institucijos neteisėtų veiksmų (ABTĮ 57 str.). Nurodytas dydis nustatytinas taip pat atsižvelgus į Lukiškių TI-K specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtos dvasinės skriaudos nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 21400 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1090 Eur.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog patyrė turtinę 253,55 Eur žalą, kurią prašė priteisti solidariai iš abiejų atsakovų (b.l. 14).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog per byloje nagrinėjamą laikotarpį (pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime buvo kalinamas nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. vasario 11 d. ir nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 4 d.) teisę nueiti į dušą turėjo ne mažiau kaip 55 kartus, tačiau nei vieną kartą nebuvo išduota privaloma 30 g tualetinio muilo norma (neišduota už 8,43 Eur), per daugiau kaip 12 mėnesių nebuvo išduotos skutimosi priemonės (48 vnt., neišduota už 14,88 Eur), dantų pasta (600 g, neišduota už 6,96 Eur), dantų šepetėliai (12 vnt., neišduota už 7,68 Eur), o taip pat nebuvo aprūpinta nei viena kamera priemonėmis indams plauti (12 vnt., neišduota už 11, 40 Eur). Pareiškėjas taip pat teigė, kad kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti veidrodžiai (už 14,20 Eur), kamerose nebuvo įrengtos spintelės kiekvienai miegamajai vietai (už 150 Eur), o taip pat nebuvo išduotas tvarkingas lovos inventorius (už 40 Eur).
Sveiką gyvenamąją aplinką, be kita ko, užtikrina higienos reikalavimų laikymasis. Administraciniuose teismuose vertinamos tiek pačios laisvės atėmimo įstaigos tvarkingumas, tiek galimybės nuteistajam palaikyti asmeninę higieną. Pažymėtina, jog tinkamos higienos laisvės atėmimo vietose užtikrinimas yra viena iš Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatų laikymosi sąlygų. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje K. prieš Lietuvą yra pripažinęs, jog tokie aspektai, kaip aprūpinimas higienos priemonėmis (tualetinio popieriaus išdavimas), tinkamų sąlygų nusiprausti, skalbti kalinamųjų rūbus bei patalynę sudarymas, nors ir negali pagrįsti „žeminančio orumą" elgesio buvimo, tačiau jie papildo pagrindinį ypatingo perpildymo - faktorių, siekiant įrodyti, kad ginčytinos kalinimo sąlygos viršijo leistinas ribas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimo byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 40 paragrafas).
Laisvės atėmimo įstaigų kameros ar kitos patalpos, kuriose apgyvendinami nuteistieji ar suimtieji, privalo būti švarios. Pastebėtina, kad švaros ir tvarkos palaikymu kamerose rūpinasi patys jose laikomi asmenys, o laisvės atėmimo įstaigos administracija suteikia reikalingą materialinį buitinį aprūpinimą (valymo priemonių), prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos (žr., pvz., 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Nuteistieji, atliekantys bausmę pataisos namuose, buitiniu inventoriumi aprūpinami pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas“. Laisvės atėmimo įstaigai nesudarius galimybių palaikyti gyvenamosios patalpos švarą, teismui kyla pagrindas svarstyti žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014 m., 491,492 p.).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ numatyta, kad vyrams ir moterims, laikomiems tardymo izoliatoriuose, ir nuteistiesiems, atliekantiems arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose išduodama 100 g tualetinio muilo vienam mėnesiui, 1 rulonas (vyrams) tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, taip pat numatyta, jog kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam (suimtajai), einančiam (einančiai) praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Priemonės indams plauti į kameras išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas. Taip pat numatyta, kad kamera turi būti aprūpinta 1 spintele.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nuostatomis, kiekvienam nuteistajam turi būti išduodamas čiužinys, pagalvė, antklodė, užvalkalai, kurie yra dezinfekuojami bei valomi.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2.2 punkte nurodyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tačiau teismas pažymi, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal BVK 183 straipsnį bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui, o bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 1R-58 „Dėl kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. kovo 8 d. iki 2015 m. kovo 1 d.) 1 punkte buvo numatyta, jog Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos, kurios paskirtis – metodiškai vadovauti ir kontroliuoti probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą. Kalėjimų departamentas nustatyta tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus Kalėjimų departamento kompetencijai (8.31. punktas).
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog duomenų, kurie patvirtintų kokie daiktai (patalynė, asmens higienos priemonės) pareiškėjui buvo išduoti ginčo laikotarpiu pateikti negali, kadangi suimtųjų (nuteistųjų) Armatūrinės kortelės, kuriose daromos atžymos apie minėtų daiktų išdavimą, saugomos vienerius metus (b. l. 23-31).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, t. y. pareiškėjo, kuris buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. vasario 11 d. ir nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 4 d., rašytų skundų, prašymų Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracijai, Kalėjimų departamentui dėl (kaip teigia pareiškėjas) dėl jo kalinimo pažeidžiant higienos normų ir jau minėtų teisės aktų reikalavimus, kalinimo nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, jis argumentų, kad buvo nesilaikoma higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų ir tai buvo daroma atsakovui žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais (skundais, prašymais). Pareiškėjas taip pat nenurodė ir neįrodė, kad dėl higienos normų, buitinio aprūpinimo reikalavimų nesilaikymo, kalinimo nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis būtų kreipęsis į Kalėjimų departamento administraciją su prašymu pašalinti šiuos pažeidimus, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl patirtos turtinės žalos yra nepagrįsti ir nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą, o pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, solidariai 253,55 Eur turtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 1090 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.